Earthlings

Earthlings - tai angliškas žodis, reiškiantis Žemės gyventojus. Ir tai ne tik apie mus. Be žmogaus Žemėje įvairiais duomenimis gyvena dar nuo kelių iki keliasdešimt milijonų gyvūnų rūšių. Ir jie taip yra Žemės gyventojai. Lygiai tokie pat, kaip ir mes. Tik šiek tiek mažiau sąmoningesni ir mažiau galingesni. Bet turintys ne mažesnę teisę būti čia negu turime mes. Ir tai, kad mes esame sąmoningesni ir galingesni, jokiu būdu nereiškia, kad galime išnaudoti juos taip, kaip tik mums patinka. Turbūt net kaip tik priešingai...

"Earthlings" - tai dokumentinis filmas apie tai, kaip mes elgiamės su jais. Mylite naminius gyvūnėlius? Mėgstate apsilankyti cirke ar zoologijos sode? Valgote mėsą? Dėvite odinius drabužius? Tada šis filmas būtent jums. Jis nėra lengvas. Priešingai - sunkus ir vietomis tikrai žiaurus. Bet tai yra tas filmas, kurį būtina pamatyti. "Jeigu turėčiau galimybę duoti visam pasauliui pažiūrėti vieną filmą, tai būtų Earthlings", yra pasakęs australų filosofas Peter Singer.

Pasak filmo kūrėjų, jeigu skerdyklos turėtų stiklines sienas, visi mes būtume vegetarai. Pažiūrėję šį filmą jei vegetarais ir netapsite, tai tikiu, kad į kai kuriuos dalykus po jo pradėsite žiūrėti visai kitaip.

Garso takelį šiam filmui sukūrė garsus amerikiečių atlikėjas Moby.

Baraka

Baraka - tai žodis, reiškiantis palaiminimą daugelyje skirtingų kalbų. Tai taip nuostabus Ron Fricke 1992-ųjų metų kino šedevras. Tai filmas, kuriame nėra žodžių. Bet jie visai ir nereikalingi, nes vaizdais galima pasakyti kur kas daugiau. Nuostabūs kadrai, nufilmuoti 152 vietovėse, 24 šalyse, 6 žemynuose, kuriems negali likti abejingas. Jeigu šis filmas ir nepakeis jūsų gyvenimo, tai bent padės tapti geresniais. Galiu užtikrinti.

Namai

Vienas draugas atsiuntė nuorodą į šį tikrai nuostabų filmą, kurį verta pamatyti kiekvienam iš mūsų. Nes tai filmas apie mus. Ir apie mūsų namus. Mūsų Žemę. Planetą, kuri davė mums gyvybę, mus išnešiojo ir kurią mes dabar beatodairiškai naikiname. Mokslininkų teigimu, mums beliko vos 10 metų pakeisti savo įpročius, nes paskui ekologinė katastrofa taps neišvengiama. Kaip teigia filmo kūrėjai, jau per vėlu būti pesimistais, metas būti optimistais.

"Home" filmo autorius - žymus prancūzų fotomenininkas Yann Arthus-Bertrand. Filmas yra nekomercinis ir nemokamas, kad jį galėtų pamatyti kuo daugiau žmonių, todėl labai kviečiu pasidalinti juo su kitais. Nes tai ne tik įstabaus grožio filmas, bet ir turintis pasakyti kai ką itin svarbaus. Kiekvienam iš mūsų.

Filmo treileris:


Filmas "Home" anglų kalba

Filmas "Home" rusų kalba

Sumokėk į priekį

Įsivaizduokite, koks nors visiškai nepažįstamas žmogus nei iš šio, nei iš to ima ir padaro jums kokią paslaugą ar gerą darbą, na, tarkim, parduotuvėje neaptarnauja jūsų kortelės, neturite grynųjų, o kažkas šalia stovintis paima ir sumoka už jus. Ir kai paklausiate, kaip čia galėtumėte atsidėkoti, tas žmogus tiesiog paprašo jūsų padaryti gera kažkam kitam. Ir nueina. Kaip pasijustumėte? :)

Ši idėja - iš tikrai nuostabaus filmo "Pay It Forward", kur berniukas, gavęs mokykloje užduotį padaryti pasaulį geresniu, sugalvoja genealiai paprastą planą - tiesiog padaryti gerus darbus trims žmonėms, o šie savo ruožtu turi padaryti tą patį...

