Šiaurės kryptimi

Praėjusį savaitgalį apturėjau kelionę į Škotiją, Loch Ness'o apylinkes. Sugalvojau visai netikėtai, tiesiog vieną dieną toptelėjo į galvą mintis, įdomumo dėlei užmečiau akį internete, radau labai pigius bilietus ir daug negalvodamas nusipirkau. Nuo pat pradžių jaučiau, kad kažkas laukia ypatingo ir kad turiu keliauti vienas... O kelionės prasmė paaiškėjo dar pačioje jos pradžioje. Jau prieš kurį laiką pastebėjau, kad pastaraisiais gyvenimo metais vyrauja kažkokia labai įdomi tendencija - visas kažkiek didesnes keliones seka permainos mano gyvenime. Turėjau dar vieną progą tuo įsitikinti...

Taigi, prieš pat išvažiavimą, po darbo grįžęs susidėti daiktų ir palįsti po dušu, namuose manęs radau laukiantį laišką. Iš vienintelio universiteto, į kurį aplikavau. Kad mane priima magistrantūros studijoms :) Tai va, jei viskas tvarkoje, nuo dar kitos savaitės pradedu Consciousness and Transpersonal Psychology magistro studijas Liverpool John Moores universitete, kurio rektoriumi, beje, neseniai buvo išrinktas legendinis grupės Queen gitaristas Brian May, pernai apsigynęs prieš 30 metų pradėtą rašyti daktaro disertaciją astrofizikos srityje.

Tad kelionė ir buvo tarsi mažas atokvėpis pasibuvimui su savimi prieš artėjančias permainas gyvenime. O Loch Nessą aplankyti norėjau jau seniai, turbūt dar nuo tų paauglystės laikų, kuomet pirmąkart išgirdau apie ežere gyvenančią pabaisą :) Pačios Nesės, deja, išvysti neteko, bet pats ežeras ir jo apylinkės tikrai vertos dėmesio. Pagal tūrį didžiausias Jungtinės ežeras yra įsispraudęs tarp kelių šimtų metrų aukštumo kalvų. Loch Nessas yra gana siauras, bet pakankamai ilgas (37 km) ir gilus (giliausia vieta - 230 m). Toks tipiškas škotiškas lochas :) (taip vietos galų kalba yra vadinamas ežeras).


Ežero krantai labai statūs ir tankiai apaugę medžiais ir krūmais, tad pasivaikštinėti pakrantėmis ar pabraidyti neteko, o Loch Nessu daugiau pasigrožėti teko iš atstumo. Bet vaizdai ir taip buvo pakankamai įspūdingi, neskaitant vienos dienos, kuomet pratisai pliaupė lietus ir viską gaubė tirštai erdvę persmelkiantis rūkas. Bet keliavimas per lietų irgi turi savo žavesio :) Ypač kai visą dieną prakeliauji be jokių civilizacijos žymių, vakare pasiektame pirmajame civilizacijos taške - mažas miestelyje - tėra vienintelis veikiantis restoranas itin prabangiame viešbutyje, ir tu, visas šlapias ir purvinas it koks bomžas, apturi karališką vakarienę :)

Bet pati kelionė, nors ir buvo gana nelengva, bet puiki. Loch Nesso didybė, kalnus supantys debesys, naktis palapinėje, besiklausant šalia pliaupiančio lietaus, ir tas vėl ryšio pajautimas su gamta, kurios mums taip trūksta mažose dėžutėse betono džiunglėse... Laikas pabūti su savimi ir pasiruošti artėjančiam naujam ir dar įdomesniam gyvenimo etapui. Neužilgo vėl teks pajudėti šiaurės kryptimi, tik dabar jau šiek tiek arčiau.

Pabaigai - keletas kelionės vaizdų (galerija - čia).

Pėsčiųjų turizmas

Panašu, kad pastaruoju metu kuo toliau, tuo labiau pradedu užsikrėsti pėsčiųjų turizmu (gaila, bet nesugalvoju geresnio atitikmens angliškai sąvokai hiking). O prasidėjo viskas praėjusiais metais. Iš pradžių pavasarį kelių dienų žygis pėsčiomis Ispanijos pietuose, paskui mėnesis su virš rudenį Ispanijos šiaurėje, o šiemet visa tai persikėlė į Didžiąją Britaniją.

