Ieškant tiesos

Velnias su savo draugais šnekėjosi pakelėje ir pastebėjo keliu einantį žmogų. Praėjęs pro juos šis pasilenkė ir kažką paėmė nuo žemės.

- Ką jis ten rado? – paklausė vienas velnio draugų.

- Gabalėlį Tiesos. – atsakė velnias.

Draugai ne juokais sunerimo. Juk net ir mažas gabalėlis Tiesos gali išgelbėti to žmogaus sielą – vienu bus mažiau Pragare! Bet velnias išliko visiškai ramus, žvelgdamas į nutolstantį žmogų kelyje.

- Kaip tu gali būti toks ramus? - garsiai nusistebėjo jo draugai. – Juk jis rado gabalėlį Tiesos!

- O ko man jaudintis? – šyptelėjo velnias. – Ar jūs žinot, ką jis padarys su tuo gabalėliu Tiesos? Kaip visada, sukurs naują religiją. Ir jam pavyks dar daugiau žmonių atitolinti nuo visos Tiesos.

Pagal Paulo Coelho

Valanda laiko

Eilinį kartą grįžęs namo iš darbo vėlai, pavargęs ir susierzinęs, vyras sutiko savo penkiametį sūnų, laukiantį jo prie durų.

„Tėti, ar galiu tavęs kai ko paklausti?“

„Taip, be abejo. Kas yra?“

„Tėti, kiek tu uždirbi per valandą?“

„Klausyk, tai ne tavo reikalas. Kam tau to reikia?“ – piktai atitarė tėvas.

„Aš tiesiog noriu žinoti. Prašau, pasakyk, kiek tu uždirbi per valandą?“ – neatlyžo mažas berniukas.

„Jeigu jau taip nori žinoti, per valandą aš uždirbu dvidešimt dolerių.“

„Ak...“ – nuleido galvą vaikas. - „Tėti, o tu gali man paskolinti dešimt dolerių?“

Tėvas įniršo. „Jeigu tu manęs klausei, kiek aš uždirbu, vien tik tam, kad paskui paprašytum duoti pinigų kokiam nors kvailam žaislui nusipirkti ar dar kokiai nesąmonei, tai marš tik į savo kambarį ir į lovą! Aš dirbu ilgai, sunkias valandas kiekvieną dieną ir neturiu laiko tokiems vaikiškiems žaidimams!“

Berniukas tyliai nuėjo į savo kambarį ir uždarė duris. Vyras atsisėdo ir dar labiau įsiuto dėl vaiko klausinėjimo. Kaip jis drįsta užduoti tokius klausimus tik tam, kad gautų šiek tiek pinigų?

Po valandos vyras nurimo ir pradėjo galvoti, kad gal buvo pernelyg griežtas savo sūnui. Gal jam iš tiesų kažką labai reikia nusipirkti už tuos dešimt dolerių, o juk pinigų jis pernelyg dažnai juk neprašo... Tėvas nuėjo vaiko kambario link ir atsargiai pravėrė duris.

„Sūnau, tu dar nemiegi?“

„Ne, tėti.“

„Aš pagalvojau, kad gal buvau kiek per griežtas su tavimi. Buvo ilga sunki diena ir aš pernelyg susierzinau... Štai dešimt dolerių, kurių tu prašei.“

Vaikas džiaugsmingai pašoko iš lovos. „O, ačiū, tėti!“ Ir, iš po pagalvės ištraukęs keletą kitų suglamžytų banknotų, pradėjo juos skaičiuoti. Tėvą, pamačiusį, kad vaikas ir taip jau turėjo pinigų, vėl pradėjo imti pyktis.

„Klausyk, kodėl tu manęs dar prašei pinigų, jeigu tu ir taip jau jų turėjai?“ – subambėjo vyras.

„Nes aš neturėjau jų pakankamai, bet dabar jau turiu.“ – atsakė berniukas. – „Tėti, aš turiu dvidešimt dolerių. Ar galiu nupirkti valandą tavo laiko?“

Maža Sielelė

Kartą gyveno maža Sielelė, kuri nubėgusi pas Dievą jam tarė: "Aš žinau, kas aš esu!"

"Nuostabu", - atsakė Dievas, - "Ir kas tu esi?"

"Aš esu Šviesa!" – sušuko Sielelė.

"Taip", - nusišypsojo Dievas, - "Tu esi Šviesa."

