Atsakymų beieškant arba Pokalbiai su Dievu

Kad ir kokie būtų mūsų gyvenimo ir egzistencijos tikslas ir prasmė, manau, nesuklysiu pasakęs, jog vienas iš pačių svarbiausių dalykų yra surasti sau atsakymus į kertinius egzistencinius klausimus. Kas aš esu? Kas yra visa tai, kas yra aplink mane? Kokia yra mano vieta visame tame, kas yra aplink mane? Ar yra kažkas daugiau - Dievas, kažkokia aukštesnė jėga? Jei taip, koks yra mano asmeninis santykis su Juo ar su Tai? Ir, mano galva, ne tiek yra svarbu, kokie yra tie atsakymai, bet svarbu, kad jie mus tenkintų viduje, leistų įprasminti savą egzistenciją ir vestų pirmyn, įgalindami mus augti.

Pamenu, kai būdamas vaikas svajojau, jog kaip būtų nuostabu, jeigu turėtum galimybę pasikalbėti su kažkuo ir gauti tikrus atsakymus į tuos pagrindinius kertinius klausimus. Ir kad žinotum, jog tai iš tikrųjų yra tiesa. Jau tada, savo mažoje galvelėje supratau, jog tai iš esmės pakeistų visą egzistenciją ir leistų gyventi visai kitaip. Bet, kaip turbūt visai ir nesunku nuspėti, niekas neatėjo ir tų atsakymų man nesudiktavo, tad neliko nieko kito, kaip tik pačiam leistis į savęs ir pasaulio pažinimo kelionę, po kruopą rinkti informaciją įvairiose religijose, filosofijose, išmintingų žmonių žodžiuose, tikrinti ją savo širdimi ir protu, bandant surasti raktą šioje kolosalioje dėlionėje.

Bet ši kelionė turbūt yra vienas nuostabiausių dalykų gyvenime. Kažkuria prasme ji niekada nesibaigia. Su kiekviena nauja patirtimi, naujai gauta informacija, naujai atėjusiu suvokimu, mūsų pasaulio ribos plečiasi. Ir tie atsakymai, kurie tave tenkino vakar, galbūt nebetenkins ryt. Nebent tu tiek atkakliai laikysiesi įsikibęs į savo tiesas, kad atmesi bet kokią informaciją, prieštaraujančią tavo įsitikinimams, arba iškreipsi ją savaip. Pavyzdžių yra pilna tiek religiniame fundamentalizme, tiek ir moksliniame materializme (scientizme).

Bet kuo yra daugiau radikalumo, tuo yra mažiau tiesos. Bent jau mano (neradikalia) nuomone :) Nes mes labai mėgstame skirstyti viską į juodą ir baltą, kadangi visas mūsų mąstymas yra paremtas poliariškumo principu ir mums yra labai sunku perlipti šį dualumą. Mes pamirštam, kad visai tai tėra tik mūsų pačių susikurtos sąvokos, atsiradusios turbūt su pirmosiomis kalbos užuomazgomis, kai reikėjo kažkaip pavadinti Tai ir atskirti nuo to, kas Nėra Tai. Dualumo paties savaime nėra.

Be abejo, visos mūsų galvoje esančios schemos, požiūriai, atsakymai yra ilgų metų veiklos rezultatas ir juos pakeisti ne visada yra lengva. Bet kartais naujų patirčių ir naujos informacijos lavina tiesiog šluote nušluoja mūsų pastolius ir pasaulėvaizdį tenka pradėti dėliotis nuo pat pradžių. Tik kaskart atstačius jie tampa vis tvirtesni ir daug mažiau pasiduodantys stichijoms. Bet tam yra būtina išmokti juos nugriauti ir vėl atstatyti.