Ir nors kelionės kol kas tebuvo trys, bet įspūdžiai tikrai nenustelbiami... Begalinė žydra jūra... Žaliuojančios kalvos... Baltos į jūrą smingančios uolos... Milijonus metų skaičiuojantys ir dinozaurus menantys krantai... Nakvynė po žvaigždėtu dangum ir jūroje nusidriekęs Mėnulio kelias... Jūros dugnas, atsivėręs atoslūgio metu ir ankstyvą rytą po jį šuoliuojantis raitelis... Iš jūros gilumos į krantą atplaukę ruoniai... Tai, ko žodžiais turbūt neįmanoma perteikti ir ką gali pajusti tik būdamas ten ir tada...

Galiu tik pasidalinti kai kuriais vaizdais iš mūsų kelionių po Dover, Bournemouth ir Weymouth apylinkes.

Po poros dienų manęs laukia dar viena kelionė. Tik šįsyk viskas bus kiek kitaip... Ne pietų Anglija, o šiaurės Škotija... Ne jūra ir uolos, o ežerai ir kalnai... Ne dvi dienos ir viena naktis, o keturios dienos ir trys naktys... Ir ne keturiese, tryse ar dviese kaip iki šiol, o keliausiu vienas pats...

Ir jaučiu, kad laukia kažkas įdomaus. Ir turbūt ne tiek fizine, bet dvasine prasme... Apskritai, mano gyvenime dabar toks gana įdomus laikotarpis dvasinėje plotmėje. Kartais tiesiog vienu metu sukrinta keletas įvykių: kažkoks laiku ir vietoje sutiktas žmogus, teisingu metu perskaityta knyga ar išgirsta daina, ar tiesiog į galvą toptelėjusi išganinga mintis ir staiga viduje pasidaro aišku, šviesu ir ramu, o gyvenimas įgauna visai kita pagreitį... Kažką būtent tokio ir išgyvenu pastaruoju metu ir jaučiu, kad ir ši kelionė mano gyvenime atsirado neatsitiktinai...

Na bet apie tai papasakosiu grįžęs :)

Camino de Santiago prisimenant

Jau kurį laiką galvojau pasidalinti kai kuriomis mintimis apie savo patirtį Santjago kelyje, bet taip vis ir neprisiruošiau to padaryti :) Ir nutiko taip, kad gan netikėtai sau pačiam daviau interviu Jungtinėje Karalystėje leidžiamam lietuviškam savaitraščiui "Infozona" ta tema. Straipsnis su mano įspūdžiais iš Camino de Santiago žemiau. Minčių, susijusių su Santjago keliu, mano galvoje yra tikrai daug, tad labai tikiuosi pagvildenti dar šią temą vėlesniuose savo "postuose".


SANTJAGO KELIAS ATVEDĖ Į LONDONĄ

Turbūt mažai yra žmonių kuriems nepatiktų keliauti, ypač šiais laikais, kai įmanoma aplankyti vos ne kiekvieną pasaulio kampelį. Tačiau, matyt, nedaugelis pasirinktų tokią kelionę, kai vietoj patogios lovos viešbutyje net nebūtų aišku, ar išvis pavyks nakvynę gauti, o prieš akis lauktų 800 km kelio pėsčiomis.

Noras pasikeisti

Tadas Stumbrys (28) į piligriminį Šv. Jokūbo kelią (isp. „Camino de Santiago“) išsiruošė netikėtai, nors apie jį žinojo gana seniai. Pajutęs, kad gyvenime reikalingos permainos, Tadas paliko darbą Lietuvoje ir iškeliavo į Ispaniją. Jis norėjo pabūti su savimi ir susidėlioti tolimesnius planus. „Apsisprendžiau labai greitai ir lengvai, ir tik jau būdamas oro uoste pajutau nerimą – visgi pirmą kartą vykau kažkur vienas ir ne kelioms dienoms ar savaitei, o daugiau nei mėnesiui“, - prisimena jis.

