sekmadienis, birželio 28, 2009

Meditacijos technika


Kuo toliau, tuo labiau Vakaruose vis populiaresnės tampa įvairios meditacijos technikos. Apie meditacijos objektyvią naudą daug nešnekėsiu - yra atlikta krūva mokslinių tyrimų, rodančių, kad meditacija sumažina stresą, skausmą, kraujo spaudimą ir t.t. Manau, daug svarbesnė yra subjektyvi nauda. Rytų tradicijose mūsų protas prilyginamas išprotėjusiai beždžionėlei, be paliovos šokinėjančiai nuo vienos medžio šakos ant kitos. Taip ir mūsų galvoje viena mintis be paliovos veja kitą ir jeigu jas pastebėtumėte, pamatytumėte, kad turbūt koks 90% minčių yra tos pačios, kurios buvo vakar :)

Meditacijos pagrindinis tikslas ir yra - nuraminti tą išprotėjusią beždžionėlę :) Tiesiog atsiriboti nuo visų išorinių trikdžių ir pabūti savimi. Ištrūkti iš to minčių chaoso galvoje ir pabūti sąmoningu. Ir tai ne tik padės jums išsivaduoti nuo streso ar įgauti vidinę ramybę, bet ir pažinti save bei gauti vertingas įžvalgas. Tai kelias vidinės ramybės ir pažinimo link.

Turbūt kiekvienam susidomėjusiam meditacija iškyla natūralus klausimas - o kaip gi medituoti? Pamenu, keletą metų atgal aš pats bandžiau savarankiškai pasipraktikuoti - atsisėsti tokioje pusiau lotoso pozoje, užsimerkti ir stengtis apie nieką negalvoti. Ir natūraliai likau nusivylęs - pabandyk jūs, pavyzdžiui, negalvoti apie rožinį dramblį :) Natūralu, kad kaip tik galvoje ir suksis ta mintis, kaip čia dabar negalvoti apie tai :)

Meditacijos technikų yra labai įvairių. Aš jokiu būdu nesu ekspertas šioje srityje, bet tiesiog esu bandęs keletą technikų ir pasidalinsiu paprasčiausia iš jų, kuri, manau, gali būti naudinga pradedančiajam. Tai jokiu būdu nėra kažkokia religinė praktika, tiesiog sąmoningo kvėpavimo pratimas :)

1. Atsisėskite patogiai ant kėdės, kad pėdos tvirtai remtųsi į žemę, o nugara būtų ištiesta (jeigu norite, galite atsisėsti ir ant grindų).

2. Rankas padėkite ant kelių, užmerkite akis.

3. Kvėpuokite lengvai ir švelniai pro nosį. Nesistenkite savo kvėpavimo pakeisti, tiesiog leiskite, kad kvėpavimas vyktų savo natūraliu ritmu.

4. Kvėpuodami natūraliu ritmu, pajauskite, kaip oras įeina pro jūsų šnerves ir kaip jis paskui pro jas išeina.

5. Sutelkite savo dėmesį savo ties šnervėmis ir stebėkite, kaip oras pro jas įeina ir išeina, be žodžių suvokdami "aš dabar įkvepiu" ir "aš dabar iškvepiu". Tiesiog būkite su savo kvėpavimo pojūčiu.

6. Neleiskite savo dėmesiui kartu su oru keliauti žemyn į jūsų plaučius.

7. Jeigu pajausite, kad jūsų dėmesys nuslinko kažkur kitur - sutrikdė pašaliniai garsai, pradėjote galvoti ar svajoti apie kažką ar galbūt tiesiog snūstelėjote, dėl to jokiu būdu nesusierzinkite. Tiesiog pripažinkite tai, kas įvyko, ir vėl grąžinkite savo dėmesį į kvėpavimo pojūčius ties šnervėmis.

8. Kartais jūsų kvėpavimas gali natūraliai pagreitėti ar sulėtėti. Leiskite tam vykti, tiesiog būkite sąmoningi apie tai.

