Ieškant tiesos

Velnias su savo draugais šnekėjosi pakelėje ir pastebėjo keliu einantį žmogų. Praėjęs pro juos šis pasilenkė ir kažką paėmė nuo žemės.

- Ką jis ten rado? – paklausė vienas velnio draugų.

- Gabalėlį Tiesos. – atsakė velnias.

Draugai ne juokais sunerimo. Juk net ir mažas gabalėlis Tiesos gali išgelbėti to žmogaus sielą – vienu bus mažiau Pragare! Bet velnias išliko visiškai ramus, žvelgdamas į nutolstantį žmogų kelyje.

- Kaip tu gali būti toks ramus? - garsiai nusistebėjo jo draugai. – Juk jis rado gabalėlį Tiesos!

- O ko man jaudintis? – šyptelėjo velnias. – Ar jūs žinot, ką jis padarys su tuo gabalėliu Tiesos? Kaip visada, sukurs naują religiją. Ir jam pavyks dar daugiau žmonių atitolinti nuo visos Tiesos.

Pagal Paulo Coelho

Mes ir "jie"

Po sunkiai suvokiamų paskutinių įvykių Norvegijoje, visa gerkle norisi sušukti: žmonės, atsibuskit, nustokit ieškoti priešų! Mes visi čia esame kartu, toje pačioje kelionėje, lygiai taip pat augantys, ieškantys, slystantys... Galbūt skiriasi mūsų oda, vieta, kurioje mes gimėme, mūsų kalba, supratimas, vertybės, įsitikinimai, bet mes visi esame čia, dėl tos pačios priežasties (kad ir kokia ji bebūtų!) ir tame pačiame kelyje. Nustokime save skirstyti į "mus" ir "juos", nes būtent tai yra esminė visų kruvinų konfliktų priežastis...

Mes visada ieškojome "jų" - iš pradžių kitoje gentyje, paskui - kitoje tautoje, kultūroje, tikėjime... Kažkada "jie" buvo stabmeldžiai pagonys, vėliau - musulmonai, juodaodžiai, žydai, homoseksualai... Mums tarsi pareiga buvo turėti "juos", kad galėtumėm suprojektuoti ir išlieti visą juodumą savo viduje. Juk tai taip paprasta - dėl visų blogybių yra kalti "jie"! Atsikratyti atsakomybės yra žiauriai nuostabus jausmas... O jeigu dar į liepsnojantį laužą gerai šliūkštelti degaus propagandos skysčio, viskas akimirksniu gali išvirsti į masinę psichozę - fašizmą, komunizmą, terorizmą ar dar kažkokį -izmą...

O bjauriausia, kad kovojantys su "jais", jaučiasi įgyvendinantys didvyrio, herojaus mitą. Jie kovoja už aukštesnę idėją - žudydami pagonis Kristaus vardu, krikščionis - Alacho... Tai šventas karas, kryžiaus žygis, džihadas, kuriame jie įgyvendina Dievo valią. Jie - "Dievo kariai", tie, kurie yra "teisūs" ir žudantys "juos" - "neteisiuosius", kad įsivyrautų "tiesa". Kas ne su mumis, tas prieš mus... Tikslas pateisina priemones... Ir taip užburtas ratas sukasi...

Turbūt tik tokiu atveju, jei mus užpultų ateiviai iš kosmoso, mes pagaliau suprastumėm, kad visi mes esam viena, mes - žemiečiai... Ir čia, mūsų Žemėje, esame tik MES. Ir ne vien žmonės, bet ir mūsų gamta, augalai, gyvūnai, visa mūsų Žemės planeta - esame MES. Bet tik dėl to, kad tada būtų jau kiti "JIE"...

Valanda laiko

Eilinį kartą grįžęs namo iš darbo vėlai, pavargęs ir susierzinęs, vyras sutiko savo penkiametį sūnų, laukiantį jo prie durų.

„Tėti, ar galiu tavęs kai ko paklausti?“

„Taip, be abejo. Kas yra?“

„Tėti, kiek tu uždirbi per valandą?“

„Klausyk, tai ne tavo reikalas. Kam tau to reikia?“ – piktai atitarė tėvas.