Tado kelionė prasidėjo bulių kautynėmis garsiame Pamplonos mieste Ispanijos šiaurėje ir visą 700 km kelią iki pagrindinio piligrimų tikslo – Santjago de Kompostelos – vaikinas buvo pasiryžęs nueiti pėsčiomis. Pirmieji sunkumai laukė tik atvykus, kai per valandą be žemėlapio reikėjo surasti specialius piligrimų nakvynės namus, vadinamus „albergue“, nes šie užsidarydavo 22 valandą. „Suradau nakvynės namus likus 10 minučių iki uždarymo, tačiau mano džiaugsmą greitai pakeitė nusivylimas, nes vietų ten nebebuvo. Tiesa, nakvoti gatvėje neteko, man parodė pensioną ir jau ryte pasiėmęs specialų pasą ir išsiruošęs į kelionę tapau piligrimu“, – pasakojo pašnekovas. Pasas yra reikalingas visiems piligrimams, tai jų - „tapatybės liudijimas“, ant kurio kiekviename „albergue“ dedami antspaudai, taip pažymint visą nueitą kelią ir įrodant, kad piligrimas jį sąžiningai nuėjo.

Kelyje Tadui teko nakvoti įvariuosiuose nakvynės namuose, kuriuose miegodavo nuo kelių žmonių iki keliasdešimties ar dar daugiau. Dalis jų buvo mokami, dalis veikdavo aukos principu. Didžiausią įspūdį Tadui paliko nakvynės namai įsikūrę mažoje tūkstančio metų senumo tamplierių bažnytėlėje, kur nebuvo nei elektros, nei karšto vandens.

„Namų prižiūrėtojas senukas, ne tik suteikė pastogę ir rūpinosi mumis, bet ir atliko specialų ritualą pagal krikščionišką tradiciją – nuplovė mums kojas prieš vakarienę, tuo parodydamas pagarbą savo svečiams. Tačiau piligrimas tuo ir skiriasi nuo turisto, kad jis nieko nereikalauja ir pasitenkina tuo, kas yra duodama, todėl kiekvieno „albergue“ patirtis vertinga“, - įdomią patirtį prisimena pašnekovas.

Kelyje – vienas

Tadas keliavo populiariu piligriminėms kelionėms metų laiku – rugpjūtį ir rugsėjį, kai šiuo keliu traukia tūkstančiai žmonių. Jis ėjo vienas, bet nesijautė vienišas, nes kelyje teko sutikti įvairiausių piligrimų iš viso pasaulio. Tado nuomone, geriausią šį kelią eiti vienam, o ne su draugija. „Taip gali išlaikyti savo tempą – nieko nestabdavai ar neskubini, o vienišas tikrai nesijauti. Per visą kelią buvo tik porą atkarpų, kur nesutikau nė vieno žmogaus. Be to, tarp piligrimų užsimezga bendrumo jausmas, nes visi keliauja tuo pačiu keliu, turi tą patį tikslą, tad jautiesi būdamas bendraminčių gretose. O svarbiausia tai, kad dauguma žmonių keliauja ne dėl religinių sumetimų, o norėdami pabūti su savimi ir išspręsti gyvenimo dilemas. Toks buvo ir mano tikslas“, - teigė pašnekovas.

Pasijuto išsivalęs

Kelias pakeitė Tado požiūrį į piligrimystę apskritai. „Jei anksčiau žodis „piligrimas“ man asocijavosi daugiau su kažkokiu religiniu fanatizmu, kelyje į tai pradėjau žvelgti visai kitaip. Piligrimas – tai ieškantis žmogus, turintis tikslą ir nepaisydamas visų sunkumų kantriai žingsnis po žingsnio besistumiantis pirmyn“.

Tadas teigia, kad gyvenimo kelyje paprastumas ir ilgas buvimas gamtoje puikiai padeda atgauti vidinę pusiausvyrą. Kiekviena diena prasidėdavo vienodai: anksti ryte jis išsiruošdavo į kelią ir iki pietų, porą kartų trumpai stabtelėdamas pailsėti, nueidavo apie 25 km. „Galima nueiti ir kur kas daugiau, buvau sutikęs porą sportiškų piligrimų, kurie per dieną bandė nueiti po 50 km, tačiau jau po poros tokių dienų negalėjo net pajudėti. Tada iškyla klausimas: ko tu nori iš kelio? Mes ir taip gyvename bėgime, nuolatiniame strese, todėl toks paprastas gyvenimo ritmas kaip tik ir atneša ramybę. Pradedi pastebėti dalykus, į kuriuos nekreipdavai dėmesio, džiaugiesi smulkmenomis ir kelias tau suteikia naują pažinimą. Viduramžiais žmonės eidavo piligriminiu keliu, norėdami gauti nuodėmių atleidimą ir įdomu, kad tai iš tikrųjų veikia – praėjęs šį kelią, aš pasijutau išsivalęs ir tapęs geresniu žmogumi.“

Kas tas „Camino de Santiago“?