Manieji pastoliai irgi griuvo ne kartą. Bet kas kartą perdėliodamas turimą informaciją savo galvoje bei patirtį savo širdyje ir atstatydamas savo pasaulėvaizdį iš naujo, pasijusdavau esantis arčiau savęs, arčiau pasaulio ir arčiau tiesos. Ir įdomu tai, kad po eilę metų trukusių paieškų, kurių metu iš daugybės įvairiausių šaltinių po smiltelę susidėliojau savo dabartinę pasaulėžiūrą, kažkada netikėtai radau knygą, kurioje beveik visi mano sunkiai surasti ir sau išsigryninti atsakymai buvo pateikti labai paprasta forma. It toje vaikystės svajonėje: klausimas - atsakymas. Et, kad šią knygą kas nors man būtų davęs paskaityti tada! Bet nežinia, kaip tuomet būčiau visa tai priėmęs ir nebūčiau apturėjęs tokios nuostabios pažinimo kelionės, kurią turėjau dabar :)

O tiems, kurie ieško atsakymų į klausimus ir tiems, kurie jau turi atradę juos tenkinančius atsakymus, parekomenduočiau paskaityti Neale Donald Walsch "Pokalbius su Dievu". Jokiu būdu nebūtina viso to, kas ten pateikta, priimti aklai, bet perskaityti ir sau įsivertinti ten išsakytas mintis tikrai verta. Juolab skaitosi išties lengvai.

Tai yra trijų knygų serija (tiesa, paskui yra išleista ir įvairių tesinių). Aš pats esu perskaitęs tik pirmąją dalį, tad ją ir parekomenduosiu. Bet jeigu sudomins, galėsite paskaityti ir kitas dvi knygas :) Gero skaitymo ir įdomių įžvalgų ;)

Neale Donald Walsch. Pokalbiai su Dievu. Pirmoji knyga. Antroji knyga. Trečioji knyga.

Heidelbergas. Pirmieji įspūdžiai

Jau mėnuo laiko kaip esu Heidelberge, tai turbūt jau pats laikas pasidalinti ir pirmaisiais įspūdžiais :) Vokietija man niekada nebuvo ta šalis, kuri keltų didesnius sentimentus, tačiau jau per pirmąsias savaites šis kraštas man pasirodė daug artimesnis lyginant su Didžiąja Britanija. Vokiečiai tarytum kiek paprastesni, nuoširdesni ir turi mažiau dirbtinumo nei britai, o ir kultūra yra kur kas panašesnė į mūsų lietuviškąją. Na, bent jau iš pirmo žvilgsnio :)

Heidelbergas labai smagus miestelis. Pabėgus iš daugiamilijoninio Londono, šis nedidelis pusantro šimto tūkstančių gyventojų teturintis pietų Vokietijos miestas yra smagi atgaiva sielai. Gražus pasaulinių karų nenuniokotas barokinis Vilnių primenantis senamiestis su virš miesto stūgsančia senovine pilimi (kalbama, jog miestas taip patikęs vienam amerikiečių generolui, kad šis antrojo pasaulinio karo metu čia įrengė amerikiečių bazę ir taip buvo išvengta jo subombardavimo), viena ilgiausių pėsčiųjų gatvių Europoje, seniausias ir vienas pačių garsiausių Vokietijos universitetų bei puikus klimatas (tai karščiausia ir labiausiai saulėta Vokietijos vieta) padarė Heidelbergą viena labiausiai lankomų Vokietijos vietų.

Heidelbergo senamiestis ir pilis

O apie tai, kad Heidelbergas yra savotiški Vokietijos tropikai, liudija ir medžiuose gyvenančios laukinės... papūgos :) Niekas gerai nežino, iš kur jos čia atsirado, nors mitų yra įvairių. Galbūt pabėgo iš šalia esančio zoologijos sodo, galbūt atskrido iš kažkur toliau, bet jos gyvena čia jau gan seniai ir panašu, kad joms čia visai patinka. Ir net atslenkanti žiema, atrodo, jų visai negąsdina ir neverčia skristi į daug mielesnius šiltus kraštus. Na, bent jau apie tai bylojo šiek tiek sustirusi, bet pirmojo sniego nepalaužta viena žaliagalvė tropinė paukštė, įsikūrusi visai šalia mano instituto pakelėje augančiuose medžiuose :)

