Kartais kažkoks prisiminimas netikėtai išnyra iš užmaršties ir iškyla prieš tavo akis. Primindamas, koks tu buvai ir kuo tu gyvenai kažkada tada.
žmogau, žiūrėk - ten sėdi tavo dievas!
parimęs, vienišas toksai.
jis džiaugėsi tada, kai basas tu lakstei po pievą,
bet ko jam rieda ašaros nūnai?
o tu, juk taip ilgai vis jo ieškojai,
parklupdamas ėjai pirmyn,
bandei surasti kelią savo rojun,
o kai radai - tu nuėjai tolyn.
Šias eiles parašiau turbūt keliolika metų atgal, vėlyvojoje paauglystėje. Kažkiek paprasta, naivu, bet širdyje išlieka nemažiau brangu.
sekmadienis, vasario 07, 2010
Reminiscencijos
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
2 komentarai:
Kaip tikra! Palietė širdį..
Ir maloniai nustebinai.. Eilių kūrėjams jaučiu ypatingus sentimentus. O ar dabar kuri?
Ačiū, kad pasidalinai :)
Bent eilių jau tikrai seniai nerašiau. Bet turbūt būtų visai įdomu vėl pabandyti :)
Rašyti komentarą