ketvirtadienis, gruodžio 31, 2009

Ant Naujųjų metų slenksčio


Paskutinė metų diena man visada ypatinga. Tarsi maža salelė, sustabdyta akimirka tarp to, kas buvo, ir to, kas bus. O buvo išties nemažai. Užbaigtos studijos, daugybė įdomių atradimų, patirčių, sutiktų naujų žmonių. Jeigu reiktų įvardinti vienu žodžiu, 2009-ieji man buvo Atsakymų metai. O įsivertinus visus galvoje knibždančius planus, panašu, kad ateinantys 2010-ieji man bus Iššūkių metai :) Bet kuo daugiau iššūkių, tuo daugiau atradimų. Todėl ateinantys metai man turėtų būti labai ir labai įdomūs :)

Įdomių, kupinų atradimų ir naujų iššūkių Naujųjų metų ir jums, mano mielieji draugai, pažįstami, nepažįstami ar tiesiog praeiviai. Nebijokite nežinomybės ir neapibrėžtumų, ženkite ten, kur niekada dar nebuvote. Ieškokite ir atraskite. Pažinkite. Kurkite. Tikėkite savimi. Ir nieko nebijokite. Nes nėra ko bijoti, kai visas pasaulis yra išvien su jumis. Nuostabių jums 2010-ųjų!

sekmadienis, gruodžio 13, 2009

Rytiniai puslapiai


Senokai čia nerašiau. Turbūt kartais reikia padaryti pertrauką kai kuriose veiklose, kad jos vis dar teiktų pasimėgavimą, o netaptų rutina :) Tiesa, rašyti nenustojau. Nerašydamas kitiems, rašiau sau. Nes atradau nuostabų dalyką - rytinius puslapius.

Apie Julios Cameron "Menininko kelią"("The Artist's Way") buvau girdėjęs jau prieš kurį laiką, bet tik visai neseniai ši puiki knyga atsidūrė mano rankose. Tai knyga apie tai, kaip pažadinti kūrybiškumą savo viduje. Nes juk kiekvienas iš mūsų yra menininkas, bet tik menininkai tą žino :) Ir tai yra šventa tiesa. Galvojat esat nekūrybiškas ir kad "jau ko ne ko, bet iš manęs menininko tai jau tikrai nebus"? Meskit tas mintis iš galvos. Esate nekūrybiškas nebent vien tik dėl to, kad taip apie save galvojate. Ir neleidžiate sau būti kūrybišku.

Menininkas yra kiekvieno mūsų viduje. Įsivaizduokite jį kaip mažą nuostabiai talentingą vaiką, kuriam gimsta šimtai genialių idėjų. Vau, o jeigu padaryti... taip? O galėčiau... padaryti dar ir taip! Ir netgi... štai taip! Visa ta galybė nuostabių spontaniškų idėjų iš tiesų kasdien atsiranda mūsų galvoje. O tada apsireiškia Jis. Mūsų Vidinis Kritikas - Cenzorius. "Čia gera idėja? Absurdas, nesąmonė kažkokia. Tau nepavyks. Nesugebėsi. Apsijuoksi. Bus gėda. Nieko iš to nebus." - bumba Vidinis Kritikas. - "Neišradinėk dviračio. Nieko čia nėra orginalaus. Kiti daug geresnių idėjų turi. Net nebandyk. Nesigaus." Pažįstama, ar ne? :) Ir mūsų mažajam Menininkui nelieka nieko kito, kaip tik nubraukti sūrią ašarą ir pasitraukti į tamsų kampą, taip ir nerealizavus genialaus sumanymo...

Kaip išmokti atsiriboti nuo tos žalingos Vidinio Kritiko įtakos? Rašyti rytinius puslapius. Toks yra esminis Julios Cameron pasiūlymas ir po mėnesio jų rašymo negaliu jam nepritarti :) Taigi, kas tie rytiniai puslapiai? Tai yra trys ranka rašomi puslapiai atsikėlus ryte visiškai nefiltruojant savo minčių. Kiekvieną rytą atsikėlus reikia prirašyti tris puslapius gryno minčių srauto. Rašyti bet ką, kas tik ateina į galvą. Tai jokiu būdu neturi būti kažkas labai protingo, kūrybiško ar panašiai. Gali būti net ne sakiniai, o paskiri žodžiai, frazės. Tiesiog rašyti bet ką, kas tik ateina į galvą. Jeigu visiškai niekas neateina galvą, galiausiai galima tiesiog rašyti frazę "Nežinau ką rašyti" tol, kol kažkokia kita mintis ateis į galvą :)

Rytinius puslapius būtina rašyti kiekvieną rytą. Kad ir kaip to nesinorėtų, kad ir koks tai beprasmiškas užsiėmimas beatrodytų. Reikia prisiversti ir rašyti. Ir po kurio laiko pastebėsite, kaip tai pradeda keisti jūsų gyvenimą. Pradėsite pastebėti, kada rašote jūs, kada įsiterpinėja Vidinis Kritikas. Išmoksite atsiriboti nuo jo bereikalingų pastabų. Pastebėsite kaip jus pradeda aplankyti puikios kūrybinės mintys ir idėjos, atrasite neįtikėtinų įžvalgų. Galiausiai visai kitokios savijautos pradėsite dieną.

Svarbus dalykas - rytinių puslapių niekam negalima duoti skaityti. Tai yra jūsų ir tik jūsų asmeninis dalykas. Jeigu bijote, kad kažkas juos gali perskaityti, pabaigę rašyti suplėšykite ar kitaip sunaikinkite. Pradėję rašyti rytinius puslapius, pradžioje patys jų irgi neskaitykite (Julia Cameron rekomenduoja neskaityti bent pirmus du mėnesius).

Pabaigai šiek tiek patarimų. Pasidarykite savotišką ritualą. Įsigykite kokį nors malonų ir jums patinkantį rašiklį, gražų bloknotą. Atsikelkite pusvalandžiu anksčiau negu reikia į darbą ar mokslus. Užsikaiskite puodelį kvepiančios kavos ar arbatos. Galbūt užsidekite žvakę ar smilkalų. Padarykite tai ypatingą laiką sau. Tarsi rytinę meditaciją, ritualą. Nes tai bus iš tiesų ypatingas laikas jums ir jūsų mažajam Menininkui.

Kitą kartą papasakosiu apie kitą esminę Julios Cameron siūlomą kūrybiškumo atstatymo priemonę - menininko pasimatymus. Bet pradėkite nuo rytinių puslapių. Jau rytoj ryte. Tai iš tiesų veikia :)

šeštadienis, rugsėjo 26, 2009

Neapibrėžtumai


Pastarąjį mėnesį gyvenau ganėtinai neapibrėžtoje situacijoje. Pasibaigus studijoms ir kontraktui darbe, viena vertus, tapau visiškai laisvas daryti ką tik noriu. Kita vertus, neskaitant išorinės laisvės, kažkuria prasme tapau suvaržytas viduje, nes baigdamas vieną gyvenimo etapą, neturėjau jokio konkretaus plano, ką darysiu toliau. Tad neliko nieko kito, kaip tik pasiduoti neapibrėžtumui ir kurį laiką pagyventi jame, kol drumstas vanduo nusės ir vėl pasidarys skaidru.

Neapibrėžtumų mes paprastai vengiame, nes jie asocijuojasi su nežinomybe. O nežinomybė paprastai baugina. Daug ramiau ir saugiau, kai viskas sudėliota į dėžutes ir tu žinai, ko gali tikėtis rytoj. Todėl tai, kas aišku ir apibrėžta, mums atrodo daug geriau nei tai, kas neaišku ir neapibrėžta. Bet iš tikrųjų stiprybė ir slypi būtent neapibrėžtumuose. Neapibrėžtumai - tai galimybės, kūrybinė jėga. Jų nereikia bijoti, jiems priešintis, o tiesiog išmokti gyventi juose. Kai padarome sprendimą, mes tematome tik vieną tašką tolumoje, o iki tol mes matome visą horizontą su atsiveriančiais kalnais, slėniais, miestais, upėmis, ežerais, miškais... Tai yra tikrasis pažinimo džiaugsmas.

Bet neapibrėžtumo periodas mano gyvenime jau eina į pabaigą. Panašu, kad viskas apsisuko šiek tiek ratu ir dar kuriam laikui lieku Londone. O spalio pradžioje trumpam žadu užsukti ir į Lietuvą :)

šeštadienis, rugsėjo 05, 2009

Kasdienė meditacija


Prieš kurį laiką aprašiau vieną meditacijos techniką. Vėliau supratau, kad neparašiau turbūt svarbiausio dalyko - o kokia gi yra meditacijos prasmė? Kas slypi už viso to? Norėčiau sulaužyti dar vieną stereotipą - meditacija tai toli gražu nebūtinai yra sėdėjimas ištisas valandas lotoso pozoje ar ritualas, kuriam reikia pasiruošti ir nusiteikti. Tai yra tai, ką mes galime daryti bet kada - važiuodami autobusu, eidami gatve, valgydami, plaudami indus ar net bendraudami su kitu žmogumi.

Nes iš tikrųjų meditacija yra ne apie ką kitą, kaip apie buvimą čia ir dabar. Mūsų mintys labai retai yra dabartyje, jos pastoviai sukasi apie tai, kas įvyko, ir apie tai, kas gali įvykti. Fiziškai būdami čia, mintyse mes esame kažkur toli. O juk vienintelis dalykas, kas yra tikra, yra tai, kas vyksta būtent šią akimirką. Nes tai, kas buvo praeitą akimirką - nebeturi prasmės, nes tai jau nebeegzistuoja. Ir tai, kas gali būti ateinančią akimirką - taip pat neturi prasmės, nes to nėra ir galbūt to ir nebus. Tiksliau - greičiausiai to nebus, bent jau būtent taip, kaip mes įsivaizduojame, ypač jeigu kalba eina apie kažką tolimesnėje ateityje.

Jeigu teko kada dirbti organizacinį darbą, turbūt puikiai žinote (jei ne - paklauskite žmonių, dirbančių tokį darbą), kad bet koks ilgalaikiškesnis planas, kad ir koks nuostabus jis būtų, galutiniame rezultate niekada nebūna įgyvendintas tiksliai taip, kaip buvo suplanuota pradiniame variante. Nes ateitis negali būti suplanuota, ji yra pilna spontaniškumo ir tuo įdomi. Vien dėl to mūsų gyvenimas ir turi prasmę.

Meditacijos pagrindinis tikslas - išmokyti žmogų būti. Būti čia ir dabar. O tai yra kardinaliai skirtinga nuo to, ką mums perša mus supanti aplinka ir visa vakarų civilizacija. Mes nuolat esame verčiami kažką daryti. Nuo mažų dienų. Atsikelti, pasikloti lovą, nusiprausti, pavalgyti ir t.t. Ir paprastai darant vieną, mūsų mintys jau sukasi apie kitą. O tais retais momentais, kai mes neturime ką daryti ar kai mums tiesiog nereikia nieko daryti, pradedame jaustis labai nepatogiai ir desperatiškai puolame ieškoti, ką pradėti daryti. Net tyla mus veikia nemaloniai - būtinai turime įsijungti muziką, radiją ar televiziją, kad būtų "fonas", kad kažkas vyktų.

Bet iš tikrųjų visas tas mūsų nuolatinis siekis kažką daryti tėra bandymas užslopinti vidinį nerimą ir kuo mes labiau bandome nuo jo bėgti, tuo labiau jis tik stiprėja. Nes mes negalime pabėgti nuo to, kas yra mumyse. Išeitis? Nebėgti. Tiesiog sustoti. Nesistengti kažką būtinai daryti, o tiesiog išmokti būti. Čia ir dabar. Nes tik šis momentas yra vienintelis dalykas, kas yra tikra. Meditacija būtent ir yra apie tai. Ir kaip jau minėjau, tam visai nebūtina sėdėti valandų valandas lotoso pozoje, to puikiai galima išmokti ir kasdieninėje veikloje.