Miestą supančių kalvų viršūnės pirmosios pasitinka žiemą

Vaizdingi Nekaro upės slėniai, apsupti miškingų kalvų, nedidelis senovine kultūrine dvasia alsuojantis studentiškas miestas sukuria išties ypatingą atmosferą. Tai vieta, kurioje išties gera būti, ir kurioje nuo pat pirmųjų dienų pasijaučiau it namuose. Viduje neblėsta jausmas, kad esu būtent ten, kur ir turiu būti. Tarytum kažkas specialiai mane būtų atvedęs čia. Ir pačiam visai tai yra labai įdomu ir keista. Jei kažkas man dar prieš metus būtų pasakęs, kad studijuosiu sporto mokslo (kieno??) doktorantūrą Vokietijoje (kur??), būčiau turbūt nepatikėjęs. Bet keistų atsitiktinumų (sutapimų?) virtinė atvedė mane būtent čia ir vidinis jausmas sako, kad einu teisingu keliu. Belieka tik sulaukti, kur tas kelias mane nuves ;)

Permainų vėjais

Ne, sulaukus trisdešimties gyvenimas nepasibaigė. Netgi priešingai - supratau, kad jis kaip tik prasideda ;) Ir ta pusmečio tyla turbūt nebylus to įrodymas. Bet dabar aš vėl čia ir pasidalinsiu šiek tiek naujienų.

Pavasaris ir ruduo turbūt yra idealiausias laikas permainoms. Papūtęs šiaurės vėjas kartais ir mus pakviečia kelti sparnus. Su šiuo šiaurės vėju pakilsiu ir aš. Supratau, kad mano laikas Londone tiesiog atėjo į pabaigą. Įdomu, kad tai supratau ir pasakiau išeinąs iš darbo dar visai nežinodamas, kur mano kelias pasisuks toliau. Tiesa, variantų turėjau. Kokius tris. Vieną už kitą skirtingesnius. Bet turbūt tame visas gyvenimo žavesys ir yra, kai priimdamas sprendimą nežinai, kas bus toliau. Tiesiog išeini į nežinomybę. Tada iš tiesų perlipi savo ribas ir leidi sau augti.

Dabar jau žinau. Iš ūkanotojo Albiono kelsiuosi į žemyninę Europą, į poetų ir mąstytojų žemę - das Land der Dichter und Denker. O jei kiek tiksliau - į Heidelbergą, nediduką pietvakarių Vokietijos miestą, garsų seniausiuoju Vokietijoje universitetu, kuriame, beje, ir praleisiu tris artimiausius savo gyvenimo metus studijuodamas doktorantūroje ir toliau tyrinėdamas sąmoningus sapnus :) Tik šį kartą tai bus susiję ne su kūrybišku problemų sprendimu, o su... sportu :) Bet apie visa tai plačiau papasakosiu kažkada vėliau.

Vokietija šalis įdomi. Jaučiu tik, kad su savo varganu dešimties vokiškų žodžių žodynu (Guten Tag! Ja! Bitte! Schnelle! Auf Wiedersehen!) ir pusiau vegetariniais mitybos įpročiais, lengva nebus :) Bet kur yra iššūkiai, ten yra ir naujos galimybės. O viską sudėjus į vieną krūvą, patirtis, panašu, kad laukia tikrai įdomi!

Prieš persikeldamas į Vokietiją, neužilgo grįšiu į Lietuvą porai trejetui savaičių. Po pusantros savaitės atostogų rugpjūtį supratau, kad man dar tikrai reikia tėvynėje pasibūti :)

Trisdešimt

Kažkada šis skaičius atrodė grėsmingas. Solidus, rimtas. Atspindintis tam tikrą, visuomenės įpareigotą, statusą. Keletą pakopų pažengusi karjera, šeima, vaikai, pasodintas medis, pastatytas - ar bent jau pradėtas statyti! – namas... Įdomu, kur aš būčiau, jeigu visa tai turėčiau? :) Turbūt kažkur giliai sustingusiame laike... O gal... šviesiame rytojuje? :)

O esu stebuklingoje kryžkelėje. Ten, kur susikerta daugybė kelių. Atsisukęs atgal matau tai kylantį aukštyn, tai besileidžiantį kelią, kuriuo atėjau. Vingiuojantį pro nuostabius slėnius, kalnų viršūnes, miškus, jūrų pakrantes, išsišakojantį į daugybę mažų takų ir takelių, kuriais aš galbūt galėjau ateiti. Priekyje manęs laukia dar didesnė gausybė kelių, vienų už kitus įdomesnių. Bet aš žinau, kad visi jie iš tiesų veda ten pat ir kad ir kurį iš jų bepasirinksiu, aš nueisiu ten, kur turiu nueiti.

