Trečioji stadija

Kadaise man giliai įstrigo vieno autoriaus mintis: "žinojimas išlaisvina žmogų, bet padaro jį nelaimingu". Ir iš tikrųjų, tame visame yra kažkas demoniško. Kartą nusiskynus vaisių nuo pažinimo medžio ir jo paragavus, egzistencinio nerimo sėkla pasėjama tavo širdyje, kurios nebeišrausi, o ji vis kerosis ir kerosis...

Kartais aš tikrai pavydžiu daugeliui žmonių, gyvenančių tokioje buitinių rūpesčių erdvėje su paprastais vargais ir džiaugsmais, ir nekvaršinančių sau galvos kokiais tai idiotiškais klausimais, kaipo "kas aš esu?", "kokia mano egzistencijos prasmė?", "kas yra Dievas?" ar panašiais marazmais. Kam to reikia? Turiu pinigų, turiu draugų, galiu pasitūsint ir gyvenimas nuostabus! Take it easy, enjoy your life!

Ir tikrai, po velnių, jie yra daug laimingesni už mane. Ir už Tave :) Ir kas iš to, kad aš žinau, jog laimė tai state of mind?.. Nuo to laimingesnis tikrai netampu, nes jungiklis jau senai pradingo išsikerojusiose egzistencinio nerimo džiunglėse... Ir tada pažvelgi į galybę žmonių, gyvenančių savo primityviuose pasaulėliuose, su banaliomis vertybėlėmis ir juokingomis problemėlėmis, bet kartu ir su tokiu vaikišku naivumu ir nuoširdumu, ir pagalvoji, o gal tai ir yra teisingas kelias, gal būtent jie ir gyvena iš tikrųjų, o tu čia su savo egzistenciniais klausimais iš tikrųjų хуйнёй занимаешься?..

Kaip bebūtų, vieną dalyką žinau tikrai. Kartą pasinėrus į egzistencinius klausimus, į ankstesnę stadiją nebegrįši... Kažkas tarsi persijungia tavo viduje ir pradeda nebeduoti ramybės. Taip, kažkuriam laikui nuo to gali pabėgti, užsimiršti, bet laikas nuo laiko klausimai grįžta ir toliau tave terorizuoja... Tad kam to reikia? Velniop egzistencionalizmą, užleiskim kelią hedonizmui, tegyvuoja Dionisas! Na ir kas, kad turėsim primityvią visuomenę, bet bent jau ji bus laiminga...

Ir visai netikėtai prieš keletą dienų į galvą šovė mintis. O gal... yra ir trečia stadija, kuomet egzistenciniai klausimai išsisprendžia ir tu patiri tikrą gyvenimo pilnatvę? Gal tai ir yra egzistencijos tikslas, o ieškojimų ir kančių stadija tėra pratybų laukas tave užgrūdinti? Gal visgi yra viltis?

Kryptis - pietų vakarai

Praėjusį savaitgalį pagaliau pavyko įgyvendinti jau senokai puoselėtus planus - išsinuomoti mašiną ir keletui dienų išlėkti pasižvalgyti po Anglijos apylinkes.

Kryptis - pietų vakarai, Kornvalio ir Devono grafysčių link, 3 dienos ir 1300 km. Kelionės maršrutas žemiau.

Pastebėjau, kad bent jau pastaraisiais metais kelionės kokiu tai mistišku ryšiu yra susijusius su vienomis ar kitomis permainomis mano gyvenime. Tarytum koks simboliškas tranzitinis periodas, padedantis pereiti iš vienų aplinkybių gyvenime į kitas. Ne išimtis ir dabar. Šįkart po kelionės seka permainos mano darbinėje veikloje. Coffee & Sandwiches pakeis Research & Development. Žingsnis į priekį :)

Taigi, kelionė. Trys dienos, trejopi skirtingi vaizdai...