Turėdami laisvą minutę tiesiog sustokite ir pabūkite. Užmerkite akis, pajauskite savo kūną, kvėpavimą, kaip oras patenka pro jūsų šnerves, pakyla iki jūsų viršugalvio, tada nusileidžia iki pilvo apačios, kaip išeina atgal. Išgirskite garsus aplinkui. Pajauskite kvapus. Temperatūrą ore. Drėgnumą arba sausrą. Neleiskite mintims jūsų nunešti kažkur kitur. Tiesiog sukoncentruokite visą savo dėmesį čia ir dabar. Stebėkite, kas vyksta jūsų viduje ir išorėje aplink jus. Tiesiog stebėkite. Stenkitės ne vertinti, o tiesiog išgirsti, pajusti, užuosti.

Lygiai tą patį galite daryti ir atsimerkę - eidami gatve ar parku. Apsižiūrėkite aplink - kokie yra žmonės, pastatai, medžiai ir kiti objektai šalia. Pasistenkite pamatyti kuo daugiau detalių. Jokiu būdu nevertinkite, tiesiog stebėkite, žiūrėkite išplėstomis vaiko akimis, tarsi viską matytumėte pirmą kartą. Įsižiūrėkite - kuo šis medis ypatingas? Kuo jis skiriasi nuo visų kitų? Koks jis yra? Pabūkite su juo. Pajauskite jį. Tapkite juo. Čia ir dabar.

Lygiai tą patį galite daryti ir su bet kuria veikla. Plaudami indus negalvokite apie tai, ką darysite juos suplovę, kas jūsų lauks rytoj darbe ar kas suerzino jus šiandien. Tiesiog būkite čia ir dabar. Pajauskite bėgantį vandenį iš čiaupo, rankoje laikomą lėkštę, išvyskite kaip vandens purslai nuplauna nešvarumus, kaip vanduo subėga gilyn į kriauklę. Bent akimirkai pajauskite, kad pasaulyje daugiau niekas neegzistuoja - tik jūs, ši kriauklė, vienoje rankoje laikomas indas, kitoje - kempinėlė ir tekantis vanduo. Nes šią akimirką būtent tai ir yra jūsų pasaulis. Vienintelis tikras ir realus. Ir tik jame galite surasti vidinę ramybę ir džiaugsmą.

trečiadienis, rugpjūčio 26, 2009

Baraka


Baraka - tai žodis, reiškiantis palaiminimą daugelyje skirtingų kalbų. Tai taip nuostabus Ron Fricke 1992-ųjų metų kino šedevras. Tai filmas, kuriame nėra žodžių. Bet jie visai ir nereikalingi, nes vaizdais galima pasakyti kur kas daugiau. Nuostabūs kadrai, nufilmuoti 152 vietovėse, 24 šalyse, 6 žemynuose, kuriems negali likti abejingas. Jeigu šis filmas ir nepakeis jūsų gyvenimo, tai bent padės tapti geresniais. Galiu užtikrinti.

sekmadienis, rugpjūčio 16, 2009

Alkoholis


Kai kurie dalykai yra taip įsišakniję į mūsų kultūrą, kad juos priimame beveik nekvescionuodami. Vienas iš jų - alkoholis. Nuo mažų dienų užaugame matydami alkoholį kaip neatsiejamą bet kokių švenčių ar pasilinksminimų dalį. Paauglystėje paprastai ateina laikas tai išbandyti. Vienas dalykas, ir patiems labai maga sužinoti, kas gi tas dievų gėrimas yra, be kurio linksmybės neįsivaizduojamos, o ir prieš draugus, be abejo, nesinori pasirodyti prastesniais.

Pirmoji patirtis būna nelabai kokia. Pamenu, pirmąkart paragavęs alaus išvis nesupratau, kaip galima tokį neskanų dalyką gerti, jau nekalbant apie stipriuosius gėrimus :) Mūsų organizmui alkoholis irgi ne prie širdies - pavartojus daugiau mus pradeda pykinti, organizmui siekiant atsikratyti nuodingos medžiagos natūraliu būdu. Bet mes juk ir tai galime nugalėti! Po truputį prisipratiname prie nemalonaus skonio, organizmas irgi pamažu pripranta toleruoti didesnę dozę ir štai po kelerių metų praktikos mes jau galime išgerti nebe vieną bokalą neskanaus alaus, bet gerą pustuzinį ir net daugiau, o ir skonis pasidaro visai malonus. Aišku, kol jis dar jaučiasi :)

Bet ar susimąstome, kodėl mes tai darome? Aš nesiruošiu kalbėti apie alkoholio žalą mūsų organizmui, apie tai jau prirašyta pakankamai. Pažiūrėkite kad ir video apačioje. Atkreipsiu aš dėmesį tik į vieną dalyką, kuris paprastai yra nutylimas. Taip, alkoholis yra narkotinė medžiaga. Ir jis yra priskiriamas ne prie lengvų, o prie vidutinio stiprumo narkotikų. Alkoholis yra labiau pavojingas sveikatai už marihuaną, LSD, MDMA (Ecstasy) ir eilę kitų medžiagų, kurių vartojimas yra uždraustas (aišku, kitas klausimas - kodėl mažiau pavojingos medžiagos yra uždraustos, o labiau pavojingos - yra prieinamos laisvai, bet apie tai atskira kalba). Čia aš apsiribosiu psichologiniais alkoholio vartojimo aspektais.

Taigi, kodėl mes geriame? Be abejo, viena esminių priežasčių - socialinė aplinka. Bet koks šventimas mūsų kultūroje neatsiejamai asocijuojamas su alkoholio vartojimu. Ir yra pastovus spaudimas iš aplinkinių, ypač vyriškajai giminei: "Tai ką, tu ne vyras, neišgersi?" Bet ką tai turi bendro su vyriškumu? Kas daugiau išgeria - tas tikresnis vyras? Greičiau priešingai - su didesniu alkoholio suvartojimu vyriškoji funkcija kaip tik silpnėja. Aišku, dar absurdiškiau skamba išgėrimas į kažkieno sveikatą, čia kaip maždaug: "Aš išgersiu kalio cianido į tavo sveikatą" :)

Socialiniai faktoriai jokiu būdu nėra vieninteliai. Jie galbūt suvaidina reikšmingą vaidmenį paauglystėje ir ankstyvojoje jaunystėje, bet vėliau atlieka daugiau katalizatoriaus funkciją, kuri vienus žmones veikia stipriau, kitus - silpniau. Yra, aišku, ir fiziologiniai faktoriai - pripratimas, išsiugdytas įprotis, po tam tikro suvartoto alkoholio kiekio atsirandantis "kablys" ir panašūs dalykai. Bet yra dar kai kas labai svarbaus. Mes geriame, nes jaučiame tuštumą savo viduje. Mano galva, tai ir yra esminis dalykas.

Tos tuštumos formų gali būti įvairių. Galbūt mes nepasitikime savimi ir išgerdami bandome kiek apraminti tą vidinį nerimą. Galbūt turime per daug vidinių suvaržymų ir tiesiog nesugebame atsipalaiduoti. O galbūt tiesiog jaučiame beprasmybę viduje ir savo gyvenime, tą egzistencinį vakuumą, apie kurį kalbėjo Viktoras Franklis, ir alkoholis tampa trumpalaike pabėgimo forma, bent laikinai nugramzdinančia tą tuštumą viduje. Tik jis tos prarajos neužpildo, o kas kartą vis ją gilina...

Jeigu pasidomėtumėte, kaip veikia Anoniminių Alkoholikų (AA) programos, suteikiančios bene efektyviausią būdą išsilaisvinti nuo alkoholizmo, tai pamatytumėte, kad jos paremtos tikėjimu Dievu ir religija. Nes tai yra bene lengviausias būdas užpildyti tą egzistencinį vakuumą. Keliasdešimt metų atgal, kol nebuvo uždrausti, labai sėkmingai alkoholizmo gydymui buvo naudoti psichodeliniai preparatai (LSD, psilocybinas, meskalinas ir pan.), leidžiantys žmonėms patirti pakitusios sąmonės būsenas ir įvairius mistinius išgyvenimus, atveriančius naujas įžvalgas gyvenime.

Visai atsisakyti alkoholio nėra lengva. Bent jau mūsų visuomenėje. Aš ir pats nesu atsisakęs, bet pastaruoju metu stengiuosi vartoti minimaliai. Pradėjęs labiau save stebėti, jaučiu, kad net ir po vieno išgerto alaus bokalo, kitą dieną mąstymas nefunkcionuoja visu 100%. O juk yra daugybė žmonių, kurie reguliariai kiekvieną ar kas antrą dieną išgeria bent po bokalą alaus ar taurę vyno, metų metus būdami nepertraukiamoje alkoholio įtakoje...

Tiesiog kitą kartą prieš išgerdami pabandykite bent akimirkai susimąstyti, o kokią vidinę tuštumą bandote užpildyti alkoholiu jūs? Galbūt yra ir kiti užpildymo būdai, kurie nekenkia sveikatai ir problemos negilina, bet leidžia ją išspręsti?

O pabaigų pora video rusų kalba. Pirmasis - dokumentinis filmukas apie vieną eksperimentą, susijusį su alkoholio vartojimu:



O čia keletas reklaminių klipų apie alkoholio naudą:

šeštadienis, rugpjūčio 08, 2009

Kūrybiškas problemų sprendimas sąmoninguose sapnuose


Pastarąjį mėnesį teko gerokai paplušėti prie savo magistrinio darbo, tad daugelis kitų dalykų gyvenime buvo atsidūrę kažkur antrame plane. Blog'as, be abejo, irgi :) Bet, kaip žinia, viskas gyvenime yra laikina. Baigėsi ir mano intensyvusis periodas ir galiu grįžti prie labiau sau įprastos veiklos :) Bet turbūt visų pirma apie tai, kuo aš gyvenau pastaruoju laikotarpiu - kūrybišką problemų sprendimą sąmoninguose sapnuose. Trumpa mano darbo apžvalga žemiau.

Per visą žmonijos istoriją sapnai buvo įkvėpimo šaltinis daugeliui. Daugybė mokslo atradimų, meno ir literatūrios kūrinių gimė būtent sapnuose. Turbūt daug kam teko girdėti, jog D. Mendelejevas periodinę cheminių elementų lentelę išvydo būtent sapne. Chemiką F. A. Kekulę sapnas įkvėpė atrasti benzeno molekulės struktūrą. O. Loewi laimėjo 1936 metų Nobelio premiją, išvydęs eksperimento idėją savo sapne. R. L. Stevensonas idėją savo garsiąjai "Nepaprastai daktaro Džekilo ir misterio Haido istorijai" taip pat suvokė sapne. Galiausiai netgi žymioji Bitlų "Yesterday" taip pat gimė Paulo McCartney sapne! Ir tokių pavyzdžių yra daugybė. Nereikia net išskirtinių talentų - yra nustatyta, kad 8% sapnų duoda kūrybinį impulsą paprasto žmogaus gyvenime.