Buvimas kryžkelėje turbūt yra vienas nuostabiausių dalykų. Tai yra ta vieta, kur atsiveria galimybės. Ir aš esu laimingas, kad galiu sutikti savo trisdešimtmetį būtent čia. Nes aš žinau, kad manęs laukia daugybė nuostabių dalykų :) Pirmasis jų – kelionė į Maroką jau po poros dienų :) O kadangi, it kokia keista taisyklė, visas didesnes keliones seka kažkokios permainos mano gyvenime, toliau turėtų būti tik įdomiau ;)

Mitybos ypatumai

Gerų pora mėnesių atgal nusprendžiau atsisakyti mėsos. Nors panašios mintys galvoje sukosi netrumpai, vis pritrūkdavo to kažko, to trigerio, kuris paimtų ir galų gale priverstų padaryti šį sprendimą. Ir staiga tas trigeris atsirado. Ir ten, kur jo galbūt visai ir nesitikėjau. Juo tapo filmas "Earthlings". Net nežinau, ar pats filmas mane kažkuo paveikė, ar tiesiog jis buvo laiku ir vietoje. Bet jis, ir po jo pamatyta dar viena dokumentinė juosta, mane privertė peržiūrėti savo mitybos įpročius ir juos iš esmės pasikoreguoti.

Savęs vadinti vegetaru labai didelių pretenzijų neturiu, nes vis dar valgau žuvį ir jūros gėrybes. Tiksliausiai turbūt šiuo metu save galėčiau įvardinti pesketaru :) Bet klijuoti etikečių nelabai mėgstu ir noriu, todėl paklaustas apie savo mitybines pažiūras, tiesiog atsakau, kad stengiuosi nevalgyti mėsos. O kadangi kiekvienas naujas dalykas gyvenime atveria naujus požiūrio taškus ir įžvalgas, tad pasidalinsiu keletu tokių paprastų pastebėjimų.

Atsisakymas mėsos natūraliai skatina sveikesnius mitybos įpročius ir kūrybiškumą. Turėdamas daug mažesnį pasirinkimą, tu pradedi daug labiau galvoti ką valgai ir atidžiau rinktis maisto produktus bei patiekalus. Dažniau pradedi gaminti namuose iš natūralių produktų ir lavinti savo vaizduotę bei kūrybinius sugebėjimus. Patį pirmą savaitgalį atsisakęs mėsos sugalvojau pasigaminti grikių kotletus, kas man, žmogui, dėl viengungiško gyvenimo ypatumų praktiškai nesigaminančiam maisto, buvo tikrai nuostabus pasiekimas! Jau nekalbant apie tai, kad buvo ir tikrai skanu :)

Mėsos nevalgymas pakeičia ir visą vidinę energetiką. Tai, kad nevalgydamas mėsos jautiesi daug žvalesnis ir energingesnis, buvau girdėjęs iš daugybės vegetarų, bet kažkodėl manęs tai neįtikindavo. Kol pagaliau nepabandžiau pats :) Galbūt tai tik savitaigos dalis, galbūt tai iš tiesų padaro kažkokius organinius pokyčius mūsų fiziologijoje, bet tai tikrai veikia!

O svarbiausia – jautiesi išties gerai, kai valgydamas maistą žinai, jog nė vienas naminis gyvūnas nebuvo užaugintas žiauriomis sąlygomis ir bejėgiškai nudaigotas tam, kad tu galėtum užkimšti savo skrandį... Įdomu tai, kad kuomet paklaustas, kodėl nevalgai mėsos - o mėsą valgantiems paprastai tai būna labai idomu :) - atsakai, jog tai darai dėl etinių sumetimų, žmonės paprastai pasimeta. Pasakymai, kad tai yra sveikiau ar kad galbūt aš tiesiog šiaip nemėgstu mėsos, jiems atrodo kur kas įtikinamesni. O čia – kažkokie etiniai sumetimai... Tau... religija neleidžia valgyti mėsos?..

