trečiadienis, birželio 10, 2009

Kaip nepatirti neigiamų emocijų


Neseniai suvokiau vieną genealiai paprastą dalyką - tėra viena vienintelė priežastis dėl ko mes patiriame kažkokias neigiamas emocijas, susierzinimą, pyktį, stresą, frustracijas ir panašiai. Viena vienintelė. Tiesiog paimkite ir prisiminkite keletą bet kokių situacijų, kuomet patyrėte kažkokias neigiamas emocijas ir pagalvokite, kas yra tas esminis dalykas, kuris jas sieja. Pamatysite, kad visur buvo vienintelė priežastis - jūs norėjote, kad įvyktų vienaip, o realiai įvyko kitaip. Norėjote, kad būtų A, o įvyko B (be abejo, tai gali būti ir džiaugsmo šaltinis, jei B jūsų subjektyviu suvokimu yra daug geriau nei A). Viskas, daugiau priežasčių nėra. Tik šita. Paprasčiau nei 2 х 2 :)

Kuo mažiau mes kažko tikimės, tuo mažiau mes turime galimybių būti nuvilti. Mes labai dažnai siekiame, kad įvyktų būtent taip, kaip norime mes, kažko visą laiką tikimės iš kitų žmonių, aplinkybių, paties savęs, norime pakreipti gyvenimą savo susikurta vaga, tvarkingai viską dėlioti į savo susikurtas lentynėles. Dėl to prarandame spontaniškumo džiaugsmą ir labai dažnai būname nuvilti - nes įvyko kitaip, nei norėjome mes. O juk gyvenimas ir įdomus savo spontaniškumu, naujais posūkiais, atradimais, nes jeigu iš anksto gautume surašytą savo scenarijų nuo pat gimimo iki mirties ir mus tereikėtų tik atvaidintį iš anksto paskirtą vaidmenį be jokių improvizacijų, ar būtų tada iš viso prasmė gyventi?

Budistai tai suprato jau gana seniai ir jų neprisirišimo (non-attachment) sąvoka yra būtent apie tai. Viskas yra laikina. "Ir tai praeis" - kaip sakoma sename posakyje, todėl nėra prasmės prisirišti prie daiktų, žmonių ar aplinkybių, nes nuo tik paskui patirsime neigiamas emocijas. Reikia tiesiog išmokti leisti tekėti gyvenimui sava vaga ir džiaugtis tuo, ką jis duoda. Būti čia ir dabar, o ne prisirišti prie praeities ar bandyti per prievartą kreipti situacijas savo susigalvota linkme.

Visu tuo aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad reikia spjauti į viską, gyventi betikslį hedonistinį gyvenimą ir niekuo nesirūpinti. Nors, aišku, kai kam tai irgi gali būti kelias :) Tikslą, be jokios abejonės, reikia turėti ir žinoti, kur link tu eini. Tiesiog reikia būti maksimaliai lanksčiam ir be išankstinių nusistatymų - atviram naujoms patirtims ir besikeičiančioms aplinkybėms (anglai tam turi puikų žodį - open-minded). Jeigu kažkas įvyko kitaip nei aš norėjau ar tikėjausi - tai jokiu būdu ne nesėkmė, o tik pasikeitusios aplinkybės, pagal kurias aš pasikoreguoju savo planus ir einu toliau.

Be abejo, visa tai kur kas sunkiau, kai atsiremia į žmonių tarpusavio santykius, kai įsijungia jausmai. Nes ypač iš artimų žmonių mes labai dažnai kažko tikimės. Norime, kad jie būtų tokie, kokiais juos norime matyti mes, tokiu būdu jiems neleisdami tiesiog būti savimi, o versdami juos dėtis mūsų nustatytą kaukę. Besąlygiška meilė - tiesiog mylėjimas žmogaus tokio, koks jis yra, o ne dėl to, kad jis yra toks, kokį norime jį matyti mes - yra turbūt vienas iš sunkiausiai išmokstamų dalykų. Bet tai yra vienintelis kelias į tikrai laimingus santykius. Tiesiog būti su žmogumi čia ir dabar, duoti jam geriausia tai, ką turi, priimti jį tokį, koks yra ir kuo mažiau kažko iš jo tikėtis - turbūt tokia būtų tobulų tarpusavio santykių formulė :)

Laimės formulė yra iš tiesų paprasta ir kad išvengti neigiamų emocijų tereikia labai nedaug - tik atverti save pasauliui ir leisti tekėti gyvenimui laisva ir spontaniška vaga.

10 komentarų:

Ruvi rašė...

