pirmadienis, vasario 25, 2008

Paslaptis


Vakar žiūrėjau filmą "Paslaptis" ("The Secret") apie pritraukimo dėsnį (angl. law of attraction). Dokumentiniu formatu padarytame filme įvairūs mokslininkai, rašytojai bei visokie new age filosofai atskleidžia didžiausią visų laikų paslaptį - kad iš tikrųju galime gauti bet ką, apie ką tik svajojame.

Taigi, įspūdžiai.

Ar sužinojau kažką naujo?
Turbūt ne. Apie visa tai vienais ar kitais rakursais prirašyta tuntai populiariosios psichologijos knygų.

Ar vertėjo žiūrėti ir ar rekomenduočiau kitiems?
Tikrai taip. Nepaisant to, kad kažko labai naujo ir nesužinojau, filmas įspūdį padarė. Ir davė dar vieną progą pamąstyti apie visa tai.

Ar aš tikiuo visu tuo ir ar iš tikrųjų tai gali būti tiesa?
Ir taip, ir ne. Tikiu, kad mintys yra labai galinga jėga ir pakeičiant jų kryptį, galima labai daug ką pakeisti gyvenime. Tikiu, kad pritraukimo dėsnis veikia. Ir galbūt veikia net ir būtent taip, kaip kalbama šiame filme. Bet... Ne viskas čia yra taip gražu ir nuostabu.

Tai kas čia yra ne taip?
Visų pirma, nemanau, kad Dievas/Absoliutas/Kosmosas, kaip bepavadintume aukščiausią egzistencijos formą, tėra tik "superkompiuteris", pildantis suprogramuotus mūsų norus. Šios aukštesnės jėgos veikimas ir logika yra už mūsų suvokimo ribų. Todėl bandymai šią jėgą "užprogramuoti" yra maždaug tas pats, kaip davimas mažam vaikui pažaisti su automatu pilna apkaba. Filme nuskamba maždaug tokia frazė: "nesvarbu, kad mes nežinome, kaip tai veikia, svarbiausia, kad tuo galime pasinaudoti"...
Nemažai manipuliuojama tuo, kad daugelis iškilių praeities asmenybių, kaip Buda, Aristotelis, Platonas, Izaokas Niutonas, Liudvikas van Bethovenas, Viktoras Hugo, Karlas Jungas, Albertas Einšteinas ir kiti, šią paslaptį žinojo ir ja naudojosi. Bet jokių faktų to įrodymui nepateikiama. Gerai, tarkim, net jeigu taip ir buvo (kuo aš, tiesą sakant, nevisai tikiu), kodėl visi šie iškilūs asmenys tai laikė paslaptyje? Tikrai nepatikėčiau, kad iš egoistinių paskatų. Turbūt visgi suvokdami, kad visa tai gali būti pernelyg rizikinga ir pavojinga...

Išvados?
Manau, koks 90% žmonių, pažiūrėję šį filmą, pasakys, kad visa tai nesąmonė. Likę 10% galbūt patikės, kad tai gali būti tiesa. Kokie 3% galbūt pabandys. Dauguma, nepamatę staigaus rezultato, numes. Koks 0,3% galbūt kažkokių rezultatų pasieks, o 0,1% tuo pasinaudos. Vadinasi, dar nėra taip blogai :)
Pozityvus mąstymas ir tikėjimas tuo, ką darai, yra labai svarbu ir veiksminga, bet, kita vertus, esu įsitikinęs, kad bandymai programuoti save, o juo labiau - aukštesnes jėgas, nėra teisingas kelias. Todėl net jeigu visa tai ir yra tiesa, tai gali atnešti daugiau žalos, nei naudos. Kokios? Kol kas sunku pasakyti... Bet užtenka prisiminti, kad ir neseną istoriją, kuomet buvo atrasti rentgeno spinduliai. Žaidė tada su jais tyrėjai kaip vaikai. Kiekvieną savo organą po n kartų švitindavo ir žiūrėdavo, kaip gražiai ten visi audiniai atrodo. Kol vieną dieną nepastebėjo, kad tai sukelia mirtiną ligą - vėžį...

Todėl gal visgi geriau, kad tai nebūtų tiesa :)

pirmadienis, vasario 18, 2008

Geltona. Žalia. Raudona.


Ką man reiškia Lietuva? - Toks klausimas sukasi mano galvoje keletą pastarųjų dienų. Pirmasis mano, jau kaip emigranto, ilgesnis grįžimas į Lietuvą. Vasario 16-oji. Cepelinai. Žaidimas "Lietuva". Ir "Geltona. Žalia. Raudona". Nauja Mamontovo daina, smeigusi kaip niekad giliai.




Taigi, ką mums reiškia Lietuva? Ar Tėvynė ir Gimtinė tėra pompastiški naftalinu dvelkiantys archaizmai vis globalėjančiame pasaulyje ar visgi kažkas daugiau, ko lyg ir norėtųsi kažkur giliai širdyje? Kur dingo tas taurus užsidegimas ir ryžtas akyse, kurio kupini kažkada stovėjome iškėlę trispalves pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose, susikibę rankomis Baltijos Kelyje ar atstatę krūtines vardan savo Tėvynės leidomės traiškomi tankų ir kitos sunkiosios artilerijos?.. Šiandien atrodo, kad visa tai buvo pernelyg seniai ir netiesa. O juk tepraėjo vos keliolika metų...

Kažkaip į galvą ateina mintis iš vieno mūsų spektaklio: "mylim mes tą Lietuvą, bet kad Lietuva mūsų nemyli". Ir pažiūrėjus iš šono atrodytų vien tik blogybės: valdžia purvina ir korumpuota, kainos kyla, futbolo neturim, Eurovizijos nelaimim, o jei ir galim kuo pasigirti, tai tik lyderyste savižudybių skaičiumi. Pavydas ir negatyvizmas turbūt jau tapo nacionaliniais tautos bruožais (geriausias mūsų visuomenės atspindys - komentarai Delfyje). Tai ko, po velnių, mums čia didžiuotis ta ašarų pakalne?

Bet... Lietuva juk ir esame mes patys. Ir kol nepasikeisime mes, nepasikeis ir Lietuva. Tad galbūt susimąstykime, ką mes galime duoti Lietuvai, užuot iš jos reikalavę. Ką galime duoti kiekvienas iš mūsų. Kad ir kažką nedaug. Kad nebūtų gėda prisistatyti lietuviu esant kažkur kitur. Kad galėtume didžiuotis savo šalies dabartimi, o ne tik istorija. Kad būtų gera gyventi čia. Kad nebėgtume iš Lietuvos, o grįžtume į ją. Juk tai - mūsų vanduo ir duona. Geltona. Žalia. Raudona.