šeštadienis, rugsėjo 26, 2009

Neapibrėžtumai


Pastarąjį mėnesį gyvenau ganėtinai neapibrėžtoje situacijoje. Pasibaigus studijoms ir kontraktui darbe, viena vertus, tapau visiškai laisvas daryti ką tik noriu. Kita vertus, neskaitant išorinės laisvės, kažkuria prasme tapau suvaržytas viduje, nes baigdamas vieną gyvenimo etapą, neturėjau jokio konkretaus plano, ką darysiu toliau. Tad neliko nieko kito, kaip tik pasiduoti neapibrėžtumui ir kurį laiką pagyventi jame, kol drumstas vanduo nusės ir vėl pasidarys skaidru.

Neapibrėžtumų mes paprastai vengiame, nes jie asocijuojasi su nežinomybe. O nežinomybė paprastai baugina. Daug ramiau ir saugiau, kai viskas sudėliota į dėžutes ir tu žinai, ko gali tikėtis rytoj. Todėl tai, kas aišku ir apibrėžta, mums atrodo daug geriau nei tai, kas neaišku ir neapibrėžta. Bet iš tikrųjų stiprybė ir slypi būtent neapibrėžtumuose. Neapibrėžtumai - tai galimybės, kūrybinė jėga. Jų nereikia bijoti, jiems priešintis, o tiesiog išmokti gyventi juose. Kai padarome sprendimą, mes tematome tik vieną tašką tolumoje, o iki tol mes matome visą horizontą su atsiveriančiais kalnais, slėniais, miestais, upėmis, ežerais, miškais... Tai yra tikrasis pažinimo džiaugsmas.

Bet neapibrėžtumo periodas mano gyvenime jau eina į pabaigą. Panašu, kad viskas apsisuko šiek tiek ratu ir dar kuriam laikui lieku Londone. O spalio pradžioje trumpam žadu užsukti ir į Lietuvą :)

šeštadienis, rugsėjo 05, 2009

Kasdienė meditacija


Prieš kurį laiką aprašiau vieną meditacijos techniką. Vėliau supratau, kad neparašiau turbūt svarbiausio dalyko - o kokia gi yra meditacijos prasmė? Kas slypi už viso to? Norėčiau sulaužyti dar vieną stereotipą - meditacija tai toli gražu nebūtinai yra sėdėjimas ištisas valandas lotoso pozoje ar ritualas, kuriam reikia pasiruošti ir nusiteikti. Tai yra tai, ką mes galime daryti bet kada - važiuodami autobusu, eidami gatve, valgydami, plaudami indus ar net bendraudami su kitu žmogumi.

Nes iš tikrųjų meditacija yra ne apie ką kitą, kaip apie buvimą čia ir dabar. Mūsų mintys labai retai yra dabartyje, jos pastoviai sukasi apie tai, kas įvyko, ir apie tai, kas gali įvykti. Fiziškai būdami čia, mintyse mes esame kažkur toli. O juk vienintelis dalykas, kas yra tikra, yra tai, kas vyksta būtent šią akimirką. Nes tai, kas buvo praeitą akimirką - nebeturi prasmės, nes tai jau nebeegzistuoja. Ir tai, kas gali būti ateinančią akimirką - taip pat neturi prasmės, nes to nėra ir galbūt to ir nebus. Tiksliau - greičiausiai to nebus, bent jau būtent taip, kaip mes įsivaizduojame, ypač jeigu kalba eina apie kažką tolimesnėje ateityje.

Jeigu teko kada dirbti organizacinį darbą, turbūt puikiai žinote (jei ne - paklauskite žmonių, dirbančių tokį darbą), kad bet koks ilgalaikiškesnis planas, kad ir koks nuostabus jis būtų, galutiniame rezultate niekada nebūna įgyvendintas tiksliai taip, kaip buvo suplanuota pradiniame variante. Nes ateitis negali būti suplanuota, ji yra pilna spontaniškumo ir tuo įdomi. Vien dėl to mūsų gyvenimas ir turi prasmę.

