pirmadienis, gruodžio 29, 2008

Metai virtualioje erdvėje


Lygiai prieš metus pirmasis šio blog'o įrašas pasirodė virtualioje erdvėje. Per metus iš viso jų buvo 32. Be abejonės, nesu pats geriausias blogger'is: rašau nereguliariai, o kaip pripuola, mintys kai kada padrikos, kartais turbūt pernelyg didaktinės, bet visumoje manau, kad rašymas yra geras dalykas, kuris padeda augti. Išdėstydamas savo mintis raštu, gali geriau suprasti pats save, o galbūt tavo mintis bus ir atsparos taškas kažkam kitam.

Tad jeigu kažkas abejojate, ar verta pradėti savo blog'ą, galiu patarti nedvejodamas - taip, verta. Rašykite. Ir ne tiek svarbu, ar rašote sau, ar kad kažkas kitas perskaitytų, svarbiausia - rašykite. Tai padeda :) Aš ir pats neįsivaizduoju, kas skaito mano blog'ą, ar kažkam jis įdomus. Žinau, kad kai kurie mano draugai tikrai skaito, bet, pavyzdžiui, kaip teigia statistika, turėjau svečių net iš 30 pasaulio šalių :) Aišku, turbūt dauguma jų užklydo atsitiktinai.

Neseniai mieste ant sienos mačiau užrašą: "Ar manote, kad esate protingesnis už vidutinį žmogų?" Įdomu, kiek žmonių galėtų drąsiai atsakyti į šį klausimą - "Ne"? :) Bet nebūtina būti pačiu protingiausiu ar turėti literatūrinį talentą, kad rašyti. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas (absoliučiai kiekvienas) žmogus turi ką pasakyti ir ką pamokyti kitus. Klausimas čia kitas - tas, kad mes patys paprastai nenorime išgirsti kito žmogaus, ypač jei jaučiamės už jį pranašesni. Maždaug: "Va, tas tai autoritetas, reikia paklausyti, ką jis sako, o šitas... ką jis man gero gali pasakyt..." O galbūt kaip tik tas paprastas ar net kiek primityvokas žmogus kaip tik ir neša atsakymą tau tą, kurio tu ir ieškai!

Tad nebijokime rašyti, dalintis savo mintimis. Galbūt mintis, kuri tau pačiam atrodo absurdiška, kažkam yra būtent tas atsakymas, kurio jis ieško. Internetas yra nuostabi erdvė, vienintelė iš visos mass media, kurioje tau informacija yra ne brukama tokia, kokia reikalinga kažkam, o kurioje gali atsirinkti, kokios reikia tau pačiam. Erdvė, kurioje tu gali išgirsti pasaulį ir pasaulis gali išgirsti tave. Ir teisingai naudojant, būtent internetas yra ta jėga, kuri gali pakeisti pasaulį. Ir aš kažkaip naiviai tikiu, kad kažkada ta diena ateis :)

trečiadienis, gruodžio 24, 2008

Šventes pasitinkant


Prieš kurį laiką pabandžiau atsisukti atgal ir pažiūrėti į savo pragyventus metus. Ką išmokau, ką supratau, kas buvo svarbiausia, brangiausia... Ir ilgai netrukus supratau, kad svarbiausia mano gyvenime buvo žmonės, kuriuos sutikau. Jie buvo mano idėjų, įkvėpimo šaltinis, parama sunkiomis akimirkomis, jie man padėjo pažinti pasaulį ir save. Su vienais mano kelias tęsėsi ir tebesitęsia ilgus metus, su kitais susikirsdavo trumpam, galbūt tik kartui, bet palikdavo savo pėdsaką mano kelyje.

Ačiū Jums, mano draugai, pažįstami, bendrakeleiviai ir pakeleiviai. Ačiū tiems, kuriuos sutikau, ir tiems, kuriuos dar sutiksiu savo kelyje. Ačiū už tuos ilgus pokalbius vakarais ir tylos minutes. Už įkvėpimą ir palaikymą. Už atsakymus, kuriuos gavau Jūsų lūpomis. Už tą laiką, praleistą kartu. Ačiū Jums.

Didžiųjų švenčių proga norėčiau palinkėti šilumos, ramybės, tikėjimo, idėjų, ryžto ir atradimų. Nebijokite eiti pirmyn ir atverti dar neatvertas duris. Nepaliaukite ieškoti ir klausti. Nes tik ieškantiems - dangus.

Gražių ir šiltų Jums šv. Kalėdų, mielieji, ir prasmingų bei ypatingų ateinančių Naujųjų Metų!

šeštadienis, lapkričio 29, 2008

Kvantinė fizika


Mokyklos laikais vienais labiausiai gluminančių dalykų fizikoje buvo šviesos dvilypumas. Niekaip neįstengiau suprasti, kaip šviesa vienu metu gali elgtis ir kaip dalelių srautas, ir kaip banga. Atsakymą sužinojau visai neseniai. Ir jis yra toks pribloškiantis, kad net nenuostabu, jog apie tai nerašoma mokykliniuose fizikos vadovėliuose...

Taigi, kviečiu susipažinti šiek tiek su kvantine fizika ir pažiūrėti, ką ji tokio ypatingo turi savyje. Prieš skaitydami toliau, būtinai pažiūrėkite filmuką žemiau (kam įdomu, tai ištrauka iš filmo "What the Bleep Do We Know!?")



Ką visa tai reiškia? Visų pirma, tai reiškia visai kitokį pasaulio suvokimą, kur sąmonė nėra tik žmogaus smegenų produktas, o bendras visatos principas arba kitais žodžiais sakant - visatos savybė. Kvantinės fizikos dėsniai veikia pačių mažiausių dalelių lygmenyje. Be sąmoningo stebėtojo, kiekviena dalelė yra taip vadinamoje superpozicijoje - daugybėje galimų pozicijų vienu metu, o stebėjimo veiksmas yra būtent tai, kas iš daugybės galimų pozicijų padaro konkrečią realią (sugriauna tikimybinę bangą ir padaro konkrečią dalelę). Kitaip sakant, visata be sąmoningo stebėtojo negali egzistuoti, tai būtų tik daugybė galimybių, bet ne realybė.

Išvados? Manau, svarbių interpretacijų yra galybė... Atkreipsiu dėmesį tik į porą svarbiausių. Visata be sąmoningo stebėtojo negali egzistuoti - natūrali prielaida, kad tas stebėtojas turbūt egzistavo nuo pat pradžių. Kažkam reikia įrodymo, kad Dievas yra? Prašau... Kita svarbi išvada. Mūsų sąmoningas stebėjimas mažiausių dalelių lygmenyje yra tai, kas iš daugybės galimybių padaro konkrečią realybę. Vadinasi, mūsų sąmonė kuria realybę, materiją. Sąmonė tiesiogiai įtakoja fizinį pasaulį. Kitas išvadas paliksiu pasidaryti patiems...

Keisčiausias dalykas yra tai, jog šios idėjos nėra kažin kokia naujiena. Pagrindiniai kvantinės fizikos dėsniai buvo atrasti prieš 80 metų. Tik kažkodėl ilgą laiką kvantinės fizikos atradimai taip ir neperlipdavo fizikų kabinetų sienų, nors, mano galva, tai yra vienas iš pačių svarbiausių atradimų visoje mokslo istorijoje. Jeigu ne pats svarbiausias...

trečiadienis, lapkričio 26, 2008

Automatinis rašymas


Neseniai vienoje paskaitoje teko išbandyti įdomų dalyką - automatinį rašymą. Metodą, gan plačiai naudotą siurrealistų. Idėja tokia: naudojant meditacijos/relaksacijos pratimus atpalaiduojamas kūnas, galva išlaisvinama nuo minčių, tada iškeliamas klausimas/tema ir stengiamasi visiškai negalvoti, o tiesiog duodama rankai rašyti, kas tik rašosi, to visiškai nevertinant. Kitaip sakant, tiesiog leidžiama pasąmonei išreikšti save.

Mano atveju užduotas klausimas buvo toks: "Kas yra kūrybiškumas?" ("What is creativity?"). Kadangi pasąmonės srautas gavosi gana įdomus, pasidalinsiu juo. Atsiprašau angliškai nekalbančių skaitytojų, bet teksto sąmoningai neversiu. Tiesiog noriu jį palikti absoliučiai autentišką, o bet koks vertimas jau yra interpretacija :)

Taigi, štai ką apie kūrybiškumą galvoja mano pasąmonė (minčių srautas buvo anglų kalba):

Creativity is a process of inner intention to express your nature, beauty of your existence, inner peace and to attribute it to the outer world, enabling your mind float with an idea of realm which is beyond our physical reality and which gave rise to our inner manifestations of ourselves.

ketvirtadienis, lapkričio 13, 2008

Fejerverkai


Keturi šimtai metų atgal įsiviešpatavusiu protestantizmu ir savo padėtimi nepatenkinti anglų katalikai sukurpė klastingą planą, kaip vienu šūviu nušauti kur kas daugiau nei porą zuikių. Paleisti į orą parlamento rūmus su visa šalies aristokratija ir karaliumi Jamesu I-uoju priešakyje. Konspiracinis planas, tiesa, neišdegė, bet užtat ta diena įėjo į šalies istoriją ir dabar, kiekvienų metų lapkričio 5-ąją, Anglijos dangų nutvieskia gausybė fejervekų.

Ir nors, vienok, tokios progos šventimas iš šono atrodo keistokas, bet užtat yra į ką pažiūrėti :) Tiek pernai, tiek šiemet bežiūrėdamas į įvairiaspalvėmis ugnimis liepsnojantį rudens vakaro dangų, pabandžiau padaryti keletą nuotraukų. Ten, kur susijungia oro ir ugnies stichijos...


šeštadienis, lapkričio 08, 2008

Vanduo


Netikėtai užklydau ant dar vieno nuostabaus filmo. Šįsyk - rusų dokumentinės juostos "Didžioji vandens paslaptis" ("Великая тайна воды"). Naujausi moksliniai faktai ir idėjos apie tai, ką pažįstame geriausiai, bet žinome turbūt mažiausiai... Rekomenduoju. Tikrai įdomu.

antradienis, lapkričio 04, 2008

Metai


Šiomis dienomis kaip tik sukanka metai nuo mano emigracijos pradžios. Įdomūs buvo metai... Ne patys lengviausi, bet davė labai daug. Pirmiausia turbūt galimybę pradėti viską nuo švaraus lapo... Susidėlioti ne tik aplinkybes gyvenime, bet ir perkratyti save patį iš vidaus. Po pusantrų metų trukusios nakties sulaukti brėkštančio ryto... Užbaigti vidinės transformacijos etapą, prasidėjusį turbūt kelyje į Santjagą ir netikėtai pasibaigusį mažu nušvitimu vieną saulėtą vasaros sekmadienio rytą...

Tad kokia ta patirtis, gyvenant svečioje šalyje? Visų pirma tai turbūt akistata su pačiu savimi. Kita aplinka, kitokie žmonės, kitas gyvenimo būdas išrengia tave iš susikurtų stereotipų ir leidžia tau pamatyti tikrąjį save, ištrūkusį iš susikurtų socialinių vaidmenų, ilgus metus nešiotų kaukių... O pažinimas tas nėra lengvas, kartais primenantis pasivažinėjimą amerikietiškais kalneliais ar Škėmos liftininką iš "Baltos drobulės" - up and down, up and down, up and down... Bet jeigu sugebi tai praeiti, pažinimas tave išlaisvina ir atveria naujus akiračius.

Kalbant su draugais, likusiais Lietuvoje, paprastai kiekviename pokalbyje nuskamba tas pats klausimas: "Kada žadi grįžti?.." Nors, be jokios abejonės, jų vietoje aš būčiau klausęs turbūt to paties... Tiesiog gyvenant vienoje vietoje kiekviena kelionė yra tarsi automatiškai su atgaliniu bilietu, bent jau open return . Tuo tarpu kažkurį laiką pagyvenus kitur, tarsi kažkas "perlūžta" viduje ir open return patampa one way ticket... Čia ir Ten patampa tik Čia. Niujorkas ar Sidnėjus nebeatrodo kažkuo tolimesnis už Kauną ar Klaipėdą...

