pirmadienis, sausio 07, 2008

Laimės paslaptys arba genealumas paprastume


Atėję nauji metai pažėrė naujų minčių pluoštą. Ir turbūt vienas netikėčiausių pirmųjų atradimų - suvokimas, kad dabar iš tikrųjų jaučiuosi laimingas. Turbūt toks, koks jau seniai nebuvau :)

Iš pirmo žvilgsnio tai gali nuskambėti kiek keistokai, nes pažiūrėkime, ką gauname bandydami vertinti situaciją loginiu būdu:
1. Dirbu realiai visiškai nesąmoningą darbą, kuris nei atitinka mano galimybes, nei yra pakeliui su mano asmeniniais siekiais - gaminu ir pardavinėju sumuštinius bei salotas :)
2. Pinigai taip pat toli gražu nėra dideli.
3. Gyvenu mažame kambarėlyje, bendrais patogumais dalindamasis su dar keturiais žmonėmis.
4. Visi artimiausi žmonės kone už poros tūkstančių kilometrų.
5. Visą turtą, kurį su savimi turiu, turbūt sutalpinčiau į vieną lagaminą.

Tai kas čia gali būti gero, po velnių? - Turbūt paklausite. O gali :)

Dar bekeliaudamas Santjago keliu įsisąmoninau vieną pamoką. Kad daugiausia galima išmokti iš paprastų dalykų. Kodėl Santjago kelias yra toks veiksmingas? Kodėl jis taip pakeičia daugelio žmonių gyvenimus? Be abejo, veiksnių yra nemažai, bet, mano galva, svarbiausi čia yra du.

Pirmasis - tai kontaktas Aš-Tu su Gamta. Manau, sutiksite, kad mes visgi giliai viduje esame gamtos vaikai ir šio ryšio praradimas yra brangiausias dalykas, ką iš mūsų atėmė civilizacija. Tai didžioji mūsų auka progreso labui. Ir turėdami galimybę grįžti į savo ištakas, pabūti ilgesnį laiką tiesioginiame kontakte vienas su vienu su Gamta, tame santykyje, ką Martinas Buberis vadino Aš-Tu, mes iš tikrųjų apsivalome viduje ir pajaučiame tą tikrąją savo prigimtį - Žmogiškumą.

Bet apie tai dar turbūt pašnekėsime vėlesniuose postuose, o dabar norėčiau žengti prie antrojo svarbaus veiksnio - paprastumo. Taip, piligrimystės veiksmingumas slypi būtent jos paprastume. Praktiškai visa veikla ten - tik ėjimas (beje, atkreipkite dėmesį į žodžio "tikėjimas" morfologiją) ir tiek. Kai tuo tarpu kasdieniniame gyvenime mes verdame didžiuliame liūne, mūsų galvose kunkuliuoja milijonas minčių, įtakotų darbo, studijų rūpesčių, tarpasmenininių santykių peripetijų ir kitokio buitinio šlamšto. Ir per tą visą minčių chaosą, tą dūzgiantį avilį galvoje, mes pradedame nebegirdėti tikrųjų ir esminių dalykų.

Ir tada staiga vieną dieną pabėgi nuo viso to. Atsiduri vienas visai kitoje erdvėje. Girdi tolumoje nuzvimbiantį savąjį bičių spiečių ir pasidaro tylu. Suglumęs apsidairai, kažkaip nejauku girdėti tylą. Bet tavęs tai nebaugina, tau darosi įdomu. Ir tada kažką išgirsti. Iš pradžių tyliai tyliai, bet paskui garsai ryškėja. Girdi, kažkur tolumoje čiurlena upelis, kažkur suklega vienišas paukštis... Ne, tiksliau - štai, visas jų būrys! Lekiantis galbūt į neatrastas erdves, o galbūt kaip tik po varginančios kelionės palaimingai grįžtantis namo. Pajauti, kaip vėjas šiurena tavo plaukus, saulė švelniai glosto tavo akis. Giliai įkvėpi vaiskaus, lauko gėlių aromatu nuskaidrinto oro ir viduje pasidaro gera gera. Nusišypsai ir kai ką supranti. Juk laimė visada buvo šalia tavęs, tik tu paskendęs smulkmenų ir nereikšmingų dalykų sūkuryje to paprasčiausiai nematei. O juk iš tikrųjų viskas taip paprasta. Paprasta ir genealu.