Meditacijos pagrindinis tikslas - išmokyti žmogų būti. Būti čia ir dabar. O tai yra kardinaliai skirtinga nuo to, ką mums perša mus supanti aplinka ir visa vakarų civilizacija. Mes nuolat esame verčiami kažką daryti. Nuo mažų dienų. Atsikelti, pasikloti lovą, nusiprausti, pavalgyti ir t.t. Ir paprastai darant vieną, mūsų mintys jau sukasi apie kitą. O tais retais momentais, kai mes neturime ką daryti ar kai mums tiesiog nereikia nieko daryti, pradedame jaustis labai nepatogiai ir desperatiškai puolame ieškoti, ką pradėti daryti. Net tyla mus veikia nemaloniai - būtinai turime įsijungti muziką, radiją ar televiziją, kad būtų "fonas", kad kažkas vyktų.

Bet iš tikrųjų visas tas mūsų nuolatinis siekis kažką daryti tėra bandymas užslopinti vidinį nerimą ir kuo mes labiau bandome nuo jo bėgti, tuo labiau jis tik stiprėja. Nes mes negalime pabėgti nuo to, kas yra mumyse. Išeitis? Nebėgti. Tiesiog sustoti. Nesistengti kažką būtinai daryti, o tiesiog išmokti būti. Čia ir dabar. Nes tik šis momentas yra vienintelis dalykas, kas yra tikra. Meditacija būtent ir yra apie tai. Ir kaip jau minėjau, tam visai nebūtina sėdėti valandų valandas lotoso pozoje, to puikiai galima išmokti ir kasdieninėje veikloje.

Turėdami laisvą minutę tiesiog sustokite ir pabūkite. Užmerkite akis, pajauskite savo kūną, kvėpavimą, kaip oras patenka pro jūsų šnerves, pakyla iki jūsų viršugalvio, tada nusileidžia iki pilvo apačios, kaip išeina atgal. Išgirskite garsus aplinkui. Pajauskite kvapus. Temperatūrą ore. Drėgnumą arba sausrą. Neleiskite mintims jūsų nunešti kažkur kitur. Tiesiog sukoncentruokite visą savo dėmesį čia ir dabar. Stebėkite, kas vyksta jūsų viduje ir išorėje aplink jus. Tiesiog stebėkite. Stenkitės ne vertinti, o tiesiog išgirsti, pajusti, užuosti.

Lygiai tą patį galite daryti ir atsimerkę - eidami gatve ar parku. Apsižiūrėkite aplink - kokie yra žmonės, pastatai, medžiai ir kiti objektai šalia. Pasistenkite pamatyti kuo daugiau detalių. Jokiu būdu nevertinkite, tiesiog stebėkite, žiūrėkite išplėstomis vaiko akimis, tarsi viską matytumėte pirmą kartą. Įsižiūrėkite - kuo šis medis ypatingas? Kuo jis skiriasi nuo visų kitų? Koks jis yra? Pabūkite su juo. Pajauskite jį. Tapkite juo. Čia ir dabar.

Lygiai tą patį galite daryti ir su bet kuria veikla. Plaudami indus negalvokite apie tai, ką darysite juos suplovę, kas jūsų lauks rytoj darbe ar kas suerzino jus šiandien. Tiesiog būkite čia ir dabar. Pajauskite bėgantį vandenį iš čiaupo, rankoje laikomą lėkštę, išvyskite kaip vandens purslai nuplauna nešvarumus, kaip vanduo subėga gilyn į kriauklę. Bent akimirkai pajauskite, kad pasaulyje daugiau niekas neegzistuoja - tik jūs, ši kriauklė, vienoje rankoje laikomas indas, kitoje - kempinėlė ir tekantis vanduo. Nes šią akimirką būtent tai ir yra jūsų pasaulis. Vienintelis tikras ir realus. Ir tik jame galite surasti vidinę ramybę ir džiaugsmą.