Paklausus bet kurio emigranto, ar galvoja grįžti į Tėvynę, turbūt tik labai retas pasakys, kad neturi tokių planų. Kažkurią dieną grįžti svajoja turbūt visi, tik nemažai kieno mintys ir telieka mintimis... Galvoju grįžti ir aš. Tiesa, turbūt ne pačiu artimiausiu metu, bet norėčiau tikėti, kad kažkada ta diena ateis. SUGRĮŽIMAS - kažką turi magiško savyje šis žodis...

sekmadienis, spalio 19, 2008

Pabusti gyvenimui


Pastarosiomis dienomis didėjant mano susidomėjimui sąmoningu sapnavimu (angl. lucid dreaming - bet apie kažkada vėliau), netyčia užkliuvau už vieno filmo, pažiūrėjau ir likau labai maloniai nustebintas... Vienas iš retų filmų, verčiantis mąstyti... Kalbu apie režisieriaus Richardo Linklaterio 2001 metų darbą "Waking Life" ("Pabusti gyvenimui"). Tai filmas apie vieno vaikino sapnus, kuriuose jis dialoguose su įvairiais žmonėmis bando suprasti ribą tarp sapno ir realybės, iliuzijos ir tikrosios būties. Rekomenduoju tikrai. Stipru ir gilu...

Keletas įstrigusių citatų iš filmo žemiau.

Priežastis, dėl kurios atsisakau priimti egzistencializmą kaip dar vieną prancūzų madą ar istorinį kuriozą, yra ta, jog, manau, kad naujaisiais amžiais jis mums siūlo kai ką labai svarbaus. Bijau, kad mes prarandame vertybę gyventi aistringai, atsakomybės už tai, kas esame, jausmą, gebėjimą kažkuo tapti ir džiaugtis gyvenimu. Egzistencializmas dažnai suvokiamas kaip nevilties filosofija. Tačiau aš manau, kad yra kaip tik priešingai. Sartre'as kartą duodamas interviu sakė, jog per visą gyvenimą jis nepatyrė nė vienos nevilties dienos.

Kūryba, regis, atsiranda iš mūsų netobulumo, mūsų siekių ir nusivylimų. Manau, taip pat atsirado ir kalba. Turiu galvoje tai, jog ji atsirado iš mūsų troškimo peržengti tarpusavio izoliaciją ir sukurti tam tikrą ryšį vienam su kitu. Tai turėjo būti nesunku, kai buvo tik paprastas išlikimas. Tarkime, sakome: „vanduo“ ir girdime vandens garsą. Arba: „kardadantis tigras už tavo nugaros“ ir mes girdime jo riaumojimą. Bet įdomiausia, kad tą pačią simbolių sistemą naudojame išreikšti ir visus mūsų patiriamus abstrakčius ir neapčiuopiamus reiškinius. Pavyzdžiui, kas yra nusivylimas? Arba kas yra pyktis ar meilė? Kai aš sakau: „meilė“, garsas sklinda iš mano burnos ir patenka į kito žmogaus ausį, keliauja per tą sudėtingą vamzdelių sistemą smegenyse, per prisiminimus apie meilę arba meilės trūkumą, tada tas žmogus užregistruoja tai, ką aš pasakau, ir sako: „taip, aš suprantu“. Bet iš kur aš galiu žinoti, kad jis suprato? Juk žodžiai inertiški. Jie – tik simboliai. Jie negyvi. Didžioji mūsų patirties dalis yra neapčiuopiama. Daugumos mūsų pojūčių neįmanoma išreikšti. Tai neapsakoma. Ir vis dėlto tuo momentu, kai mes, bendraudami vienas su kitu, pajuntame ryšį ir manome, kad esame suprasti, pajuntame beveik dvasinį susiliejimą. Šis jausmas gali būti laikinas, bet, manau, vardan jo mes ir gyvename.

Kartą vienas draugas man pasakė, kad blogiausia klaida, kokią tu gali padaryti, tai manyti, jog esi gyvas, kai iš tiesų tu tik miegi gyvenimo laukiamajame... Svarbiausia tai, jog reikia suderinti racionalius savo pabudimo sugebėjimus su begalinėmis sapnų galimybėmis. Nes jeigu tu gali padaryti tai, tu gali padaryti bet ką.

O čia ir pats filmas (tik kiek prastokos kokybės):

šeštadienis, spalio 04, 2008

Orange, Ubuntu ir Martinas Buberis


Paprastai reklamos yra erzinantis dalykas. Yra tokių, kurias kartą ar kitą smagu pažiūrėti dėl kokių netikėtų sprendimų ar atomazgų, bet labai nedaug yra tų, kurios paliečia kažkiek giliau. Paskutinė tokia man buvo Orange (tiems, kas nežino - tai mobiliojo ryšio operatorius UK) reklaminė kompanija "I am who I am because of everyone" - "aš esu, kas esu, kiekvieno dėka" (klipas - čia). Paprasta, bet stipru... Ir nori nenori, į galvą lenda paralelės su Ubuntu.

Ubuntu - tai Pietų Afrikos zulu kalbos žodis, reiškiantis "aš esu todėl, kad tu esi". Žodis, nusakantis ne tik tradicinę Afrikos filosofiją, bet ir pačią žmogiškumo esmę. Nelsonas Mandela Ubuntu aiškina taip: "seniau, kuomet keliautojas sustodavo kažkuriame kaimelyje, jam nereikėdavo prašyti maisto ar vandens. Žmonės patys duodavo maisto, užimdavo jį. Ir tai tik vienas iš daugelio Ubuntu aspektų. Ubuntu nereiškia, kad žmonės neturi kreipti dėmesio į save, klausimas čia yra toks: Ar esi pasiruošęs daryti tai tam, kad padėtum tobulėti bendruomenei aplink save?"

Tiesa, kurią byloja visos religinės tradicijos. Tai, ką puikiai nusakė Martinas Buberis priešpastatydamas autentišką ir asmenišką dialogą "Aš - Tu" su daiktišku "Aš - Tai". Ir nors tiesa visiškai paprasta: mažiau galvoti apie save, daugiau apie kitus, stengtis daugiau duoti, o ne imti, o ir pavydžių puikių istorija pilna, pradedant Jėzum Kristum ir baigiant Motina Terese, bet visgi kažkaip tai nėra lengva ar ne? O priežastis labai paprasta. Tas kažkur giliai tūnantis ir ramybės neduodantis mūsų EGO...

O įdomiausia tai, kad kai kurios tradicijos, ypač akcentuojančios išsilaisvinimo iš Ego valdžios būtinybę (pavyzdžiui, Budizmas) ir pateikiančios krūvas įvairiausių pratimų ir metodikų, kaip tą Ego perlipti, geriau pagalvojus yra... ne kas kita, kaip to paties Ego stiprinimas :) Bet kuris kelias, orientuotas aukštyn, į išsilaisvinimą, nušvitimą, bet kuris dvasinis tobulėjimas yra juk nukreiptas visų pirmiausia į save. Uždaras ratas...

Panašu, kad Ego praradimo baimė glaudžiai susijusi su baime prarasti savo tapatumą. Galbūt būtent dėl to mums taip sunku atsiverti ir pradėti gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Turbūt bijome, kad duodami besąlygišką meilę kitiems, prarasime dalį savęs, nors man panašu, kad kaip tik priešingai - atrasime naują dalį savęs.

Sakoma, kad bene geriausia galimybė išmokti besąlygiškos meilės - tai susilaukti vaikų (gaila, tokios galimybės dar neturiu :) ). Bet ir iš išmokusių turbūt vienetai tesugeba tą jausmą perkelti iš savo vaikų į kitus žmones, o gaila... Juk dar taip neseniai, (tik trys tūkstančiai metų atgal :) ) gyvenome bene tobuloje visuomenėje, kur nebuvo individų, hierarchijų, konkurencijų, Ego, o žmonės laimingi gyveno harmonijoje su gamta...

Bet turim, ką turim. Viena vertus, galime bandyti eiti bodhisattvų keliu nušvitimo link, kad tada galėtumėm padėti žmonijai arba, kita vertus, jau dabar galime pradėti žingsnelis po žingnelio tolti nuo savojo egocentriškumo kitų žmonių link... Juk aš esu todėl, kad esi TU ir tik TAVO dėka aš esu, kas esu...

sekmadienis, rugsėjo 21, 2008

Transpersonalinė psichologija


Kuomet kieno nors paklaustas apie naujai prasidėjusias studijas, atsakau, jog studijuosiu sąmonę ir transpersonalinę psichologiją, iš žmonių reakcijos suprantu, jog daugelis taip ir lieka nesupratę "su kuo tai valgoma". Jei žodis "sąmonė" dar bent jau kažką sako (nors pati sąmonės sąvoka, tiesą sakant, irgi itin komplikuota ir sunkiai apibrėžiama), tai "transpersonalinė psichologija" daugeliui skamba tarytum kokia "abrakadabra". Ir nieko nuostabaus, nes net ir žmonės su psichologiniu išsilavinimu toli gražu ne visi žino, kas tai yra, o jei ir yra girdėję, tai turbūt vargiai galėtų kažką plačiau papasakoti, jeigu nėra tuo domėjęsi. Tad pabandysiu šį paslapties šydą kiek nutraukti ir trumpai pristatyti, kas per "abrakadabra" tai yra :)

Transpersonalinė psichologija nagrinėja tuos procesus, patirtis ar įvykius, kuomet yra peržengiamas įprastinis ribotojo savojo Aš suvokimas ir pajaučiamas ryšys su didesne ir reikšmingesne realybe. Tai visų pirma apima įvairias pakitusios sąmonės būsenas (pvz, miego, meditacijos, hipnozės, psichoaktyvių medžiagų poveikio metu), mistines patirtis (kaip Maslow aprašytus viršūninius išgyvenimus (angl. peak experiences), priešmirtines patirtis (near-death experiences), susilietimą su dieviškumu, budistinę nirvaną, nušvitimą ir pan. Žodžiu, visas tas patirtis, kuomet mūsų įprastinis savojo Aš suvokimas yra peržengiamas, transcenduojamas ir susiliečiama su kiek kita, aukštesne realybe.

Nors yra sąsajų su religija, bet transpersonalinė psichologija ir religijos psichologija toli gražu nėra vienas ir tas pats. Transpersonalinė psichologija yra labiau dvasinė, kalbanti apie asmenybės augimą, transformaciją, aukščiausiojo žmogiškojo potencialo pasiekimą. Turbūt nieko keisto, kad transpersonalinės psichologijos ištakos ir siekia septintojo dešimtmečio pabaigą - aštuntojo pradžią, kuomet buvo pats hipių judėjimo pikas Amerikoje su itin populiariomis "new age" idėjomis ir narkotikais. Beje, vieni pirmųjų transpersonalinės psichologijos tyrimų ir buvo eksperimentai su narkotikų poveikiu, kol tai nebuvo uždrausta :)

Tai trumpai tiek apie transpersonalinę psichologiją. Tikiuosi, bent kažkiek miglotumą prasklaidžiau, bet, kita vertus, tai gana plati ir komplikuota mokslo sritis. Iš gamtos mokslų perspektyvos į tai, kaip ir į visą kitą, ko negalima pačiupinėti ir tiesiogiai išmatuoti, žiūrima kiek skeptiškai, bet, kad kažkokia aukštesnė realybė, peržengianti kasdienio mūsų suvokimo ribas, egzistuoja, tai yra faktas. Ir turbūt kiekvienas iš mūsų vienaip ar kitaip su tuo esame susidūrę savo gyvenime. Todėl, mano galva, yra labai svarbu neapsiriboti biologiniu suvokimu ir biheivioristų ir kognityvistų brukama žmogaus - mašinos ideologija, o pažiūrėti truputėlį plačiau ir pabandyti suvokti, kiek iš tikrųjų mes galime augti viduje ir įprasminti savo egzistenciją tiek savo paties, tiek ir visos žmonijos ar visatos kontekste...

penktadienis, rugsėjo 05, 2008

Šiaurės kryptimi


Praėjusį savaitgalį apturėjau kelionę į Škotiją, Loch Ness'o apylinkes. Sugalvojau visai netikėtai, tiesiog vieną dieną toptelėjo į galvą mintis, įdomumo dėlei užmečiau akį internete, radau labai pigius bilietus ir daug negalvodamas nusipirkau. Nuo pat pradžių jaučiau, kad kažkas laukia ypatingo ir kad turiu keliauti vienas... O kelionės prasmė paaiškėjo dar pačioje jos pradžioje. Jau prieš kurį laiką pastebėjau, kad pastaraisiais gyvenimo metais vyrauja kažkokia labai įdomi tendencija - visas kažkiek didesnes keliones seka permainos mano gyvenime. Turėjau dar vieną progą tuo įsitikinti...