Atvažiavęs į Londoną, kuomet pagrindiniai buitiniai rūpesčiai (gyvenamoji vieta, darbas ir pan.) išsisprendė, aš vėl pajutau tą jausmą, išgyventą Santjago kelyje. Genealumą paprastume. Supratau, kad ne protinis darbas, gali duoti ne mažiau už kūrybingą protinį, o gal net ir daugiau. Nes kuomet tavo galva nėra apkrauta prievartinėmis mintimis, tu pradedi suvokti paprastus, bet kartu ir genealius dalykus. Pastebėti tai, kas visada buvo šalia tavęs, bet į ką niekada neatkreipei dėmesio. O tai išlaisvina ir atneša harmoniją viduje.

Be abejonės, viskas priklauso tik nuo tavęs. Kiek tu nori ir kiek tu esi pasiryžęs mokytis. Ir visu tuo tikrai nenoriu pasakyti jums: meskite savo intelektualius darbus, eikite griovių kasti ir surasite savo tikrąją laimę :) Toli gražu ne. Taip, galbūt tai irgi yra kelias, bet jeigu ir taip, tai tik vienas iš daugelio :) Išmokime klausyti. Bet retkarčiais atsiribokime nuo viso to balagano, kuris diena iš dienos supa mus. Sustokime. Bent akimirkai. Ir įsiklausykime į save ir visa tai, kas vyksta aplink mus. Pajauskime saulės šilumą, medžių šnaresį, paukščio čiulbesį... Kiekvienas mūsų ir visas pasaulis aplink mus tai nėra du atskiri dalykai, tai vientisa. Išmokime mylėti visa tai, kas aplink mus. Juk tai dalis mūsų pačių. Ir viskas, kas svarbiausia, yra šalia. Belieka tik tai pastebėti ir gyvenimas pasikeis.

Pabaigai norėčiau priminti kai kuriems turbūt iki skausmo žinomus žodžius:

Kai esi tvirtovėje, iš tolo matai spindintį miestą, jis vilioja tave. Paskui tau atrodo, kad spindi tvirtovė, iš kurios išėjai. Laimė visada kažkur toli, bet laimė, kurią tau duoda kiti, ji mumyse, bet mes jos nepastebime kaip tik todėl, kad ji tokia sava. Dėl šios laimės verta viskam ryžtis. Viskam, viskam, kad įgytum tikrą laisvę.
(Sinziana Pop "Serenada trimitui")

11 komentarų:

agnė rašė...

;)
Gerai, patinka man tavo minčių eiga... ;)
Žiūrėk, gal kada net ir Ekleziasto žodžiai pasirodys ne tokie, kokie atrodo šiandien :)))
O apie paprastumą ir civilizacijos žalą žmogui - čia kaip ir skirtumas tarp tv bei interneto - per viena matai tik tai, ka kiti nori, kad tu matytum, kai tuo tarpu is kito gali pasiimti tai, ka pats nori... Gal ir kiek tolima sąsaja, bet esmė panaši...

O su tvirtove tai jo... Toli reikia nueiti nuo tos tvirtovės, kad suprastum, jog grįši į ją :) Aj... suspaudė širdį :))

agnė rašė...

tiesa, apie "tik-ėjimą" ;)
vat vat, aš ir sakau, kad šiandieniniame pasaulyje labai daug kur yra notolta nuo nuo šių dviejų žodžių tikrosios sąvokos...
va čia ir pasitvirtina "genealumas paprastume"... Bet gi žmogus netiki, kad genealumas būtent jame :)

Anonimiškas rašė...

Beje, si posaki, "genialumas paprastume", as kaip ir savinuosi, nes as juo seniai naudojuosi ;-)

O ar galiu neizeisdama paklausti ka toks rastingas ir intelektualus zmogus daro Londone sumustinius gamindamas?

Daktaras rašė...

Na, tavo klausime ir glūdi atsakymas - tas žmogus Londone būtent tai ir daro šiuo gyvenimo laikotarpiu :))

O kalbant kiek rimčiau, kiekviena patirtis yra vertinga ir ypač, jeigu ji yra kardinaliai skirtinga, nuo viso to, kas buvo anksčiau. O iš paprasčiausių dalykų mes ir galime išmokti daugiausiai, kad ir kaip tai nebūtų paradoksalu. Kas, beje, ir buvo pagrindinė posto mintis ;)

Anonimiškas rašė...