Įvairios sapnų inkubacijos technikos, kuomet žmonės siekdavo surasti atsakymus į juos dominančius klausimus, žinomos nuo antikinės Graikijos laikų. Jų efektyvumas taip pat buvo pademonstruotas ir kai kuriuose moksliniuose tyrimuose. Bet iki šiol nebuvo bandymų patyrinėti kūrybišką problemų sprendimą sąmoninguose sapnuose. Kaip žinia, sąmoningo sapno metu žmogus suvokia, kad jis sapnuoja ir gali įtakoti sapno eigą. Fiziologiškai sąmoningi sapnai nesiskiria nuo paprastų sapnų, o fenomenologiškai - nuo mūsų potyrių realiame gyvenime, t. y., sapnuojančiam sapnas atrodo lygiai taip pat realus, kaip ir realybė pabudus. Mūsų smegenims nėra jokio skirtumo, ar kažkas įvyko vidiniame sapnų pasaulyje, ar išorinėje realybėje - jos sureaguoja lygiai taip pat.

Paprastai sapne mes nebūname vieni, gan dažnai bendraujame su kitais sapnų personažais. Kaip teigia geštalto psichologija, kiekvienas mūsų sapnų personažas reprezentuoja kažkokią mūsų asmenybės dalį. Sąmoningi sapnai šiuo atveju yra itin įdomūs, nes mes galime sąmoningai bendrauti su šiomis savo asmenybės dalimis ir pažinti jas. Kartais sapnų personažai būna primityvūs, kartais jie būna itin išmintingi ir jų įžvalgos gerokai pralenkia mūsų sapnuojančio mąstymą. Kai kurie iš jų netgi prisistato sapnų gidais, guru, vadovais ar sargais ir siūlo savo pagalbą mūsų sapnuojančiam .

Mano darbo tikslas ir buvo - patikrinti, ar šios sapnų gidų figūros sąmoninguose sapnuose gali iš tiesų padėti sprendžiant problemas.

Dvi grupės dalyvių dalyvavo tyrime: eksperimentinė grupė, kurią sudarė 9 patyrę sąmoningi sapnuotojai, ir kontrolinė grupė - 9 paprasti sapnuotojai :) Dešimt dienų iš eilės, kiekvieną vakarą prieš eidami miegoti dalyviai gaudavo po užduotį: arba išspręsti loginį galvosūkį, arba sukurti metaforą duotai situacijai. Kontrolinės grupės dalyviai prieš užmigdami turėjo keletą kartų perskaityti užduotį, ją gerai įsiminti, o atsibudę ryte peržvelgti savo sapnus ir parašyti pirmą atsakymą, kuris ateis į galvą. Tuo tarpu eksperimentinė grupė turėjo pabandyti sąmoningame sapne surasti gido figūrą ir paprašyti išspręsti duotą užduotį (nepavykus jie turėjo elgtis pagal tas pačias taisykles, kaip ir kontrolinė grupė - peržvelgti sapnus ryte ir parašyti pirmą į galvą atėjusį sprendimą). Rezultatai į logines užduotis buvo vertinami pagal jų teisingumą, o dalyvių pateiktas metaforas išreitingavo du nepriklausomi ekspertai, kurie nieko nežinojo apie jų kilmę.

Kaip parodė tyrimo rezultatai, nebuvo jokių skirtumų atliekant logines užduotis, bet sapnų gidų, o ir sapnų personažų apskritai, pateiktos metaforos ekspertų buvo įvertintos geriau, nei metaforos, sugalvotos pačių eksperimentinės grupės dalyvių, arba metaforos, pasiūlytos kontrolinės grupės.

Ką visai tai reiškia? Visų pirma tai, jog sąmoningi sapnai išties mums gali padėti rasti ieškomus atsakymus, bent į labiau kūrybines užduotis, o mūsų sapnų personažai, ypač tie, kurie save vadina sapnų gidais, gali mums padėti išspręsti problemas. Bendraudami su jais, mes ne tik galime geriau pažinti save, bet ir gauti vertingų įžvalgų. Tyrimas taip pat iš dalies patvirtino kai kurių autorių išsakytą idėją, jog sąmoningas sapnavimas daugiau yra susijęs su dešiniuoju smegenų pusrutuliu (užduotys buvo parinktos specialiai: loginiai galvosūkiai yra iš principo susiję su kairiojo smegenų pusrutulio veikla, metaforos - su dešiniojo). Kas, beje, gali turėti labai įdomią reikšmę. Išvadas paliksiu pasidaryti patiems, tiesiog pasižiūrėkite trumpą paskaitėlę žemiau.

antradienis, liepos 07, 2009

Lietuva, Tėvyne mūsų...


Tikiuosi, pagal galimybes sekmadienį prisijungėte prie tikrai nuostabios akcijos ir kartu su tūkstančiais lietuvių visame pasaulyje pagerbėte tūkstantmetį švenčiančią mūsų Tėvynę. Prisijungiau ir aš, ir su dar turbūt pora šimtų lietuvių pačioje Londono širdyje - šalia Big Ben'o ir parlamento rūmų - sugiedojome kartu mūsų Tautišką giesmę.

Jausmas buvo išties malonus. Mažas deja vu to, kas buvo dvidešimt metų atgal, kai su trispalvėmis stovėjome Katedros aikštėje ar susikibę už rankų Baltijos kelyje... Tokie dalykai kažkiek suspaudžia širdį, pagalvojus, kad ta tautos dvasia, kuri kažkada vedė mus kelyje į nepriklausomybę, dar kažkur mumyse tebėra gyva... Ir ne tik tada, kai žaidžia mūsų šalies krepšinio rinktinė...

Tikrai nuostabi idėja ir didelis ačiū jos autoriams, kad suteikė galimybę mums visiems, nesvarbu, kur esantiems, pasijusti vienos Tautos dalimi.

Su tūkstantmečiu, mielieji! Tegu meilė Lietuvos dega mūsų širdyse!

Jeigu nematėte šio video, tai labai kviečiu pasižiūrėti :)




O čia video apie tai, kaip himną Londone giedojome mes :)

sekmadienis, birželio 28, 2009

Meditacijos technika


Kuo toliau, tuo labiau Vakaruose vis populiaresnės tampa įvairios meditacijos technikos. Apie meditacijos objektyvią naudą daug nešnekėsiu - yra atlikta krūva mokslinių tyrimų, rodančių, kad meditacija sumažina stresą, skausmą, kraujo spaudimą ir t.t. Manau, daug svarbesnė yra subjektyvi nauda. Rytų tradicijose mūsų protas prilyginamas išprotėjusiai beždžionėlei, be paliovos šokinėjančiai nuo vienos medžio šakos ant kitos. Taip ir mūsų galvoje viena mintis be paliovos veja kitą ir jeigu jas pastebėtumėte, pamatytumėte, kad turbūt koks 90% minčių yra tos pačios, kurios buvo vakar :)

Meditacijos pagrindinis tikslas ir yra - nuraminti tą išprotėjusią beždžionėlę :) Tiesiog atsiriboti nuo visų išorinių trikdžių ir pabūti savimi. Ištrūkti iš to minčių chaoso galvoje ir pabūti sąmoningu. Ir tai ne tik padės jums išsivaduoti nuo streso ar įgauti vidinę ramybę, bet ir pažinti save bei gauti vertingas įžvalgas. Tai kelias vidinės ramybės ir pažinimo link.

Turbūt kiekvienam susidomėjusiam meditacija iškyla natūralus klausimas - o kaip gi medituoti? Pamenu, keletą metų atgal aš pats bandžiau savarankiškai pasipraktikuoti - atsisėsti tokioje pusiau lotoso pozoje, užsimerkti ir stengtis apie nieką negalvoti. Ir natūraliai likau nusivylęs - pabandyk jūs, pavyzdžiui, negalvoti apie rožinį dramblį :) Natūralu, kad kaip tik galvoje ir suksis ta mintis, kaip čia dabar negalvoti apie tai :)

Meditacijos technikų yra labai įvairių. Aš jokiu būdu nesu ekspertas šioje srityje, bet tiesiog esu bandęs keletą technikų ir pasidalinsiu paprasčiausia iš jų, kuri, manau, gali būti naudinga pradedančiajam. Tai jokiu būdu nėra kažkokia religinė praktika, tiesiog sąmoningo kvėpavimo pratimas :)

1. Atsisėskite patogiai ant kėdės, kad pėdos tvirtai remtųsi į žemę, o nugara būtų ištiesta (jeigu norite, galite atsisėsti ir ant grindų).

2. Rankas padėkite ant kelių, užmerkite akis.

3. Kvėpuokite lengvai ir švelniai pro nosį. Nesistenkite savo kvėpavimo pakeisti, tiesiog leiskite, kad kvėpavimas vyktų savo natūraliu ritmu.

4. Kvėpuodami natūraliu ritmu, pajauskite, kaip oras įeina pro jūsų šnerves ir kaip jis paskui pro jas išeina.

5. Sutelkite savo dėmesį savo ties šnervėmis ir stebėkite, kaip oras pro jas įeina ir išeina, be žodžių suvokdami "aš dabar įkvepiu" ir "aš dabar iškvepiu". Tiesiog būkite su savo kvėpavimo pojūčiu.

6. Neleiskite savo dėmesiui kartu su oru keliauti žemyn į jūsų plaučius.

7. Jeigu pajausite, kad jūsų dėmesys nuslinko kažkur kitur - sutrikdė pašaliniai garsai, pradėjote galvoti ar svajoti apie kažką ar galbūt tiesiog snūstelėjote, dėl to jokiu būdu nesusierzinkite. Tiesiog pripažinkite tai, kas įvyko, ir vėl grąžinkite savo dėmesį į kvėpavimo pojūčius ties šnervėmis.

8. Kartais jūsų kvėpavimas gali natūraliai pagreitėti ar sulėtėti. Leiskite tam vykti, tiesiog būkite sąmoningi apie tai.

9. Tęskite šį pratimą tiek, kiek jums norisi (galite pradėti nuo 10-15 minučių).

Tikiuosi, ši technika pasirodys naudinga. Jeigu iškiltų kokių klausimų, nebijokite klausti :)

Ir pabaigai - vienas pastebėjimas. Pradėjus medituoti turbūt vienas iš pirmų atradimų daugeliui būna suvokimas, jog minčių šaltinis tai nėra mūsų sąmoningas aš, mūsų ego. Mūsų sąmoningas aš gali tik pakreipti tą minčių srautą viena ar kita linkme, bet pačios mintys atsiranda savaime. Ir tada kyla natūralus klausimas - jeigu mintys nėra mano paties sąmoningas produktas, tai iš kur jos tada atsiranda? Bet apie tai galbūt kažkada vėliau :)

penktadienis, birželio 26, 2009

Daryti tai, ką nori


Po mirties žmogelis atsidūrė nuostabioje vietoje, apsuptoje tokio grožio ir patogumo, apie kurį jis svajojo visą savo gyvenimą. Šalia stovintis baltai apsirengęs žmogus jam tarė: "Tu gali gauti čia ko tik tavo širdis geidžia - bet kokio maisto, bet kokių malonumų ar pramogų."

Apsidžiaugė žmogelis ir pradėjo mėgautis viskuo, apie ką tik gyvenime svajojo. Po ilgų metų malonumų, jis vėl susirado žmogų, apsirengusį baltai, ir jam tarė: "Aš jau pasimėgavau viskuo, kuo norėjau, dabar man reikalingas darbas, kad aš galėčiau jaustis naudingu."

"Apgailestauju", - atsakė jam žmogus, apsirengęs baltai, - "Bet tai yra vienintelis dalykas, ko aš tau negaliu duoti. Čia darbo nėra."

"Po galais!" - pasipiktino žmogelis. - "Tai reiškia, kad aš dabar visą amžinybę turėsiu praleisti mirdamas iš nuobodulio! Jau verčiau aš būčiau Pragare!"

Baltai apsirengęs žmogus, žengė artyn jo ir švelniai tarė: "O kaip tu manai, kur tu esi?"