Taigi, prieš pat išvažiavimą, po darbo grįžęs susidėti daiktų ir palįsti po dušu, namuose manęs radau laukiantį laišką. Iš vienintelio universiteto, į kurį aplikavau. Kad mane priima magistrantūros studijoms :) Tai va, jei viskas tvarkoje, nuo dar kitos savaitės pradedu Consciousness and Transpersonal Psychology magistro studijas Liverpool John Moores universitete, kurio rektoriumi, beje, neseniai buvo išrinktas legendinis grupės Queen gitaristas Brian May, pernai apsigynęs prieš 30 metų pradėtą rašyti daktaro disertaciją astrofizikos srityje.

Tad kelionė ir buvo tarsi mažas atokvėpis pasibuvimui su savimi prieš artėjančias permainas gyvenime. O Loch Nessą aplankyti norėjau jau seniai, turbūt dar nuo tų paauglystės laikų, kuomet pirmąkart išgirdau apie ežere gyvenančią pabaisą :) Pačios Nesės, deja, išvysti neteko, bet pats ežeras ir jo apylinkės tikrai vertos dėmesio. Pagal tūrį didžiausias Jungtinės ežeras yra įsispraudęs tarp kelių šimtų metrų aukštumo kalvų. Loch Nessas yra gana siauras, bet pakankamai ilgas (37 km) ir gilus (giliausia vieta - 230 m). Toks tipiškas škotiškas lochas :) (taip vietos galų kalba yra vadinamas ežeras).


Ežero krantai labai statūs ir tankiai apaugę medžiais ir krūmais, tad pasivaikštinėti pakrantėmis ar pabraidyti neteko, o Loch Nessu daugiau pasigrožėti teko iš atstumo. Bet vaizdai ir taip buvo pakankamai įspūdingi, neskaitant vienos dienos, kuomet pratisai pliaupė lietus ir viską gaubė tirštai erdvę persmelkiantis rūkas. Bet keliavimas per lietų irgi turi savo žavesio :) Ypač kai visą dieną prakeliauji be jokių civilizacijos žymių, vakare pasiektame pirmajame civilizacijos taške - mažas miestelyje - tėra vienintelis veikiantis restoranas itin prabangiame viešbutyje, ir tu, visas šlapias ir purvinas it koks bomžas, apturi karališką vakarienę :)

Bet pati kelionė, nors ir buvo gana nelengva, bet puiki. Loch Nesso didybė, kalnus supantys debesys, naktis palapinėje, besiklausant šalia pliaupiančio lietaus, ir tas vėl ryšio pajautimas su gamta, kurios mums taip trūksta mažose dėžutėse betono džiunglėse... Laikas pabūti su savimi ir pasiruošti artėjančiam naujam ir dar įdomesniam gyvenimo etapui. Neužilgo vėl teks pajudėti šiaurės kryptimi, tik dabar jau šiek tiek arčiau.

Pabaigai - keletas kelionės vaizdų (galerija - čia).

trečiadienis, rugpjūčio 27, 2008

Pėsčiųjų turizmas


Panašu, kad pastaruoju metu kuo toliau, tuo labiau pradedu užsikrėsti pėsčiųjų turizmu (gaila, bet nesugalvoju geresnio atitikmens angliškai sąvokai hiking). O prasidėjo viskas praėjusiais metais. Iš pradžių pavasarį kelių dienų žygis pėsčiomis Ispanijos pietuose, paskui mėnesis su virš rudenį Ispanijos šiaurėje, o šiemet visa tai persikėlė į Didžiąją Britaniją.

Ir nors kelionės kol kas tebuvo trys, bet įspūdžiai tikrai nenustelbiami... Begalinė žydra jūra... Žaliuojančios kalvos... Baltos į jūrą smingančios uolos... Milijonus metų skaičiuojantys ir dinozaurus menantys krantai... Nakvynė po žvaigždėtu dangum ir jūroje nusidriekęs Mėnulio kelias... Jūros dugnas, atsivėręs atoslūgio metu ir ankstyvą rytą po jį šuoliuojantis raitelis... Iš jūros gilumos į krantą atplaukę ruoniai... Tai, ko žodžiais turbūt neįmanoma perteikti ir ką gali pajusti tik būdamas ten ir tada...

Galiu tik pasidalinti kai kuriais vaizdais iš mūsų kelionių po Dover, Bournemouth ir Weymouth apylinkes.

Po poros dienų manęs laukia dar viena kelionė. Tik šįsyk viskas bus kiek kitaip... Ne pietų Anglija, o šiaurės Škotija... Ne jūra ir uolos, o ežerai ir kalnai... Ne dvi dienos ir viena naktis, o keturios dienos ir trys naktys... Ir ne keturiese, tryse ar dviese kaip iki šiol, o keliausiu vienas pats...

Ir jaučiu, kad laukia kažkas įdomaus. Ir turbūt ne tiek fizine, bet dvasine prasme... Apskritai, mano gyvenime dabar toks gana įdomus laikotarpis dvasinėje plotmėje. Kartais tiesiog vienu metu sukrinta keletas įvykių: kažkoks laiku ir vietoje sutiktas žmogus, teisingu metu perskaityta knyga ar išgirsta daina, ar tiesiog į galvą toptelėjusi išganinga mintis ir staiga viduje pasidaro aišku, šviesu ir ramu, o gyvenimas įgauna visai kita pagreitį... Kažką būtent tokio ir išgyvenu pastaruoju metu ir jaučiu, kad ir ši kelionė mano gyvenime atsirado neatsitiktinai...

Na bet apie tai papasakosiu grįžęs :)

pirmadienis, rugpjūčio 18, 2008

Griuvėsiai


Nežinau kodėl, bet kažkaip mane nuo seno traukia apleisti pastatai. Dar vaikystėje, pamenu, su draugu mėgdavome landžioti po visokius apgriuvusius namus ir ieškoti kokių nors įdomių dalykėlių, o paskui iš rastų nuotrupų - nuotraukos, bylos ar šiaip kokio raštelio - bandydavome (at)kurti istorijas, kurios kadaise ten vyko...

Ir nors dabar dažnai po griuvėsius palandžioti nebetenka, neseniai turėjau puikią galimybę prisiminti senas dienas :) Pačiame Panevėžio centre stūgso apleistas didžiulis buvusio konservų fabriko pastatas, į kurį netikėtai užklydau ir, kadangi po ranka turėjau fotoaparatą, užfiksavau keletą kadrų, kuriais ir norėčiau pasidalinti.


pirmadienis, liepos 21, 2008

Atostogos


Savaitės pabaigoje išeinu atostogų. Tiesa, atostoginiu ritmu gyvenu jau porą mėnesių, kadangi dirbu dabar mažiau nei ilsiuosi :) Na, bet nepaisant visko, dabar turėsiu normalias atostogas ir kaip padorus emigrantas grįšiu į Tėvynę.

Taigi, oficiali informacija tokia: liepos 26 - rugpjūčio 10 esu Lietuvоje, daugiausia turbūt kažkur tarp Vilniaus ir Panevėžio :) Telefono numeris tas pats.

Iki susimatymų! ;)

pirmadienis, liepos 07, 2008

Homo... fobija ar filija?


Praėjusį šeštadienį Londone teko išvysti gana įdomų reginį - gėjų paradą. Pamatytas vaizdas sukėlė dviprasmišką reakciją ir mintis... Viena vertus, reginys gan smagus ir tikrai įdomu tai pažiūrėti, bet kita medalio pusė...

Save laikau tolerantišku žmogumi ir tikrai nieko neturiu prieš kitos kilmės, įsitikinimų ar potraukių žmones. Kiekvienas turime savo kelią ir savo misiją, kuo daugiau skirtingesnių žmonių, tuo pasauliui tik geriau. Taigi, iš principo prieš gėjus neturiu nieko prieš. Visuomenė turi gerbti jų pasirinkimą ir neturime teisės diskriminuoti jų todėl, kad jie yra kitokie. Bet kitas klausimas - ar reikia tai skatinti?

Oficialiai gėjų paradai yra skirti homofobijos mažinimui ir iš principo tai nėra blogai: žiūrovai turi smagų reginį, gėjai - pasibūti vieni su kitais, pasijausti ne tik mažumos, bet ir kažkokio didesnio vieneto dalimi. Esminis dalykas, kas man užkliuvo, tai pagrindinė komunikuojama žinutė: "Proud to be gay!" Bet ar tikrai yra ko didžiuotis?

Būdamas pusiau psichologu, aš mėgstu stebėti žmones. Emocijas, jausmus, įstrigusius jų veiduose. Kartais užtenka vien pažvelgti į žmogų ir tu kone gali perskaityti jo gyvenimo istoriją, užrašytą veide. Stebėjau žmonių veidus ir šįkart margaspalvėje minioje. Dalis jų buvo paslėpta po storu grimo ar makiažo sluoksniu, dalis po kaukėmis, bet beveik visi jie bylojo tą patį... Kažkokią asmenybės dezintegraciją, galbūt pėdsakus traumų, gautų vaikystėje, kažkokius vidinius konfliktus, taip ir nesurastą savo tapatybę...

Gink Dieve, aš tikrai nenoriu generalizuoti ir užklijuoti tokias etiketes visiems homoseksualių pakraipų žmonėms, tiesiog tai buvo tai, ką aš mačiau visoje toje minioje. Aš mačiau viduje nelaimingus žmones, kurių pagrindinis tikslas, rodos, buvo ne bandymas mažinti homofobiją visuomenėje, o mėginimas įtikinti pačius save, kad galbūt tai, ką jie daro, nėra jau taip blogai... Bandymas numalšinti nepasitikėjimo ir kaltės jausmą savyje... Ypač žiauriai atrodė procesijoje dalyvavę žmonės invalidų vežimėliuose, dalis kurių buvo dar ir su akivaizdžiai matomais psichiniais sutrikimais ir nežinia, ar apskritai jie suvokė, kas su jais vyksta...

Žiūrint į visus tuos žmones, galvoje nusmelkė mintis, jog visgi panašu, kad homoseksualizmas nėra Gamtos ar Dievo plano dalis, tai daugiau pasėkmė nei priežastis... Be abejo, visuomenė turi priimti gėjus ir gerbti jų pasirinkimą, bet skatinti homoseksualizmo kaip reiškinio turbūt visgi nederėtų...

Pabaigai - keletas vaizdų iš gėjų parado (daugiau nuotraukų galite išvysti čia)






ketvirtadienis, liepos 03, 2008

Jūros žvaigždė


Kartą ėjo senis pajūriu ir pamatė vaiką, kažką mėtantį jūrą. Priėjęs arčiau jis paklausė vaiko: "Ką tu čia darai?"

Berniukas atsakė: "Metu jūros žvaigždes atgal į vandenyną. Dabar atoslūgis, saulė aukštai, jei jų nesugrąžinsiu į jūrą, jos žus."

"Vaike", - šyptelėjo senis, - "Negi tu nežinai, kad pajūrys tęsiasi mylių mylias ir pakrantėje yra tūkstančiai tokių jūros žvaigždžių. Tu juk nieko negali pakeisti."

Berniukas paėmė dar vieną jūros žvaigždę, įmetė ją jūrą ir tarė: "Bet jai aš galiu pakeisti viską."

penktadienis, birželio 27, 2008

Londonas


Prabėgus daugiau nei pusmečiui nuo mano emigracijos pradžios, noriu pasidalinti keliais savo pastebėjimais apie gyvenimo Londone ypatumus.

Turbūt pati pirma reakcija atvykus į Londoną yra šokas. Tu tarsi svieste įsviečiamas į kunkuliuojantį šurmulį, kuriame išnyksta bet kokios ribos tarp skirtingų rasių, kultūrų, tautų, netgi lyčių. Apskritai ribų čia nėra beveik jokių. Nežinau, kaip reikia atrodyti, kad į tave kažkas atkreiptų dėmesį. Gali stūgauti kiek tik balso stygos ištraukia Trafalgaro aikštės vidury ar bėgioti nuogas Oksfordo gatve pirmyn atgal ir tai klausimas, ar kažkas tavimi labai susidomės :)

Bet laisvė ir multikultūriškumas, be abejo, dalykai tikrai nėra blogi. Na, bet jau man tai kur kas įdomiau viešajame transporte šalia savęs matyti auksinėm grandinėm apsikarsčiusi juoduką, nuo galvos iki kojų apsimuturiavusią musulmonę, nedrąsiai į visas puses besižvalgantį siauraakį azijietį ar kokią pavėpusią jauną anglę su krūva maišelių iš nesibaigiančių "sale'ų" nei tuntą piktai rūškanų lietuviškų bobučių veidų :)

O jei truputėlį rimčiau, tai vienas iš keisčiausių fenomenų čia - laiko tėkmė. Laikas kažkaip Londone bėga žvėriškai greitai. Savaitė prabėga kaip pora dienų, mėnuo kaip savaitė... Tiesiog atrodo, jog esi kažkokioje nesibaigiančioje tėkmėje, kuri žaibišku greičiu tave neša ir nespėsi atsipūsti, o gyvenimas taip ir pralėks. Jausmai, vidinės būsenos keičiasi taip pat beprotišku tempu, per dieną gali išgyventi kelis pakilimus iki didžiausios ekstazės ir nukritimus iki giliausios depresijos. Viskas atrodo taip laikina, reliatyvu ir trapu...