9. Tęskite šį pratimą tiek, kiek jums norisi (galite pradėti nuo 10-15 minučių).

Tikiuosi, ši technika pasirodys naudinga. Jeigu iškiltų kokių klausimų, nebijokite klausti :)

Ir pabaigai - vienas pastebėjimas. Pradėjus medituoti turbūt vienas iš pirmų atradimų daugeliui būna suvokimas, jog minčių šaltinis tai nėra mūsų sąmoningas aš, mūsų ego. Mūsų sąmoningas aš gali tik pakreipti tą minčių srautą viena ar kita linkme, bet pačios mintys atsiranda savaime. Ir tada kyla natūralus klausimas - jeigu mintys nėra mano paties sąmoningas produktas, tai iš kur jos tada atsiranda? Bet apie tai galbūt kažkada vėliau :)

penktadienis, birželio 26, 2009

Daryti tai, ką nori


Po mirties žmogelis atsidūrė nuostabioje vietoje, apsuptoje tokio grožio ir patogumo, apie kurį jis svajojo visą savo gyvenimą. Šalia stovintis baltai apsirengęs žmogus jam tarė: "Tu gali gauti čia ko tik tavo širdis geidžia - bet kokio maisto, bet kokių malonumų ar pramogų."

Apsidžiaugė žmogelis ir pradėjo mėgautis viskuo, apie ką tik gyvenime svajojo. Po ilgų metų malonumų, jis vėl susirado žmogų, apsirengusį baltai, ir jam tarė: "Aš jau pasimėgavau viskuo, kuo norėjau, dabar man reikalingas darbas, kad aš galėčiau jaustis naudingu."

"Apgailestauju", - atsakė jam žmogus, apsirengęs baltai, - "Bet tai yra vienintelis dalykas, ko aš tau negaliu duoti. Čia darbo nėra."

"Po galais!" - pasipiktino žmogelis. - "Tai reiškia, kad aš dabar visą amžinybę turėsiu praleisti mirdamas iš nuobodulio! Jau verčiau aš būčiau Pragare!"

Baltai apsirengęs žmogus, žengė artyn jo ir švelniai tarė: "O kaip tu manai, kur tu esi?"


Pagal Paulo Coelho "Stories for Parents, Children and Grandchildren"

šeštadienis, birželio 20, 2009

Evangelija pagal Tomą

Prieš daugiau nei šešiasdešimt metų šalia Nag Hammadi miestelio Egipte buvo rasta senovinių rankraščių kolekcija. Trylikoje papirusinių knygų (kodeksų) iš viso buvo penkiasdešimt du rankraščiai, parašyti koptų kalba. Iš jų visų vienintelis buvo išlikęs beveik nepažeistas, tai - Evangelija pagal Tomą.

Ši evangelija, kurios autoriumi skelbiamas apaštalas Tomas (greičiausiai parašyta jo mokinių), skiriasi nuo keturių kanoninių. Jos tikslas nebuvo papasakoti Jėzaus Kristaus gyvenimo istoriją, o tik užrašyti jo paties pasakytus žodžius. Evangelijos parašymo data nėra aiški (datuojama nuo 60 iki 140 m. po Kr.), bet sprendžiant iš rašymo stiliaus, tikėtina, kad ji buvo parašyta anksčiau nei keturios kanoninės (dialogas yra archajiškesnė rašymo forma nei naratyvas).

Bet kuriuo atveju, Evangeliją pagal Tomą, manau, turi pasakyti kai ką svarbaus kiekvienam iš mūsų. Nesvarbu, laikote save krikščioniu ar ne, tikite Jėzaus Kristaus dieviškumu ar manote, kad jis buvo tiesiog žmogus, bet, be jokios abejonės, tai buvo vienas pačių šviesiausių protų visoje žmonijos istorijoje ir Evangelija pagal Tomą yra tarsi pokalbis su Juo. Šis pokalbis nėra paprastas, vietomis netgi itin sudėtingas, bet tikrai vertingas.