Pagal Paulo Coelho "Stories for Parents, Children and Grandchildren"

šeštadienis, birželio 20, 2009

Evangelija pagal Tomą

Prieš daugiau nei šešiasdešimt metų šalia Nag Hammadi miestelio Egipte buvo rasta senovinių rankraščių kolekcija. Trylikoje papirusinių knygų (kodeksų) iš viso buvo penkiasdešimt du rankraščiai, parašyti koptų kalba. Iš jų visų vienintelis buvo išlikęs beveik nepažeistas, tai - Evangelija pagal Tomą.

Ši evangelija, kurios autoriumi skelbiamas apaštalas Tomas (greičiausiai parašyta jo mokinių), skiriasi nuo keturių kanoninių. Jos tikslas nebuvo papasakoti Jėzaus Kristaus gyvenimo istoriją, o tik užrašyti jo paties pasakytus žodžius. Evangelijos parašymo data nėra aiški (datuojama nuo 60 iki 140 m. po Kr.), bet sprendžiant iš rašymo stiliaus, tikėtina, kad ji buvo parašyta anksčiau nei keturios kanoninės (dialogas yra archajiškesnė rašymo forma nei naratyvas).

Bet kuriuo atveju, Evangeliją pagal Tomą, manau, turi pasakyti kai ką svarbaus kiekvienam iš mūsų. Nesvarbu, laikote save krikščioniu ar ne, tikite Jėzaus Kristaus dieviškumu ar manote, kad jis buvo tiesiog žmogus, bet, be jokios abejonės, tai buvo vienas pačių šviesiausių protų visoje žmonijos istorijoje ir Evangelija pagal Tomą yra tarsi pokalbis su Juo. Šis pokalbis nėra paprastas, vietomis netgi itin sudėtingas, bet tikrai vertingas.

Į lietuvių kalbą Evangeliją pagal Tomą išvertė Petras Račius. Tiesa, jo vertime buvo gana nemažai netikslumų. Kai kuriuos iš jų bandė pataisyti Tomas Girdzijauskas, bet jo korekcijos irgi nepanaikino visų ten buvusių trūkumų. Žemiau yra lietuviškas vertimas su mano pataisymais, remiantis kelių skirtingų vertimų (tarp jų - ir pažodinio) sulyginimais, kuris, tikiu, kiek tiksliau atitinka originalų rankraštį.

Jei pastebėtumėte kokių netikslumų ar tiesiog turėtumėte kokių pastabų ar komentarų, būčiau dėkingas, jei parašytumėte.

Evangelija pagal Tomą (pdf, 102 kb)

trečiadienis, birželio 17, 2009

Kada gana yra gana


Vakar buvau vienoje gana įdomioje paskaitoje pavadinimu "Kada gana yra gana", kurią skaitė vienas žymiausių šiuolaikinių Vedantos (induizmo filosofijos mokykla) aiškintojų Swami Parthasaraty. Pasidalinsiu keliomis įstrigusioms mintimis.

Žmonės yra vedami dviejų pagrindinių motyvų - siekio įgyti ir siekio patirti malonumą. Paprastai mes galvojame, kad jeigu įsigysime kažką, tada mes jau tikrai būsime laimingi. Na, tarkim, sėdi sau žmogelis be darbo ir galvoja: "Ech, turėčiau aš darbą, tada tai galėčiau normaliai gyventi, o dabar..." Ir, sakykim, jis tą darbą gauna. Iš pradžių, aišku, apsidžiaugia, bet praeina kuris laikas ir pradeda galvoti: "Kas iš to, kad aš tada darbą turiu, atlyginimas mažas... Va, Petras - daug mažiau dirba, už mane irgi negudresnis, o iš atlyginimo sugebėjo naują mašiną nusipirkti, o aš turiu su prikimštais troleibusais į darbą važinėti..." Pakelia jam atlyginimą, nusiperka ir jis mašiną, bet tada pamato, kad kas iš to, kad turi pinigų, bet nėra to artimo žmogaus šalia, su kuriuo jaustųsi laimingas. Ir kaip manote, jeigu atsirastų tas mylimas žmogus, ar tada būtų jis laimingas? Turbūt ne, tada jam iki laimės trūktų nuosavo būsto ar dar kažko...

Be abejonės, siekti įgyti kažką tikrai nėra blogas dalykas, bet labai svarbu yra suprasti, kad dabartinė tavo laimė neturi priklausyti nuo to, ką tu įgysi ateityje. Kitaip sakant, tu neturi galvoti, kad patapsi laimingas įgijęs kažką (išsilavinimą, darbą, mylimą žmogų, mašiną, namą ir pan.). Nes kai tu įsigysi tai, tada tau tikrai iki pilnos laimės įsireiks dar kažko ir taip pasaka be galo... Mes pernelyg dažnai save lyginame su tais, kurie yra aukščiau mūsų - turi daugiau pinigų, geresnį darbą, išsilavinimą, daugiau žinių - ir tada mes pasijaučiam kažkokie nepilnaverčiai... O juk pagalvojus, kiek žmonių gyvena prasčiau negu mes? Vien tai, kad mes turime rankas, kojas, matome, girdime - jau yra didžiulė laimė, nes kiek žmonių to neturi. O dar pagalvojus, kad turime pakankamai vandens, maisto, stogą virš galvos ir dar kažkiek pinigų kišenėj - mes turėtume būti išvis laimingi, nes turbūt pusė pasaulyje gyvenančių žmonių to neturi!

Žiūrėkime ne tai ko, mums trūksta, o tai, ką mes turime. Tai yra vienintelis kelias tapti laimingais. Nei daiktai, nei kiti žmonės mums laimės neatneš - mes norėsime tik dar ir dar visko daugiau. Net ir tai, kas mums teikia malonumą, ilgainiui to džiaugsmo suteikia vis mažiau ir mažiau, kol galiausiai išvis nebeteikia jokio malonumo, bet darome tai vien tam, kad tas mums nesukeltų nemalonių potyrių... Paklauskite kokio alkoholiko ar narkomano - kiek jiems suteikia malonumo eilinė alkoholio ar narkotikų dozė. Ogi nė kiek. Jie tai daro vien tam, kad nepatirtų skausmo ir kitų nemalonių pojūčių dėl abstinencijos... Taip ir mes pastoviai vis didiname ir didiname savo "dozes", malonumo patirdami kas kartą vis mažiau ir mažiau... O išmokę džiaugti tuo, ką turime, galėsime džiaugsmingai su nuostaba šuktelėti, kaip kad Sokratas, pasivaikštinėjęs po Atėnų turgų: "Kiek daug pasaulyje yra daiktų, kurių man nereikia!"

trečiadienis, birželio 10, 2009

Kaip nepatirti neigiamų emocijų


Neseniai suvokiau vieną genealiai paprastą dalyką - tėra viena vienintelė priežastis dėl ko mes patiriame kažkokias neigiamas emocijas, susierzinimą, pyktį, stresą, frustracijas ir panašiai. Viena vienintelė. Tiesiog paimkite ir prisiminkite keletą bet kokių situacijų, kuomet patyrėte kažkokias neigiamas emocijas ir pagalvokite, kas yra tas esminis dalykas, kuris jas sieja. Pamatysite, kad visur buvo vienintelė priežastis - jūs norėjote, kad įvyktų vienaip, o realiai įvyko kitaip. Norėjote, kad būtų A, o įvyko B (be abejo, tai gali būti ir džiaugsmo šaltinis, jei B jūsų subjektyviu suvokimu yra daug geriau nei A). Viskas, daugiau priežasčių nėra. Tik šita. Paprasčiau nei 2 х 2 :)

Kuo mažiau mes kažko tikimės, tuo mažiau mes turime galimybių būti nuvilti. Mes labai dažnai siekiame, kad įvyktų būtent taip, kaip norime mes, kažko visą laiką tikimės iš kitų žmonių, aplinkybių, paties savęs, norime pakreipti gyvenimą savo susikurta vaga, tvarkingai viską dėlioti į savo susikurtas lentynėles. Dėl to prarandame spontaniškumo džiaugsmą ir labai dažnai būname nuvilti - nes įvyko kitaip, nei norėjome mes. O juk gyvenimas ir įdomus savo spontaniškumu, naujais posūkiais, atradimais, nes jeigu iš anksto gautume surašytą savo scenarijų nuo pat gimimo iki mirties ir mus tereikėtų tik atvaidintį iš anksto paskirtą vaidmenį be jokių improvizacijų, ar būtų tada iš viso prasmė gyventi?

Budistai tai suprato jau gana seniai ir jų neprisirišimo (non-attachment) sąvoka yra būtent apie tai. Viskas yra laikina. "Ir tai praeis" - kaip sakoma sename posakyje, todėl nėra prasmės prisirišti prie daiktų, žmonių ar aplinkybių, nes nuo tik paskui patirsime neigiamas emocijas. Reikia tiesiog išmokti leisti tekėti gyvenimui sava vaga ir džiaugtis tuo, ką jis duoda. Būti čia ir dabar, o ne prisirišti prie praeities ar bandyti per prievartą kreipti situacijas savo susigalvota linkme.

Visu tuo aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad reikia spjauti į viską, gyventi betikslį hedonistinį gyvenimą ir niekuo nesirūpinti. Nors, aišku, kai kam tai irgi gali būti kelias :) Tikslą, be jokios abejonės, reikia turėti ir žinoti, kur link tu eini. Tiesiog reikia būti maksimaliai lanksčiam ir be išankstinių nusistatymų - atviram naujoms patirtims ir besikeičiančioms aplinkybėms (anglai tam turi puikų žodį - open-minded). Jeigu kažkas įvyko kitaip nei aš norėjau ar tikėjausi - tai jokiu būdu ne nesėkmė, o tik pasikeitusios aplinkybės, pagal kurias aš pasikoreguoju savo planus ir einu toliau.

Be abejo, visa tai kur kas sunkiau, kai atsiremia į žmonių tarpusavio santykius, kai įsijungia jausmai. Nes ypač iš artimų žmonių mes labai dažnai kažko tikimės. Norime, kad jie būtų tokie, kokiais juos norime matyti mes, tokiu būdu jiems neleisdami tiesiog būti savimi, o versdami juos dėtis mūsų nustatytą kaukę. Besąlygiška meilė - tiesiog mylėjimas žmogaus tokio, koks jis yra, o ne dėl to, kad jis yra toks, kokį norime jį matyti mes - yra turbūt vienas iš sunkiausiai išmokstamų dalykų. Bet tai yra vienintelis kelias į tikrai laimingus santykius. Tiesiog būti su žmogumi čia ir dabar, duoti jam geriausia tai, ką turi, priimti jį tokį, koks yra ir kuo mažiau kažko iš jo tikėtis - turbūt tokia būtų tobulų tarpusavio santykių formulė :)

Laimės formulė yra iš tiesų paprasta ir kad išvengti neigiamų emocijų tereikia labai nedaug - tik atverti save pasauliui ir leisti tekėti gyvenimui laisva ir spontaniška vaga.

sekmadienis, birželio 07, 2009

Namai


Vienas draugas atsiuntė nuorodą į šį tikrai nuostabų filmą, kurį verta pamatyti kiekvienam iš mūsų. Nes tai filmas apie mus. Ir apie mūsų namus. Mūsų Žemę. Planetą, kuri davė mums gyvybę, mus išnešiojo ir kurią mes dabar beatodairiškai naikiname. Mokslininkų teigimu, mums beliko vos 10 metų pakeisti savo įpročius, nes paskui ekologinė katastrofa taps neišvengiama. Kaip teigia filmo kūrėjai, jau per vėlu būti pesimistais, metas būti optimistais.