Žmonės jaučiasi pakankamai vieniši ir atsiradus mažiausiai galimybei, bent kažkiek artimesnei sielai, iš paskutiniųjų griebia, stveriasi to vargano šiaudo, kuris neišlaikęs ekspektacijų svorio tuoj pat lūžta, ir greitai atėjusį džiaugsmą keičia dar greičiau ateinantis nusivylimas... Daugybė žmonių taip ir įstringa šiame velnišku greičiu besisukančiame samsaros rate...

Bet kuriuo atveju, Londonas - ypatinga vieta ir esu dėkingas likimui, kad galiu patirti visa tai. Tik žinau, kad likti gyventi čia tikrai nenorėčiau, nes tada turbūt taip ir likčiau nesupratęs, kur tas mano gyvenimas prabėgo...

šeštadienis, birželio 21, 2008

Camino de Santiago prisimenant


Jau kurį laiką galvojau pasidalinti kai kuriomis mintimis apie savo patirtį Santjago kelyje, bet taip vis ir neprisiruošiau to padaryti :) Ir nutiko taip, kad gan netikėtai sau pačiam daviau interviu Jungtinėje Karalystėje leidžiamam lietuviškam savaitraščiui "Infozona" ta tema. Straipsnis su mano įspūdžiais iš Camino de Santiago žemiau. Minčių, susijusių su Santjago keliu, mano galvoje yra tikrai daug, tad labai tikiuosi pagvildenti dar šią temą vėlesniuose savo "postuose".


SANTJAGO KELIAS ATVEDĖ Į LONDONĄ

Turbūt mažai yra žmonių kuriems nepatiktų keliauti, ypač šiais laikais, kai įmanoma aplankyti vos ne kiekvieną pasaulio kampelį. Tačiau, matyt, nedaugelis pasirinktų tokią kelionę, kai vietoj patogios lovos viešbutyje net nebūtų aišku, ar išvis pavyks nakvynę gauti, o prieš akis lauktų 800 km kelio pėsčiomis.

Noras pasikeisti

Tadas Stumbrys (28) į piligriminį Šv. Jokūbo kelią (isp. „Camino de Santiago“) išsiruošė netikėtai, nors apie jį žinojo gana seniai. Pajutęs, kad gyvenime reikalingos permainos, Tadas paliko darbą Lietuvoje ir iškeliavo į Ispaniją. Jis norėjo pabūti su savimi ir susidėlioti tolimesnius planus. „Apsisprendžiau labai greitai ir lengvai, ir tik jau būdamas oro uoste pajutau nerimą – visgi pirmą kartą vykau kažkur vienas ir ne kelioms dienoms ar savaitei, o daugiau nei mėnesiui“, - prisimena jis.

Tado kelionė prasidėjo bulių kautynėmis garsiame Pamplonos mieste Ispanijos šiaurėje ir visą 700 km kelią iki pagrindinio piligrimų tikslo – Santjago de Kompostelos – vaikinas buvo pasiryžęs nueiti pėsčiomis. Pirmieji sunkumai laukė tik atvykus, kai per valandą be žemėlapio reikėjo surasti specialius piligrimų nakvynės namus, vadinamus „albergue“, nes šie užsidarydavo 22 valandą. „Suradau nakvynės namus likus 10 minučių iki uždarymo, tačiau mano džiaugsmą greitai pakeitė nusivylimas, nes vietų ten nebebuvo. Tiesa, nakvoti gatvėje neteko, man parodė pensioną ir jau ryte pasiėmęs specialų pasą ir išsiruošęs į kelionę tapau piligrimu“, – pasakojo pašnekovas. Pasas yra reikalingas visiems piligrimams, tai jų - „tapatybės liudijimas“, ant kurio kiekviename „albergue“ dedami antspaudai, taip pažymint visą nueitą kelią ir įrodant, kad piligrimas jį sąžiningai nuėjo.

Kelyje Tadui teko nakvoti įvariuosiuose nakvynės namuose, kuriuose miegodavo nuo kelių žmonių iki keliasdešimties ar dar daugiau. Dalis jų buvo mokami, dalis veikdavo aukos principu. Didžiausią įspūdį Tadui paliko nakvynės namai įsikūrę mažoje tūkstančio metų senumo tamplierių bažnytėlėje, kur nebuvo nei elektros, nei karšto vandens.

„Namų prižiūrėtojas senukas, ne tik suteikė pastogę ir rūpinosi mumis, bet ir atliko specialų ritualą pagal krikščionišką tradiciją – nuplovė mums kojas prieš vakarienę, tuo parodydamas pagarbą savo svečiams. Tačiau piligrimas tuo ir skiriasi nuo turisto, kad jis nieko nereikalauja ir pasitenkina tuo, kas yra duodama, todėl kiekvieno „albergue“ patirtis vertinga“, - įdomią patirtį prisimena pašnekovas.

Kelyje – vienas

Tadas keliavo populiariu piligriminėms kelionėms metų laiku – rugpjūtį ir rugsėjį, kai šiuo keliu traukia tūkstančiai žmonių. Jis ėjo vienas, bet nesijautė vienišas, nes kelyje teko sutikti įvairiausių piligrimų iš viso pasaulio. Tado nuomone, geriausią šį kelią eiti vienam, o ne su draugija. „Taip gali išlaikyti savo tempą – nieko nestabdavai ar neskubini, o vienišas tikrai nesijauti. Per visą kelią buvo tik porą atkarpų, kur nesutikau nė vieno žmogaus. Be to, tarp piligrimų užsimezga bendrumo jausmas, nes visi keliauja tuo pačiu keliu, turi tą patį tikslą, tad jautiesi būdamas bendraminčių gretose. O svarbiausia tai, kad dauguma žmonių keliauja ne dėl religinių sumetimų, o norėdami pabūti su savimi ir išspręsti gyvenimo dilemas. Toks buvo ir mano tikslas“, - teigė pašnekovas.

Pasijuto išsivalęs

Kelias pakeitė Tado požiūrį į piligrimystę apskritai. „Jei anksčiau žodis „piligrimas“ man asocijavosi daugiau su kažkokiu religiniu fanatizmu, kelyje į tai pradėjau žvelgti visai kitaip. Piligrimas – tai ieškantis žmogus, turintis tikslą ir nepaisydamas visų sunkumų kantriai žingsnis po žingsnio besistumiantis pirmyn“.

Tadas teigia, kad gyvenimo kelyje paprastumas ir ilgas buvimas gamtoje puikiai padeda atgauti vidinę pusiausvyrą. Kiekviena diena prasidėdavo vienodai: anksti ryte jis išsiruošdavo į kelią ir iki pietų, porą kartų trumpai stabtelėdamas pailsėti, nueidavo apie 25 km. „Galima nueiti ir kur kas daugiau, buvau sutikęs porą sportiškų piligrimų, kurie per dieną bandė nueiti po 50 km, tačiau jau po poros tokių dienų negalėjo net pajudėti. Tada iškyla klausimas: ko tu nori iš kelio? Mes ir taip gyvename bėgime, nuolatiniame strese, todėl toks paprastas gyvenimo ritmas kaip tik ir atneša ramybę. Pradedi pastebėti dalykus, į kuriuos nekreipdavai dėmesio, džiaugiesi smulkmenomis ir kelias tau suteikia naują pažinimą. Viduramžiais žmonės eidavo piligriminiu keliu, norėdami gauti nuodėmių atleidimą ir įdomu, kad tai iš tikrųjų veikia – praėjęs šį kelią, aš pasijutau išsivalęs ir tapęs geresniu žmogumi.“

Kas tas „Camino de Santiago“?

Šis piligriminis kelias per savo tūkstantmetį egzistavimą niekada neprarado reikšmės ir populiarumo. Kelio tikslas – Santjago de Kompostela miestas, kur katedroje saugomi Šv. Jokūbo palaikai. Kelias yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, ir yra vienas iš trijų žymiausių piligriminių kelių, kuriais eidavo tikintieji, norintys išpirkti savo nuodėmes. Kiti du keliai vedė į Romą prie Šv. Petro kapo (Via Francigena) ir į Jeruzalę.

Nors teigiama, kad kiekvienas kelias, vedantis į Santjago de Kompostelos miestą, yra piligriminis, tačiau pats populiariausias yra „Camino Frances“, prasidedantis Prancūzijoje esančiame Saint-Jean-Pied-de-Porto miestelyje ir besitęsiantis 800 km per beveik visą Ispaniją. Jokūbo kelias turi savo simbolį, kurį nešasi kiekvienas pilgrimas – tai moliusko kriauklė. Šiuo simboliu yra žymima viskas, kas susiję su keliu.

Kelio prasmė suvokiama jo pabaigoje

Šiandien Santjago keliu traukia tūkstančiai žmonių. Kai kurie važiuoja dviračiais, kiti net joja arkliais, tačiau dauguma keliauja pėsčiomis. Kiekvienas pasirenka šį kelią turėdamas skirtingą tikslą, tačiau, be abejonės, visi išsineša nepakartojamą patirtį.

Todėl apie šio kelio patirtį dažnai sakoma, kad yra „camino“ (isp. kelias), kuriuo tu eini, ir „camino“, kurį išgyveni viduje. O išgyventi „camino“ viduje yra daug sudėtingiau nei jį nueiti, nes patirti išgyvenimai žmonėms dažnai atveria kitą gyvenimo perspektyvą. Kaip teigė Tadas, kelio prasmė suvokiama jo pabaigoje. „Pasiekęs Santjago de Kompostelą, stiprių išgyvenimų nepajutau, bet turbūt todėl, kad jau anksčiau žinojau, jog tai nėra mano „camino“ pabaiga – buvau apsisprendęs pratęsti kelionę dar 100 km iki vandenyno. Ir tik Finisterre miestelyje, kuomet vakare, kartu su kitais piligrimais, palydėję saulę ant vandenyno kranto sukūrėme laužą ir simboliškai sudeginome kai kuriuos drabužius, suvokiau, kad tai yra mano kelio ir mano piligrimystės pabaiga. O įdomiausia tai, kad visus atsakymus į klausimus, kurių ieškojau kelyje, jau žinojau kelionės pradžioje, kelias tik padėjo tuo įsitikinti“, - šyptelėjo pašnekovas. Tačiau Tadas nesigailėjo, kad teks sugrįžti į realų pasaulį, nes jau pusiaukelėje suvokė, kokių pokyčių nori savo gyvenime. Todėl jau Ispanijoje jis nusipirko bilietą į Londoną į vieną pusę. Jis suprato, kad ir po „camino“ yra kitų, naujų kelių tik jau tikrame gyvenime, į kurį jis išmoko pažvelgti kitaip.

Augustina Jaudegytė, "Infozona"

šeštadienis, gegužės 31, 2008

Trečioji stadija


Kadaise man giliai įstrigo vieno autoriaus mintis: "žinojimas išlaisvina žmogų, bet padaro jį nelaimingu". Ir iš tikrųjų, tame visame yra kažkas demoniško. Kartą nusiskynus vaisių nuo pažinimo medžio ir jo paragavus, egzistencinio nerimo sėkla pasėjama tavo širdyje, kurios nebeišrausi, o ji vis kerosis ir kerosis...

Kartais aš tikrai pavydžiu daugeliui žmonių, gyvenančių tokioje buitinių rūpesčių erdvėje su paprastais vargais ir džiaugsmais, ir nekvaršinančių sau galvos kokiais tai idiotiškais klausimais, kaipo "kas aš esu?", "kokia mano egzistencijos prasmė?", "kas yra Dievas?" ar panašiais marazmais. Kam to reikia? Turiu pinigų, turiu draugų, galiu pasitūsint ir gyvenimas nuostabus! Take it easy, enjoy your life!

Ir tikrai, po velnių, jie yra daug laimingesni už mane. Ir už Tave :) Ir kas iš to, kad aš žinau, jog laimė tai state of mind?.. Nuo to laimingesnis tikrai netampu, nes jungiklis jau senai pradingo išsikerojusiose egzistencinio nerimo džiunglėse... Ir tada pažvelgi į galybę žmonių, gyvenančių savo primityviuose pasaulėliuose, su banaliomis vertybėlėmis ir juokingomis problemėlėmis, bet kartu ir su tokiu vaikišku naivumu ir nuoširdumu, ir pagalvoji, o gal tai ir yra teisingas kelias, gal būtent jie ir gyvena iš tikrųjų, o tu čia su savo egzistenciniais klausimais iš tikrųjų хуйнёй занимаешься?..