Puikus rašinys.
Sutinku su viskuo, bet manau, yra dar tų neigiamų emocijų šaltinių, bet šitas - pagrindinis.
Dar yra stiprus neigiamų išgyvenimų šaltinis - kaltės jausmas, taip pat baimė.
Neprisirišti reikia ilgai mokytis, tai nelengva. Tuomet, man rodos, šiame pasaulyje jau nebus ko veikti :) ..

agnė rašė...

O tu nemanai, kad tam tikras kiekis neigiamų emocijų yra gyvybiškai būtinas? :)

Mano manymu, klausimas kiek teisingesnis būtų ne kaip nepatirti neigiamų emocijų, bet kaip patyrus tas neigiamas emocijas paversti jas teigiamu postūmiu tolimensniame gyvenimo kelyje... ;)

Juk yra daug dalykų, kurie nutinka mums nei tikintis jų, nei nesitikint... Tarkim, automobilio avarija, į kurią patenka kažkas iš tavo artimųjų ar net tu pats. Ar tu tikrai nepatirsi neigiamų emocijų, jei niekad neturėsi iliuzijos, kad tau taip nenutiks?..

Daktaras rašė...

Ruvi: Žinok, geriau pagalvojus, viskas susiveda į tą patį. Kaltė - tai yra projekcija į praeitį, baimė - į ateitį: mes jaučiame kaltę dėl to, kad pasielgėme ne taip, kaip norėtume, o baimę - kad kažkas gali įvykti ne taip, kaip mes norėtume.

Agne: Nemanau, kad neigiamos emocijos yra gyvybiškai būtinos, bet, be abejo, jos paprastai natūraliai atsiranda, nepriklausomai, norime mes to ar ne, ir tada yra klausimas, kaip jas suvaldyti. Ir tuo pačiu atsakymas į tavo klausimą apie automobilio avariją: taip, iš pradžių natūraliai tu turbūt patirsi neigiamas emocijas (tokia jau mūsų žmogiška prigimtis), bet jeigu priimsi tai tiesiog kaip pasikeitusias aplinkybes, o ne kaip tave ištikusią katastrofą, galėsi daug greičiau atsistoti ant kojų ir eiti toliau.

agnė rašė...

Tai va, apie tai ir kalba - kad bet kokiu atveju vis tiek patirsi tas emocijas, tik nuo tavęs priklauso, kaip greitai jų atsikratysi :) O antraštė visgi apeliuoja į visišką neigiamų emocijų nepatyrimą, ar aš ne taip suprantu? :)

Ruvi rašė...

Kaltės jausmu labai sėkmingai manipuliuoja ir aplinkiniai..
O baimė.. gali būti paprasčiausia fobija - pvz., aukščio baimė.
Nepatirti emocijų - būti negyvam :) Sutinku, kad reikia mokytis jas pilnai išgyventi, suprasti, valdyti. Emocijos - mūsų reagavimo sistema ir kol gyvi, pajusime jų visokių..

Daktaras rašė...

Na gerai, kad išvengtumėm dviprasmiškumų, išskirkim pirmines ir antrines emocijas. Nes į bet kokią situaciją iš pradžių instinktyviai sureaguoja mano kūnas (pirminė emocija - pasąmoninė, natūrali ir nevaldoma), o tada į situaciją sureaguoju jau aš pats (antrinė emocija - sąmoninga ir gali būti valdoma).

Tai šis rašinys ir buvo apie tas antrines emocijas. Tarkim, aš instinktyviai pajaučiu pyktį (pirminė emocija), bet iškart suprantu, kad iš tikrųjų nėra dėl ko pykti - ir tas pyktis natūraliai išgaruoja (nesudarau galimybių atsirasti antrinei emocijai).

Tikiuosi, dabar bus kur kas aiškiau, ką norėjau pasakyti :)

Ruvi rašė...

Aišku ir labai įdomus požiūris. Kaip visada, norėjosi tai aptarti plačiau. Ir aptarėme - šaunu :)

agnė rašė...

Taip taip ir reikėjo sakyti iš karto... :)
O dabar gavosi, kad vieni apie batus, kiti – apie ratus :)

Daktaras rašė...

Diskusijos tuo ir vertingos, kad padeda išgryninti dviprasmiškumus :)

Unknown rašė...

labai patiko pasiskaityt, nes pati gyvenu neigiamom emocijom ir labai norechiau ishmokt bent dalies ish ju atsikratyt... tik vat tas neprisirishimas prie zmoniu tai nuskambejo gan ziauriai...nes manau tik prisirishes prie zmoniu pradedi juos vertinti ir myleti...