Is paprastu dalyku mes galime daug ko ismokti, tas teisybe. Ir kartais labai mazai reikia, kad zmogus pasijustu laimingu. Kartais gyvenimo laikotarpiai, kai turime maziausiai, duoda mums daugiausiai. Bet vis del to..
Pries sesis metus as dirbau padaveja ir, pripazinkime, darbas sis daug mastymo nereikalauja. Jutau, kad man reikia kazko daugiau, tik niekaip nesupratau, is kur tas augantis poreikis, ir, galu gale, ko man reikia. Galbut tai ir buvo poreikis kazkur islieti viduje besikaupiancia intelektualine energja...nezinau. Ir kad nutildinti si staugianti zveri manyje, as pasitelkiau visuomeneje populiaru buda uzsimirsti... Aciu Dievui, neprasigeriau, bet vistiek.
Todel manau, kad sis blogas - nuostabus budas pasidalinti mintimis su kitais. Ir vistiek laikausi nuomones, kad sugebejimas tai daryti yra talentas, kuris gali atnesti daug naudos, jeigu tinkamai isnaudotas. Daug daugiau
Bet cia tik mano nuomone, niekam jos nepersu, nors daznai megstu tai daryti:-)

Daktaras rašė...

Vat tas ir įdomiausia, kad kaip tu tada dirbdama padavėja, taip ir aš dabar, perėjęs nuo intelektualių darbų pirmą sykį gyvenime prie kažko visiškai paprasto, netgi primityvaus, pamačiau, kad galiu daugiau gauti sau, nei dirbdamas kokį tai prestižinį ir respektabilų darbą :) Nes dabar mano galva nebėra diena iš dienos užkimšta visokiu šlamštu, neduodančiu ramybės, ir mano mąstymas tapo skaidrus kaip niekada :) Ir šis atradimas man pačiam labai netikėtas ir įdomus :)

Renata rašė...

Galiu garantuoti kad labai greitai tai jums atpigs ir vietoj stebinus, vargins. Nors ka as zinau...
Kiekvienas zmogus atranda savo takeli....

lukosiusg rašė...

Maladiec, kad rašai seni:
Turiu pasakyti, ten apie gamtos trūkuma teisingai rašai, metukai Londone ir išsiilgau lengvo pabėgimo už miesto, čia net nežinau į kurią pusę bėgti. Ir apie paprastumą turi žodžiai tiesos, bet pats turiu pasakyti jaučiu kažkokį stūmimą iš nugaros, nepasitenkindamas tuo paprastumu kurį turiu. Ir čia man labai suskamba “tai nebaugina, tau darosi įdomu. Ir tada kažką išgirsti.” Nes šiuo metu man šūkiu tapo įdomumas, bet kurios akimirkos, bet kurios veiklos, kuria užsiimu pagrindinis tikslas ir variklis. O kad laimė, tai kokiais dešimčia procentų susijusi su realybe tai labai aiškiai išsivedžiau pernai (turiningi buvo metai). Čia kaip tame nuvalkiotame pavyzduke apie puspilnę-pustuštę stiklinę ir tavo mąstymą ar daug tai ar mažai.

Renata rašė...

Teisingai sakai, Lukosiau, gyvenimas priklauso nuo to is kurios puses ji matome. Ir be to, viskas slypi zmogaus mentalitete - jeigu jam viskas blogai ir nesugeba gyvenime sviesiu spalvu pamatyti - tai jis blogai ir gyvena, nesvarbu ka bedirbtu ir kiek visko turetu.
O del to isvaziavimo is miesto, tai yra graziu gyvenvieciu ir kaimu Angljoje pilna, tik reikia zinoti kur vaziuoti. Tokiose dalyse kaip Kent, Cornwall yra graziu vietu, tik reikia dometis ir issiaiskinti. O pats geriausias budas i gamta pabegti - tai nuvaziuoti i Skotija ar i Airija syki ir ten po ju zalias kalvuotas kaimu apylinkes pasivaikscioti.

Petras rašė...

Genealu - cia kazkas su genetika
Genialu - cia kazkas su genijais...
Cia apie ka ein kalba?

Daktaras rašė...

Ačiū, Arūnai, už lietuvių kalbos rašybos pamokėlę :)