Kaip bebūtų, vieną dalyką žinau tikrai. Kartą pasinėrus į egzistencinius klausimus, į ankstesnę stadiją nebegrįši... Kažkas tarsi persijungia tavo viduje ir pradeda nebeduoti ramybės. Taip, kažkuriam laikui nuo to gali pabėgti, užsimiršti, bet laikas nuo laiko klausimai grįžta ir toliau tave terorizuoja... Tad kam to reikia? Velniop egzistencionalizmą, užleiskim kelią hedonizmui, tegyvuoja Dionisas! Na ir kas, kad turėsim primityvią visuomenę, bet bent jau ji bus laiminga...

Ir visai netikėtai prieš keletą dienų į galvą šovė mintis. O gal... yra ir trečia stadija, kuomet egzistenciniai klausimai išsisprendžia ir tu patiri tikrą gyvenimo pilnatvę? Gal tai ir yra egzistencijos tikslas, o ieškojimų ir kančių stadija tėra pratybų laukas tave užgrūdinti? Gal visgi yra viltis?

trečiadienis, gegužės 07, 2008

Kryptis - pietų vakarai


Praėjusį savaitgalį pagaliau pavyko įgyvendinti jau senokai puoselėtus planus - išsinuomoti mašiną ir keletui dienų išlėkti pasižvalgyti po Anglijos apylinkes.

Kryptis - pietų vakarai, Kornvalio ir Devono grafysčių link, 3 dienos ir 1300 km. Kelionės maršrutas žemiau.


Pastebėjau, kad bent jau pastaraisiais metais kelionės kokiu tai mistišku ryšiu yra susijusius su vienomis ar kitomis permainomis mano gyvenime. Tarytum koks simboliškas tranzitinis periodas, padedantis pereiti iš vienų aplinkybių gyvenime į kitas. Ne išimtis ir dabar. Šįkart po kelionės seka permainos mano darbinėje veikloje. Coffee & Sandwiches pakeis Research & Development. Žingsnis į priekį :)

Taigi, kelionė. Trys dienos, trejopi skirtingi vaizdai...

Pirmoji diena - Akmeninių artefaktų didybė. Įstabūs penkis tūkstančius metų skaičiuojantys akmeniniai paminklai Avebury'je ir Stonehenge. Kokia jų prasmė ir paskirtis? Kam dar visai necivilizuotam Neolito žmogui, tik pradedančiam sėslųjį gyvenimą, iš medžiotojo po truputį tampančiam žemdirbiu, reikėjo leisti milijonus (!) valandų pilant dirbtinę 40 metrų aukščio kalvą Silbury Hille ar kelis šimtus kilometrų tempti tonas sverančius akmenis ir iš jų kurti gigantiškas akmenines apskritimo formos konstrukcijas?

Be abejo, klausimų daug daugiau nei atsakymų, kurių panašu, greitai ir neturėsim. Kiek teko prieš kelionę domėtis įvairiausiomis hipotezėmis, nė vienos bent kažkiek įtikinančios taip ir nepavyko rasti. Ar galėtumėte patikėti, kad virš dvidešimt milijonų darbo valandų (tiek dabartiniais paskaičiavimais yra vertinami Stonehenge'ui pastatyti reikalingi anuometiniai resursai) buvo praleista, kad pastatyti observatoriją, idant būtų galima kažkiek tiksliau prognozuoti pradedančiai žemdirbystei svarbius orus? Bent jau man tai mažų mažiausia juokinga. O tai, beje, ir yra pagrindinė dabartinė mokslinė hipotezė...

Antroji diena - Kur baigiasi žemė ir prasideda jūra. Į didžiules akmenines uolas dūžtančios jūros vandenyno bangos... Vaizdas, kurį pamačius visada suvirpa širdis, o į galvą įlenda įkyri mintis - kodėl aš vis dar negyvenu prie jūros? O ypač prie vandenyno kranto, kur potvynius keičia atoslūgiai ir tu gali vaikščioti ten, kur ką tik tyvuliavo didžiuliai vandens klodai... Pirmą sykį gyvenime teko pasivaikščioti vandenyno pakrante atoslūgio metu, kažkas tikrai nerealaus. Pagrindinę dienos dalį praleidome tolimiausiame mūsų maršruto, o ir visos Anglijos vakariniame taške - Land's End'e. Nuostabi vieta.

Trečioji diena - Legendų pėdsakais. Taip jau nutiko, kad likimas gan netikėtai atvedė į dar vieną ypatingą vietą, kurios pradiniuose kelionės planuose neturėjome. Tiesiog nakvynę gavome Tintagelyje, kuris, pasirodo, laikomas legendinio Karaliaus Artūro gimtine. Nuostabios apylinkės, tryliktą amžių skaičiuojanti bažnytėlė su senomis kapinaitėmis, viduramžių pilies liekanos, žali kriokliai, urvai vandenyno pakrantėje ir viską persmelkiantis rytinis rūkas... Užburianti atmosfera, kurioje ne tik supranti, kaip gimsta legendos, bet ir pats pasijunti jų dalimi...

Reziumuojant, tikrai puiki kelionė, nepaisant gan trumpo laiko, iš kurio didelė dalis dar buvo praleista mašinoje. Bet pavasariškai - vasariški orai už lango sako, kad artimiausiu metu tokių kelionių tikrai bus daugiau. O be Londono ir pietvakarinės dalies Anglijoje dar daug ką yra pažiūrėti. O dar Škotija, Velsas ar Airija su Šiaurės Airija... Panašu, kad vasara nusimato įdomi :)

Pabaigai - keletas kelionės vaizdų (daugiau nuotraukų čia)

Šio jau 5000 metų stovinčio objekto paskirties nežino niekas

Pirmasis vaizdas į jūrą - žvejų miestelyje pavadinimu Beer :)

Prieš kelias valandas čia buvo jūra, po kelių valandų ji čia vėl sugrįš

Mėnulio ežeras

Jūra ir kalnai - kažkas šiame derinyje tikrai yra magiška

Čia baigiasi žemė. Bent jau anglams (Land's End)

Pasak legendos, čia gimė garsusis Karalius Artūras

O kažkur čia urvuose viešpatavo burtininkas Merlinas

penktadienis, balandžio 04, 2008

Materija ar gyvybė?


Interneto platybėse radau įdomius pasamprotavimus apie tai, kas yra materija, kas yra gyvybė ir kas esame mes. Kadangi tai labai artima ir mano paties pasaulėžiūrai, su malonumu savo "radybomis" pasidalinu :)

Chris Butler. Kas tu esi - materija ar gyvybė?

Gero skaitymo! Jo nėra labai mažai, bet verta ;)

trečiadienis, kovo 19, 2008

Šiuolaikinis genocidas


Atrodo, gyvename XXI amžiuje, sekuliarioje visuomenėje, kur deklaruojama aukščiausia vertybė - pagarba individo laisvei, įsitikinimams, savo nuomonės ir požiūrio išsakymui, tolerantiškumas net ir tokiems dalykams, kaip gėjų šeimos sukūrimui ar kai kurių narkotikų įteisinimui. Nepaisant to, pasaulyje vis dar vyksta reiškiniai, nenusileidžiantys nacių vykdytam žydų tautos genocidui.

Nors politika tai turbūt viena tų temų, apie ką mažiausiai norėčiau savo blog'e kalbėti, kai kurie pastarųjų dienų įvykiai neleidžia man likti abejingu. Pasaulyje akivaizdžiai vykdomas genocidas, bet visi tie, kurie gali kažką pakeisti, ar tai būtų Jungtinės Tautos, ar didžiųjų valstybių vadovai, tyli. Nes bijo. Pastaruoju metu labiausiai augančios ir progresuojančios ekonominės jėgos, kurią šiuo metu sudaro kas penktas mūsų planetos gyventojas.

Be abejo, kalbu apie Kiniją ir pastaruoju metu vykstančius įvykius Tibete. Tiesą sakant, šiame rytų fronte seniai nieko naujo. Tibeto okupacija ir genocidas tęsiasi jau daugiau nei penkiasdešimtmetį. Manote, komunizmas žlugo su Sovietų Sąjunga? Nieko panašaus. Ir toli gražu ne apie besigaluojantį su mirtimi Fidelį Castro eina kalba. Net ir daugiau kaip trisdešimtmečiui praėjus nuo Mao Zedongo mirties, jo pasėta velnio sėkla išlieka gaji. Kinija tebealsuoja raudonuoju ritmu, kaip milžiniškas slibinas išdegindama aplink save visa tai, kas yra brangiausia - kultūrą, religiją, tradicijas...

Tibetas - išskirtinė šalis. Ir toli gražu ne dėl to, kad tai "Pasaulio stogas" - aukščiausia šalis visoje mūsų planetoje (vidutinis aukštis čia siekia beveik 5 kilometrus). Turbūt tai vienintelė kultūra, kur visas dėmesys, resursai ir lėšos buvo skiriamos ne išorinio pasaulio užkariavimui, o vidinio supratimui. Vienintelė civilizacija, kurią į priekį vedė ne konkurencijos ir pranašumo siekimas, o harmonija su savimi ir tais, kurie yra šalia. Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad tai - mūsų pasaulio dvasinis centras.

Beje, rusų mokslininkas oftalmologas Ernstas Muldašovas (Эрнст Мулдашев), tyręs įvairių rasių akių formos skirtumus, nustatė, kad vidutinės akys yra būtent Tibete, o kuo toliau nuo jo, tuo laipsniškai labiau akių forma pradeda tolti vidurkio. Remdamasis tyrimais, jis padarė išvadą, kad žmonija ir yra kilusi iš Tibeto ir nubraižė migracijos žemėlapį, kokiais keliais mūsų protėviai pasklido po pasaulį (kam įdomu, galiu labai parekomenduoti perskaityti jo knygą "От кого мы произошли?", įdomių dalykų galima rasti ir tolimesnėje jo knygų serijoje "В поисках Города Богов").

Gal kiek nuklydau nuo temos, bet tiesiog noriu pabrėžti Tibeto svarbą. Ir galbūt labiau potencialią, nes, manau, mūsų vakarietiškoji civilizacija pilnos svarbos dar nesuvokia. Aš, beje, irgi :) Na, bet grįžkime prie realios situacijos.

Iki pat XX amžiaus vidurio Tibetas sėkmingai laviravo politinių intrigų verpetuose. Nepaisant to, kad šalis buvo patekusi tiek Kinijos, tiek Mongolijos, tiek ir Britanijos imperijų įtakos zonose, tai, ką tibetiečiai turėjo svarbiausia - kultūrą ir religiją - visada išsaugodavo. Kol galų gale Kinijoje į valdžią atėjo komunistai su didžiuoju Mao Zedongu priešakyje ir nusprendė, kad pagaliau vargšę Tibeto tautą reikia... išlaisvinti ir iš klystkelių sugrąžinti į tikrųjų vertybių kelią...

Ir šeštajame dešimtmetyje išlaisvinimas prasidėjo. Į visiškai nekaringą Tibetą įžengė daugiatūkstantinė okupantų kariuomenė, naikindama viską savo kelyje. Buvo išgriauta ir sudeginta 6000 vienuolynų - pagrindinių tibetiečių kultūros, mokslo ir religijos centrų su gausiausiomis bibliotekomis, penktadalis tautos (virš milijono) išžudyta. Dėjosi iš tiesų žiaurūs dalykai. Moterys buvo prievartaujamos, vienuoliai verčiami išduoti savo tikėjimą, o nesutinkantys žudomi.

Panašus likimas laukė ir Dalai Lamos - dvasinio, o tuo pačiu, ir politinio tibetiečių lyderio, bet jis laiku sugebėjo pasitraukti į Indiją, kur šiuo metu Dharamsaloje vadovauja Tibeto vyriausybei tremtyje. Ši viena iškiliausių ir dvasingiausių šių laikų asmenybių, 1989 metais apdovanota Nobelio taikos premija, Kinijai yra teroristas - separatistas Nr. 1, lygiai tas pats, kas Jungtinėms Valstijoms - Ossama Bin Ladenas. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu...