„Aš tiesiog noriu žinoti. Prašau, pasakyk, kiek tu uždirbi per valandą?“ – neatlyžo mažas berniukas.

„Jeigu jau taip nori žinoti, per valandą aš uždirbu dvidešimt dolerių.“

„Ak...“ – nuleido galvą vaikas. - „Tėti, o tu gali man paskolinti dešimt dolerių?“

Tėvas įniršo. „Jeigu tu manęs klausei, kiek aš uždirbu, vien tik tam, kad paskui paprašytum duoti pinigų kokiam nors kvailam žaislui nusipirkti ar dar kokiai nesąmonei, tai marš tik į savo kambarį ir į lovą! Aš dirbu ilgai, sunkias valandas kiekvieną dieną ir neturiu laiko tokiems vaikiškiems žaidimams!“

Berniukas tyliai nuėjo į savo kambarį ir uždarė duris. Vyras atsisėdo ir dar labiau įsiuto dėl vaiko klausinėjimo. Kaip jis drįsta užduoti tokius klausimus tik tam, kad gautų šiek tiek pinigų?

Po valandos vyras nurimo ir pradėjo galvoti, kad gal buvo pernelyg griežtas savo sūnui. Gal jam iš tiesų kažką labai reikia nusipirkti už tuos dešimt dolerių, o juk pinigų jis pernelyg dažnai juk neprašo... Tėvas nuėjo vaiko kambario link ir atsargiai pravėrė duris.

„Sūnau, tu dar nemiegi?“

„Ne, tėti.“

„Aš pagalvojau, kad gal buvau kiek per griežtas su tavimi. Buvo ilga sunki diena ir aš pernelyg susierzinau... Štai dešimt dolerių, kurių tu prašei.“

Vaikas džiaugsmingai pašoko iš lovos. „O, ačiū, tėti!“ Ir, iš po pagalvės ištraukęs keletą kitų suglamžytų banknotų, pradėjo juos skaičiuoti. Tėvą, pamačiusį, kad vaikas ir taip jau turėjo pinigų, vėl pradėjo imti pyktis.

„Klausyk, kodėl tu manęs dar prašei pinigų, jeigu tu ir taip jau jų turėjai?“ – subambėjo vyras.

„Nes aš neturėjau jų pakankamai, bet dabar jau turiu.“ – atsakė berniukas. – „Tėti, aš turiu dvidešimt dolerių. Ar galiu nupirkti valandą tavo laiko?“

Ėjimas savuoju keliu

Vaikystėje mes kiekvienas turime nuostabių svajonių. Gražių, didingų, skatinančių augti ir vedančių pirmyn. Bet su laiku mums įtaką pradeda daryti kiti - tėvai, draugai, mokykla, visuomenė, žiniasklaida - piršdami savas normas ir savą suvokimą "kaip viskas turi būti". Galop mes ir patys pradedame abejoti savomis svajonėmis ir vietoje nuostabaus, įkvėpimą teikiančio ir nuotykių kupino mūsų svajonių kelio, mes pasirenkame tiesų, lygų ir monotonišką visuomenės išcementuotą greitkelį, nuramindami save, kad čia bent jau saugu ir didžioji dauguma žmonių juo kažkur nukeliauja. Studijos, darbas, po truputį kylanti profesinė karjera bei finansinis uždarbis, išsimokėtinai pasiimtas būstas, automobilis, galop šeima, vaikai... Viskas taip, kaip pridera. Tik kažkodėl pasitenkinimo, neskaitant trumpalaikių pergalių ir džiaugsmų, viduje nėra. Bandom tai užglaistyti hobiais, vakarėliais, alkoholiu... Trumpam nuo to pabėgt pavyksta, bet ilgai netrukus mūsų viduje vėl pradeda žiojėti ta pati skylė.

