Londonas

Prabėgus daugiau nei pusmečiui nuo mano emigracijos pradžios, noriu pasidalinti keliais savo pastebėjimais apie gyvenimo Londone ypatumus.

Turbūt pati pirma reakcija atvykus į Londoną yra šokas. Tu tarsi svieste įsviečiamas į kunkuliuojantį šurmulį, kuriame išnyksta bet kokios ribos tarp skirtingų rasių, kultūrų, tautų, netgi lyčių. Apskritai ribų čia nėra beveik jokių. Nežinau, kaip reikia atrodyti, kad į tave kažkas atkreiptų dėmesį. Gali stūgauti kiek tik balso stygos ištraukia Trafalgaro aikštės vidury ar bėgioti nuogas Oksfordo gatve pirmyn atgal ir tai klausimas, ar kažkas tavimi labai susidomės :)

Bet laisvė ir multikultūriškumas, be abejo, dalykai tikrai nėra blogi. Na, bet jau man tai kur kas įdomiau viešajame transporte šalia savęs matyti auksinėm grandinėm apsikarsčiusi juoduką, nuo galvos iki kojų apsimuturiavusią musulmonę, nedrąsiai į visas puses besižvalgantį siauraakį azijietį ar kokią pavėpusią jauną anglę su krūva maišelių iš nesibaigiančių "sale'ų" nei tuntą piktai rūškanų lietuviškų bobučių veidų :)

O jei truputėlį rimčiau, tai vienas iš keisčiausių fenomenų čia - laiko tėkmė. Laikas kažkaip Londone bėga žvėriškai greitai. Savaitė prabėga kaip pora dienų, mėnuo kaip savaitė... Tiesiog atrodo, jog esi kažkokioje nesibaigiančioje tėkmėje, kuri žaibišku greičiu tave neša ir nespėsi atsipūsti, o gyvenimas taip ir pralėks. Jausmai, vidinės būsenos keičiasi taip pat beprotišku tempu, per dieną gali išgyventi kelis pakilimus iki didžiausios ekstazės ir nukritimus iki giliausios depresijos. Viskas atrodo taip laikina, reliatyvu ir trapu...

Žmonės jaučiasi pakankamai vieniši ir atsiradus mažiausiai galimybei, bent kažkiek artimesnei sielai, iš paskutiniųjų griebia, stveriasi to vargano šiaudo, kuris neišlaikęs ekspektacijų svorio tuoj pat lūžta, ir greitai atėjusį džiaugsmą keičia dar greičiau ateinantis nusivylimas... Daugybė žmonių taip ir įstringa šiame velnišku greičiu besisukančiame samsaros rate...

Bet kuriuo atveju, Londonas - ypatinga vieta ir esu dėkingas likimui, kad galiu patirti visa tai. Tik žinau, kad likti gyventi čia tikrai nenorėčiau, nes tada turbūt taip ir likčiau nesupratęs, kur tas mano gyvenimas prabėgo...

Camino de Santiago prisimenant

Jau kurį laiką galvojau pasidalinti kai kuriomis mintimis apie savo patirtį Santjago kelyje, bet taip vis ir neprisiruošiau to padaryti :) Ir nutiko taip, kad gan netikėtai sau pačiam daviau interviu Jungtinėje Karalystėje leidžiamam lietuviškam savaitraščiui "Infozona" ta tema. Straipsnis su mano įspūdžiais iš Camino de Santiago žemiau. Minčių, susijusių su Santjago keliu, mano galvoje yra tikrai daug, tad labai tikiuosi pagvildenti dar šią temą vėlesniuose savo "postuose".


SANTJAGO KELIAS ATVEDĖ Į LONDONĄ

Turbūt mažai yra žmonių kuriems nepatiktų keliauti, ypač šiais laikais, kai įmanoma aplankyti vos ne kiekvieną pasaulio kampelį. Tačiau, matyt, nedaugelis pasirinktų tokią kelionę, kai vietoj patogios lovos viešbutyje net nebūtų aišku, ar išvis pavyks nakvynę gauti, o prieš akis lauktų 800 km kelio pėsčiomis.