O juk pagalvojus, taigi taip viskas paprasta, bet tuo pačiu ir taip išmintinga. Nes jeigu aš padarau kažką gero tau, o tu atsakomuoju žingsniu kažką gero padarai man - ratas užsidaro, o jeigu padarai kažkam kitam - grandinė tęsiasi.

Ir iš tikrųjų - imkit ir pabandykit. Padarykit ką nors gero visiškai atsitiktiniam žmogui, kuris mažiausiai iš jūsų tikisi. Kad ir kažką mažo - nupirkite vaikų ledų, padovanokite praeivei ar mažai pažįstamai bendradarbei gėlę ar galiausiai tiesiog nusišypsokite kažkam. O jeigu kažkas paklaus kaip atsidėkoti - tiesiog paprašykite, kad tas žmogus padarytų gera kažkam kitam.

Ir pamatysit - viduje jausmas bus nuostabus, kokio turbūt seniai nesat turėję. Netikit? Pabandykit ir įsitikinsit :) Kartais ir mažas žingsnelis gali būti reikšmingas. Galbūt pasaulio mes nepakeisim, bet bent kažkiek padarysim jį geresniu. Nes galbūt nevisada mes galime sumokėti atgal, bet tikrai visada galime sumokėti į priekį.

Juodasis XX amžiaus fenomenas

Įsivaizduokite, kad jums reikia išrinkti geriausią iš pateiktų trijų pasaulio lyderių, gyvenusių tuo pačiu istorijos laikotarpiu:

Kandidatas A - jo žmona buvo lesbietė, jis pats turėjo dvi meilužes, daug rūkydavo, išgerdavo nuo aštuonių iki dešimties martinio kokteilių per dieną.

Kandidatas B - dėl savo pasipūtimo nesugebėdavo ilgiau išdirbti viename darbe, ilgiausiai miegodavo rytais, mokykloje vartojo opiumą ir visada buvo laikomas prastu mokiniu. Kiekvieną rytą išgerdavo po stiklą brendžio.

Kandidatas C - buvo laikomas didvyriu, buvo vegetaras, nerūkė. Jo drausmingumas buvo pavyzdinis. Retkarčiais išgerdavo alaus. Buvo su ta pačia moterimi tiek triumfo, tiek pralaimėjimo akimirkomis.

Taigi, kurį pasirinktumėte?

Kandidatas A - Franklinas Rooseveltas, B - Winstonas Churchillis, C - Adolfas Hitleris...

Kaip šiam žmogui ir jo bendražygiams pavyko sukurti didžiausią XX amžiaus masinę psichozę? Kokios idėjos slypėjo už viso to? Ką turėjo bendro nacisizmas su okultizmu?

Atsakymai į šiuos klausimus ir daug daugiau - itin įdomiame Discovery Channel dokumentiniame filme Naciai: Okultinė Konspiracija (Nazis: The Occult Conspiracy) žemiau. Rekomenduoju - tikrai įdomu.

Kodėl sapnuojame? (BBC dokumentika)

Pratęsiant sapnų temą - šviežas ir tikrai įdomus BBC dokumentinis filmas (anglų kalba).

Vanduo

Netikėtai užklydau ant dar vieno nuostabaus filmo. Šįsyk - rusų dokumentinės juostos "Didžioji vandens paslaptis" ("Великая тайна воды"). Naujausi moksliniai faktai ir idėjos apie tai, ką pažįstame geriausiai, bet žinome turbūt mažiausiai... Rekomenduoju. Tikrai įdomu.