Kažkada interneto platybėse užtikau labai gerą klausimą: ką vaikas, kuriuo buvai, pagalvotų apie suaugusį, kuriuo tapai? Ką jam pasakytų? Manau, daugeliui iš mūsų tas vaikas užduotų tą patį klausimą: o kaip visos tos turėtos svajonės? Kur jos?.. Ir iš tiesų - kur jos? Turbūt jos tebėra kažkur giliai mumyse, vis laikas nuo laiko primindamos mums apie save, atverdamos skausmingą prarają prieš mūsų akis tarp to, kur mes esame dabar, ir to, kur mes norėtume būti iš tiesų. Dauguma žmonių tą prarają taip ir nešioja savyje visą gyvenimą, geriausiu atveju savo mėgiamą veiklą palikdami laisvalaikiui. Bet kai kurie žmonės, nebegalėdami tverti žiojėjančios prarajos, pasiryžta atsispirti nuo saugaus ir iki kaulų čiulpų nuobodaus kranto ir šokti į kitą pusę. Kur jų laukia baugi, bet atradimų ir galimybių kupina svajonių šalis.

Esu vienas iš jų. Ir šiek tiek norėčiau pasidalinti savo pirmaisiais įspūdžiais iš ano kranto, į kurį kelią kiekvienas turime savo širdyje ir apie kurį bent retkarčiais kiekvienas, tebesantis saugioje nuobodybės užuovėjoje, vis pasvajoja. Šis straipsnis ir skirtas tiems, tebesantiems užuovėjoje, bet vis dar svajojantiems pajusti permainų vėjo gūsį savo plaukuose. Nesu ekspertas, mano kelionė aname krante dar galima sakyti tik prasidėjo, bet, pasiremdamas nedidele savo patirtimi, norėčiau prasklaidyti šiek tiek mitų, gaubiančių šią paslaptingą kelionę. Šiuolaikinėje savipagalbos (self-help) populiariosios psichologijos literatūroje dažnai sukuriamas mitas, jog tereikia tik įsiruošti į kelionę ir viskas - visas pasaulis bus su jumis ir gyvensite gražiai ir laimingai :) Nėra visai taip. Bet tai nereiškia, kad į kelionę leistis neverta. Verta ir dar kaip ;)

Kelionės pradžia visada yra bauginanti. Mes turime išlipti iš komforto zonos ir žengti į nežinią. Būtent dėl tų baimių dauguma žmonių taip niekada ir nesiryžta žengti to pirmojo žingsnio. Bet pagaliau išdrįsus tą žingsnį žengti, tų baimių nebelieka. Jas pakeičia priplūdusi energija, entuziazmas ir kvapą gniaužiantys iššūkiai. Tiesa, laikas nuo laiko baimės sugrįžta. Ir kai kuriais momentais gali pasidaryti išties baisu, net apimti panika. Bet tokiomis akimirkomis svarbu susilaikyti nuo bet kokių desperatiškų veiksmų ir tiesiog išlaukti. Jau kitą rytą viskas gali atrodyti visai kitaip. O kartą nugalėjus baimę, kitą kartą ji sugrįš tik su perpus silpnesne jėga. Todėl tereikia tik išdrįsti pradėti šią kovą - metus iššūkį baimei, ji yra pasmerkta pralaimėti.

Ėjimas savo keliu nereiškia, kad viskas klostysis kaip sviestu patepta. Turbūt netgi priešingai - saugiajame krante kelionė kaip tik lengvesnė ir paprastesnė. Čia iššūkių ir sunkumų kaip tik daugiau. Tiesa, pradžioje it gavus kokį palaiminimą iš aukščiau, dažnai lydi debiutanto sėkmė - atsiranda teisingi žmonės, sėkmingai sukrenta aplinkybės, bet po įkvepiančios sėkmės seka iššūkiai ir skausmingomis galinčios būti pamokos. Tačiau laimėtojas yra ne tas, kuris eina neparkrisdamas, o tas, kuris kiekvieną kartą parkritęs geba atsistoti. Nuo nesėkmių niekas nėra apsaugotas, o tie žmonės, kurie daugiau visko daro, natūraliai patiria ne tik daugiau pergalių, bet ir daugiau pralaimėjimų. Nepralaimi tik tie, kurie nieko nedaro. Tad nenustebkite, kad aname krante pralaimėjimų jūsų lauks taip pat daugiau. Bet parkritę kaskart pakilsite vis stipresni ir būdami žingsneliu arčiau savo tikslo. Svarbu tik išmokti patirtą pamoką.