Ir nors Mao Zedungo laikai jau toli praeityje ir komunizmas Kinijoje po truputį liberalėja, pastarųjų dienų įvykiai parodė, kad iki baltos vėliavos iškėlimo dar labai ir labai toli. Tibeto genocidas tęsiasi. Ir žvakučių deginimai ar plakatai "Free Tibet" prie Kinijos ambasados situacijos nepakeis. Tiesa sakant, Kinijai ant to... Pernelyg ji galinga jėga, su kuria pasaulis yra priverstas skaitytis. Ir kuo toliau, tuo jos galia tik stiprės.

Tad kokios išvados? Ar daug vilčių gali turėti tibetiečiai, kad situacija pasikeis? Deja, panašu, kad vilčių nedaug. Galimi scenarijai turbūt du. Pirmasis - bendras tarptautinis embargas Kinijai, Olimpinių Žaidynių boikotas ar pan. Tiesa, viso to tikimybė gana artima nuliui... Kitas variantas - tibetiečiams bandyti saugoti savo kultūrą, tradicijas ir tikėtis, kad situacija, kad ir labai po truputį, bet visgi liberalėjančioje Kinijoje, kažkada pasikeis. Gal po penkių, gal po dešimties, gal po penkiasdešimties metų... Stiprybės jums, Sniegynų šalies žmonės. Tashi delek!

pirmadienis, vasario 25, 2008

Paslaptis


Vakar žiūrėjau filmą "Paslaptis" ("The Secret") apie pritraukimo dėsnį (angl. law of attraction). Dokumentiniu formatu padarytame filme įvairūs mokslininkai, rašytojai bei visokie new age filosofai atskleidžia didžiausią visų laikų paslaptį - kad iš tikrųju galime gauti bet ką, apie ką tik svajojame.

Taigi, įspūdžiai.

Ar sužinojau kažką naujo?
Turbūt ne. Apie visa tai vienais ar kitais rakursais prirašyta tuntai populiariosios psichologijos knygų.

Ar vertėjo žiūrėti ir ar rekomenduočiau kitiems?
Tikrai taip. Nepaisant to, kad kažko labai naujo ir nesužinojau, filmas įspūdį padarė. Ir davė dar vieną progą pamąstyti apie visa tai.

Ar aš tikiuo visu tuo ir ar iš tikrųjų tai gali būti tiesa?
Ir taip, ir ne. Tikiu, kad mintys yra labai galinga jėga ir pakeičiant jų kryptį, galima labai daug ką pakeisti gyvenime. Tikiu, kad pritraukimo dėsnis veikia. Ir galbūt veikia net ir būtent taip, kaip kalbama šiame filme. Bet... Ne viskas čia yra taip gražu ir nuostabu.

Tai kas čia yra ne taip?
Visų pirma, nemanau, kad Dievas/Absoliutas/Kosmosas, kaip bepavadintume aukščiausią egzistencijos formą, tėra tik "superkompiuteris", pildantis suprogramuotus mūsų norus. Šios aukštesnės jėgos veikimas ir logika yra už mūsų suvokimo ribų. Todėl bandymai šią jėgą "užprogramuoti" yra maždaug tas pats, kaip davimas mažam vaikui pažaisti su automatu pilna apkaba. Filme nuskamba maždaug tokia frazė: "nesvarbu, kad mes nežinome, kaip tai veikia, svarbiausia, kad tuo galime pasinaudoti"...
Nemažai manipuliuojama tuo, kad daugelis iškilių praeities asmenybių, kaip Buda, Aristotelis, Platonas, Izaokas Niutonas, Liudvikas van Bethovenas, Viktoras Hugo, Karlas Jungas, Albertas Einšteinas ir kiti, šią paslaptį žinojo ir ja naudojosi. Bet jokių faktų to įrodymui nepateikiama. Gerai, tarkim, net jeigu taip ir buvo (kuo aš, tiesą sakant, nevisai tikiu), kodėl visi šie iškilūs asmenys tai laikė paslaptyje? Tikrai nepatikėčiau, kad iš egoistinių paskatų. Turbūt visgi suvokdami, kad visa tai gali būti pernelyg rizikinga ir pavojinga...

Išvados?
Manau, koks 90% žmonių, pažiūrėję šį filmą, pasakys, kad visa tai nesąmonė. Likę 10% galbūt patikės, kad tai gali būti tiesa. Kokie 3% galbūt pabandys. Dauguma, nepamatę staigaus rezultato, numes. Koks 0,3% galbūt kažkokių rezultatų pasieks, o 0,1% tuo pasinaudos. Vadinasi, dar nėra taip blogai :)
Pozityvus mąstymas ir tikėjimas tuo, ką darai, yra labai svarbu ir veiksminga, bet, kita vertus, esu įsitikinęs, kad bandymai programuoti save, o juo labiau - aukštesnes jėgas, nėra teisingas kelias. Todėl net jeigu visa tai ir yra tiesa, tai gali atnešti daugiau žalos, nei naudos. Kokios? Kol kas sunku pasakyti... Bet užtenka prisiminti, kad ir neseną istoriją, kuomet buvo atrasti rentgeno spinduliai. Žaidė tada su jais tyrėjai kaip vaikai. Kiekvieną savo organą po n kartų švitindavo ir žiūrėdavo, kaip gražiai ten visi audiniai atrodo. Kol vieną dieną nepastebėjo, kad tai sukelia mirtiną ligą - vėžį...

Todėl gal visgi geriau, kad tai nebūtų tiesa :)

pirmadienis, vasario 18, 2008

Geltona. Žalia. Raudona.


Ką man reiškia Lietuva? - Toks klausimas sukasi mano galvoje keletą pastarųjų dienų. Pirmasis mano, jau kaip emigranto, ilgesnis grįžimas į Lietuvą. Vasario 16-oji. Cepelinai. Žaidimas "Lietuva". Ir "Geltona. Žalia. Raudona". Nauja Mamontovo daina, smeigusi kaip niekad giliai.




Taigi, ką mums reiškia Lietuva? Ar Tėvynė ir Gimtinė tėra pompastiški naftalinu dvelkiantys archaizmai vis globalėjančiame pasaulyje ar visgi kažkas daugiau, ko lyg ir norėtųsi kažkur giliai širdyje? Kur dingo tas taurus užsidegimas ir ryžtas akyse, kurio kupini kažkada stovėjome iškėlę trispalves pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose, susikibę rankomis Baltijos Kelyje ar atstatę krūtines vardan savo Tėvynės leidomės traiškomi tankų ir kitos sunkiosios artilerijos?.. Šiandien atrodo, kad visa tai buvo pernelyg seniai ir netiesa. O juk tepraėjo vos keliolika metų...

Kažkaip į galvą ateina mintis iš vieno mūsų spektaklio: "mylim mes tą Lietuvą, bet kad Lietuva mūsų nemyli". Ir pažiūrėjus iš šono atrodytų vien tik blogybės: valdžia purvina ir korumpuota, kainos kyla, futbolo neturim, Eurovizijos nelaimim, o jei ir galim kuo pasigirti, tai tik lyderyste savižudybių skaičiumi. Pavydas ir negatyvizmas turbūt jau tapo nacionaliniais tautos bruožais (geriausias mūsų visuomenės atspindys - komentarai Delfyje). Tai ko, po velnių, mums čia didžiuotis ta ašarų pakalne?

Bet... Lietuva juk ir esame mes patys. Ir kol nepasikeisime mes, nepasikeis ir Lietuva. Tad galbūt susimąstykime, ką mes galime duoti Lietuvai, užuot iš jos reikalavę. Ką galime duoti kiekvienas iš mūsų. Kad ir kažką nedaug. Kad nebūtų gėda prisistatyti lietuviu esant kažkur kitur. Kad galėtume didžiuotis savo šalies dabartimi, o ne tik istorija. Kad būtų gera gyventi čia. Kad nebėgtume iš Lietuvos, o grįžtume į ją. Juk tai - mūsų vanduo ir duona. Geltona. Žalia. Raudona.

trečiadienis, sausio 30, 2008

Miestas ir kariuomenė


Pasak legendos, sykį Žana D'Ark, bežygiuodama su savo kariuomene, ant kelio sutiko bežaidžiantį mažą berniuką.
"Ką tu čia darai?" - paklausė Žana d'Ark. "Negi nematai? Čia mano miestas!" - atsakė vaikas, rodydamas į ant kelio išdėliotus akmenėlius ir šapelius. "Puiku," - pasakė Orleano mergelė, - "O dabar, prašau, pasitrauk nuo kelio. Man ir mano vyrams reikia prajoti".
Berniukas atsistojo ir piktai pažvelgė į ją: "Miestai nejuda. Kariuomenės gali juos sunaikinti, bet patys miestai lieka kur stovėję".
Žana d'Ark, pažvelgusi į ryžto kupinas vaiko akis, nusišypsojo ir įsakė savo kariams palikti kelią bei apjoti "miestą".

penktadienis, sausio 25, 2008

Tikrumas ir abejonė


Vieną rytą, kuomet Buda sėdėjo su savo mokiniais, prie jo priėjo vienas žmogus ir paklausė: "Ar Dievas yra?". "Taip, jis yra", - atsakė Buda. Per pietus prie Budos priėjo kitas žmogus ir taip pat pasiteiravo: "Ar Dievas yra?". "Ne, jo nėra", - atsakė Buda. Vakare atėjo trečias žmogus ir uždavė vėl tą patį klausimą: "Ar Dievas yra?". "Spręsti tau", - pasakė Buda.

Kuomet šis žmogus nuėjo, vienas mokinių neapsikentęs leptelėjo: "Bet tai absurdas, Mokytojau! Kaip gali duoti tokius skirtingus atsakymus į tą patį klausimą?". "Todėl, kad visi jie yra skirtingi žmonės ir kiekvienas jų pasieks Dievą savo keliu. Pirmasis žmogus tikės tuo, ką aš pasakysiu. Antrasis padarys viską, kad mane paneigtų. Trečiasis patikės tik tuo, kuo jam bus leista pasirinkti pačiam."

ketvirtadienis, sausio 24, 2008

Girtuoklis mokinys


Dzenbudizmo meistras turėjo šimtus mokinių. Kuomet reikdavo melstis, visi jie melsdavosi, išskyrus vieną, kuris beveik visą laiką praleisdavo būdamas girtas. Bėgo metai, mokytojas seno ir pavyzdingiausi mokiniai vis garsiau pradėjo spėlioti, kas gi bus naujasis lyderis, kuriam bus perduotos didžiausios paslaptys.

Mirties išvakarėse mokytojas pasikvietė girtuoklį mokinį ir būtent jam patikėjo slaptąsias savo žinias. Likusių pasekėjų gretose prasidėjo didžiulis pasipiktinimas. "Kokia gėda!" - šūkavo jie, - "Mes turėsime dabar pašvęsti save netikram meistrui, kuris net nesugeba mums prilygti!"

Išgirdęs jų klegesį, mirštantis meistras atsakė: "Aš galėjau perduoti šias paslaptis tik tam žmogui, kurį gerai pažįstu. Visi mano mokiniai yra baisiai dori ir rodo tik savo gerąsias savybes. Tai pavojinga, nes atrodantys dorais, paprastai tuo užmaskuoja savo tuštybę, išdidumą ir netoleranciją. Būtent todėl aš ir pasirinkau tą mokinį, kurio trūkumus mačiau geriausiai."

Daugiau gero blogo


Kadangi kiek rimtesnei rašliavai, kokia vyravo iki šiol, reikia pakankamai ir laiko, ir susikaupimo, ir nusiteikimo, prie blog'o prisėsti nepavykdavo tiek dažnai, kiek norėdavau. Todėl, kiek pagalvojęs, nusprendžiau šiam blog'ui suteikti naują pagreitį, nuo šiol dalindamasis su jumis ne tik savo mintimis, bet ir išgirstomis istorijomis. Tikiu, kad tai geriau padės atrasti ir suprasti kai kuriuos dalykus, o tuo pačiu suteiks daugiau gyvumo ir pačiam blog'ui.

Pagrindinis istorijų šaltinis (bent pradžioje) bus vieno mano mėgstamiausių rašytojų Paulo Coelho veikalai ("Maktub" (1994), "Stories for Parents, Children an Grandchildren" (2001) ir kt.).

Gerų ir prasmingų skaitymų! Nuo šiol susitiksime dažniau :)

antradienis, sausio 15, 2008

Ar pinigai yra problema?


Kažkada paauglystėje turėjau svajonę tapti milijonieriumi. Vėliau suaugau ir šios svajonės nebeliko. Kaip, beje, nemažai ir kitų. Bet turbūt būtent dėl šios svajonės praradimo mažiausiai apgailestauju. O gal net ir džiaugiuosi.