"Home" filmo autorius - žymus prancūzų fotomenininkas Yann Arthus-Bertrand. Filmas yra nekomercinis ir nemokamas, kad jį galėtų pamatyti kuo daugiau žmonių, todėl labai kviečiu pasidalinti juo su kitais. Nes tai ne tik įstabaus grožio filmas, bet ir turintis pasakyti kai ką itin svarbaus. Kiekvienam iš mūsų.

Filmo treileris:


Filmas "Home" anglų kalba

Filmas "Home" rusų kalba

ketvirtadienis, birželio 04, 2009

Kiek reali yra realybė?


Ar kada nors susimąstėte, kiek reali yra mūsų suvokiama realybė? Na, tarkim, matau aš dabar prieš save stalą - o kas ten yra iš tikrųjų? Jeigu manote, kad stalas yra sudarytas iš kietai sulipusių molekulių, o jos - iš kietai sulipusių atomų "rutuliukų", ir aš stalą galiu pačiupinėti dėl to, kad jie yra labai tankiai susispaudę - tai pagalvokite iš naujo - taip nėra :) Paimkime patį paprasčiausią vandenilio atomą su branduoliu ir vienu vieninteliu elektronu ir padidinkime jį milijonus kartų. Dabar įsivaizduokite didžiulį futbolo stadioną. Žirnis, padėtas jo centre, atitiktų atomo branduolį, o dulkelė pačios tolimiausios tribūnos gale - tą vienintelį elektroną. O kas viduryje? Ogi nieko, tiesiog tuštuma.

Jeigu galvojate, kad tas "žirnis" stadiono centre - atomo branduolys - yra materialus rutuliukas, kurį išdidinus milijonus kartų būtų galima "pačiupinėti" - taip irgi nėra :) Nėra tokio dalyko kaip materija, kaip Einšteinas bandė pasakyti savo žymiąja formule е=mc2 - masė ir energija yra vienas ir tas pats. Laikas ir erdvė taip pat nėra du atskiri dalykai ir jie nėra absoliutūs, o tik reliatyvūs. Tai, kas iš vieno atskaitos taško gali būti suvokiama kaip laikas, iš kito gali būti suvokiama kaip... erdvė. Remiantis reliatyvumo teorija, nėra absoliučios realybės, tiek laikas, tiek erdvė yra santykiniai.

Kvantinė fizika žengia žingsnį dar toliau - visa tai, kas yra aplink, tėra daugybė galimybių, o mūsų sąmonė yra tai, kas iš tų galimybių sukuria konkrečią realybę. Ir ta konkreti realybė sukuriama ne kažkur ten, bet mūsų galvoje. Paimkim, kad ir psichologiją, kaip įrodo sąmoningi sapnai, nėra jokio skirtumo tarp mūsų suvokiamos realybės sapne ir realiame gyvenime. Tas pats stalas man sapne atrodys lygiai taip pat realus ir materialus, nors jis tebus tiktai sąvoka mano galvoje. Nes ir šis stalas, kurį matau dabar prieš save, tėra tik sąvoka mano galvoje. Būtent, tik koncepcija mano galvoje ir nieko daugiau. Kas ten yra iš tikrųjų? Turbūt tik energija, o galbūt ir išvis nieko :)

Tad kodėl, paklausite, ir aš, ir tu galime matyti ir čiupinėti tą patį stalą, jei ten iš tikrųjų nieko nėra? O todėl, kad mes abu nuo pat gimimo esame išmokyti žaisti pagal tas pačias taisykles. Įsivaizduokite, kad gimstate kokio nors metų metus trunkančio spektaklio scenoje ir visi aktoriai vaidina savo roles pagal nustatytą scenarijų. Ir jūs taip pat priimsite tas pačias spektaklio taisykles net nepagalvodami, kad visa tai farsas ir yra kažkokia kita tikresnė realybė už scenos ribų. Kaip toje Platono alegorijoje apie olą - sėdėsite žiūrėdami į ugnies šešėlių žaismą ir priimsite tai kaip pačią realybę, o ne realybės atspindį.

Mūsų mąstymas ir suvokimas operuoja mūsų turimomis sąvokomis. Pavyzdžiui, viena Afrikos tautelė naudoja tą patį žodį žaliai ir mėlynai spalvai apibūdinti. Ir užaugę vaikai nebeskiria šių dviejų spalvų - nes jie teturi tik sąvoką galvoje joms apibūdinti - jiems tai yra vienas ir tas pats. Lygiai taip pat ir mes, pamatę kažkokį naują daiktą, jį automatiškai priskiriame vienai ar kitai jau turimai kategorijai. Ir jeigu jūsų pojūčių lauke atsidurtų kažkoks absoliučiai nepažįstamas objektas, kuriam neturėtumėte kategorijos, jūs jo... nematytumėte :) Pasakojama, kad europiečių kolonistams atvykus į naująjį pasaulį, vietiniai gyventojai nematydavo jų didžiųjų laivų, tik mažas valteles, nes tiesiog niekada nebuvo susidūrę su tokiais objektais.

Visa tai jokiu būdu nėra naujos idėjos. Tai, ką šiuolaikinė fizika, psichologija ir kiti mokslai atrado tik XX amžiuje, buvo žinoma jau keli tūkstančiai metų atgal. Pagrindinė idėja Rytų tradicijose - Induizme, Budizme - ir yra ta, kad visa mūsų suvokiama realybė tėra tik iliuzija - maja - ir mums tereikia tik suvokti tai ir išsilaisvinti. Lygiai tą patį bandė pasakyti ir Jėzus Kristus: "Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Ir nieko jums nebūtų neįmanomo" (Mt 17, 20). Nes tas kalnas yra vien dėl to, kad mes jį suvokiame, o ne dėl to, kad jis yra iš tikrųjų. Kitaip sakant, jis yra ne kažkur ten, o tik mūsų galvoje. Kaip ir visa mūsų suvokiama realybė.

ketvirtadienis, gegužės 28, 2009

Investuotojas ir žvejys


Kartą amerikietis investuotojas vaikštinėjo jūros pakrante mažame pajūrio miestelyje Meksikoje ir pamatė į uostą įplaukiančią valtį, kurioje gulėjo keletas didelių ir gražių žuvų. Investuotojas pasveikino žveją su puikiu laimikiu ir paklausė, kiek ilgai jam užtruko pagauti šias žuvis.

"Nelabai ilgai", - atsakė žvejys.

"Tai kodėl tada nelikai jūroje kiek ilgiau, kad pagautum daugiau žuvų?", - pasiteiravo bankininkas.

Meksikietis atsakė, jog šių žuvų užteks išmaitinti jo šeimai.

Tada amerikietis paklausė: "O ką tu veiki likusiu laiku?"

"Aš keliuosi vėlai, truputį pažvejoju, pažaidžiu su savo vaikais, pasnaudžiu su žmona. Vakare einu į miestelį susitikti su draugais, mes išgeriame vyno, pagrojame gitara. Aš turiu ką veikti."

Amerikietis pertraukė žveją: "Klausyk, aš esu verslo magistras, pabaigęs Harvardo universitetą ir aš galiu tau padėti. Tu turėtum pradėti žvejoti ilgiau, parduodamas žuvį tu užsidirbsi pinigų ir galėsi nusipirkti didesnę valtį. Didesnės valties dėka tu uždirbsi daugiau pinigų ir galėsi nusipirkti dar vieną valtį, kol galiausiai turėsi visą laivyną. Vietoj to, kad parduotum žuvį tarpininkams, galėsi tiesiogiai derėtis su perdirbėjais arba atsidaryti savo paties fabriką. Tada galėsi palikti savo mažą miestelį ir persikelti į sostinę, Los Andželą, ar net į Niujorką, kur vadovausi savo kompanijai."

Tada meksikietis paklausė: "O kiek tai užtruks?"

"Penkiolika - dvidešimt metų", - atsakė bankininkas.

"O kas tada?"

"O tada ir yra pats įdomumas", - šyptelėjo amerikietis. - "Atėjus tinkamam momentui, tu galėsi paduoti savo bendrovę į akcijų biržą ir uždirbti milijonus."

"Milijonus? O kas tada?"

"O tada tu galėsi nebedirbti, gyventi mažame paplūdimio miestelyje, miegoti ilgai, mažumėlę pažvejoti, pažaisti su savo vaikais, pasnausti su žmona ir leisti vakarus gerdamas vyną ir grodamas gitara su savo draugais."

sekmadienis, gegužės 03, 2009

Sumokėk į priekį


Įsivaizduokite, koks nors visiškai nepažįstamas žmogus nei iš šio, nei iš to ima ir padaro jums kokią paslaugą ar gerą darbą, na, tarkim, parduotuvėje neaptarnauja jūsų kortelės, neturite grynųjų, o kažkas šalia stovintis paima ir sumoka už jus. Ir kai paklausiate, kaip čia galėtumėte atsidėkoti, tas žmogus tiesiog paprašo jūsų padaryti gera kažkam kitam. Ir nueina. Kaip pasijustumėte? :)

Ši idėja - iš tikrai nuostabaus filmo "Pay It Forward", kur berniukas, gavęs mokykloje užduotį padaryti pasaulį geresniu, sugalvoja genealiai paprastą planą - tiesiog padaryti gerus darbus trims žmonėms, o šie savo ruožtu turi padaryti tą patį...

O juk pagalvojus, taigi taip viskas paprasta, bet tuo pačiu ir taip išmintinga. Nes jeigu aš padarau kažką gero tau, o tu atsakomuoju žingsniu kažką gero padarai man - ratas užsidaro, o jeigu padarai kažkam kitam - grandinė tęsiasi.

Ir iš tikrųjų - imkit ir pabandykit. Padarykit ką nors gero visiškai atsitiktiniam žmogui, kuris mažiausiai iš jūsų tikisi. Kad ir kažką mažo - nupirkite vaikų ledų, padovanokite praeivei ar mažai pažįstamai bendradarbei gėlę ar galiausiai tiesiog nusišypsokite kažkam. O jeigu kažkas paklaus kaip atsidėkoti - tiesiog paprašykite, kad tas žmogus padarytų gera kažkam kitam.

Ir pamatysit - viduje jausmas bus nuostabus, kokio turbūt seniai nesat turėję. Netikit? Pabandykit ir įsitikinsit :) Kartais ir mažas žingsnelis gali būti reikšmingas. Galbūt pasaulio mes nepakeisim, bet bent kažkiek padarysim jį geresniu. Nes galbūt nevisada mes galime sumokėti atgal, bet tikrai visada galime sumokėti į priekį.

penktadienis, balandžio 24, 2009

Septynerių metų transformacijos


Sakoma, kad per septynerius metus pilnai atsinaujina žmogaus organizmas - pasikeičia visos ląstelės. O tai reiškia, kad fiziologiškai tu tarsi tampi visiškai kitu organizmu - tavo kūnas nebeturi nė vienos ląstelės iš to kūno, kuris buvo prieš septynerius metus. Ir pastebėjau tokį labai įdomų dalyką (bent pas save) - tarsi kas kartą pasibaigus šiam septynerių metų ciklui įvyksta ir kažkokia esminė transformacija viduje, kuomet ženkliai pasikeičia tavo pasaulio suvokimas, požiūris į gyvenimą, persidėlioja vertybės... Pirmą kartą į tai dėmesį atkreipiau prieš septynerius metus ir dabar tegaliu tik tai patvirtinti.