Į lietuvių kalbą Evangeliją pagal Tomą išvertė Petras Račius. Tiesa, jo vertime buvo gana nemažai netikslumų. Kai kuriuos iš jų bandė pataisyti Tomas Girdzijauskas, bet jo korekcijos irgi nepanaikino visų ten buvusių trūkumų. Žemiau yra lietuviškas vertimas su mano pataisymais, remiantis kelių skirtingų vertimų (tarp jų - ir pažodinio) sulyginimais, kuris, tikiu, kiek tiksliau atitinka originalų rankraštį.

Jei pastebėtumėte kokių netikslumų ar tiesiog turėtumėte kokių pastabų ar komentarų, būčiau dėkingas, jei parašytumėte.

Evangelija pagal Tomą (pdf, 102 kb)

trečiadienis, birželio 17, 2009

Kada gana yra gana


Vakar buvau vienoje gana įdomioje paskaitoje pavadinimu "Kada gana yra gana", kurią skaitė vienas žymiausių šiuolaikinių Vedantos (induizmo filosofijos mokykla) aiškintojų Swami Parthasaraty. Pasidalinsiu keliomis įstrigusioms mintimis.

Žmonės yra vedami dviejų pagrindinių motyvų - siekio įgyti ir siekio patirti malonumą. Paprastai mes galvojame, kad jeigu įsigysime kažką, tada mes jau tikrai būsime laimingi. Na, tarkim, sėdi sau žmogelis be darbo ir galvoja: "Ech, turėčiau aš darbą, tada tai galėčiau normaliai gyventi, o dabar..." Ir, sakykim, jis tą darbą gauna. Iš pradžių, aišku, apsidžiaugia, bet praeina kuris laikas ir pradeda galvoti: "Kas iš to, kad aš tada darbą turiu, atlyginimas mažas... Va, Petras - daug mažiau dirba, už mane irgi negudresnis, o iš atlyginimo sugebėjo naują mašiną nusipirkti, o aš turiu su prikimštais troleibusais į darbą važinėti..." Pakelia jam atlyginimą, nusiperka ir jis mašiną, bet tada pamato, kad kas iš to, kad turi pinigų, bet nėra to artimo žmogaus šalia, su kuriuo jaustųsi laimingas. Ir kaip manote, jeigu atsirastų tas mylimas žmogus, ar tada būtų jis laimingas? Turbūt ne, tada jam iki laimės trūktų nuosavo būsto ar dar kažko...

Be abejonės, siekti įgyti kažką tikrai nėra blogas dalykas, bet labai svarbu yra suprasti, kad dabartinė tavo laimė neturi priklausyti nuo to, ką tu įgysi ateityje. Kitaip sakant, tu neturi galvoti, kad patapsi laimingas įgijęs kažką (išsilavinimą, darbą, mylimą žmogų, mašiną, namą ir pan.). Nes kai tu įsigysi tai, tada tau tikrai iki pilnos laimės įsireiks dar kažko ir taip pasaka be galo... Mes pernelyg dažnai save lyginame su tais, kurie yra aukščiau mūsų - turi daugiau pinigų, geresnį darbą, išsilavinimą, daugiau žinių - ir tada mes pasijaučiam kažkokie nepilnaverčiai... O juk pagalvojus, kiek žmonių gyvena prasčiau negu mes? Vien tai, kad mes turime rankas, kojas, matome, girdime - jau yra didžiulė laimė, nes kiek žmonių to neturi. O dar pagalvojus, kad turime pakankamai vandens, maisto, stogą virš galvos ir dar kažkiek pinigų kišenėj - mes turėtume būti išvis laimingi, nes turbūt pusė pasaulyje gyvenančių žmonių to neturi!