Pabusti gyvenimui

Pastarosiomis dienomis didėjant mano susidomėjimui sąmoningu sapnavimu (angl. lucid dreaming - bet apie kažkada vėliau), netyčia užkliuvau už vieno filmo, pažiūrėjau ir likau labai maloniai nustebintas... Vienas iš retų filmų, verčiantis mąstyti... Kalbu apie režisieriaus Richardo Linklaterio 2001 metų darbą "Waking Life" ("Pabusti gyvenimui"). Tai filmas apie vieno vaikino sapnus, kuriuose jis dialoguose su įvairiais žmonėmis bando suprasti ribą tarp sapno ir realybės, iliuzijos ir tikrosios būties. Rekomenduoju tikrai. Stipru ir gilu...

Keletas įstrigusių citatų iš filmo žemiau.

Priežastis, dėl kurios atsisakau priimti egzistencializmą kaip dar vieną prancūzų madą ar istorinį kuriozą, yra ta, jog, manau, kad naujaisiais amžiais jis mums siūlo kai ką labai svarbaus. Bijau, kad mes prarandame vertybę gyventi aistringai, atsakomybės už tai, kas esame, jausmą, gebėjimą kažkuo tapti ir džiaugtis gyvenimu. Egzistencializmas dažnai suvokiamas kaip nevilties filosofija. Tačiau aš manau, kad yra kaip tik priešingai. Sartre'as kartą duodamas interviu sakė, jog per visą gyvenimą jis nepatyrė nė vienos nevilties dienos.

Kūryba, regis, atsiranda iš mūsų netobulumo, mūsų siekių ir nusivylimų. Manau, taip pat atsirado ir kalba. Turiu galvoje tai, jog ji atsirado iš mūsų troškimo peržengti tarpusavio izoliaciją ir sukurti tam tikrą ryšį vienam su kitu. Tai turėjo būti nesunku, kai buvo tik paprastas išlikimas. Tarkime, sakome: „vanduo“ ir girdime vandens garsą. Arba: „kardadantis tigras už tavo nugaros“ ir mes girdime jo riaumojimą. Bet įdomiausia, kad tą pačią simbolių sistemą naudojame išreikšti ir visus mūsų patiriamus abstrakčius ir neapčiuopiamus reiškinius. Pavyzdžiui, kas yra nusivylimas? Arba kas yra pyktis ar meilė? Kai aš sakau: „meilė“, garsas sklinda iš mano burnos ir patenka į kito žmogaus ausį, keliauja per tą sudėtingą vamzdelių sistemą smegenyse, per prisiminimus apie meilę arba meilės trūkumą, tada tas žmogus užregistruoja tai, ką aš pasakau, ir sako: „taip, aš suprantu“. Bet iš kur aš galiu žinoti, kad jis suprato? Juk žodžiai inertiški. Jie – tik simboliai. Jie negyvi. Didžioji mūsų patirties dalis yra neapčiuopiama. Daugumos mūsų pojūčių neįmanoma išreikšti. Tai neapsakoma. Ir vis dėlto tuo momentu, kai mes, bendraudami vienas su kitu, pajuntame ryšį ir manome, kad esame suprasti, pajuntame beveik dvasinį susiliejimą. Šis jausmas gali būti laikinas, bet, manau, vardan jo mes ir gyvename.

Kartą vienas draugas man pasakė, kad blogiausia klaida, kokią tu gali padaryti, tai manyti, jog esi gyvas, kai iš tiesų tu tik miegi gyvenimo laukiamajame... Svarbiausia tai, jog reikia suderinti racionalius savo pabudimo sugebėjimus su begalinėmis sapnų galimybėmis. Nes jeigu tu gali padaryti tai, tu gali padaryti bet ką.

O čia ir pats filmas (tik kiek prastokos kokybės):

Paslaptis

Vakar žiūrėjau filmą "Paslaptis" ("The Secret") apie pritraukimo dėsnį (angl. law of attraction). Dokumentiniu formatu padarytame filme įvairūs mokslininkai, rašytojai bei visokie new age filosofai atskleidžia didžiausią visų laikų paslaptį - kad iš tikrųju galime gauti bet ką, apie ką tik svajojame.