O ir religijos vienaip ar kitaip riboja mėsos vartojimą. Pasak Biblijos, Adomas ir Ieva gyvendami rojuje nevalgė mėsos ir tik po pirmosios nuodėmės nusviesti žemyn patapo mėsėdžiais. Kiauliena nevalgoma Judaizme ir Islame, jautiena – induizme, o džainizme apskritai draudžiama valgyti bet kokią mėsą. Didžiojoje daugumoje religijų apskritai, jei ir nėra draudžiama, tai yra bent jau rekomenduojama pasirinkti mitybą be mėsos.

Bet net ir nežiūrint į religijas, manau, kiekvienas tobulėjantis žmogus su augančiu sąmoningumu kažkada prieina tą slenkstį, kai pasirenka vegetarinius mitybos įpročius. Augdamas viduje tu vis labiau peržengi save ir tavo suvokimas tampa vis labiau globalus ir mažiau pririštas prie tavojo ego. Egocentriškumą natūraliai pradeda keisti ekocentriškumas. O kuomet tavo požiūris į save ir pasaulį tampa vis labiau ekologiškas, tu tiesiog automatiškai prieini tą ribą. Kažkada buvau girdėjęs posakį, kad negali būti ekologišku ir tebevalgyti mėsą. Pagaliau tą išties supratau. Ir tai ne tik pakeitė mano mitybos įpročius, bet ir sąmonės būseną apskritai.

Maža Sielelė

Kartą gyveno maža Sielelė, kuri nubėgusi pas Dievą jam tarė: "Aš žinau, kas aš esu!"

"Nuostabu", - atsakė Dievas, - "Ir kas tu esi?"

"Aš esu Šviesa!" – sušuko Sielelė.

"Taip", - nusišypsojo Dievas, - "Tu esi Šviesa."

"Kaip nuostabu!" - nepaprastai apsidžiaugė Sielelė, kad ji pagaliau išsiaiškino tai, ką visos Karalystėje gyvenančios sielos turėjo išsiaiškinti.

Bet netrukus, žinojimo, kas ji yra, pasidarė negana. Viduje pradėjo busti noras būti tuo, kuo ji yra. Tad Sielelė grįžo atgal pas Dievą ir tarė: "Labas, Dieve! Dabar, kai aš žinau, kas aš esu, ar aš galiu dabar tuo ir būti?"

"Nori būti tuo, kuo Tu Jau Esi?" – šypsodamasis paklausė Dievas.

"Bet... aš noriu save patirti..." – nutęsė pasimetusi Sielelė. – "Tada aš noriu patirti save kaip... atleidimą! Taip, aš noriu išmokti atleisti! Argi tai nenuostabus jausmas – atleisti kažkam!"

"Taip, tikrai nuostabus", - pritarė Dievas. – "Bet yra viena problema... Nėra kam atleisti."

"Kaip tai?" – nusistebėjo Sielelė.

"Tiesiog viskas, ką aš sukūriau yra tobula. Nėra nė vienos sielos, kuri būtų mažiau tobula nei tu. Pasižiūrėk aplink."

Tik tada Sielelė pastebėjo, kad jų pasiklausyti susirinko didžiulė minia sielų, iš visos Karalystės. Ir žiūrėdama į visas tas sielas, Sielelė negalėjo nesutikti – nė viena iš jų neatrodė mažiau nuostabi, mažiau didinga ar mažiau tobula.

"Kam tu tada galėtum atleisti?" – paklausė Dievas.

"Nežinau," – pravirko mažoji Sielelė, - "Aš tik noriu... noriu save patirti kaip tą, kuris atleidžia. Noriu pajausti, ką tai reiškia..."

Ir tada iš minios išžengė Draugiška Siela.

"Neverk, Sielele. Aš tau padėsiu", - tarė ji. – "Aš nusileisiu kartu su tavimi į Žemę ir padarysiu kažką, kad tu galėtum atleisti."

"Bet kaip?..." – nustebo Sielelė. – "Juk tu tobula siela! Kaip tu galėtum taip pasiaukoti, nusileisdama žemyn ir darydama kažką blogo?"