Gaila, neatsimenu savęs septynerių (kažkaip dauguma mano vaikystės prisiminimų yra tarsi išplaukę), bet puikiai prisimenu save keturiolikos ir turbūt tai buvo pirmas kartas, kai nusprendžiau pakeisti savo gyvenimą :) Pamenu, tai buvo vasara prieš pradedant eiti į gimnaziją ir kažkaip man į galvą toptelėjo, kad ateidamas į naują klasę galiu pateikti save kaip tik noriu, nes visi žmonės nauji ir niekas nieko nepažįsta :) Nes iki tol buvau toks ramus intravertiškas vaikas, gerai besimokantis ir toli gražu ne iš klasės lyderių. Tad nusprendžiau per vasarą sugalvoti, kokiu aš iš tikrųjų norėčiau būti - labiau bendraujančiu, populiariu ir pan. - ir rugsėjo 1-ąją į naują klasę jau nueiti naujuoju savimi.

Turbūt tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai aš paklausiau savęs - "o kokiu aš noriu būti?". Ir įdomiausia, kad jis buvo pakankamai sėkmingas. Be abejo, pačiu populiariausiu klasės biču netapau, bet tai buvo ženklus žingsnis į priekį - pradėjau daugiau bendrauti, nebebijoti save išreikšti ar galiausiai kokią merginą pakviesti šokti mokyklos diskotekoje :)

Kitas ryškesnis perversmas mano viduje įvyko peržengus dvidešimt vienerius metus, kuris, kaip jau minėjau, pirmąsyk ir privertė susimąstyti apie tą septynerių metų ciklą. Tuo metu mano gyvenime jau buvo atsiradęs teatras, kuris atvėrė man visai kitą perspektyvą gyvenimą - vertė ieškoti, galvoti, bandyti suprasti save... Turbūt tai buvo pirmas kartas, kai aš iš tikrųjų paklausiau savęs - "o kuo aš noriu būti?". Nes iki tol daugiau tiesiog plaukiau pasroviui, nebandydamas suvokti savęs, maždaug - aha, sekasi tikslieji mokslai, kas čia būtų iš jų perspektyvu? - o, informatika! - gerai, reiškia būsiu informatikas.

Ir būtent tada apie dvidešimt pirmuosius - antruosius metus pradėjau klausti savęs ir ieškoti, skaityti (nes per praėjusį septynerių metų ciklą knygų beveik išvis neskaičiau, skirtingai nuo vaikystės ir ankstyvos paauglystės), į rankas pakliuvo keletas motyvuojančių knygų, kaip "Alchemikas" ar "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra", ir galiausiai atsakymą radau. Įdomu tai, kad iš pradžių nebuvau visai šimtu procentų tikras, kad psichologija yra būtent tai, su kuo noriu sieti savo gyvenimą, bet kuo toliau, tuo esu labiau tuo įsitikinu.

Ir štai dabar, prabėgus dar vienam septynerių metų laikotarpiui, jaučiu dar vieną perversmą savyje. Transformaciją, kuri turbūt prasidėjo prieš pusantrų metų Santjago kelyje ir ypatingai įgavo pagreitį mano dabartinių studijų metu. Šįsyk klausiu savęs - "o kas aš esu?". Jaučiu, kad keičiasi mano savęs ir savo vietos pasaulyje suvokimas. Riba tarp "aš" ir "likęs pasaulis" vis labiau nyksta ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tos ribos iš tikrųjų ir nėra, nes gyvenimo prasmė yra duoti, ne imti. Nes aš ir Tu - mes nesame atskiri, mes - vienos rankos pirštai. Ir tik būdamas su Tavimi aš galiu suprasti save. Ir tik duodamas Tau aš galiu realizuoti save. Nes Dievo karalystė yra tarp mūsų.

penktadienis, balandžio 17, 2009

Gabriel Garcia Marquez. 13 frazių apie gyvenimą


1. Aš myliu tave ne už tai, koks tu, o už tai, koks aš, kai būnu su tavimi.

2. Nė vienas žmogus nevertas tavo ašarų, o tie, kurie jų verti, tavęs nepravirkdys.

3. Vien tik todėl, kad kažkas nemyli tavęs taip, kaip tau norisi, dar nereiškia, kad jis nemyli tavęs iš visos širdies.

4. Tikras draugas tas, kuris laikys tave už rankos ir jaus tavo širdį.

5. Blogiausias būdas ilgėtis žmogaus tai būti kartu su juo ir suprasti, kad jis niekada nebus tavo.

6. Niekada nenustok šypsotis, net kai tau liūdna: kas nors gali įsimylėti tavo šypseną.

7. Gali būti, kad šiame pasaulyje tu tik žmogus, bet kam nors tu - visas pasaulis.

8. Neeikvok laiko žmogui, kuris netrokšta praleisti jo su tavimi.

9. Galbūt Dievas nori, jog mes sutiktume netinkamus žmones iki tol, kol sutiksime tą vienintelį, kad kai tai atsitiks, mes būtume už tai dėkingi.

10. Neverk, kad kas nors baigėsi. Nusišypsok, kad tai apskritai buvo.

11. Visada atsiras žmonių, kurie įskaudins. Reikia ir toliau tikėti žmonėmis, tik būti truputį atsargesniais.

12.Tapk geresniu ir pats suprask, kas esi, prieš sutikdamas naują žmogų ir tikėdamasis, kad jis tave supras.

13. Nedėk šitiek pastangų, patys geriausi dalykai atsitinka netikėtai.

ketvirtadienis, balandžio 16, 2009

Kaip uždirbti didelius pinigus


Interneto tyruose radau rusų oligarcho, o tuo pačiu ir buvusio mokslininko, Boriso Berezovskio mini knygelę apie jo gyvenimo filosofiją. Nemažai idėjų turbūt bus vienur ar kitur girdėtos, bet paskaityti tikrai verta. Nes tiesos visame tame yra. Ir nemažai :)

Originalas rusų kalba

Lietuviškas vertimas

ketvirtadienis, balandžio 09, 2009

Velykos. Vidinė transformacija


Krikščionims Velykos asocijuojasi su Kristaus prisikėlimu ir gyvybės pergale prieš mirtį, žydams - su išsivadavimu iš vergijos, kitiems - galbūt tiesiog su pavasariu ar marginamais kiaušiniais. Bet kas iš tikrųjų glūdi už viso to? Leiskite man pasiūlyti psichologinę interpretaciją, kuri galbūt leis pažvelgti į Velykas kiek kitomis akimis.

Manau, kad iš tikrųjų Velykos yra būtent apie vidinę transformaciją. Tam, kad peržengti slenkstį, reikia uždaryti vienas duris ir atverti kitas. Leisti numirti savo senajam Aš, kad jį galėtų pakeisti naujasis Aš. Kaip feniksui - sudegti ir vėl pakilti iš pelenų.

Ir neatsitiktinai Velykos yra persmelktos šiuo mirties ir naujo atgimimo simboliškumu. Be abejo, pati tiesiausia paralelė - Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Jo senasis kūniškas Aš turėjo numirti, kad galėtų atgimti naujasis dangiškas. Lygiai taip pat, kaip ir gamta miršta žiemą, kad galėtų atgimti pavasarį. Lygiai taip pat, kaip ir mes gimdami mirštame gimdoje ir atgyjame su pirmu oro gurkšniu. Šią vidinę mirties ir atgimimo transformaciją puikiai atspindi ir pagrindinis Velykų simbolis - kiaušinis (atėjęs, beje, dar iš pagoniškų laikų). Mes kaip tas viščiukas turime pralaužti mus kaustantį nežinojimo ir abejingumo lukštą, kad galėtume gimti tikruoju savimi.

Ne paslaptis, kad į Bibliją ir kitus šventuosius raštuos galima, o turbūt ir reikia, žiūrėti keliomis prasmėmis. Tarkim, Naujasis Testamentas yra ne tik apie Jėzaus Kristaus, bet ir apie kiekvieno mūsų gyvenimo kelią. Mes taip pat turime atlaikyti gundymus dykumoje, išdavystę ir pakabinti savo senąjį Aš ant kryžiaus, kad nuo jo galėtų nužengti naujasis, tikrasis Aš. Dievas yra ne tik transcendentinis (kažkas ten aukščiau), bet ir imanentinis - jis kiekviename iš mūsų ir visame kame ("perskelkite pliauską: aš esu ten; pakelkite akmenį, ir ten jūs rasite mane"). Arba kaip tame sename posakyje: "kaip viršuje, taip ir apačioje" ("as above, so below"). Mes kiekvienas nešiojame dieviškumą savyje ir vienintelis dalykas, ką mes turime padaryti - tai jį išlaisvinti.

Puikus pavyzdys - žydų kelionė iš Egipto vergijos pažadėtosios žemės link. Kaip Mozė, išgirdęs Dievo kvietimą, nors ir labai abejodamas savo jėgomis, išdrįso patikėti ir žengė pirmyn, vesdamas kitus, taip ir mes turime išgirsti vidinį balsą savyje ir nepaisant abejonių, juo tikėti ir eiti ten. Nesvarbu, kad vergovė atrodo tarsi jau įprasta ir ne tokia baisi, o pažadėtoji žemė - pernelyg tolima ir nereali. Reikia išdrįsti žengti į dykumą, nebijoti bristi į jūrą ir atsiverti suvokimui, leidžiančiam kartų vandenį paversti saldžiu, o tuštumą viduje užpildyti dangiškąja mana. Nes tik tada galima patirti nušvitimą ant savojo Sinajaus kalno.

Tebūna jums šios Velykos vidinės transformacijos pradžia. Išdrįskite pralaužti jus supantį lukštą ir gimkite iš naujo. Tikruoju savimi.

penktadienis, kovo 27, 2009

Teatras. "Palėpė"


Šiandien yra teatro diena. Jeigu tektų žaisti kokį asociacijų žaidimą, nė kiek neabejoju, kad pirma asociacija žodžiui "teatras" būtų žodis "palėpė", nes man šie žodžiai yra beveik neatsiejami... Be abejo, kalbu apie VGTU teatrą - studiją "Palėpė", prieš porą savaičių atšventusį savo dešimtmetį. Iš tų dešimties metų, manieji prabėgo aštuoneri. Šeši - aktyviai, kiti du - pasyviai, tik laikas nuo laiko pavaidinant senuose spektakliuose. Bet "Palėpė" turbūt visada išliks ta ypatinga vieta, į kurią yra beprotiškai gera sugrįžti...

Teatras apskritai yra nuostabi ieškojimų vieta. Kiekvienas spektaklis, repeticija, kuomet tu užsidedi kaukę ir pavirsti kažkuo kitu... Su kita patirtimi, gyvenimo istorija, kitomis mintimis, poreikiais, norais... Ir tu tarytum jau nebesi tu, o žengi žingsnelį toliau. Visa tai, kas tau kvaršino galva prieš ateinant į teatrą, lieka kažkur toli toli... O tu esi čia ir dabar. Ir tai turi transformuojamą poveikį...

Atėjimas į "Palėpę", manau, buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Tiek dėl žmonių, kuriuos ten sutikau, tiek dėl vidinių dalykų, kuriuos būdamas ten atradau. O nuėjau visai atsitiktinai, netyčia sužinojęs, kad vyksta priėmimas į naujai kuriamą studentišką teatrą, kuris dar buvo ir ne mano universiteto :) Kartais keista, kaip atrodytų, kažkokie atsitiktiniai dalykai gali kardinaliai tavo gyvenimą pakeisti. Nors turbūt tik tada, kai nutinka, jie atrodo atsitiktiniai, o pažvelgus iš viso gyvenimo perspektyvos, jie pasirodo reikšmingi, prasmingi ir laiku bei vietoje :)

Pirmieji metai "Palėpėje" turbūt buvo patys brangiausi. Pati teatro pradžia, pirmosios repeticijos dviejose tuščiose auditorijose, pasisėdėjimai kartu, dainos, pirmieji spektakliai, kurie buvo beprotiškai brangūs, ypač "Equus"... Spektaklis, ne tik davęs Daktaro pravardę, bet ir padėjęs rasti kryptį gyvenime... Pirmasis, bet tuo pačiu ir reikšmingiausias mano vaidmuo... O ir pats kūrinys yra išties ypatingas...

