Pabusti gyvenimui

Pastarosiomis dienomis didėjant mano susidomėjimui sąmoningu sapnavimu (angl. lucid dreaming - bet apie kažkada vėliau), netyčia užkliuvau už vieno filmo, pažiūrėjau ir likau labai maloniai nustebintas... Vienas iš retų filmų, verčiantis mąstyti... Kalbu apie režisieriaus Richardo Linklaterio 2001 metų darbą "Waking Life" ("Pabusti gyvenimui"). Tai filmas apie vieno vaikino sapnus, kuriuose jis dialoguose su įvairiais žmonėmis bando suprasti ribą tarp sapno ir realybės, iliuzijos ir tikrosios būties. Rekomenduoju tikrai. Stipru ir gilu...

Keletas įstrigusių citatų iš filmo žemiau.

Priežastis, dėl kurios atsisakau priimti egzistencializmą kaip dar vieną prancūzų madą ar istorinį kuriozą, yra ta, jog, manau, kad naujaisiais amžiais jis mums siūlo kai ką labai svarbaus. Bijau, kad mes prarandame vertybę gyventi aistringai, atsakomybės už tai, kas esame, jausmą, gebėjimą kažkuo tapti ir džiaugtis gyvenimu. Egzistencializmas dažnai suvokiamas kaip nevilties filosofija. Tačiau aš manau, kad yra kaip tik priešingai. Sartre'as kartą duodamas interviu sakė, jog per visą gyvenimą jis nepatyrė nė vienos nevilties dienos.

Kūryba, regis, atsiranda iš mūsų netobulumo, mūsų siekių ir nusivylimų. Manau, taip pat atsirado ir kalba. Turiu galvoje tai, jog ji atsirado iš mūsų troškimo peržengti tarpusavio izoliaciją ir sukurti tam tikrą ryšį vienam su kitu. Tai turėjo būti nesunku, kai buvo tik paprastas išlikimas. Tarkime, sakome: „vanduo“ ir girdime vandens garsą. Arba: „kardadantis tigras už tavo nugaros“ ir mes girdime jo riaumojimą. Bet įdomiausia, kad tą pačią simbolių sistemą naudojame išreikšti ir visus mūsų patiriamus abstrakčius ir neapčiuopiamus reiškinius. Pavyzdžiui, kas yra nusivylimas? Arba kas yra pyktis ar meilė? Kai aš sakau: „meilė“, garsas sklinda iš mano burnos ir patenka į kito žmogaus ausį, keliauja per tą sudėtingą vamzdelių sistemą smegenyse, per prisiminimus apie meilę arba meilės trūkumą, tada tas žmogus užregistruoja tai, ką aš pasakau, ir sako: „taip, aš suprantu“. Bet iš kur aš galiu žinoti, kad jis suprato? Juk žodžiai inertiški. Jie – tik simboliai. Jie negyvi. Didžioji mūsų patirties dalis yra neapčiuopiama. Daugumos mūsų pojūčių neįmanoma išreikšti. Tai neapsakoma. Ir vis dėlto tuo momentu, kai mes, bendraudami vienas su kitu, pajuntame ryšį ir manome, kad esame suprasti, pajuntame beveik dvasinį susiliejimą. Šis jausmas gali būti laikinas, bet, manau, vardan jo mes ir gyvename.

Kartą vienas draugas man pasakė, kad blogiausia klaida, kokią tu gali padaryti, tai manyti, jog esi gyvas, kai iš tiesų tu tik miegi gyvenimo laukiamajame... Svarbiausia tai, jog reikia suderinti racionalius savo pabudimo sugebėjimus su begalinėmis sapnų galimybėmis. Nes jeigu tu gali padaryti tai, tu gali padaryti bet ką.