"Nes aš myliu tave." – atsakė Draugiška Siela. – "Aš nusileisiu žemyn ir padarysiu kažką baisaus, kad tu galėtum patirti save kaip atleidimą."

"Ačiū tau!" – apsidžiaugė mažoji Sielelė.

"Tik aš tavęs norėčiau paprašyti vieno dalyko," – tarė Draugiška Siela.

"Prašyk manęs, ko tik nori! Bet ko! Bet ko!" – sušuko Sielelė ir džiaugsmo pradėjo šokinėti. - "Aš patirsiu save kaip atleidimą! Aš patirsiu save kaip atleidimą!"

"Kai nusileisime į Žemę, aš turėsiu apsimesti kažkuo į save visai nepanašiu... Prižadėk man, kad tą akimirką, kai aš tau padarysiu kažką labai blogo, tą akimirką, kai aš tau suduosiu smūgį, kuris tave visiškai sugniuždys, tą pačią baisiausią akimirką tavo gyvenime, tu prisiminsi, Kas Aš Esu Iš Tiesų."

Pagal Neale Donald Walsch "Conversations with God" ("Pokalbiai su Dievu")

Reminiscencijos

Kartais kažkoks prisiminimas netikėtai išnyra iš užmaršties ir iškyla prieš tavo akis. Primindamas, koks tu buvai ir kuo tu gyvenai kažkada tada.

žmogau, žiūrėk - ten sėdi tavo dievas!
parimęs, vienišas toksai.
jis džiaugėsi tada, kai basas tu lakstei po pievą,
bet ko jam rieda ašaros nūnai?

o tu, juk taip ilgai vis jo ieškojai,
parklupdamas ėjai pirmyn,
bandei surasti kelią savo rojun,
o kai radai - tu nuėjai tolyn.

Šias eiles parašiau turbūt keliolika metų atgal, vėlyvojoje paauglystėje. Kažkiek paprasta, naivu, bet širdyje išlieka nemažiau brangu.

Hare Krišna

Prieš keletą dienų senoje ir beveik nebenaudojamoje e-pašto dėžutėje radau laišką. Pavadintą "Jūsų naujojo gyvenimo pradžia". Turinys žemiau (tekstas neredaguotas). Kaip rašoma laiške, pasidalinęs juo, pajusiu džiaugsmą ir ramybę. Tad ir pasidalinu :) Galbūt kažkam bus įdomu :)

Sveiki, vienisas keliautojau

Pagaliau, JUS sulaukete tos dienos, kai gali ivykt kazkas tokio, kas pakeis visa Jusu tolimesni gyvenima. Taip taip, butent, pasikeis viskas... :)

Isivaizduokite, kad atejote pas isminciu ir dabar galite jo klaust bet ko ir jis Jums atsakys i visus Jus dominancius klausimus. Nera tokio klausimo i kuri jis neatsakytu. Jis net turi paruoses tokius atsakymus, kurie bus uzduodami net tolimoje ateityje tokio pat mielo zmogaus kaip ir Jus, kuris stovi dabar ir bando klaust. Klauskite drasiai, i viska bus atsakyta. Cia ne pokstas, tai tikra tiesa.

Taigi, dabar Jums reikia tik vieno, imt ir parsisiust visas zemiau esancias knygas, kuriose surasyti visi atsakymai i visus klausimus, kokius tik gali zmogus siuo metu, praeityje ir ateityje gilintis. Sios knygos ne paprastos, jos nesa savy dziaugsma ir gyvenimo prasme.

http://www.failai.in/show/F/0102689BD/saves.pazinimo.mokslas.zip
http://www.failai.in/show/F/318B36476/Kelione.-.i.-.saves.-.atradima.pdf
http://www.failai.in/show/F/1AE38449B/Yogos.tobulybe.pdf
http://www.failai.in/show/F/D1A4B6A55/ANAPUS.gimimo.ir.mirties.pdf
http://www.failai.in/show/F/CEB4AD1C7/Tobuli_klausimai.ir.tobuli.atsakymai.pdf
http://www.failai.in/show/F/1B9333CDD/Sri.Isopanisad.pdf
http://www.failai.in/show/F/DA854C367/srimad-bhagavatam.2giesme.pdf
http://www.failai.in/show/F/8EFBDEACE/Srimad.-.Bhagavatam-I-2dalis.pdf
http://www.failai.in/show/F/7E5C4E08B/Srimad_Bhagavatam-I-1dalis.pdf

Tai knygos, per kurias Jums bus perduotos tokios zinios, kuriu taip ilgai ieskojote, kurios duos Jums viska.