Noras pasikeisti

Tadas Stumbrys (28) į piligriminį Šv. Jokūbo kelią (isp. „Camino de Santiago“) išsiruošė netikėtai, nors apie jį žinojo gana seniai. Pajutęs, kad gyvenime reikalingos permainos, Tadas paliko darbą Lietuvoje ir iškeliavo į Ispaniją. Jis norėjo pabūti su savimi ir susidėlioti tolimesnius planus. „Apsisprendžiau labai greitai ir lengvai, ir tik jau būdamas oro uoste pajutau nerimą – visgi pirmą kartą vykau kažkur vienas ir ne kelioms dienoms ar savaitei, o daugiau nei mėnesiui“, - prisimena jis.

Tado kelionė prasidėjo bulių kautynėmis garsiame Pamplonos mieste Ispanijos šiaurėje ir visą 700 km kelią iki pagrindinio piligrimų tikslo – Santjago de Kompostelos – vaikinas buvo pasiryžęs nueiti pėsčiomis. Pirmieji sunkumai laukė tik atvykus, kai per valandą be žemėlapio reikėjo surasti specialius piligrimų nakvynės namus, vadinamus „albergue“, nes šie užsidarydavo 22 valandą. „Suradau nakvynės namus likus 10 minučių iki uždarymo, tačiau mano džiaugsmą greitai pakeitė nusivylimas, nes vietų ten nebebuvo. Tiesa, nakvoti gatvėje neteko, man parodė pensioną ir jau ryte pasiėmęs specialų pasą ir išsiruošęs į kelionę tapau piligrimu“, – pasakojo pašnekovas. Pasas yra reikalingas visiems piligrimams, tai jų - „tapatybės liudijimas“, ant kurio kiekviename „albergue“ dedami antspaudai, taip pažymint visą nueitą kelią ir įrodant, kad piligrimas jį sąžiningai nuėjo.

Kelyje Tadui teko nakvoti įvariuosiuose nakvynės namuose, kuriuose miegodavo nuo kelių žmonių iki keliasdešimties ar dar daugiau. Dalis jų buvo mokami, dalis veikdavo aukos principu. Didžiausią įspūdį Tadui paliko nakvynės namai įsikūrę mažoje tūkstančio metų senumo tamplierių bažnytėlėje, kur nebuvo nei elektros, nei karšto vandens.

„Namų prižiūrėtojas senukas, ne tik suteikė pastogę ir rūpinosi mumis, bet ir atliko specialų ritualą pagal krikščionišką tradiciją – nuplovė mums kojas prieš vakarienę, tuo parodydamas pagarbą savo svečiams. Tačiau piligrimas tuo ir skiriasi nuo turisto, kad jis nieko nereikalauja ir pasitenkina tuo, kas yra duodama, todėl kiekvieno „albergue“ patirtis vertinga“, - įdomią patirtį prisimena pašnekovas.

Kelyje – vienas

Tadas keliavo populiariu piligriminėms kelionėms metų laiku – rugpjūtį ir rugsėjį, kai šiuo keliu traukia tūkstančiai žmonių. Jis ėjo vienas, bet nesijautė vienišas, nes kelyje teko sutikti įvairiausių piligrimų iš viso pasaulio. Tado nuomone, geriausią šį kelią eiti vienam, o ne su draugija. „Taip gali išlaikyti savo tempą – nieko nestabdavai ar neskubini, o vienišas tikrai nesijauti. Per visą kelią buvo tik porą atkarpų, kur nesutikau nė vieno žmogaus. Be to, tarp piligrimų užsimezga bendrumo jausmas, nes visi keliauja tuo pačiu keliu, turi tą patį tikslą, tad jautiesi būdamas bendraminčių gretose. O svarbiausia tai, kad dauguma žmonių keliauja ne dėl religinių sumetimų, o norėdami pabūti su savimi ir išspręsti gyvenimo dilemas. Toks buvo ir mano tikslas“, - teigė pašnekovas.

Pasijuto išsivalęs

Kelias pakeitė Tado požiūrį į piligrimystę apskritai. „Jei anksčiau žodis „piligrimas“ man asocijavosi daugiau su kažkokiu religiniu fanatizmu, kelyje į tai pradėjau žvelgti visai kitaip. Piligrimas – tai ieškantis žmogus, turintis tikslą ir nepaisydamas visų sunkumų kantriai žingsnis po žingsnio besistumiantis pirmyn“.

