šeštadienis, gegužės 31, 2008

Trečioji stadija


Kadaise man giliai įstrigo vieno autoriaus mintis: "žinojimas išlaisvina žmogų, bet padaro jį nelaimingu". Ir iš tikrųjų, tame visame yra kažkas demoniško. Kartą nusiskynus vaisių nuo pažinimo medžio ir jo paragavus, egzistencinio nerimo sėkla pasėjama tavo širdyje, kurios nebeišrausi, o ji vis kerosis ir kerosis...

Kartais aš tikrai pavydžiu daugeliui žmonių, gyvenančių tokioje buitinių rūpesčių erdvėje su paprastais vargais ir džiaugsmais, ir nekvaršinančių sau galvos kokiais tai idiotiškais klausimais, kaipo "kas aš esu?", "kokia mano egzistencijos prasmė?", "kas yra Dievas?" ar panašiais marazmais. Kam to reikia? Turiu pinigų, turiu draugų, galiu pasitūsint ir gyvenimas nuostabus! Take it easy, enjoy your life!

Ir tikrai, po velnių, jie yra daug laimingesni už mane. Ir už Tave :) Ir kas iš to, kad aš žinau, jog laimė tai state of mind?.. Nuo to laimingesnis tikrai netampu, nes jungiklis jau senai pradingo išsikerojusiose egzistencinio nerimo džiunglėse... Ir tada pažvelgi į galybę žmonių, gyvenančių savo primityviuose pasaulėliuose, su banaliomis vertybėlėmis ir juokingomis problemėlėmis, bet kartu ir su tokiu vaikišku naivumu ir nuoširdumu, ir pagalvoji, o gal tai ir yra teisingas kelias, gal būtent jie ir gyvena iš tikrųjų, o tu čia su savo egzistenciniais klausimais iš tikrųjų хуйнёй занимаешься?..

Kaip bebūtų, vieną dalyką žinau tikrai. Kartą pasinėrus į egzistencinius klausimus, į ankstesnę stadiją nebegrįši... Kažkas tarsi persijungia tavo viduje ir pradeda nebeduoti ramybės. Taip, kažkuriam laikui nuo to gali pabėgti, užsimiršti, bet laikas nuo laiko klausimai grįžta ir toliau tave terorizuoja... Tad kam to reikia? Velniop egzistencionalizmą, užleiskim kelią hedonizmui, tegyvuoja Dionisas! Na ir kas, kad turėsim primityvią visuomenę, bet bent jau ji bus laiminga...

Ir visai netikėtai prieš keletą dienų į galvą šovė mintis. O gal... yra ir trečia stadija, kuomet egzistenciniai klausimai išsisprendžia ir tu patiri tikrą gyvenimo pilnatvę? Gal tai ir yra egzistencijos tikslas, o ieškojimų ir kančių stadija tėra pratybų laukas tave užgrūdinti? Gal visgi yra viltis?

2 komentarai:

agnė rašė...

Yra toks posakis: „kas ieško, tas randa“ ;)
Taip kad, viskas priešaky...
O kad kelio atgal nėra, tu teisus. Kaip ir į vakar dieną grįžti negali :)

Anonimiškas rašė...

Is tikruju, esu labai suzaveta butent sita tema. As jau paskutinius kokius 10 metu vis nardau nuo pavirsutinisko gyvenimo budo iki egzistencines filosofijos - ir atgal. Ir kiekviena syki, kai tik isneriu is sielos gelmiu i pavirsiu ir bandau gyventi tik dabarties buitine kasdienybe, man kazkas lyg bausme kokia skiria - mano siela pradeda verkti, beldziasi s gilumu, tempia i dugna... Ir tada vel pasineriu... O dugne kartais buna tamsu ir situacija atrodo bejegiska - kuo giliau, tuo tamsiau, tuo daugiau neatsakomu klausimu.Ir kartais po tas gilumas besikapstant pamirstu, kad kai kurie kasdieniniai dalykai gali nusviesti ta tamsa dugne; kartais maza musu buitines egzistencijos detale pradziugina taip, kad atrodo, visi gilus filosofiniai klausimai vien nuo to issisprendzia.
Mano nuomone, nereikia smerkti tu, kurie moka gyventi pavirsiuje ir del nieko per daug nesijaudina. Jiems yra labai gerai; jie - laimingi zmones. Kartais jie yra ir labai geri zmones, netgi nesitusinantys ir taip toliau... As jiems labai pavydziu, nes jie neuri poreikio gilintis ir analizuoti. Bet jeigu visi tokie butu, tai niekada pagrindines pasaulio revoliucijos uz humaniskuma, laisve, zmogaus teises, vergijos panaikinima ir t.t. nebutu ivykusios ir mes tebegyventume pasaulyje, kur akis uz aki - dantis uz danti....
Manau, tie, kurie kasdien masto apie gyvenima ir egzistencija, yra arciau Dievo. Keldami klausimus jie pradeda kelia i zmonijos problemu sprendima. Jeigu tos problemos yra aktualios daugumai, tada zmones uzkimba uz tu filosofu ideju ir suvokia, kad yra ir kita iseitis, negu kad pavyzdziui vergauti ir t.t. Todel manau, kad vietoj to, jog niekintume paprastu zmogeliu pavirsutiniskuma ir ju menkas problemeles, kelkime jiems aktualius klausimus, ir pamastykime, kodel musu egzistencija yra tokia, kokia yra. Pavyzdziui, kaip Volteras maste apie zmogaus laisve nuo priespaudos ir monarchijos, rase tomus filosofijos, o prie jo prisidejo ir kiti filosofai. O tie zmogeliai taip ant tos idejos uzkibo, kad eme ir nukirto savo monarchui galva.
Intelektui reikia pavirsiaus, o pavirsiuj reikia intelekto.
Bet ko nereikia, tai intelektualiniu snobu, kurie niekina kasdienybe.