Per tuos dešimt metų "Palėpė" keitėsi. Vietoj vieno aktoriaus vaidmeniui atsirado po keletą dublerių, porą spektaklių per savaitę pakeitė kone keliolika, senus skolintus prožektorius - nauja aparatūra, kelioliką žmonių - keliasdešimt... Ir nors "Palėpė" jau nebėra tokia, kaip buvo penketą ar dešimtį metų atgal, kažkas visame tame yra laikui ir pokyčiams atsparaus... Ir kalbu aš visai ne apie Vytą, kuris tarsi paskutinis mohikanas dar bando išsaugoti sąsajas tarp praeities ir dabarties, bet apie tą stebuklingą dvasią, kurią pajunti kaskart peržengdamas teatro slenkstį. Nes teatras yra tai, kas keičia žmonių gyvenimus.

Su teatro diena visus kuriančius, vaidinančius, žiūrinčius, mylinčius ar bent prijaučiančius :)

sekmadienis, kovo 08, 2009

Asmenybės testas


Norėčiau pasiūlyti dar vieną testą, šįsyk - asmenybės. Tai - viena populiariausių pasaulyje Myers-Briggs tipologija (MBTI), paremta Carlo Gustavo Jungo "Psichologinių tipų" teorija. Įdomu, kad prieš keliasdešimt metų Sovietų Sąjungoje buvo sukurtas ir gan plačiai paplitęs šios tipologijos atitikmuo - socionika, kurios autorė - lietuvė Aušra Augustinavičiūtė.

Lietuvišką MBTI versiją rasite čia.

Esu testą atlikęs anksčiau, rezultatas buvo ENTP, šįsyk gavosi INTP. Vienintelis pokytis - ekstraversiją pakeitė intraversija... Tiesa pasakius, net ir pats nesu tikras, kuriai iš šių dviejų kategorijų galėčiau priskirti save. Žinau, kad vaikystėje tikrai buvau intravertas, vėliau paauglystėje pradėjau vystyti savo ektraversiją, o dabar vėl grįžtu į savo ištakas? :)

Bet kuriuo atveju, tipai nėra pastovūs, gyvenimo eigoje jie keičiasi, nes keičiamės ir mes su naujomis patirtimis, suvokimais, susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, Jungas teigė, kad pirmoji gyvenimo pusė yra daugiau skirta ekstraversinei saviraiškai - išorinio/socialinio gyvenimo kūrimui, tuo tarpu antroji jo pusė - intraversijai, savo vidinio pasaulio pažinimui.

Bet norėčiau tikėti, jog šio testo rezulatai nereiškia, kad mano gyvenimas jau verčiasi į antrą pusę :)

penktadienis, kovo 06, 2009

Juodasis XX amžiaus fenomenas


Įsivaizduokite, kad jums reikia išrinkti geriausią iš pateiktų trijų pasaulio lyderių, gyvenusių tuo pačiu istorijos laikotarpiu:

Kandidatas A
- jo žmona buvo lesbietė, jis pats turėjo dvi meilužes, daug rūkydavo, išgerdavo nuo aštuonių iki dešimties martinio kokteilių per dieną.

Kandidatas B
- dėl savo pasipūtimo nesugebėdavo ilgiau išdirbti viename darbe, ilgiausiai miegodavo rytais, mokykloje vartojo opiumą ir visada buvo laikomas prastu mokiniu. Kiekvieną rytą išgerdavo po stiklą brendžio.

Kandidatas C
- buvo laikomas didvyriu, buvo vegetaras, nerūkė. Jo drausmingumas buvo pavyzdinis. Retkarčiais išgerdavo alaus. Buvo su ta pačia moterimi tiek triumfo, tiek pralaimėjimo akimirkomis.

Taigi, kurį pasirinktumėte?

Kandidatas A - Franklinas Rooseveltas, B - Winstonas Churchillis, C - Adolfas Hitleris...

Kaip šiam žmogui ir jo bendražygiams pavyko sukurti didžiausią XX amžiaus masinę psichozę? Kokios idėjos slypėjo už viso to? Ką turėjo bendro nacisizmas su okultizmu?

Atsakymai į šiuos klausimus ir daug daugiau - itin įdomiame Discovery Channel dokumentiniame filme Naciai: Okultinė Konspiracija (Nazis: The Occult Conspiracy) žemiau. Rekomenduoju - tikrai įdomu.



penktadienis, vasario 27, 2009

Savianalizės testas


Norėčiau pasidalinti viena savianalizės technika. Man ji pasirodė labai įdomi ir efektyvi. Tai - Watchword technika, kurios autorius yra mano dėstytojas Michael Daniels.

Testą galite atlikti ir online, o galite atsispaudinti ir pildyti popierinį variantą.

Keletas komentarų prieš pradedant pildyti:

  • Minutei užmerkite akis ir atsipalaiduokite nuo dienos minčių.

  • Žodžius galite įrašinėti lietuviškai, nebūtina angliškai :)

  • Iš principo žodžiai gali būti absoliučiai bet kokie, bet rekomenduočiau rašyti bendrinius daiktavardžius.

O dabar eikite užpildyti testą ir TIK TADA skaitykite toliau :)


* * * * * * * * * *


T E S T O    P I L D Y M A S

pildyti online / atsispausdinti


* * * * * * * * * *



Taigi, keletas komentarų baigus pildyti testą:
  • Rezultatų įvertinimas ir interpretacija - čia.

  • Bet asmeniškai man pats procesas buvo labai įdomus ir daug atveriantis, kuomet pradėdamas nuo bet kokių žodžių eini vis gilyn į save ir prieini prie pačių svarbiausių ir esminių dalykų.

  • Turėkite omenyje, kad testo rezultatai atspindi daugiau ne jūsų asmenybę, bet jūsų dabartinę situaciją. Tie vienuolika žodžių centre atspindi tai, kas iš tikrųjų jums svarbu šiuo metu.

  • Bet, kita vertus, pagal testo rezultatus galima nustatyti ir jūsų psichologinį tipą, remiantis Jungo tipologija.

  • Jei nesate tikri, kaip suinterpretuoti testo rezultatus, galite rašyti man, bandysiu padėti :)

Įdomių atradimų!

ketvirtadienis, vasario 26, 2009

Plečiant suvokimo ribas


Savaitgalį turėjau labai įdomios patirties. Kadangi kurse, kuriame studijuoju, dalis žmonių mokosi ir nuotoliniu būdu, kartą metuose rengiamas toks eksperimentinis/kūrybinis/patyriminis savaitgalis, kurio metu visi susirenka pasibūti kartu, o tuo pačiu išbandyti visokių technikų ir pasidalinti patirtimi. O patirčių buvo visokių - pradedant joga ir meditacija, baigiant vizualizacijos pratimais ir savianalizės technikomis. Visa tai vyko nuostabiuose istorija dvelkenčiuose rūmuose Pietų Velse, apsuptuose žaliuojančių kalvų ir slėnių.

Vienas iš didesnių atradimų man buvo garso galia. Tiek į meditaciją, tiek į aktyvios vaizduotės (vizualizacijos) pratimus įtraukus garsą (muziką, mantras, gamtos garsus ir pan.), skirtumas jaučiasi labai ryškus. O ypatingai stiprus pojūtis buvo viename skandavimo (angl. chanting) pratime, kai mūsų dvidešimties žmonių grupė vienu metu pradėjo skanduoti įvairius garsus ir visa erdvė tarsi paskendo garsų fone ištirpdydama bet kokias ribas tarp tonų, dažnių, asmenybių, kultūrų, pažiūrų, suvokimų... Nustojus skandavimui vibracija dar kurį laiką sklandė ore rezonuodama tarytum su kiekviena tavo kūno ląstele...

Ir visai nenuostabu, kad beveik visose kultūrose garsui skiriama ypatinga reikšmė, ar tai būtų mantros Rytų tradicijose, ar Biblija Vakarų kultūroje ("Pradžioje buvo Žodis"). Garse tikrai yra kažkas ypatingo. Rezonansas gali tiltus išgriauti. Tad gal ir mums tereikia tik suderinti natą?..

ketvirtadienis, vasario 12, 2009

Kodėl sapnuojame? (BBC dokumentika)


Pratęsiant sapnų temą - šviežas ir tikrai įdomus BBC dokumentinis filmas (anglų kalba).











šeštadienis, sausio 24, 2009

Pagundų išpardavimas


Suprasdamas, kad jo laikas jau artėja prie pabaigos, Šėtonas nusprendė išparduoti didžiąją dalį savo pagundų asortimento. Įdėjo skelbimą į laikraštį ir visą kitą dieną praleido priiminėdamas pirkėjus savo dirbtuvėse.

Tarp daugybės nuostabių prekių buvo ir akmenys doriesiems suklupti, ir veidrodžiai, išpučiantys savosios svarbos jausmą, ir akiniai, menkinantys kitų žmonių svarbą. Ant sienos taip pat kabėjo ir durklai lenktomis ašmenimis iš pasalų smeigti žmonėms į nugarą, ir magnetofonai, įrašinėjantys tik paskalas ir melus.

"Nesukit sau galvos dėl kainos!" - šaukė Šėtonas potencialiems klientams, - "Imkit šiandien, o sumokėsit tada, kai galėsit!"

Vienas klientas pastebėjo du visiškai nudėvėtus rakandus, stovinčius kampe. Jie visai neatrodė kažkuo ypatingi, bet buvo labai brangūs. Nusistebėjęs klientas paklausė, kuo šie daiktai yra tokie nepaprasti.

"Šiuos įrankius aš naudoju dažniausiai, todėl jie taip ir susidėvėję", - nusijuokė Šėtonas. - "Tik nenoriu, kad jie būtų pernelyg pastebimi, nes tada žmonės žinos, kaip apsisaugoti nuo jų. Bet abu tikrai yra verti prašomos kainos: vienas iš jų yra Abejonė, kitas - Nepilnavertiškumo Jausmas. Kai visos kitos pagundos nepavyksta, šitie du suveikia visada."

penktadienis, sausio 23, 2009

Sapnų režisūra


Praeitą savaitgalį teko sudalyvauti viename įdomiame renginyje - eksperimente - performanse Dream Director. Idėjos autorius - menininkas Luke Jerram, garsėjantis įdomiais savo sprendimais. Į renginį, kuriame aš dalyvavau, Luke atvyko tiesiai iš Australijos, kur Sidnėjuje viešose erdvėse buvo išdėliota trisdešimt pianinų su užrašu "Grok, aš tavo". Tarp ankstesnių jo projektų - "Dangaus orkestras" (atskiras partitūras "grojantys" oro balionai), kalbantis žiedas, stebuklingas skrudintuvas ir dar daugelis kitų crazy idėjų.

Sapnai - taip pat viena iš Luke dominančių sričių. Šiame projekte jis kartu su miego ir sapnų psichologais tyrinėja sapnų erdvę ir jos kūrybinį potencialą. Kaip tik būtent tai, kas domina ir mane :) Tad sužinojęs apie šį projektą ilgai nesvarsčiau ir nusprendžiau sudalyvauti. Rengimo koncepsija tokia: dvidešimt žmonių miega vienoje patalpoje tokiuose specialiuose gultuose (nuotrauka žemiau), dėvėdami tam tikrus akinius, kurie fiksuoja akių judesius. Pradėjus sapnuoti, iš mini garsiakalbių šalia pradedami leisti įvairūs garsai kažkokia konkrečia tema (mano atveju, tai buvo miškas). Eksperimento esmė - kaip visa tai paveiks tavo sapnus, galbūt inkorporuosi kai kuriuos garsus į savo sapną, galbūt tai paskatins tavo kūrybiškumą sapne ir pan. Prieš pat užmiegant ir prieš atsibundant taip pat paleidžiamas specialus garso takelis patyrinėti ribines sąmonės būsenas.