Siuskites ir skaitykite, taip pat perduokite jas kitiems, nes uz tai Jus pajusite is karto dziaugsma. Pabandykite ir isitikinsite, kad tai tiesa. Pasiuskite savo draugams el. Pastu sitas nuorodas, ispradziu isbande patys. Ir is karto uzlies Jus ramybe.... Juk zmogus iesko ramybes, tik ramybe yra ne rytoj, o cia ir dabar, pas mus viduje. Pazadinkte ramybe per sias knygas ateinancia ismintimi...

Pasiraso

Jusu Mielas Draugas, kuris kviecia Jus pas Save, kuris nori Jums duot tikra GYVENIMA. PASIKLIAUKITE JUO...

Kalno kelias pas Mahometą

Apie Eckhart Tolle bestselerį "The Power of Now" ("Šios akimirkos jėga") girdėjau jau senokai. Tai buvo dar viena iš tų knygų "kada nors paskaitysiu". O kadangi mano norimų perskaityti knygų sąrašėlis ir taip netrumpas, tai reiškė viena - artimiausiais mėnesiais jos tikrai neskaitysiu. Apie buvimą čia ir dabar aš ir taip puikiai žinau, o čia dar daugiamilijoninis bestseleris... Tikrai nepanašu į pakankamai rimtą skaitalą, o už dar vieną populiariosios psichologijos self-help šedevrą yra krūvos vertingesnių knygų.

Kartą beklaidžiodamas po Londoną, netyčia užklydau į nedidelį knygynėlį. Pasirinkimas toli gražu ne pats didžiausias, bet visos knygos žiauriai pigios, po porą svarų. Nors turiu didžiulę silpnybę knygoms, dėl savo klajokliško gyvenimo būdo stengiuosi kiek įmanydamas jų nepirkti. Bet kartais tiesiog nesusilaikau. Nesusilaikiau ir tą kartą. Pamačiau Nietzsches "Zaratrustrą", kurią jau velniškai seniai norėjau perskaityti, ir pamačiau "The Power of Now". Nelygioje skaitovo ir klajoklio kovoje triumfavo pirmasis. Klajoklis dar bandė siūlyti apsiriboti Nietzsche, bet skaitovas pergalės užtvirtinimui pasigriebė ir "The Power of Now", nors skaityti jos artimiausiu metu ir neplanavo. Dėl aukščiau išvardintų priežasčių. Svarbiau buvo iškovota pergalė ir trofėjai, kurie garbingai atsistojo į lentyną.

Praėjus keletui dienų ar savaičių pabudau iš sapno. Nors po visų eksperimentų su sapnais, pastaraisiais mėnesiais mano sapnų prisiminimas kone visai išgaravo, šį sapną prisiminiau. Ir prisiminiau, kaip sapne kažkas mane labai primygtinai įtikinėjo, kad yra labai puiki knyga... "The Power of Now". Pamenu, jog sapne atsakiau, kad ją turiu ir reikės paskaityti. O gal tikrai paskaityti? Toptelėjo mintis ryte. Gal reikės... Kada nors...

Važiuodamas metro po darbo, kažkaip atkreipiau dėmesį į priešais sėdėjusią merginą, beskaitančią knygą. "The Power of Now" - švietė raidės nuo knygos viršelio... Na, šito tai jau tikrai perdaug! Supratau, kad pasirinkimo tikrai neturiu. Ir grįžęs namo pradėjau skaityti...