"Kaip nuostabu!" - nepaprastai apsidžiaugė Sielelė, kad ji pagaliau išsiaiškino tai, ką visos Karalystėje gyvenančios sielos turėjo išsiaiškinti.

Bet netrukus, žinojimo, kas ji yra, pasidarė negana. Viduje pradėjo busti noras būti tuo, kuo ji yra. Tad Sielelė grįžo atgal pas Dievą ir tarė: "Labas, Dieve! Dabar, kai aš žinau, kas aš esu, ar aš galiu dabar tuo ir būti?"

"Nori būti tuo, kuo Tu Jau Esi?" – šypsodamasis paklausė Dievas.

"Bet... aš noriu save patirti..." – nutęsė pasimetusi Sielelė. – "Tada aš noriu patirti save kaip... atleidimą! Taip, aš noriu išmokti atleisti! Argi tai nenuostabus jausmas – atleisti kažkam!"

"Taip, tikrai nuostabus", - pritarė Dievas. – "Bet yra viena problema... Nėra kam atleisti."

"Kaip tai?" – nusistebėjo Sielelė.

"Tiesiog viskas, ką aš sukūriau yra tobula. Nėra nė vienos sielos, kuri būtų mažiau tobula nei tu. Pasižiūrėk aplink."

Tik tada Sielelė pastebėjo, kad jų pasiklausyti susirinko didžiulė minia sielų, iš visos Karalystės. Ir žiūrėdama į visas tas sielas, Sielelė negalėjo nesutikti – nė viena iš jų neatrodė mažiau nuostabi, mažiau didinga ar mažiau tobula.

"Kam tu tada galėtum atleisti?" – paklausė Dievas.

"Nežinau," – pravirko mažoji Sielelė, - "Aš tik noriu... noriu save patirti kaip tą, kuris atleidžia. Noriu pajausti, ką tai reiškia..."

Ir tada iš minios išžengė Draugiška Siela.

"Neverk, Sielele. Aš tau padėsiu", - tarė ji. – "Aš nusileisiu kartu su tavimi į Žemę ir padarysiu kažką, kad tu galėtum atleisti."

"Bet kaip?..." – nustebo Sielelė. – "Juk tu tobula siela! Kaip tu galėtum taip pasiaukoti, nusileisdama žemyn ir darydama kažką blogo?"

"Nes aš myliu tave." – atsakė Draugiška Siela. – "Aš nusileisiu žemyn ir padarysiu kažką baisaus, kad tu galėtum patirti save kaip atleidimą."

"Ačiū tau!" – apsidžiaugė mažoji Sielelė.

"Tik aš tavęs norėčiau paprašyti vieno dalyko," – tarė Draugiška Siela.

"Prašyk manęs, ko tik nori! Bet ko! Bet ko!" – sušuko Sielelė ir džiaugsmo pradėjo šokinėti. - "Aš patirsiu save kaip atleidimą! Aš patirsiu save kaip atleidimą!"

"Kai nusileisime į Žemę, aš turėsiu apsimesti kažkuo į save visai nepanašiu... Prižadėk man, kad tą akimirką, kai aš tau padarysiu kažką labai blogo, tą akimirką, kai aš tau suduosiu smūgį, kuris tave visiškai sugniuždys, tą pačią baisiausią akimirką tavo gyvenime, tu prisiminsi, Kas Aš Esu Iš Tiesų."

Pagal Neale Donald Walsch "Conversations with God" ("Pokalbiai su Dievu")

Daryti tai, ką nori

Po mirties žmogelis atsidūrė nuostabioje vietoje, apsuptoje tokio grožio ir patogumo, apie kurį jis svajojo visą savo gyvenimą. Šalia stovintis baltai apsirengęs žmogus jam tarė: "Tu gali gauti čia ko tik tavo širdis geidžia - bet kokio maisto, bet kokių malonumų ar pramogų."

Apsidžiaugė žmogelis ir pradėjo mėgautis viskuo, apie ką tik gyvenime svajojo. Po ilgų metų malonumų, jis vėl susirado žmogų, apsirengusį baltai, ir jam tarė: "Aš jau pasimėgavau viskuo, kuo norėjau, dabar man reikalingas darbas, kad aš galėčiau jaustis naudingu."

"Apgailestauju", - atsakė jam žmogus, apsirengęs baltai, - "Bet tai yra vienintelis dalykas, ko aš tau negaliu duoti. Čia darbo nėra."