Pirmoji diena - Akmeninių artefaktų didybė. Įstabūs penkis tūkstančius metų skaičiuojantys akmeniniai paminklai Avebury'je ir Stonehenge. Kokia jų prasmė ir paskirtis? Kam dar visai necivilizuotam Neolito žmogui, tik pradedančiam sėslųjį gyvenimą, iš medžiotojo po truputį tampančiam žemdirbiu, reikėjo leisti milijonus (!) valandų pilant dirbtinę 40 metrų aukščio kalvą Silbury Hille ar kelis šimtus kilometrų tempti tonas sverančius akmenis ir iš jų kurti gigantiškas akmenines apskritimo formos konstrukcijas?

Be abejo, klausimų daug daugiau nei atsakymų, kurių panašu, greitai ir neturėsim. Kiek teko prieš kelionę domėtis įvairiausiomis hipotezėmis, nė vienos bent kažkiek įtikinančios taip ir nepavyko rasti. Ar galėtumėte patikėti, kad virš dvidešimt milijonų darbo valandų (tiek dabartiniais paskaičiavimais yra vertinami Stonehenge'ui pastatyti reikalingi anuometiniai resursai) buvo praleista, kad pastatyti observatoriją, idant būtų galima kažkiek tiksliau prognozuoti pradedančiai žemdirbystei svarbius orus? Bent jau man tai mažų mažiausia juokinga. O tai, beje, ir yra pagrindinė dabartinė mokslinė hipotezė...

Antroji diena - Kur baigiasi žemė ir prasideda jūra. Į didžiules akmenines uolas dūžtančios jūros vandenyno bangos... Vaizdas, kurį pamačius visada suvirpa širdis, o į galvą įlenda įkyri mintis - kodėl aš vis dar negyvenu prie jūros? O ypač prie vandenyno kranto, kur potvynius keičia atoslūgiai ir tu gali vaikščioti ten, kur ką tik tyvuliavo didžiuliai vandens klodai... Pirmą sykį gyvenime teko pasivaikščioti vandenyno pakrante atoslūgio metu, kažkas tikrai nerealaus. Pagrindinę dienos dalį praleidome tolimiausiame mūsų maršruto, o ir visos Anglijos vakariniame taške - Land's End'e. Nuostabi vieta.

Trečioji diena - Legendų pėdsakais. Taip jau nutiko, kad likimas gan netikėtai atvedė į dar vieną ypatingą vietą, kurios pradiniuose kelionės planuose neturėjome. Tiesiog nakvynę gavome Tintagelyje, kuris, pasirodo, laikomas legendinio Karaliaus Artūro gimtine. Nuostabios apylinkės, tryliktą amžių skaičiuojanti bažnytėlė su senomis kapinaitėmis, viduramžių pilies liekanos, žali kriokliai, urvai vandenyno pakrantėje ir viską persmelkiantis rytinis rūkas... Užburianti atmosfera, kurioje ne tik supranti, kaip gimsta legendos, bet ir pats pasijunti jų dalimi...

Reziumuojant, tikrai puiki kelionė, nepaisant gan trumpo laiko, iš kurio didelė dalis dar buvo praleista mašinoje. Bet pavasariškai - vasariški orai už lango sako, kad artimiausiu metu tokių kelionių tikrai bus daugiau. O be Londono ir pietvakarinės dalies Anglijoje dar daug ką yra pažiūrėti. O dar Škotija, Velsas ar Airija su Šiaurės Airija... Panašu, kad vasara nusimato įdomi :)

Pabaigai - keletas kelionės vaizdų (daugiau nuotraukų čia)

Šio jau 5000 metų stovinčio objekto paskirties nežino niekas

Pirmasis vaizdas į jūrą - žvejų miestelyje pavadinimu Beer :)

Prieš kelias valandas čia buvo jūra, po kelių valandų ji čia vėl sugrįš

Mėnulio ežeras

Jūra ir kalnai - kažkas šiame derinyje tikrai yra magiška

Čia baigiasi žemė. Bent jau anglams (Land's End)

Pasak legendos, čia gimė garsusis Karalius Artūras

O kažkur čia urvuose viešpatavo burtininkas Merlinas