Tadas teigia, kad gyvenimo kelyje paprastumas ir ilgas buvimas gamtoje puikiai padeda atgauti vidinę pusiausvyrą. Kiekviena diena prasidėdavo vienodai: anksti ryte jis išsiruošdavo į kelią ir iki pietų, porą kartų trumpai stabtelėdamas pailsėti, nueidavo apie 25 km. „Galima nueiti ir kur kas daugiau, buvau sutikęs porą sportiškų piligrimų, kurie per dieną bandė nueiti po 50 km, tačiau jau po poros tokių dienų negalėjo net pajudėti. Tada iškyla klausimas: ko tu nori iš kelio? Mes ir taip gyvename bėgime, nuolatiniame strese, todėl toks paprastas gyvenimo ritmas kaip tik ir atneša ramybę. Pradedi pastebėti dalykus, į kuriuos nekreipdavai dėmesio, džiaugiesi smulkmenomis ir kelias tau suteikia naują pažinimą. Viduramžiais žmonės eidavo piligriminiu keliu, norėdami gauti nuodėmių atleidimą ir įdomu, kad tai iš tikrųjų veikia – praėjęs šį kelią, aš pasijutau išsivalęs ir tapęs geresniu žmogumi.“

Kas tas „Camino de Santiago“?

Šis piligriminis kelias per savo tūkstantmetį egzistavimą niekada neprarado reikšmės ir populiarumo. Kelio tikslas – Santjago de Kompostela miestas, kur katedroje saugomi Šv. Jokūbo palaikai. Kelias yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, ir yra vienas iš trijų žymiausių piligriminių kelių, kuriais eidavo tikintieji, norintys išpirkti savo nuodėmes. Kiti du keliai vedė į Romą prie Šv. Petro kapo (Via Francigena) ir į Jeruzalę.

Nors teigiama, kad kiekvienas kelias, vedantis į Santjago de Kompostelos miestą, yra piligriminis, tačiau pats populiariausias yra „Camino Frances“, prasidedantis Prancūzijoje esančiame Saint-Jean-Pied-de-Porto miestelyje ir besitęsiantis 800 km per beveik visą Ispaniją. Jokūbo kelias turi savo simbolį, kurį nešasi kiekvienas pilgrimas – tai moliusko kriauklė. Šiuo simboliu yra žymima viskas, kas susiję su keliu.

Kelio prasmė suvokiama jo pabaigoje

Šiandien Santjago keliu traukia tūkstančiai žmonių. Kai kurie važiuoja dviračiais, kiti net joja arkliais, tačiau dauguma keliauja pėsčiomis. Kiekvienas pasirenka šį kelią turėdamas skirtingą tikslą, tačiau, be abejonės, visi išsineša nepakartojamą patirtį.

Todėl apie šio kelio patirtį dažnai sakoma, kad yra „camino“ (isp. kelias), kuriuo tu eini, ir „camino“, kurį išgyveni viduje. O išgyventi „camino“ viduje yra daug sudėtingiau nei jį nueiti, nes patirti išgyvenimai žmonėms dažnai atveria kitą gyvenimo perspektyvą. Kaip teigė Tadas, kelio prasmė suvokiama jo pabaigoje. „Pasiekęs Santjago de Kompostelą, stiprių išgyvenimų nepajutau, bet turbūt todėl, kad jau anksčiau žinojau, jog tai nėra mano „camino“ pabaiga – buvau apsisprendęs pratęsti kelionę dar 100 km iki vandenyno. Ir tik Finisterre miestelyje, kuomet vakare, kartu su kitais piligrimais, palydėję saulę ant vandenyno kranto sukūrėme laužą ir simboliškai sudeginome kai kuriuos drabužius, suvokiau, kad tai yra mano kelio ir mano piligrimystės pabaiga. O įdomiausia tai, kad visus atsakymus į klausimus, kurių ieškojau kelyje, jau žinojau kelionės pradžioje, kelias tik padėjo tuo įsitikinti“, - šyptelėjo pašnekovas. Tačiau Tadas nesigailėjo, kad teks sugrįžti į realų pasaulį, nes jau pusiaukelėje suvokė, kokių pokyčių nori savo gyvenime. Todėl jau Ispanijoje jis nusipirko bilietą į Londoną į vieną pusę. Jis suprato, kad ir po „camino“ yra kitų, naujų kelių tik jau tikrame gyvenime, į kurį jis išmoko pažvelgti kitaip.

Augustina Jaudegytė, "Infozona"