Trumpai apie asmeninę patirtį eksperimento metu. Prieš pat užmiegant paleistas garso takelis davė tikrai įdomių asociacijų, tik gaila, kad truko gana trumpai (apie 20 min) ir nepavyko iškart su juo pereiti į miego stadiją, kas būtų tikrai gana įdomi patirtis. Miegojau gana neramiai - tiek dėl aplinkos neįprastumo, tiek dėl vos pradėjus sapnuoti leidžiamų garsų, dažnai atsibusdavau, kas kartą nusivildamas, kad kol kas nepavyksta prisiminti nė vieno sapno :)

Bet paskui pagaliau susapnavau pirmą (iš serijos "buitiniai sapnai"), o po jo sekė dar vienas sąmoningas sapnas, kuriame paskraidžiau ir pabandžiau pabendrauti su kitais sapno personažais (deja, ne labai sėkmingai) - žodžiu, tą patį, ką paprastai ir darau tokiais atvejais :) Paskui pabudau, gana patenkintas tuo, kad pavyko apturėti net du sapnus, o vieną iš jų - ir sąmoningą, ir apsižiūrėjęs, kad kiti dar miega, nusprendžiau išeiti prasivaikščioti, kol visi pabus. Beeidamas netikėtai sutikau porą savo klasiokų iš mokyklos laikų, kurie, pasirodo, taip pat dalyvavo šiame eksperimente. Ir tada atsibudau dar kartą, šįkart iš tiesų :)

Bendrai paėmus, patirtis įdomi. Nepaisant to, kad išgirsti garsai neatsirado mano sapne - miške nebuvau :) - tos nakties sapnai skyrėsi nuo įprastinės patirties. Ryte teko pabendrauti su projekte dalyvaujančiu psichologu, kol kas yra ankstyva stadija ir daryti išvadų apie sapnų turinį jie dar negali, bet iš preliminarių rezultatų galima pastebėti, jog neigiamos patirties šių sapnų metu buvo mažiau nei įprastai (kaip žinia, sapnuose daugiausiai ir vyrauja būtent neigiamos emocijos). Taip pat teko pakalbėti su Luke'u Jerramu apie kitą, mane itin dominantį eksperimento aspektą - sapnų sąsajas su kūrybiškumu. Menininko teigimu, jam daugiau ne sapnai, bet tarpinės būsenos (prieš pat užmiegant ar tik atsibudus) yra idėjų ir įkvėpimo šaltinis.

Panašu, kad tiek sapnai, tiek ribinės sąmonės būsenos turi nemažą kūrybinį potencialą, klausimas tik, kaip mes galime tai išvystyti ir panaudoti... Norėčiau tikėti, kad kai kuriuos atsakymus turėsiu po pusmečio, kai atliksiu savo tyrimą. Pažadu jais pasidalinti :)

penktadienis, sausio 16, 2009

Sąmoningi sapnai


Turbūt laikas papasakoti apie vieną pagrindinių mano interesų sričių pastaruoju metu - sąmoningus sapnus (angl. lucid dreaming). Pats pavadinimas kaip ir padiktuoja, kas tai yra - sapnai, kurių metu tu esi sąmoningas, kad sapnuoji. Pats fenomenas žinomas gana seniai, bet ilgą laiką į tai buvo žiūrima kaip į kažką labiau iš fantastikos srities, nes: а) tik vienetai žmonių tai sugeba; b) sąmonės būsena miego metu ir įprastinė sąmonė būdravimo (ne miego) metu buvo laikomos skirtingomis ir nesuderinamomis, todėl mokslininkai manė, kad tai iš principo neįmanoma ir kad tai tėra tik kažkokia tarpinė būsena prieš užmiegant ar prieš pabundant.

Bet maždaug trisdešimt metų atgal toks Stephen LaBerge kaip tik šioje srityje atliko daktaro disertaciją ir įrodė, kad sąmoningi sapnai yra normalūs sapnai, ne kažkokia tarpinė būsena, ir taip pat pasiūlė keletą metodikų, kaip tą galima pasiekti. Realiai sąmoningas sapnavimas yra įgūdis, kurį gali išvystyti kiekvienas, tik reikia šiek tiek pastangų :)

O aš visu tuo susidomėjau gana nelauktai. Nors gal atsitiktinumų ir nebūna, o viskas turi savo prasmę :) Keletą mėnesių atgal per gana trumpą laiką reikėjo pasirinkti temą magistriniam darbui. Ir aš po poros savaičių blaškymosi ir šokinėjimo nuo vienos temos prie kitos, netyčia "užšokau" ant šios. Perskaičiau keletą technikų ir sugalvojau išbandyti. Debiutanto sėkmė suveikė ir pats pirmas bandymas pavyko. Ir jis buvo toks, kuris gerokai apvertė mano pasaulėžiūrą ir požiūrį į kai kuriuos dalykus...

Taigi, sapnas:

Vaizdas iš pradžių nebuvo ryškus, tarsi per miglą, vėliau pradėjo ryškėti. Supratau, kad esu kambaryje. Jausmas buvo labai keistas, nes nuo pat pirmos akimirkos žinojau, jog esu sapne, bet viskas buvo absoliučiai realu. Išbandžiau savo pojūčius. Visi veikė visiškai taip pat kaip realybėje. Palytėjęs jauti tiek medžiagą, tiek temperatūrą, netgi skonį valgydamas jauti (radau ir suvalgiau vaisių, panašų į džiovintą slyvą :)). Nėra jokio skirtumo tarp pojūčių realiame gyvenime ir sapne.

Kambaryje pamačiau langą. Jį atidariau. Laukė švietė saulė, mačiau medžių viršūnes, jaučiau lengvą vėjo dvelksmą... Į galvą toptelėjo mintis: "Juk esu sapne, taigi galiu iššokti pro langą!" Pažvelgiau dar kartelį ir pagalvojau, kad galbūt visgi kitą kartą. Viskas atrodė pernelyg realu, kad galėčiau taip imti ir iššokti pro langą :) Pamačiau, jog kambaryje yra veidrodis, nusprendžiau į jį žvilgtelėti, nes žinojau, kad sapnuose veidrodžiuose galima išvysti įdomių dalykų. Veidrodyje mačiau besikeičiančius vaizdus, vieną akimirką - save, kitą - kažką kitą... Vėliau nusprendžiau išeiti į lauką ir sapnas nutrūko...


Pabudęs žinojau, kad temą darbui jau turiu. Bet galvoje sukosi ir kita mintis. Apie Mają, didžiąją Iliuziją, kuri, pasak indų religijų, gaubia visą mūsų pasaulį. Pojūčiai ir savęs suvokimas sapne niekuo nesiskiria nuo pojūčių ir savęs suvokimo realybėje. Tad gal ir ta mūsų realybė ne kažin kuo skiriasi nuo sapno?.. Dar viena paralelė. Yra du būdai tapti sąmoningu sapne: iš būdravimo būsenos tiesiogiai pereiti į sapną (mano naudotas būdas) arba matant kažkokius nelogiškumus pačiam susivokti, jog tai yra sapnas. Antrąjį būdą išbandę žmonės teigia, kad tą akimirką, kai tu susivoki, jog esi sapne, sapno pasaulis kardinaliai pasikeičia. Visos spalvos išryškėja, visi daiktai pasidaro daug realesni ir pan. Tad gal ir šiame pasaulyje mums tik tereikia susivokti, jog tai yra sapnas/iliuzija ir jis kardinaliai pasikeis? Gal būtent tai ir yra tas Nušvitimas, apie kurį kalbą rytų tradicijos? Gal mums tik ir tereikia patapti sąmoningais šiame sapne, kurį mes vadiname realybe?

Norintiems išbandyti sąmoningus sapnus, čia yra technika, kurią naudojau:

1. Nueikite miegoti įprastu laiku ir užsistatykite žadintuvą, kad prikeltu jus po penkių su puse - šešių valandų (jeigu paprastai miegate aštuonias valandas).
2. Po šių penkių - šešių valandų miego būtinai išlipkite iš lovos kokioms 20 min, prasivaikščiokite, galite išgerti arbatos, paskaityti (aišku, geriausia apie sąmoningus sapnus :) ). Prasibudinkite, bet tik ne tiek, kad paskui nebebūtų įmanoma užmigti :)
3. Grįžkite į lovą ir įsitaisykite miegui. Leiskite savo kūnui atsipalaiduoti, bet stenkitės savo sąmonę išlaikyti budrią. Geriausia, mintyse skaičiuokite: "Vienas, du, trys, ...". Jei pamesite skaičių, pradėkite iš naujo.
4. Galvoje gali kilti įvairiausi vaizdai, nekreipkite į juos dėmesio, leiskite jiems praplaukti. Koncentruokitės ties skaičiavimu. Galite justi įvairius vidinius trukdžius, organizmas visaip kaip bandys jus "užliūliuoti", bet stenkitės į tai nekreipti dėmesio, tik skaičiuoti.
5. Prieš pat sapnavimo pradžią, galite jausti keistus pojūčius, garsus - neišsigąskite :) Tiesiog jūsų organizmas prieš pat sapną yra "išjungiamas", suparalyžiuojamas. Čia tam, kad sapno metu nepabėgtumėte iš savo lovos :) Nes sapno metu organizmas perduoda tikrus impulsus, t.y., jeigu aš sapne pakelsiu savo ranką, į mano tikrą fizinę ranką taip pat nueis impulsas nerviniais kanalais, kaip kad aš ją pakelčiau realybėje.
6. Kuomet pajusite, kad organizmas nebetrukdo jums skaičiuoti, o galva skaidri ir puikiausiai dirbanti - viskas, jūs sapne! Eikite, tyrinėkite ir kurkite savo realybę :)
7. Stenkitės susilaikyti nuo per didelių emocijų - jos skatina atsibudimą. Jeigu pajusite, kad sapnas pradeda plaukti, tolti nuo jūsų, yra pora technikų, kurios gali padėti išlikti sapne: bandykite griūti ant nugaros (nebijokite, sapne nesusižeisite!) arba pradėkite suktis vilkeliu (aplink save). Sako, padeda :)

Jei iškils klausimų ar norėtumėt pasidalinti patirtimi - prašom rašyti :)

Beje, šiandien einu į vieną tokį labai įdomų renginį - eksperimentą - performansą, susijusį su sapnais. Bet apie tai papasakosiu vėliau. Gražių sapnų :)

ketvirtadienis, sausio 08, 2009

Leon Somov & Jazzu

Nesu pats didžiausias elektroninės muzikos gerbėjas, bet nelauktai parsisiunčiau tautiečių Leon Somov & Jazzu mini albumą Offline EP ir likau labai maloniai nustebintas. Leonas Somovas anksčiau grojo In Culto, o Jazzu - buvusi Pieno lazerių vokalistė Justė Arlauskaitė. Šiuo metu abu studijuoja Londone ir kuria tikrai įdomią muziką. Įtraukiančią, užburiančią ir paskandinčią savyje.

Albumą atsisiųsti galima nemokamai ir legaliai :) Nuoroda žemiau. Pusvalandis tikrai ypatingos muzikos.

Leon Somov feat. Jazzu - Offline EP (Sutemos, 2007) [70.6 Mb]