Šis piligriminis kelias per savo tūkstantmetį egzistavimą niekada neprarado reikšmės ir populiarumo. Kelio tikslas – Santjago de Kompostela miestas, kur katedroje saugomi Šv. Jokūbo palaikai. Kelias yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, ir yra vienas iš trijų žymiausių piligriminių kelių, kuriais eidavo tikintieji, norintys išpirkti savo nuodėmes. Kiti du keliai vedė į Romą prie Šv. Petro kapo (Via Francigena) ir į Jeruzalę.

Nors teigiama, kad kiekvienas kelias, vedantis į Santjago de Kompostelos miestą, yra piligriminis, tačiau pats populiariausias yra „Camino Frances“, prasidedantis Prancūzijoje esančiame Saint-Jean-Pied-de-Porto miestelyje ir besitęsiantis 800 km per beveik visą Ispaniją. Jokūbo kelias turi savo simbolį, kurį nešasi kiekvienas pilgrimas – tai moliusko kriauklė. Šiuo simboliu yra žymima viskas, kas susiję su keliu.

Kelio prasmė suvokiama jo pabaigoje

Šiandien Santjago keliu traukia tūkstančiai žmonių. Kai kurie važiuoja dviračiais, kiti net joja arkliais, tačiau dauguma keliauja pėsčiomis. Kiekvienas pasirenka šį kelią turėdamas skirtingą tikslą, tačiau, be abejonės, visi išsineša nepakartojamą patirtį.

Todėl apie šio kelio patirtį dažnai sakoma, kad yra „camino“ (isp. kelias), kuriuo tu eini, ir „camino“, kurį išgyveni viduje. O išgyventi „camino“ viduje yra daug sudėtingiau nei jį nueiti, nes patirti išgyvenimai žmonėms dažnai atveria kitą gyvenimo perspektyvą. Kaip teigė Tadas, kelio prasmė suvokiama jo pabaigoje. „Pasiekęs Santjago de Kompostelą, stiprių išgyvenimų nepajutau, bet turbūt todėl, kad jau anksčiau žinojau, jog tai nėra mano „camino“ pabaiga – buvau apsisprendęs pratęsti kelionę dar 100 km iki vandenyno. Ir tik Finisterre miestelyje, kuomet vakare, kartu su kitais piligrimais, palydėję saulę ant vandenyno kranto sukūrėme laužą ir simboliškai sudeginome kai kuriuos drabužius, suvokiau, kad tai yra mano kelio ir mano piligrimystės pabaiga. O įdomiausia tai, kad visus atsakymus į klausimus, kurių ieškojau kelyje, jau žinojau kelionės pradžioje, kelias tik padėjo tuo įsitikinti“, - šyptelėjo pašnekovas. Tačiau Tadas nesigailėjo, kad teks sugrįžti į realų pasaulį, nes jau pusiaukelėje suvokė, kokių pokyčių nori savo gyvenime. Todėl jau Ispanijoje jis nusipirko bilietą į Londoną į vieną pusę. Jis suprato, kad ir po „camino“ yra kitų, naujų kelių tik jau tikrame gyvenime, į kurį jis išmoko pažvelgti kitaip.

Augustina Jaudegytė, "Infozona"

Kryptis - pietų vakarai

Praėjusį savaitgalį pagaliau pavyko įgyvendinti jau senokai puoselėtus planus - išsinuomoti mašiną ir keletui dienų išlėkti pasižvalgyti po Anglijos apylinkes.

Kryptis - pietų vakarai, Kornvalio ir Devono grafysčių link, 3 dienos ir 1300 km. Kelionės maršrutas žemiau.

Pastebėjau, kad bent jau pastaraisiais metais kelionės kokiu tai mistišku ryšiu yra susijusius su vienomis ar kitomis permainomis mano gyvenime. Tarytum koks simboliškas tranzitinis periodas, padedantis pereiti iš vienų aplinkybių gyvenime į kitas. Ne išimtis ir dabar. Šįkart po kelionės seka permainos mano darbinėje veikloje. Coffee & Sandwiches pakeis Research & Development. Žingsnis į priekį :)

Taigi, kelionė. Trys dienos, trejopi skirtingi vaizdai...

