Ieškant tiesos

Velnias su savo draugais šnekėjosi pakelėje ir pastebėjo keliu einantį žmogų. Praėjęs pro juos šis pasilenkė ir kažką paėmė nuo žemės.

- Ką jis ten rado? – paklausė vienas velnio draugų.

- Gabalėlį Tiesos. – atsakė velnias.

Draugai ne juokais sunerimo. Juk net ir mažas gabalėlis Tiesos gali išgelbėti to žmogaus sielą – vienu bus mažiau Pragare! Bet velnias išliko visiškai ramus, žvelgdamas į nutolstantį žmogų kelyje.

- Kaip tu gali būti toks ramus? - garsiai nusistebėjo jo draugai. – Juk jis rado gabalėlį Tiesos!

- O ko man jaudintis? – šyptelėjo velnias. – Ar jūs žinot, ką jis padarys su tuo gabalėliu Tiesos? Kaip visada, sukurs naują religiją. Ir jam pavyks dar daugiau žmonių atitolinti nuo visos Tiesos.

Pagal Paulo Coelho

Mes ir "jie"

Po sunkiai suvokiamų paskutinių įvykių Norvegijoje, visa gerkle norisi sušukti: žmonės, atsibuskit, nustokit ieškoti priešų! Mes visi čia esame kartu, toje pačioje kelionėje, lygiai taip pat augantys, ieškantys, slystantys... Galbūt skiriasi mūsų oda, vieta, kurioje mes gimėme, mūsų kalba, supratimas, vertybės, įsitikinimai, bet mes visi esame čia, dėl tos pačios priežasties (kad ir kokia ji bebūtų!) ir tame pačiame kelyje. Nustokime save skirstyti į "mus" ir "juos", nes būtent tai yra esminė visų kruvinų konfliktų priežastis...

Mes visada ieškojome "jų" - iš pradžių kitoje gentyje, paskui - kitoje tautoje, kultūroje, tikėjime... Kažkada "jie" buvo stabmeldžiai pagonys, vėliau - musulmonai, juodaodžiai, žydai, homoseksualai... Mums tarsi pareiga buvo turėti "juos", kad galėtumėm suprojektuoti ir išlieti visą juodumą savo viduje. Juk tai taip paprasta - dėl visų blogybių yra kalti "jie"! Atsikratyti atsakomybės yra žiauriai nuostabus jausmas... O jeigu dar į liepsnojantį laužą gerai šliūkštelti degaus propagandos skysčio, viskas akimirksniu gali išvirsti į masinę psichozę - fašizmą, komunizmą, terorizmą ar dar kažkokį -izmą...

O bjauriausia, kad kovojantys su "jais", jaučiasi įgyvendinantys didvyrio, herojaus mitą. Jie kovoja už aukštesnę idėją - žudydami pagonis Kristaus vardu, krikščionis - Alacho... Tai šventas karas, kryžiaus žygis, džihadas, kuriame jie įgyvendina Dievo valią. Jie - "Dievo kariai", tie, kurie yra "teisūs" ir žudantys "juos" - "neteisiuosius", kad įsivyrautų "tiesa". Kas ne su mumis, tas prieš mus... Tikslas pateisina priemones... Ir taip užburtas ratas sukasi...

Turbūt tik tokiu atveju, jei mus užpultų ateiviai iš kosmoso, mes pagaliau suprastumėm, kad visi mes esam viena, mes - žemiečiai... Ir čia, mūsų Žemėje, esame tik MES. Ir ne vien žmonės, bet ir mūsų gamta, augalai, gyvūnai, visa mūsų Žemės planeta - esame MES. Bet tik dėl to, kad tada būtų jau kiti "JIE"...

Valanda laiko

Eilinį kartą grįžęs namo iš darbo vėlai, pavargęs ir susierzinęs, vyras sutiko savo penkiametį sūnų, laukiantį jo prie durų.

„Tėti, ar galiu tavęs kai ko paklausti?“

„Taip, be abejo. Kas yra?“

„Tėti, kiek tu uždirbi per valandą?“

„Klausyk, tai ne tavo reikalas. Kam tau to reikia?“ – piktai atitarė tėvas.

„Aš tiesiog noriu žinoti. Prašau, pasakyk, kiek tu uždirbi per valandą?“ – neatlyžo mažas berniukas.

„Jeigu jau taip nori žinoti, per valandą aš uždirbu dvidešimt dolerių.“

„Ak...“ – nuleido galvą vaikas. - „Tėti, o tu gali man paskolinti dešimt dolerių?“

Tėvas įniršo. „Jeigu tu manęs klausei, kiek aš uždirbu, vien tik tam, kad paskui paprašytum duoti pinigų kokiam nors kvailam žaislui nusipirkti ar dar kokiai nesąmonei, tai marš tik į savo kambarį ir į lovą! Aš dirbu ilgai, sunkias valandas kiekvieną dieną ir neturiu laiko tokiems vaikiškiems žaidimams!“

Berniukas tyliai nuėjo į savo kambarį ir uždarė duris. Vyras atsisėdo ir dar labiau įsiuto dėl vaiko klausinėjimo. Kaip jis drįsta užduoti tokius klausimus tik tam, kad gautų šiek tiek pinigų?

Po valandos vyras nurimo ir pradėjo galvoti, kad gal buvo pernelyg griežtas savo sūnui. Gal jam iš tiesų kažką labai reikia nusipirkti už tuos dešimt dolerių, o juk pinigų jis pernelyg dažnai juk neprašo... Tėvas nuėjo vaiko kambario link ir atsargiai pravėrė duris.

„Sūnau, tu dar nemiegi?“

„Ne, tėti.“

„Aš pagalvojau, kad gal buvau kiek per griežtas su tavimi. Buvo ilga sunki diena ir aš pernelyg susierzinau... Štai dešimt dolerių, kurių tu prašei.“

Vaikas džiaugsmingai pašoko iš lovos. „O, ačiū, tėti!“ Ir, iš po pagalvės ištraukęs keletą kitų suglamžytų banknotų, pradėjo juos skaičiuoti. Tėvą, pamačiusį, kad vaikas ir taip jau turėjo pinigų, vėl pradėjo imti pyktis.

„Klausyk, kodėl tu manęs dar prašei pinigų, jeigu tu ir taip jau jų turėjai?“ – subambėjo vyras.

„Nes aš neturėjau jų pakankamai, bet dabar jau turiu.“ – atsakė berniukas. – „Tėti, aš turiu dvidešimt dolerių. Ar galiu nupirkti valandą tavo laiko?“