Žiūrėkime ne tai ko, mums trūksta, o tai, ką mes turime. Tai yra vienintelis kelias tapti laimingais. Nei daiktai, nei kiti žmonės mums laimės neatneš - mes norėsime tik dar ir dar visko daugiau. Net ir tai, kas mums teikia malonumą, ilgainiui to džiaugsmo suteikia vis mažiau ir mažiau, kol galiausiai išvis nebeteikia jokio malonumo, bet darome tai vien tam, kad tas mums nesukeltų nemalonių potyrių... Paklauskite kokio alkoholiko ar narkomano - kiek jiems suteikia malonumo eilinė alkoholio ar narkotikų dozė. Ogi nė kiek. Jie tai daro vien tam, kad nepatirtų skausmo ir kitų nemalonių pojūčių dėl abstinencijos... Taip ir mes pastoviai vis didiname ir didiname savo "dozes", malonumo patirdami kas kartą vis mažiau ir mažiau... O išmokę džiaugti tuo, ką turime, galėsime džiaugsmingai su nuostaba šuktelėti, kaip kad Sokratas, pasivaikštinėjęs po Atėnų turgų: "Kiek daug pasaulyje yra daiktų, kurių man nereikia!"

trečiadienis, birželio 10, 2009

Kaip nepatirti neigiamų emocijų


Neseniai suvokiau vieną genealiai paprastą dalyką - tėra viena vienintelė priežastis dėl ko mes patiriame kažkokias neigiamas emocijas, susierzinimą, pyktį, stresą, frustracijas ir panašiai. Viena vienintelė. Tiesiog paimkite ir prisiminkite keletą bet kokių situacijų, kuomet patyrėte kažkokias neigiamas emocijas ir pagalvokite, kas yra tas esminis dalykas, kuris jas sieja. Pamatysite, kad visur buvo vienintelė priežastis - jūs norėjote, kad įvyktų vienaip, o realiai įvyko kitaip. Norėjote, kad būtų A, o įvyko B (be abejo, tai gali būti ir džiaugsmo šaltinis, jei B jūsų subjektyviu suvokimu yra daug geriau nei A). Viskas, daugiau priežasčių nėra. Tik šita. Paprasčiau nei 2 х 2 :)

Kuo mažiau mes kažko tikimės, tuo mažiau mes turime galimybių būti nuvilti. Mes labai dažnai siekiame, kad įvyktų būtent taip, kaip norime mes, kažko visą laiką tikimės iš kitų žmonių, aplinkybių, paties savęs, norime pakreipti gyvenimą savo susikurta vaga, tvarkingai viską dėlioti į savo susikurtas lentynėles. Dėl to prarandame spontaniškumo džiaugsmą ir labai dažnai būname nuvilti - nes įvyko kitaip, nei norėjome mes. O juk gyvenimas ir įdomus savo spontaniškumu, naujais posūkiais, atradimais, nes jeigu iš anksto gautume surašytą savo scenarijų nuo pat gimimo iki mirties ir mus tereikėtų tik atvaidintį iš anksto paskirtą vaidmenį be jokių improvizacijų, ar būtų tada iš viso prasmė gyventi?

Budistai tai suprato jau gana seniai ir jų neprisirišimo (non-attachment) sąvoka yra būtent apie tai. Viskas yra laikina. "Ir tai praeis" - kaip sakoma sename posakyje, todėl nėra prasmės prisirišti prie daiktų, žmonių ar aplinkybių, nes nuo tik paskui patirsime neigiamas emocijas. Reikia tiesiog išmokti leisti tekėti gyvenimui sava vaga ir džiaugtis tuo, ką jis duoda. Būti čia ir dabar, o ne prisirišti prie praeities ar bandyti per prievartą kreipti situacijas savo susigalvota linkme.

Visu tuo aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad reikia spjauti į viską, gyventi betikslį hedonistinį gyvenimą ir niekuo nesirūpinti. Nors, aišku, kai kam tai irgi gali būti kelias :) Tikslą, be jokios abejonės, reikia turėti ir žinoti, kur link tu eini. Tiesiog reikia būti maksimaliai lanksčiam ir be išankstinių nusistatymų - atviram naujoms patirtims ir besikeičiančioms aplinkybėms (anglai tam turi puikų žodį - open-minded). Jeigu kažkas įvyko kitaip nei aš norėjau ar tikėjausi - tai jokiu būdu ne nesėkmė, o tik pasikeitusios aplinkybės, pagal kurias aš pasikoreguoju savo planus ir einu toliau.