Kuomet su pirmąja branda susiformavo pagrindinės vertybės (o buvo tai turbūt kokiais 21-22 gyvenimo metais), vienas esminis dalykas, ko ten tikrai nebuvo, tai - materialistinės orientacijos, kuri yra velniškai gaji dabartinėje mūsų visuomenėje. Tiesa, tikrai džiaugiuosi tuo, kad mano aplinkoje, draugų ir pažįstamų rate, vyravo panašių vertybinių įsitikinimų žmonės, kaip ir aš. Bet, kita vertus, tai turbūt natūralu. Visgi aplinkui sutraukiame panašius į save. Pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu, ar ne? :)

Bet vėlgi. Pastarosiomis dienomis kalbėdamas su pora labai artimų draugų, pastebėjau, kad net ir jie, būdami tikrai ne materialistinės orientacijos žmonėmis, kažkaip pernelyg sureikšmina pinigus. Kaip turbūt ir beveik visi iš mūsų. Todėl noriu pasidalinti kai kuriomis savo mintimis. Manote, kad pinigai yra problema? Nė velnio. Pinigai nėra problema. Ir paprastai mus nuo svajonių riboja ne pinigų trūkumas, o mes patys. Realiai pinigai tėra smulkmena. Manote kliedžiu? Jau pasiruošę mesti akmenį į mane? :) Gerai, tik prieš tai išklausykite, o tada galėsite daryti išvadas :)

Kaip rašė Douglas Coupland knygoje "X karta", keisti visgi yra žmonės: visą savo jaunystę praleidžia kaupdami pinigus senatvei, o senatvėje leidžia tuos pinigus, bandydami susigrąžinti jaunystę. Ir daugelis apie tai net nesusimąsto, kokia visgi to prasmė? Tiesa, kad pamatyti to beprasmiškumą, labai daug nereikia. Užtenka pamąstyti apie tai, jog galime mirti bet kurią akimirką. Kad ir rytoj. Arba tiesiog dabar. Ką nusinešime į anapus? Butą, prabangią mašiną, sąskaitą su daug nulių banke? Turbūt ne :) Nusinešime tik savo patirtį čia. Tad ar verta lenkti kuprą savo gražiausiais gyvenimo metais jo didenybei Pinigui? Galbūt tiesiog verta gyventi ir kuo daugiau visko patirti?

Ir apskritai, po velnių, kas per vertybė pinigai? Tai tik popieriaus ar metalo gabalas, kurio paskirtis - tarnauti žmogui, o ne padaryti jį savo vergu. Aišku, pasakysite, kad pinigai suteikia laisvę, kad už juos galima nusipirkti beveik viską ir pan. Nieko panašaus. Laisvė yra vidinė nuostata, nieko bendro neturinti su išorinėmis aplinkybėmis. Kalinys gali būti daug laisvesnis už multimilijonierių, suvaržytą įvairiausių peripetijų. Už pinigus nenusipirksi svarbiausių dalykų - meilės ir laimės. Pažiūrėkite į statistinius tyrimus, ekonominis lygis visiškai nekoreliuoja su laimingumu. Netgi priešingai, vargingai gyvenančiose trečio pasaulio valstybėlėse žmonės yra kur kas laimingesni už visko pertekusius vakariečius. Nes, kaip jau rašiau anksčiau, laimė yra paprastuose dalykuose :)

Vienas sudėtingiausių dalykų visoje darbinėje karjeroje, man asmeniškai būdavo situacijos, kuomet reikėdavo orientuotis tik į tai, kad uždirbti kuo daugiau pinigų kompanijai. Nors tiesą sakant, rinkos ekonomikos sąlygomis, turbūt 99% visų bendrovių būtent tokį pagrindinį tikslą ir turi :) Nes, mano giliu įsitikinimu, orientacija tik į kuo didesnį pelną yra trumparegiška. Bet kurioje veikloje pagrindinis tikslas turėtų būti maksimali prekės ar paslaugos kokybė, o ne maksimalus galimas pelnas. Nes su pasiektu pirmuoju tikslu, ateis ir antrasis, bet jokiu būdu ne atvirkščiai.

Kitas dalykas, apie kurį buvau užsiminęs, kad net ir ne materialistinių pažiūrų žmonės paprastai pernelyg sureikšmina pinigus, padarydami juos problema. Bet įdomiausia tai, kad problemos yra ten, kur tu jas matai :) Jei neiškelsi pinigų stygiaus kaip problemos įgyvendinti kažką, jie tau ir nebus problema tam pasiekti. Galbūt iš pirmo žvilgsnio tai skamba absurdiškai, bet iš tikrųjų tai tiesa :)

Tarkim, turite svajonę nuvažiuoti į Afriką ir pamatyti Kilimandžarą. Laikas nuo laiko pavartaliojate kelionių agentūrų platinamus katalogus, pasigėrite nuostabiais vaizdais, tada užmetate akį į kainą ir paverkiate kaimynui ant peties, kaip jūs norite, bet kaip tai velniškai daug kainuoja ir kad negalite sau to leisti. O tas, be abejo, supratingai palinksi galva ir pasiūlo pasirinkti kokį nors paprastesnį ir mažiau kainuojantį variantą. Jūsų laimė, kad tas kaimynas ne aš. Nes pasakyčiau: nori - važiuok. O jeigu nevažiuoji, tai tik dėl to, kad nepakankamai nori. Tik dėl to.

Sakysite, kad neįmanoma, kad vietoj reikiamų dešimties tūkstančių sąskaitoje teturite vieną ar du? Pakartosiu: tai ne problema. Visuomet yra daugybė alternatyvių kelių - pasiimti paskolą, organizuotis kelionę pačiam be agentūros ar galiausiai tiesiog nutranzuoti su palapine ant pečių :) Vienintelis dalykas, kuris realiai mus stabdo nuo svajonių įgyvendinimo - tai nepakankamas noras, o ne pinigai ar kažkokios kitos išorinės aplinkybės.

O apie pinigus geriausia tiesiog negalvoti ir nedaryti iš to problemos. Sakysite, ką aš čia nusišneku ir iš ko paskui jūs gyvensite, išleidę paskutinęs santaupas ir dar įlindę į skolas? Nebijokite. Pamatysite, viskas vistiek kažkaip išsispręs. Ir greičiausiai tokiu būdu, apie kurį nebūtumėte ir pagalvoję. Tikrai liksite ir gyvi, ir pavalgę, ir apsirengę :) Ir laimingi, nes būsite įgyvendinę savo svajonę. Tiesiog mes pernelyg sau kvaršiname galvą mažai reikšmingais dalykais, susigalvodami problemų, kur jų iš tikrųjų nėra. O jos ir egzistuoja vien todėl, kad mes jas sukuriame patys.

Pabaigai norėčiau pateikti vieną labai gerą ir teisingą citatą iš Biblijos:

Tada Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Todėl aš jums sakau: per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį. Pasižiūrėkite į varnus. Jie nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, bet Dievas juos maitina. Jūs nepalyginti vertesni už paukščius! Kas gi jūsų galėtų savo rūpesčiu bent per sprindį prailginti sau gyvenimą?! Tad jei jūs neįstengiate padaryti net mažmožio, tai kam rūpinatės kitais dalykais? Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai! Tad neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nebūgštaukite! Visų tų dalykų vaikosi šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite jo karalystės, o tai bus jums pridėta.
(Lk 12 22-31)


Ir jeigu vis dėlto nepatikėjote manimi, prieš mesdami akmenį, pabandykite bent kažkiek pagyventi nesukdami galvos apie pinigus ir pamatysite, kad pinigai iš tikrųjų neriboja mūsų taip, kaip mes manome. Ribojame save tik mes patys. Be abejo, galbūt bus ir sudėtingesnių akimirkų, bet visa tai, ką gausite mainais, bus nepalyginamai daugiau :)

penktadienis, sausio 11, 2008

Dievas ir religija


Paklaustas apie savo religinius įsitikinimus, paprastai atsakau: "Dievu tikiu, bet religingas nesu". Nes matau nemažą prarają tarp dvasinių ir religinių dalykų. Religijos/mitologija/tikėjimas/dvasingumas/Dievas man visada buvo, yra ir bus įdomios ir intriguojančios temos, bet pastaruoju gyvenimo laikotarpiu su šiais klausimais kažkaip ypač dažnai tenka susidurti įvairiais rakursais. Todėl norėčiau kiek sustoti ir pasidalinti savo mintimis ir pastebėjimais. Kadangi pati tema yra labai plati ir nevienareikšmė, gausis turbūt daugiau nei vienas straipsnis, gal net ir visas ciklas.

Bet kokį klausimą geriausia pradėti nagrinėti nuo šakninių koncepcijų. Taigi, pirmojo posto tema - Dievas. Kaip žinia, mokslas Dievo egzistavimo negali nei įrodyti, nei paneigti. Šis klausimas yra už mokslo kompetencijos ribų. Belieka tikėti. Arba ne. Beje, tikėjimas, kad Dievo nėra, irgi yra tikėjimas :) Na, bet neužsižaiskime tautologija ir gražiais kalambūrais. Panagrinėkime klausimą iš esmės.

Ne paslaptis, kad gyvename sekuliarioje visuomenėje ir religija nebevaidina tokio vaidmens, kaip keletą ar keliolika šimtmečių atgal. Gyvename postmodernioje erdvėje, kurioje nebėra vienos tiesos. Yra tik interpretacijos. Ir mano tiesa nėra nė kiek ne geresnė ir ne teisingesnė už jūsų. Kaip, beje, ir jūsų už mano. Viskas reliatyvu. Tikėjimas irgi. Ir turbūt dar nė vienu istoriniu laikmečiu nebuvo tiek netikinčių žmonių kiek yra šiais laikais.

O dabar stop. Atsakykite atvirai: ar tikite Dievu? Atsakykite ne man, o sau. Ir nebandykite įbrukti jau seniai paruoštą, sugromuluotą ir šimtus kartus išdeklamuotą atsakymą. O užsimerkite ir pabandykite savo viduje pajausti. Pabandykite išsilaisvinti nuo visų į galvą prikimštų stereotipų, apie Dievą kaip senį su žila barzda, gyvenantį dausose su pulku angeliukų auksiniais sparnais, ar panašiai. Tiesiog įsiklausykite į save ir pajauskite. Ar yra kažkas daugiau, nei krūva atskirų subjektų ir objektų? Ar yra kažkas, kas įprasmina ir apjungia visa tai, kas vyksta ir visa tai, kas egzistuoja? Tave, mane, kitus žmones, gamtą, augalus, gyvūnus, mūsų Žemę, Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir visą kosmosą apskritai? Ar mes gyvename chaose ar visgi visatoje su tam tikrais dėsningumais ir tvarka? Ar visa tai, kas vyksta, vyksta tiesiog šiaip ar turi kažkokią prasmę? Pajauskite tai savyje.

O dabar atsimerkite ir atsakykite. Tik būkite atviri su pačiu savimi. Turbūt visgi kažkas yra, ar ne? Ir jeigu vis dėlto pulsite tai neigti ir įrodinėti, kad tikrai nieko nėra ir visa tai yra nesąmonė, paprašysiu dar kartą užsimerkti, pasistengti visiškai išjungti savo mąstymą ir įsiklausyti tik savo širdies balso. Ar tikrai niekas nevirpa kažkur kad ir labai giliai viduje? Ar tikrai esate nuoširdus su savimi? Jei taip, galite toliau nebeskaityti. Turbūt visgi kažką savyje jūs bandote paneigti, bet, be abejo, to nepripažinsite :)

Taigi. Manau, kad Dievo idėja yra kiekvieno mūsų viduje ir Dievas tikrai egzistuoja. Bėda tik ta, kad Dievas yra nepažinus. Ir kiekvienas bandymas jį apibrėžti yra redukcija. Nes tai yra kažkas daugiau, ko mūsų ribotas mąstymas negali apimti ir įstatyti į kažkokius rėmus. Nes tiesiog tokių rėmų nėra. Mes kažkaip esam pripratę operuoti diskrečiomis ir baigtinėmis savokomis. Ir kiekvienas bandymas susidurti su begalybe yra gluminantis. Prisimenu, mokyklos laikais kėliau sau klausimus: kur yra visatos ribos? Kas yra už jų? Nes tiesiog nepajėgiau įsivaizduoti, kad visata gali būti begalinė. Nors, tiesą sakant, ir dabar to nesugebu suvokti :) Ką padarysi, kad mūsų mąstymas toks jau ribotas :)