Reziumė? Puiki knyga. Tikrai rekomenduoju :) O Dievui kartais tenka nemažai pastangų įdėti, kad kalnas visgi nueitų pas tingų Mahometą :)

Menininko pasimatymai

Prieš kurį laiką rašiau apie rytinius puslapius - vertingą Julios Cameron techniką kūrybiškumo lavinimui. Menininko pasimatymai - tai antroji sudedamoji Cameron siūlomos kūrybiškumo atstatymo programos dalis, papildanti pirmąją. Jeigu rytinius puslapius būtų galima įsivaizduoti kaip radijo siųstuvą - mes išsakome savo svajones, nerimą, nepasitenkinimą, džiaugsmus, viltis, tai menininko pasimatymai būtų radijo imtuvas - savęs atvėrimas įžvalgoms ir įkvėpimui.

Taigi, kas gi tie menininko pasimatymai? Tai tiesiog iš anksto suplanuotas ir paskirtas laikas jūsų vidiniam vaikui, jūsų vidiniam menininkui. Pora valandų kartą per savaitę, kurias turite praleisti tik su savimi - be jokių mylimųjų, vaikų, draugų, telefonų skambučių ir panašių dalykų. Tai yra išimtinis laikas jums ir menininkui jūsų viduje.

Ką daryti tas dvi valandas? Bet ką, kas tik jums atrodo malonu ar įdomu. Nueikite pažiūrėti besileidžiančią saulę, pasivaikščiokite upės ar ežero pakrante, nueikite į zoologijos sodą, muziejų ar parodą. Palaidykite aitvarą. Pažiūrėkite seną filmą ar išsikepkite pyragą. Užsukite į bažnyčią pasiklausyti vargonų muzikos ar tiesiog gatvėje grojančio muzikanto. Pažiūrėkite į tai kūrybiškai. Įsiklausykite savo mažojo menininko viduje. Galbūt jis tiesiog nori leisti muilo burbulus - eikite ir tai padarykite!

Svarbu, kad jūs tą laiką praleistumėte vieni ir padarytumėte kažką malonaus ir įdomaus sau. Palyginimui įsivaizduokite, kad turite mažą mylimą vaiką, bet jis gyvena kartu su jūsų buvusiu partneriu ir tegalite jį pamatyti tik kartą per savaitę nustatytu laiku porai valandų. Turbūt pasistengtumėte kas kartą tą laiką praleisti kiek galima įdomiau. Lygiai taip pat yra ir su mažuoju menininku jūsų viduje. Tad išnaudokite galimybę nuveikti kažką mielo ir įdomaus. Pasilinksminkit ;)

Earthlings

Earthlings - tai angliškas žodis, reiškiantis Žemės gyventojus. Ir tai ne tik apie mus. Be žmogaus Žemėje įvairiais duomenimis gyvena dar nuo kelių iki keliasdešimt milijonų gyvūnų rūšių. Ir jie taip yra Žemės gyventojai. Lygiai tokie pat, kaip ir mes. Tik šiek tiek mažiau sąmoningesni ir mažiau galingesni. Bet turintys ne mažesnę teisę būti čia negu turime mes. Ir tai, kad mes esame sąmoningesni ir galingesni, jokiu būdu nereiškia, kad galime išnaudoti juos taip, kaip tik mums patinka. Turbūt net kaip tik priešingai...

"Earthlings" - tai dokumentinis filmas apie tai, kaip mes elgiamės su jais. Mylite naminius gyvūnėlius? Mėgstate apsilankyti cirke ar zoologijos sode? Valgote mėsą? Dėvite odinius drabužius? Tada šis filmas būtent jums. Jis nėra lengvas. Priešingai - sunkus ir vietomis tikrai žiaurus. Bet tai yra tas filmas, kurį būtina pamatyti. "Jeigu turėčiau galimybę duoti visam pasauliui pažiūrėti vieną filmą, tai būtų Earthlings", yra pasakęs australų filosofas Peter Singer.

Pasak filmo kūrėjų, jeigu skerdyklos turėtų stiklines sienas, visi mes būtume vegetarai. Pažiūrėję šį filmą jei vegetarais ir netapsite, tai tikiu, kad į kai kuriuos dalykus po jo pradėsite žiūrėti visai kitaip.

Garso takelį šiam filmui sukūrė garsus amerikiečių atlikėjas Moby.