Be abejo, visa tai kur kas sunkiau, kai atsiremia į žmonių tarpusavio santykius, kai įsijungia jausmai. Nes ypač iš artimų žmonių mes labai dažnai kažko tikimės. Norime, kad jie būtų tokie, kokiais juos norime matyti mes, tokiu būdu jiems neleisdami tiesiog būti savimi, o versdami juos dėtis mūsų nustatytą kaukę. Besąlygiška meilė - tiesiog mylėjimas žmogaus tokio, koks jis yra, o ne dėl to, kad jis yra toks, kokį norime jį matyti mes - yra turbūt vienas iš sunkiausiai išmokstamų dalykų. Bet tai yra vienintelis kelias į tikrai laimingus santykius. Tiesiog būti su žmogumi čia ir dabar, duoti jam geriausia tai, ką turi, priimti jį tokį, koks yra ir kuo mažiau kažko iš jo tikėtis - turbūt tokia būtų tobulų tarpusavio santykių formulė :)

Laimės formulė yra iš tiesų paprasta ir kad išvengti neigiamų emocijų tereikia labai nedaug - tik atverti save pasauliui ir leisti tekėti gyvenimui laisva ir spontaniška vaga.

sekmadienis, birželio 07, 2009

Namai


Vienas draugas atsiuntė nuorodą į šį tikrai nuostabų filmą, kurį verta pamatyti kiekvienam iš mūsų. Nes tai filmas apie mus. Ir apie mūsų namus. Mūsų Žemę. Planetą, kuri davė mums gyvybę, mus išnešiojo ir kurią mes dabar beatodairiškai naikiname. Mokslininkų teigimu, mums beliko vos 10 metų pakeisti savo įpročius, nes paskui ekologinė katastrofa taps neišvengiama. Kaip teigia filmo kūrėjai, jau per vėlu būti pesimistais, metas būti optimistais.

"Home" filmo autorius - žymus prancūzų fotomenininkas Yann Arthus-Bertrand. Filmas yra nekomercinis ir nemokamas, kad jį galėtų pamatyti kuo daugiau žmonių, todėl labai kviečiu pasidalinti juo su kitais. Nes tai ne tik įstabaus grožio filmas, bet ir turintis pasakyti kai ką itin svarbaus. Kiekvienam iš mūsų.

Filmo treileris:


Filmas "Home" anglų kalba

Filmas "Home" rusų kalba

ketvirtadienis, birželio 04, 2009

Kiek reali yra realybė?


Ar kada nors susimąstėte, kiek reali yra mūsų suvokiama realybė? Na, tarkim, matau aš dabar prieš save stalą - o kas ten yra iš tikrųjų? Jeigu manote, kad stalas yra sudarytas iš kietai sulipusių molekulių, o jos - iš kietai sulipusių atomų "rutuliukų", ir aš stalą galiu pačiupinėti dėl to, kad jie yra labai tankiai susispaudę - tai pagalvokite iš naujo - taip nėra :) Paimkime patį paprasčiausią vandenilio atomą su branduoliu ir vienu vieninteliu elektronu ir padidinkime jį milijonus kartų. Dabar įsivaizduokite didžiulį futbolo stadioną. Žirnis, padėtas jo centre, atitiktų atomo branduolį, o dulkelė pačios tolimiausios tribūnos gale - tą vienintelį elektroną. O kas viduryje? Ogi nieko, tiesiog tuštuma.

Jeigu galvojate, kad tas "žirnis" stadiono centre - atomo branduolys - yra materialus rutuliukas, kurį išdidinus milijonus kartų būtų galima "pačiupinėti" - taip irgi nėra :) Nėra tokio dalyko kaip materija, kaip Einšteinas bandė pasakyti savo žymiąja formule е=mc2 - masė ir energija yra vienas ir tas pats. Laikas ir erdvė taip pat nėra du atskiri dalykai ir jie nėra absoliutūs, o tik reliatyvūs. Tai, kas iš vieno atskaitos taško gali būti suvokiama kaip laikas, iš kito gali būti suvokiama kaip... erdvė. Remiantis reliatyvumo teorija, nėra absoliučios realybės, tiek laikas, tiek erdvė yra santykiniai.