Panašu, kad ta dieviškąja idėja mumyse labai puikiai moka pasinaudoti įvairios religijos, Dievo pirmavaizdį įkišdamos į savo nustatytus rėmus ir mums įteikdamos jau gatavą nupoliruotą paveikslą pasikabinimui. Ir tai suveikia tiesiog nuostabiai paprastai. Kad ir kaip nebūtų apmaudu, didžioji dauguma žmonių visgi nėra linkę patys ieškoti atsakymų savyje ir rasti savo individualųjį dvasinį kelią. Bet dieviškasis pradas visgi kirba giliai mumyse ir prašosi įgyvendinamas. Ir štai - skambutis į duris. O ten mūsų laukia ponia Religija su pirmosios pagalbos vaistinėle. Štai prašau - taisyklių rinkinėlis visiems gyvenimo atvejams. Tereikia paklusniai jų laikytis ir viskas! Būsi sveikas! Išganytas! Kaip viskas paprasta :)

Bet realiai tai mažai ką turi bendro tiek su tikėjimu, tiek su dvasingumu, tiek su dieviškumo pradu mumyse, tiek iš esmės ir su pačiu Dievu... Tiesa, taip kol kas ir neatsakėme į pagrindinį išsikeltą klausimą - kas visgi yra Dievas? Dauguma religijų Dievą kažkodėl nori supersonifikuoti, pavaizduoti kaip senį ilga žila barzda, gyvenantį kažkur aukštai danguje ir besisvaidantį žaibais ar stichinėmis nelaimėmis. Turbūt tai vėlgi atėję iš mūsų ribotų galimybių suvokti begalybę, o galbūt ir iš siekių paaiškinti visa tai "ant pirštų" paprastiems neišsilavinusiems žmogeliams. Be abejo, kaip jau minėjau, Dievo apibrėžti mes negalime, bet turbūt tai yra kažkas, kas apima visa tai, kas egzistuoja. Kas fizikine prasme turbūt būtų aukštesnio lygio matavimo erdvėje (nors tikrai nesiryžčiau spėti, ar tai būtų penkiamatė, ar penkiasdešimtmatė, o galbūt ir begalinio matavimo erdvė). Tai visa ko prasmė ir esmė. Pradžia ir pabaiga. Kurianti ir griaunanti jėga. Begalybė ir tuo pačiu taškas, į kurį sueina visos linijos. Kolektyvinė sąmonė ir pasąmonė. Visos egzistuojančios informacijos šaltinis ir sankaupa. Eteris senąja prasme. Absoliutas, sujungiantis visus priešinius polius.

Be abejo, visa tai yra super abstraktu. Bet tiesa ta, kad tai už mūsų suvokimo ribų. Ar Dievas vienas? Taip, Dievas yra visko esmė, o esmė yra viena. Tiesa, Dievas gali reikštis įvairiomis formomis, turbūt iš čia ir kilo politeizmas. Kaip bandymas skirtingą pasireiškimo formą įbrukti į kažkokią konkrečią personifikaciją. O, be to, taip lengviau yra paaiškinti prieštaringumus. Nes dieviškoji logika nėra pavaldi mūsų suvokimui. Kaip ir kokia mūsų auginama katė taip niekada ir nesupras, kad maudome ją ne norėdami pakankinti, o tam, kad jos kailis būtų švarus...

pirmadienis, sausio 07, 2008

Laimės paslaptys arba genealumas paprastume


Atėję nauji metai pažėrė naujų minčių pluoštą. Ir turbūt vienas netikėčiausių pirmųjų atradimų - suvokimas, kad dabar iš tikrųjų jaučiuosi laimingas. Turbūt toks, koks jau seniai nebuvau :)

Iš pirmo žvilgsnio tai gali nuskambėti kiek keistokai, nes pažiūrėkime, ką gauname bandydami vertinti situaciją loginiu būdu:
1. Dirbu realiai visiškai nesąmoningą darbą, kuris nei atitinka mano galimybes, nei yra pakeliui su mano asmeniniais siekiais - gaminu ir pardavinėju sumuštinius bei salotas :)
2. Pinigai taip pat toli gražu nėra dideli.
3. Gyvenu mažame kambarėlyje, bendrais patogumais dalindamasis su dar keturiais žmonėmis.
4. Visi artimiausi žmonės kone už poros tūkstančių kilometrų.
5. Visą turtą, kurį su savimi turiu, turbūt sutalpinčiau į vieną lagaminą.

Tai kas čia gali būti gero, po velnių? - Turbūt paklausite. O gali :)

Dar bekeliaudamas Santjago keliu įsisąmoninau vieną pamoką. Kad daugiausia galima išmokti iš paprastų dalykų. Kodėl Santjago kelias yra toks veiksmingas? Kodėl jis taip pakeičia daugelio žmonių gyvenimus? Be abejo, veiksnių yra nemažai, bet, mano galva, svarbiausi čia yra du.

Pirmasis - tai kontaktas Aš-Tu su Gamta. Manau, sutiksite, kad mes visgi giliai viduje esame gamtos vaikai ir šio ryšio praradimas yra brangiausias dalykas, ką iš mūsų atėmė civilizacija. Tai didžioji mūsų auka progreso labui. Ir turėdami galimybę grįžti į savo ištakas, pabūti ilgesnį laiką tiesioginiame kontakte vienas su vienu su Gamta, tame santykyje, ką Martinas Buberis vadino Aš-Tu, mes iš tikrųjų apsivalome viduje ir pajaučiame tą tikrąją savo prigimtį - Žmogiškumą.

Bet apie tai dar turbūt pašnekėsime vėlesniuose postuose, o dabar norėčiau žengti prie antrojo svarbaus veiksnio - paprastumo. Taip, piligrimystės veiksmingumas slypi būtent jos paprastume. Praktiškai visa veikla ten - tik ėjimas (beje, atkreipkite dėmesį į žodžio "tikėjimas" morfologiją) ir tiek. Kai tuo tarpu kasdieniniame gyvenime mes verdame didžiuliame liūne, mūsų galvose kunkuliuoja milijonas minčių, įtakotų darbo, studijų rūpesčių, tarpasmenininių santykių peripetijų ir kitokio buitinio šlamšto. Ir per tą visą minčių chaosą, tą dūzgiantį avilį galvoje, mes pradedame nebegirdėti tikrųjų ir esminių dalykų.

Ir tada staiga vieną dieną pabėgi nuo viso to. Atsiduri vienas visai kitoje erdvėje. Girdi tolumoje nuzvimbiantį savąjį bičių spiečių ir pasidaro tylu. Suglumęs apsidairai, kažkaip nejauku girdėti tylą. Bet tavęs tai nebaugina, tau darosi įdomu. Ir tada kažką išgirsti. Iš pradžių tyliai tyliai, bet paskui garsai ryškėja. Girdi, kažkur tolumoje čiurlena upelis, kažkur suklega vienišas paukštis... Ne, tiksliau - štai, visas jų būrys! Lekiantis galbūt į neatrastas erdves, o galbūt kaip tik po varginančios kelionės palaimingai grįžtantis namo. Pajauti, kaip vėjas šiurena tavo plaukus, saulė švelniai glosto tavo akis. Giliai įkvėpi vaiskaus, lauko gėlių aromatu nuskaidrinto oro ir viduje pasidaro gera gera. Nusišypsai ir kai ką supranti. Juk laimė visada buvo šalia tavęs, tik tu paskendęs smulkmenų ir nereikšmingų dalykų sūkuryje to paprasčiausiai nematei. O juk iš tikrųjų viskas taip paprasta. Paprasta ir genealu.

Atvažiavęs į Londoną, kuomet pagrindiniai buitiniai rūpesčiai (gyvenamoji vieta, darbas ir pan.) išsisprendė, aš vėl pajutau tą jausmą, išgyventą Santjago kelyje. Genealumą paprastume. Supratau, kad ne protinis darbas, gali duoti ne mažiau už kūrybingą protinį, o gal net ir daugiau. Nes kuomet tavo galva nėra apkrauta prievartinėmis mintimis, tu pradedi suvokti paprastus, bet kartu ir genealius dalykus. Pastebėti tai, kas visada buvo šalia tavęs, bet į ką niekada neatkreipei dėmesio. O tai išlaisvina ir atneša harmoniją viduje.

Be abejonės, viskas priklauso tik nuo tavęs. Kiek tu nori ir kiek tu esi pasiryžęs mokytis. Ir visu tuo tikrai nenoriu pasakyti jums: meskite savo intelektualius darbus, eikite griovių kasti ir surasite savo tikrąją laimę :) Toli gražu ne. Taip, galbūt tai irgi yra kelias, bet jeigu ir taip, tai tik vienas iš daugelio :) Išmokime klausyti. Bet retkarčiais atsiribokime nuo viso to balagano, kuris diena iš dienos supa mus. Sustokime. Bent akimirkai. Ir įsiklausykime į save ir visa tai, kas vyksta aplink mus. Pajauskime saulės šilumą, medžių šnaresį, paukščio čiulbesį... Kiekvienas mūsų ir visas pasaulis aplink mus tai nėra du atskiri dalykai, tai vientisa. Išmokime mylėti visa tai, kas aplink mus. Juk tai dalis mūsų pačių. Ir viskas, kas svarbiausia, yra šalia. Belieka tik tai pastebėti ir gyvenimas pasikeis.

Pabaigai norėčiau priminti kai kuriems turbūt iki skausmo žinomus žodžius:

Kai esi tvirtovėje, iš tolo matai spindintį miestą, jis vilioja tave. Paskui tau atrodo, kad spindi tvirtovė, iš kurios išėjai. Laimė visada kažkur toli, bet laimė, kurią tau duoda kiti, ji mumyse, bet mes jos nepastebime kaip tik todėl, kad ji tokia sava. Dėl šios laimės verta viskam ryžtis. Viskam, viskam, kad įgytum tikrą laisvę.
(Sinziana Pop "Serenada trimitui")

trečiadienis, sausio 02, 2008

Metų sandūroje


Praūžus didžiosioms metų šventėms, turbūt daugelis širdyje pajuntame tarytum kažkokią tuštumą, kad reiks nukabinti žaisliukus ne tik nuo eglutės, bet ir nuo paties savęs ir vėl grįžti į tą pačią kasdienybę. Žinai, kad jau nebeateis kaimynas su dideliu buteliu vyno, kad kas antroje sankryžoje nebesutiksi Kalėdų Senio ir kad greit nebeišgirsi iki gyvo kaulo įgrisusios, bet visgi šventiškai mielos "Jingle Bells" melodijos...

Ir visgi pačios pirmosios naujųjų metų dienos, manau, yra ypatingai vertingos. Tai puikus laikas po viso šventinio šurmulio pabūti ir pasikalbėti su savimi. Kokie man buvo šie metai? Kur aš norėjau nueiti ir kur aš iš tikrųju nuėjau? Ką aš išmokau/supratau per praėjusius metus ir kaip visa tai galiu pritaikyti artėjančiame savo kelio etape? Kur aš einu dabar ir kur tikiuosi nueiti ateinančiais metais?

Praėję metai man buvo išties išskirtiniai. Turbūt patys sunkiausi mano gyvenime, bet turbūt ir patys įdomiausi. Metai, davę išties daug naujų patirčių ir išgyvenimų. Metai, davę suvokti daug ką kitaip. Metai, sugriovę nemažai vidinių sienų ir atvėrę naujus horizontus. Permainų metai.

Būtent permainų naujaisiais 2008-aisias ir palinkėsiu jums visiems, mielieji. Nes iš visų mano draugų ir pažįstamų rato, turbūt težinau vos vieną kitą, einantį būtent tuo keliu, kuriuo norėtų ir turėtų. Nes, patikėkite manimi, visos permainos tikrai yra tik į gerą. Ir kuo juos didesnės, tuo daugiau duoda mums patiems. Ir net jeigu pasirinkimas ir nebus teisingas, tai bus vistiek žingsnis pirmyn. Daug blogiau yra ne bandyti ir suklysti, o neduoti sau galimybės.

Paprastai mes susikuriame per daug vidinių barjerų ir permainos, nežinomybė mus taip gąsdina, kad įsikibę savo suskilusios, realiai nieko vertos (bet visgi savos!) geldos, bijome žengti net porą žingsnių pažiūrėti už kampo, kur mūsų galbūt laukia nauja jachta. Išdrįskite :) Nežinomybė tikrai nėra kažkas baisaus, o yra kažkas įdomaus ;) Nauja patirtis, nauji įspūdžiai, naujas suvokimas. Tai, kas iš tikrųjų leidžia pajusti, jog gyveni, o ne tik egzistuoji.

Laimingų, permainingų, įdomių ir prasmingų Naujųjų! Juolab pagal kinų astrologiją, kaip tik Kiaulės metais baigėsi visas dvylikos ženklų ciklas ir Žiurkės metais prasideda naujasis. Puiki proga atsinaujinti ir mums, ar ne? :)