Aname krante taip pat bus nuobodumo ir apatijos dienų. Tačiau ten būnant niekada nekils klausimas, ką aš čia darau. Ten būdami jūs jausitės, kad neišduodate savęs ir didžiąją laiko dalį jūs būsite laisvi, laimingi, energingi, kūrybingi. Jausitės, kad gyvenate savo gyvenimą. Jausitės, kad esate iš tiesų savimi ir nemeluojate sau. Abejonių iškils tik dėl vieno ar kito sekančio žingsnio, bet ne dėl krypties. O ir pati kryptis nebebus kaip tolumoje šviečianti žvaigždė, pagal kurią jūs bandote koreguoti savo kursą. Ji bus jumyse. Jūsų viduje. Ir švies ne tik jums, bet ir visiems kitiems, esantiems aplink.

Bus ten kartais ir tamsos dienų. Kartais bus sunku matyti progresą, vertę daromų dalykų, trūks palaikymo iš šalies... Kartais tiesiog norėsis verkti... Bet aname krante debesis labai greit prasklaido vėjas. Liūčių sezono ten nėra. Ilgai netrukus ten visada pasirodo saulė, akimirksniu išdžiovindama drėgmę aplink, sušildydama žemę ir nutvieksdama viską naujomis ryškiomis spalvomis. O debesis nupūtęs vėjas tik ir laukia vėl iškeltų burių, kad galėtų jas lydėti pavymui.

O svarbiausia - ten nukakę jūs niekada su ilgesiu nežvelgsite į tą kitą krantą, iš kurio atvykote. Nes čia žolė išties yra žalesnė. Ir čia gyvenimas yra išties Gyvenimas iš didžiosios raidės. Lengvas užuojautos kupinas liūdesys jūsų akyse atsispindės tik tada, kai žvelgsite į sau brangius žmones, tebesikepurnėjančius saugiajame krante ir taip ir nepasiryžtančius žengti to pirmojo, paties svarbiausio žingsnio. Jūs juos palaikysite, padrąsinsite, bet giliai viduje žinosite, jog tai yra sprendimas, kurį turi padaryti tik jie patys.

Naujas projektas apie sąmoningus sapnus - lucid.lt!

Noriu pasidalinti džiaugsminga žinia, kad ką tik startavo naujas projektas lucid.lt, skirtas visiems besidomintiems sąmoningais sapnais, sąmoningai sapnuojantiems ar norintiems to išmokti!

Nesvarbu, ar esate jau patyręs sąmoningas sapnuotojas, ar apie tai net nesatę dar girdėję, šis tinklalapis padės jums rasti visą svarbiausią, naujausiais mokslo duomenimis paremtą informaciją apie sąmoningus sapnus ir diskutuoti su bendraminčiais!

Tad labai kviečiu apsilankyti ir pasidalinti šia informacija su kitais!

Smegenų perkrovimas

Mūsų smegenys nemažai kuo panašios į kompiuterį. Jos priima, apdoroja ir saugo informaciją, elektrinių impulsų pagalba komunikuoja ir perdavinėja duomenis, mūsų "operatyvioje atmintyje" taip pat sukasi daugybė užduočių ir programų (ką mes turime padaryti, ką norime pasiekti ir pan.), kartais įsimeta ir įvairūs "virusai" (pvz, neracionalios baimės). Kaip ir kompiuteris, nuo pernelyg didelio vienu metu vykstančių procesų kiekio, mūsų smegenys pradeda striginėti, o kartais ir visiškai "pakimba". Tik skirtingai nei kompiuteris, mes neturime "reset" mygtuko, kuris taip paprastai imtų ir perkrautų mūsų smegenis.

Bet tai nėra didelė bėda - "reset" mygtuką gali pakeisti kai kurios pakankamai nesudėtingos smegenų perkrovimo technikos. Viena iš jų - interneto marketingo guru John Reese pasiūlytas perkrovimo metodas (reboot method), kurį išbandęs tikrai galiu parekomenduoti. Neblogas būdas padaryti tvarką striginėti pradedančioje smegenų veikloje :)



Luktelkite, kol užsikraus video (tai gali šiek tiek užtrukti!)

Originali nuoroda (anglų kalba): http://www.marketingsecrets.com/images/rebootmethod/rebootmethod.html

Metodo santrauką lietuviškai galima rasti Martyno Jokubausko tinklaraštyje.

Gero perkrovimo ;)