"Po galais!" - pasipiktino žmogelis. - "Tai reiškia, kad aš dabar visą amžinybę turėsiu praleisti mirdamas iš nuobodulio! Jau verčiau aš būčiau Pragare!"

Baltai apsirengęs žmogus, žengė artyn jo ir švelniai tarė: "O kaip tu manai, kur tu esi?"


Pagal Paulo Coelho "Stories for Parents, Children and Grandchildren"

Investuotojas ir žvejys

Kartą amerikietis investuotojas vaikštinėjo jūros pakrante mažame pajūrio miestelyje Meksikoje ir pamatė į uostą įplaukiančią valtį, kurioje gulėjo keletas didelių ir gražių žuvų. Investuotojas pasveikino žveją su puikiu laimikiu ir paklausė, kiek ilgai jam užtruko pagauti šias žuvis.

"Nelabai ilgai", - atsakė žvejys.

"Tai kodėl tada nelikai jūroje kiek ilgiau, kad pagautum daugiau žuvų?", - pasiteiravo bankininkas.

Meksikietis atsakė, jog šių žuvų užteks išmaitinti jo šeimai.

Tada amerikietis paklausė: "O ką tu veiki likusiu laiku?"

"Aš keliuosi vėlai, truputį pažvejoju, pažaidžiu su savo vaikais, pasnaudžiu su žmona. Vakare einu į miestelį susitikti su draugais, mes išgeriame vyno, pagrojame gitara. Aš turiu ką veikti."

Amerikietis pertraukė žveją: "Klausyk, aš esu verslo magistras, pabaigęs Harvardo universitetą ir aš galiu tau padėti. Tu turėtum pradėti žvejoti ilgiau, parduodamas žuvį tu užsidirbsi pinigų ir galėsi nusipirkti didesnę valtį. Didesnės valties dėka tu uždirbsi daugiau pinigų ir galėsi nusipirkti dar vieną valtį, kol galiausiai turėsi visą laivyną. Vietoj to, kad parduotum žuvį tarpininkams, galėsi tiesiogiai derėtis su perdirbėjais arba atsidaryti savo paties fabriką. Tada galėsi palikti savo mažą miestelį ir persikelti į sostinę, Los Andželą, ar net į Niujorką, kur vadovausi savo kompanijai."

Tada meksikietis paklausė: "O kiek tai užtruks?"

"Penkiolika - dvidešimt metų", - atsakė bankininkas.

"O kas tada?"

"O tada ir yra pats įdomumas", - šyptelėjo amerikietis. - "Atėjus tinkamam momentui, tu galėsi paduoti savo bendrovę į akcijų biržą ir uždirbti milijonus."

"Milijonus? O kas tada?"

"O tada tu galėsi nebedirbti, gyventi mažame paplūdimio miestelyje, miegoti ilgai, mažumėlę pažvejoti, pažaisti su savo vaikais, pasnausti su žmona ir leisti vakarus gerdamas vyną ir grodamas gitara su savo draugais."

Pagundų išpardavimas

Suprasdamas, kad jo laikas jau artėja prie pabaigos, Šėtonas nusprendė išparduoti didžiąją dalį savo pagundų asortimento. Įdėjo skelbimą į laikraštį ir visą kitą dieną praleido priiminėdamas pirkėjus savo dirbtuvėse.

Tarp daugybės nuostabių prekių buvo ir akmenys doriesiems suklupti, ir veidrodžiai, išpučiantys savosios svarbos jausmą, ir akiniai, menkinantys kitų žmonių svarbą. Ant sienos taip pat kabėjo ir durklai lenktomis ašmenimis iš pasalų smeigti žmonėms į nugarą, ir magnetofonai, įrašinėjantys tik paskalas ir melus.

"Nesukit sau galvos dėl kainos!" - šaukė Šėtonas potencialiems klientams, - "Imkit šiandien, o sumokėsit tada, kai galėsit!"

Vienas klientas pastebėjo du visiškai nudėvėtus rakandus, stovinčius kampe. Jie visai neatrodė kažkuo ypatingi, bet buvo labai brangūs. Nusistebėjęs klientas paklausė, kuo šie daiktai yra tokie nepaprasti.

"Šiuos įrankius aš naudoju dažniausiai, todėl jie taip ir susidėvėję", - nusijuokė Šėtonas. - "Tik nenoriu, kad jie būtų pernelyg pastebimi, nes tada žmonės žinos, kaip apsisaugoti nuo jų. Bet abu tikrai yra verti prašomos kainos: vienas iš jų yra Abejonė, kitas - Nepilnavertiškumo Jausmas. Kai visos kitos pagundos nepavyksta, šitie du suveikia visada."