Taigi, įspūdžiai.

Ar sužinojau kažką naujo?
Turbūt ne. Apie visa tai vienais ar kitais rakursais prirašyta tuntai populiariosios psichologijos knygų.

Ar vertėjo žiūrėti ir ar rekomenduočiau kitiems?
Tikrai taip. Nepaisant to, kad kažko labai naujo ir nesužinojau, filmas įspūdį padarė. Ir davė dar vieną progą pamąstyti apie visa tai.

Ar aš tikiuo visu tuo ir ar iš tikrųjų tai gali būti tiesa?
Ir taip, ir ne. Tikiu, kad mintys yra labai galinga jėga ir pakeičiant jų kryptį, galima labai daug ką pakeisti gyvenime. Tikiu, kad pritraukimo dėsnis veikia. Ir galbūt veikia net ir būtent taip, kaip kalbama šiame filme. Bet... Ne viskas čia yra taip gražu ir nuostabu.

Tai kas čia yra ne taip?
Visų pirma, nemanau, kad Dievas/Absoliutas/Kosmosas, kaip bepavadintume aukščiausią egzistencijos formą, tėra tik "superkompiuteris", pildantis suprogramuotus mūsų norus. Šios aukštesnės jėgos veikimas ir logika yra už mūsų suvokimo ribų. Todėl bandymai šią jėgą "užprogramuoti" yra maždaug tas pats, kaip davimas mažam vaikui pažaisti su automatu pilna apkaba. Filme nuskamba maždaug tokia frazė: "nesvarbu, kad mes nežinome, kaip tai veikia, svarbiausia, kad tuo galime pasinaudoti"...
Nemažai manipuliuojama tuo, kad daugelis iškilių praeities asmenybių, kaip Buda, Aristotelis, Platonas, Izaokas Niutonas, Liudvikas van Bethovenas, Viktoras Hugo, Karlas Jungas, Albertas Einšteinas ir kiti, šią paslaptį žinojo ir ja naudojosi. Bet jokių faktų to įrodymui nepateikiama. Gerai, tarkim, net jeigu taip ir buvo (kuo aš, tiesą sakant, nevisai tikiu), kodėl visi šie iškilūs asmenys tai laikė paslaptyje? Tikrai nepatikėčiau, kad iš egoistinių paskatų. Turbūt visgi suvokdami, kad visa tai gali būti pernelyg rizikinga ir pavojinga...

Išvados?
Manau, koks 90% žmonių, pažiūrėję šį filmą, pasakys, kad visa tai nesąmonė. Likę 10% galbūt patikės, kad tai gali būti tiesa. Kokie 3% galbūt pabandys. Dauguma, nepamatę staigaus rezultato, numes. Koks 0,3% galbūt kažkokių rezultatų pasieks, o 0,1% tuo pasinaudos. Vadinasi, dar nėra taip blogai :)
Pozityvus mąstymas ir tikėjimas tuo, ką darai, yra labai svarbu ir veiksminga, bet, kita vertus, esu įsitikinęs, kad bandymai programuoti save, o juo labiau - aukštesnes jėgas, nėra teisingas kelias. Todėl net jeigu visa tai ir yra tiesa, tai gali atnešti daugiau žalos, nei naudos. Kokios? Kol kas sunku pasakyti... Bet užtenka prisiminti, kad ir neseną istoriją, kuomet buvo atrasti rentgeno spinduliai. Žaidė tada su jais tyrėjai kaip vaikai. Kiekvieną savo organą po n kartų švitindavo ir žiūrėdavo, kaip gražiai ten visi audiniai atrodo. Kol vieną dieną nepastebėjo, kad tai sukelia mirtiną ligą - vėžį...

Todėl gal visgi geriau, kad tai nebūtų tiesa :)