Pirmoji diena - Akmeninių artefaktų didybė. Įstabūs penkis tūkstančius metų skaičiuojantys akmeniniai paminklai Avebury'je ir Stonehenge. Kokia jų prasmė ir paskirtis? Kam dar visai necivilizuotam Neolito žmogui, tik pradedančiam sėslųjį gyvenimą, iš medžiotojo po truputį tampančiam žemdirbiu, reikėjo leisti milijonus (!) valandų pilant dirbtinę 40 metrų aukščio kalvą Silbury Hille ar kelis šimtus kilometrų tempti tonas sverančius akmenis ir iš jų kurti gigantiškas akmenines apskritimo formos konstrukcijas?

Be abejo, klausimų daug daugiau nei atsakymų, kurių panašu, greitai ir neturėsim. Kiek teko prieš kelionę domėtis įvairiausiomis hipotezėmis, nė vienos bent kažkiek įtikinančios taip ir nepavyko rasti. Ar galėtumėte patikėti, kad virš dvidešimt milijonų darbo valandų (tiek dabartiniais paskaičiavimais yra vertinami Stonehenge'ui pastatyti reikalingi anuometiniai resursai) buvo praleista, kad pastatyti observatoriją, idant būtų galima kažkiek tiksliau prognozuoti pradedančiai žemdirbystei svarbius orus? Bent jau man tai mažų mažiausia juokinga. O tai, beje, ir yra pagrindinė dabartinė mokslinė hipotezė...

Antroji diena - Kur baigiasi žemė ir prasideda jūra. Į didžiules akmenines uolas dūžtančios jūros vandenyno bangos... Vaizdas, kurį pamačius visada suvirpa širdis, o į galvą įlenda įkyri mintis - kodėl aš vis dar negyvenu prie jūros? O ypač prie vandenyno kranto, kur potvynius keičia atoslūgiai ir tu gali vaikščioti ten, kur ką tik tyvuliavo didžiuliai vandens klodai... Pirmą sykį gyvenime teko pasivaikščioti vandenyno pakrante atoslūgio metu, kažkas tikrai nerealaus. Pagrindinę dienos dalį praleidome tolimiausiame mūsų maršruto, o ir visos Anglijos vakariniame taške - Land's End'e. Nuostabi vieta.

Trečioji diena - Legendų pėdsakais. Taip jau nutiko, kad likimas gan netikėtai atvedė į dar vieną ypatingą vietą, kurios pradiniuose kelionės planuose neturėjome. Tiesiog nakvynę gavome Tintagelyje, kuris, pasirodo, laikomas legendinio Karaliaus Artūro gimtine. Nuostabios apylinkės, tryliktą amžių skaičiuojanti bažnytėlė su senomis kapinaitėmis, viduramžių pilies liekanos, žali kriokliai, urvai vandenyno pakrantėje ir viską persmelkiantis rytinis rūkas... Užburianti atmosfera, kurioje ne tik supranti, kaip gimsta legendos, bet ir pats pasijunti jų dalimi...

Reziumuojant, tikrai puiki kelionė, nepaisant gan trumpo laiko, iš kurio didelė dalis dar buvo praleista mašinoje. Bet pavasariškai - vasariški orai už lango sako, kad artimiausiu metu tokių kelionių tikrai bus daugiau. O be Londono ir pietvakarinės dalies Anglijoje dar daug ką yra pažiūrėti. O dar Škotija, Velsas ar Airija su Šiaurės Airija... Panašu, kad vasara nusimato įdomi :)

Pabaigai - keletas kelionės vaizdų (daugiau nuotraukų čia)

Šio jau 5000 metų stovinčio objekto paskirties nežino niekas

Pirmasis vaizdas į jūrą - žvejų miestelyje pavadinimu Beer :)

Prieš kelias valandas čia buvo jūra, po kelių valandų ji čia vėl sugrįš

Mėnulio ežeras

Jūra ir kalnai - kažkas šiame derinyje tikrai yra magiška

Čia baigiasi žemė. Bent jau anglams (Land's End)

Pasak legendos, čia gimė garsusis Karalius Artūras

O kažkur čia urvuose viešpatavo burtininkas Merlinas