Jūros žvaigždė

Kartą ėjo senis pajūriu ir pamatė vaiką, kažką mėtantį jūrą. Priėjęs arčiau jis paklausė vaiko: "Ką tu čia darai?"

Berniukas atsakė: "Metu jūros žvaigždes atgal į vandenyną. Dabar atoslūgis, saulė aukštai, jei jų nesugrąžinsiu į jūrą, jos žus."

"Vaike", - šyptelėjo senis, - "Negi tu nežinai, kad pajūrys tęsiasi mylių mylias ir pakrantėje yra tūkstančiai tokių jūros žvaigždžių. Tu juk nieko negali pakeisti."

Berniukas paėmė dar vieną jūros žvaigždę, įmetė ją jūrą ir tarė: "Bet jai aš galiu pakeisti viską."

Miestas ir kariuomenė

Pasak legendos, sykį Žana D'Ark, bežygiuodama su savo kariuomene, ant kelio sutiko bežaidžiantį mažą berniuką.
"Ką tu čia darai?" - paklausė Žana d'Ark. "Negi nematai? Čia mano miestas!" - atsakė vaikas, rodydamas į ant kelio išdėliotus akmenėlius ir šapelius. "Puiku," - pasakė Orleano mergelė, - "O dabar, prašau, pasitrauk nuo kelio. Man ir mano vyrams reikia prajoti".
Berniukas atsistojo ir piktai pažvelgė į ją: "Miestai nejuda. Kariuomenės gali juos sunaikinti, bet patys miestai lieka kur stovėję".
Žana d'Ark, pažvelgusi į ryžto kupinas vaiko akis, nusišypsojo ir įsakė savo kariams palikti kelią bei apjoti "miestą".

Tikrumas ir abejonė

Vieną rytą, kuomet Buda sėdėjo su savo mokiniais, prie jo priėjo vienas žmogus ir paklausė: "Ar Dievas yra?". "Taip, jis yra", - atsakė Buda. Per pietus prie Budos priėjo kitas žmogus ir taip pat pasiteiravo: "Ar Dievas yra?". "Ne, jo nėra", - atsakė Buda. Vakare atėjo trečias žmogus ir uždavė vėl tą patį klausimą: "Ar Dievas yra?". "Spręsti tau", - pasakė Buda.

Kuomet šis žmogus nuėjo, vienas mokinių neapsikentęs leptelėjo: "Bet tai absurdas, Mokytojau! Kaip gali duoti tokius skirtingus atsakymus į tą patį klausimą?". "Todėl, kad visi jie yra skirtingi žmonės ir kiekvienas jų pasieks Dievą savo keliu. Pirmasis žmogus tikės tuo, ką aš pasakysiu. Antrasis padarys viską, kad mane paneigtų. Trečiasis patikės tik tuo, kuo jam bus leista pasirinkti pačiam."

Girtuoklis mokinys

Dzenbudizmo meistras turėjo šimtus mokinių. Kuomet reikdavo melstis, visi jie melsdavosi, išskyrus vieną, kuris beveik visą laiką praleisdavo būdamas girtas. Bėgo metai, mokytojas seno ir pavyzdingiausi mokiniai vis garsiau pradėjo spėlioti, kas gi bus naujasis lyderis, kuriam bus perduotos didžiausios paslaptys.

Mirties išvakarėse mokytojas pasikvietė girtuoklį mokinį ir būtent jam patikėjo slaptąsias savo žinias. Likusių pasekėjų gretose prasidėjo didžiulis pasipiktinimas. "Kokia gėda!" - šūkavo jie, - "Mes turėsime dabar pašvęsti save netikram meistrui, kuris net nesugeba mums prilygti!"

Išgirdęs jų klegesį, mirštantis meistras atsakė: "Aš galėjau perduoti šias paslaptis tik tam žmogui, kurį gerai pažįstu. Visi mano mokiniai yra baisiai dori ir rodo tik savo gerąsias savybes. Tai pavojinga, nes atrodantys dorais, paprastai tuo užmaskuoja savo tuštybę, išdidumą ir netoleranciją. Būtent todėl aš ir pasirinkau tą mokinį, kurio trūkumus mačiau geriausiai."