O čia ir pats filmas (tik kiek prastokos kokybės):

Orange, Ubuntu ir Martinas Buberis

Paprastai reklamos yra erzinantis dalykas. Yra tokių, kurias kartą ar kitą smagu pažiūrėti dėl kokių netikėtų sprendimų ar atomazgų, bet labai nedaug yra tų, kurios paliečia kažkiek giliau. Paskutinė tokia man buvo Orange (tiems, kas nežino - tai mobiliojo ryšio operatorius UK) reklaminė kompanija "I am who I am because of everyone" - "aš esu, kas esu, kiekvieno dėka" (klipas - čia). Paprasta, bet stipru... Ir nori nenori, į galvą lenda paralelės su Ubuntu.

Ubuntu - tai Pietų Afrikos zulu kalbos žodis, reiškiantis "aš esu todėl, kad tu esi". Žodis, nusakantis ne tik tradicinę Afrikos filosofiją, bet ir pačią žmogiškumo esmę. Nelsonas Mandela Ubuntu aiškina taip: "seniau, kuomet keliautojas sustodavo kažkuriame kaimelyje, jam nereikėdavo prašyti maisto ar vandens. Žmonės patys duodavo maisto, užimdavo jį. Ir tai tik vienas iš daugelio Ubuntu aspektų. Ubuntu nereiškia, kad žmonės neturi kreipti dėmesio į save, klausimas čia yra toks: Ar esi pasiruošęs daryti tai tam, kad padėtum tobulėti bendruomenei aplink save?"

Tiesa, kurią byloja visos religinės tradicijos. Tai, ką puikiai nusakė Martinas Buberis priešpastatydamas autentišką ir asmenišką dialogą "Aš - Tu" su daiktišku "Aš - Tai". Ir nors tiesa visiškai paprasta: mažiau galvoti apie save, daugiau apie kitus, stengtis daugiau duoti, o ne imti, o ir pavydžių puikių istorija pilna, pradedant Jėzum Kristum ir baigiant Motina Terese, bet visgi kažkaip tai nėra lengva ar ne? O priežastis labai paprasta. Tas kažkur giliai tūnantis ir ramybės neduodantis mūsų EGO...

O įdomiausia tai, kad kai kurios tradicijos, ypač akcentuojančios išsilaisvinimo iš Ego valdžios būtinybę (pavyzdžiui, Budizmas) ir pateikiančios krūvas įvairiausių pratimų ir metodikų, kaip tą Ego perlipti, geriau pagalvojus yra... ne kas kita, kaip to paties Ego stiprinimas :) Bet kuris kelias, orientuotas aukštyn, į išsilaisvinimą, nušvitimą, bet kuris dvasinis tobulėjimas yra juk nukreiptas visų pirmiausia į save. Uždaras ratas...

Panašu, kad Ego praradimo baimė glaudžiai susijusi su baime prarasti savo tapatumą. Galbūt būtent dėl to mums taip sunku atsiverti ir pradėti gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Turbūt bijome, kad duodami besąlygišką meilę kitiems, prarasime dalį savęs, nors man panašu, kad kaip tik priešingai - atrasime naują dalį savęs.

Sakoma, kad bene geriausia galimybė išmokti besąlygiškos meilės - tai susilaukti vaikų (gaila, tokios galimybės dar neturiu :) ). Bet ir iš išmokusių turbūt vienetai tesugeba tą jausmą perkelti iš savo vaikų į kitus žmones, o gaila... Juk dar taip neseniai, (tik trys tūkstančiai metų atgal :) ) gyvenome bene tobuloje visuomenėje, kur nebuvo individų, hierarchijų, konkurencijų, Ego, o žmonės laimingi gyveno harmonijoje su gamta...

Bet turim, ką turim. Viena vertus, galime bandyti eiti bodhisattvų keliu nušvitimo link, kad tada galėtumėm padėti žmonijai arba, kita vertus, jau dabar galime pradėti žingsnelis po žingnelio tolti nuo savojo egocentriškumo kitų žmonių link... Juk aš esu todėl, kad esi TU ir tik TAVO dėka aš esu, kas esu...