Kvantinė fizika žengia žingsnį dar toliau - visa tai, kas yra aplink, tėra daugybė galimybių, o mūsų sąmonė yra tai, kas iš tų galimybių sukuria konkrečią realybę. Ir ta konkreti realybė sukuriama ne kažkur ten, bet mūsų galvoje. Paimkim, kad ir psichologiją, kaip įrodo sąmoningi sapnai, nėra jokio skirtumo tarp mūsų suvokiamos realybės sapne ir realiame gyvenime. Tas pats stalas man sapne atrodys lygiai taip pat realus ir materialus, nors jis tebus tiktai sąvoka mano galvoje. Nes ir šis stalas, kurį matau dabar prieš save, tėra tik sąvoka mano galvoje. Būtent, tik koncepcija mano galvoje ir nieko daugiau. Kas ten yra iš tikrųjų? Turbūt tik energija, o galbūt ir išvis nieko :)

Tad kodėl, paklausite, ir aš, ir tu galime matyti ir čiupinėti tą patį stalą, jei ten iš tikrųjų nieko nėra? O todėl, kad mes abu nuo pat gimimo esame išmokyti žaisti pagal tas pačias taisykles. Įsivaizduokite, kad gimstate kokio nors metų metus trunkančio spektaklio scenoje ir visi aktoriai vaidina savo roles pagal nustatytą scenarijų. Ir jūs taip pat priimsite tas pačias spektaklio taisykles net nepagalvodami, kad visa tai farsas ir yra kažkokia kita tikresnė realybė už scenos ribų. Kaip toje Platono alegorijoje apie olą - sėdėsite žiūrėdami į ugnies šešėlių žaismą ir priimsite tai kaip pačią realybę, o ne realybės atspindį.

Mūsų mąstymas ir suvokimas operuoja mūsų turimomis sąvokomis. Pavyzdžiui, viena Afrikos tautelė naudoja tą patį žodį žaliai ir mėlynai spalvai apibūdinti. Ir užaugę vaikai nebeskiria šių dviejų spalvų - nes jie teturi tik sąvoką galvoje joms apibūdinti - jiems tai yra vienas ir tas pats. Lygiai taip pat ir mes, pamatę kažkokį naują daiktą, jį automatiškai priskiriame vienai ar kitai jau turimai kategorijai. Ir jeigu jūsų pojūčių lauke atsidurtų kažkoks absoliučiai nepažįstamas objektas, kuriam neturėtumėte kategorijos, jūs jo... nematytumėte :) Pasakojama, kad europiečių kolonistams atvykus į naująjį pasaulį, vietiniai gyventojai nematydavo jų didžiųjų laivų, tik mažas valteles, nes tiesiog niekada nebuvo susidūrę su tokiais objektais.

Visa tai jokiu būdu nėra naujos idėjos. Tai, ką šiuolaikinė fizika, psichologija ir kiti mokslai atrado tik XX amžiuje, buvo žinoma jau keli tūkstančiai metų atgal. Pagrindinė idėja Rytų tradicijose - Induizme, Budizme - ir yra ta, kad visa mūsų suvokiama realybė tėra tik iliuzija - maja - ir mums tereikia tik suvokti tai ir išsilaisvinti. Lygiai tą patį bandė pasakyti ir Jėzus Kristus: "Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Ir nieko jums nebūtų neįmanomo" (Mt 17, 20). Nes tas kalnas yra vien dėl to, kad mes jį suvokiame, o ne dėl to, kad jis yra iš tikrųjų. Kitaip sakant, jis yra ne kažkur ten, o tik mūsų galvoje. Kaip ir visa mūsų suvokiama realybė.