trečiadienis, birželio 17, 2009

Kada gana yra gana


Vakar buvau vienoje gana įdomioje paskaitoje pavadinimu "Kada gana yra gana", kurią skaitė vienas žymiausių šiuolaikinių Vedantos (induizmo filosofijos mokykla) aiškintojų Swami Parthasaraty. Pasidalinsiu keliomis įstrigusioms mintimis.

Žmonės yra vedami dviejų pagrindinių motyvų - siekio įgyti ir siekio patirti malonumą. Paprastai mes galvojame, kad jeigu įsigysime kažką, tada mes jau tikrai būsime laimingi. Na, tarkim, sėdi sau žmogelis be darbo ir galvoja: "Ech, turėčiau aš darbą, tada tai galėčiau normaliai gyventi, o dabar..." Ir, sakykim, jis tą darbą gauna. Iš pradžių, aišku, apsidžiaugia, bet praeina kuris laikas ir pradeda galvoti: "Kas iš to, kad aš tada darbą turiu, atlyginimas mažas... Va, Petras - daug mažiau dirba, už mane irgi negudresnis, o iš atlyginimo sugebėjo naują mašiną nusipirkti, o aš turiu su prikimštais troleibusais į darbą važinėti..." Pakelia jam atlyginimą, nusiperka ir jis mašiną, bet tada pamato, kad kas iš to, kad turi pinigų, bet nėra to artimo žmogaus šalia, su kuriuo jaustųsi laimingas. Ir kaip manote, jeigu atsirastų tas mylimas žmogus, ar tada būtų jis laimingas? Turbūt ne, tada jam iki laimės trūktų nuosavo būsto ar dar kažko...

Be abejonės, siekti įgyti kažką tikrai nėra blogas dalykas, bet labai svarbu yra suprasti, kad dabartinė tavo laimė neturi priklausyti nuo to, ką tu įgysi ateityje. Kitaip sakant, tu neturi galvoti, kad patapsi laimingas įgijęs kažką (išsilavinimą, darbą, mylimą žmogų, mašiną, namą ir pan.). Nes kai tu įsigysi tai, tada tau tikrai iki pilnos laimės įsireiks dar kažko ir taip pasaka be galo... Mes pernelyg dažnai save lyginame su tais, kurie yra aukščiau mūsų - turi daugiau pinigų, geresnį darbą, išsilavinimą, daugiau žinių - ir tada mes pasijaučiam kažkokie nepilnaverčiai... O juk pagalvojus, kiek žmonių gyvena prasčiau negu mes? Vien tai, kad mes turime rankas, kojas, matome, girdime - jau yra didžiulė laimė, nes kiek žmonių to neturi. O dar pagalvojus, kad turime pakankamai vandens, maisto, stogą virš galvos ir dar kažkiek pinigų kišenėj - mes turėtume būti išvis laimingi, nes turbūt pusė pasaulyje gyvenančių žmonių to neturi!

Žiūrėkime ne tai ko, mums trūksta, o tai, ką mes turime. Tai yra vienintelis kelias tapti laimingais. Nei daiktai, nei kiti žmonės mums laimės neatneš - mes norėsime tik dar ir dar visko daugiau. Net ir tai, kas mums teikia malonumą, ilgainiui to džiaugsmo suteikia vis mažiau ir mažiau, kol galiausiai išvis nebeteikia jokio malonumo, bet darome tai vien tam, kad tas mums nesukeltų nemalonių potyrių... Paklauskite kokio alkoholiko ar narkomano - kiek jiems suteikia malonumo eilinė alkoholio ar narkotikų dozė. Ogi nė kiek. Jie tai daro vien tam, kad nepatirtų skausmo ir kitų nemalonių pojūčių dėl abstinencijos... Taip ir mes pastoviai vis didiname ir didiname savo "dozes", malonumo patirdami kas kartą vis mažiau ir mažiau... O išmokę džiaugti tuo, ką turime, galėsime džiaugsmingai su nuostaba šuktelėti, kaip kad Sokratas, pasivaikštinėjęs po Atėnų turgų: "Kiek daug pasaulyje yra daiktų, kurių man nereikia!"

8 komentarai:

Ruvi rašė...

Koks geras įrašas..
Pažįstama situacija :) Kai tam, kad būtume laimingi, vis keliame sau sąlygas, pamiršdami, kad čia ir dabar turime kuo pasidžiaugti :) Tai bėgimas paskui "laimę"..
Sakinys apie Sokratą super! Žinai, ir man taip neseniai buvo. Parduotuvėje pagalvojau: kaip gerai, kad man nieko nereikia :)..
Puikus rašinys..

DNR rašė...

Net neturiu ko komentuoti: 100 procentų pritariu! :)

Antanas rašė...

visiškai sutinku su tuo, bet norėčiau dar pridurti : geriausia yra derinti šiuos du dalyks - džiaugsmą paprastais dalykais su siekimu vis daugiau. Tarp įprastų dienų šiuolaikinėje visuomenėje reiktų kartais stabtelt, nusišypstoti, pasidžiaugti tuo, ką turi, pailsėti, pamąstyti. Ir toliau siekti. Siekimas - progreso variklis. Siekti reikia tiek materialinės gerovės, tiek dvasinės :)

Daktaras rašė...

Na, aš tik gal kiek prioritetus kitaip sudėliočiau: pirmoje vietoje - džiaugtis, tai kuo turi, ir tik antroje - siekti daugiau :)

Nes progresas tik vardan progreso, klausimas, kiek yra vertingas... Tiesiog dabartinė mūsų civilizacija yra persmelkta idėjomis, kad progresas, ėjimas pirmyn yra esminis žmonijos raidos faktorius. Tuo tarpu vos keletą tūkstančių metų atgal žmonės apskritai neturėjo progreso idėjos - jiems tikslas buvo išsaugoti pasaulį toks, koks jis yra, o ne jį keisti. Ir turbūt jie buvo kur kas laimingesni už mus :)

agnė rašė...

„Žmonės yra vedami dviejų pagrindinių motyvų - siekio įgyti ir siekio patirti malonumą.“
Kaip manai, altruistiniai motyvai irgi priklausytų kažkuriai iš šių kategorijų?.. Tarkim, matant kažką gyvenant sunkiau, tu esi vedinas tikslo palengvinti to kažkieno naštą...
Juk tokiu atveju nei sieki kažką įsigyti, nei patirti malonumą...

Daktaras rašė...

Ne, manau, kad altruizmas nepatenka nei į vieną iš šių dviejų kategorijų. Galbūt todėl jis yra toks retas reiškinys šiuolaikinėje visuomenėje :) Aš nekalbu apie "altruizmą" su paslėpta motyvacija - aš padarau kažką gero tau, bet realiai tikėdamasis kažko gero sau (palankumo, paslaugos iš tavęs vėliau ar pan.) - nes tas lengvai įkrenta į kategoriją "siekis įgyti". O tos dvi kategorijos jokiu būdu nėra vienintelės - tiesiog pagrindinės :)

agnė rašė...

Manau, tame ir slypi tas didžiulis laimės trūkumas šiandieninėje mūsų vartotojiškoje visuomenėje, nes nyksta tikrasis altruizmas - kaip viena iš motyvacijų...

Ruvi rašė...

Labai taiklus pastebėjimas - mažai veiksmų, įtakotų tikrojo altruizmo.. Bet jo yra, tik gal mažai viešinama. Paprastai geri darbai daromi tyliai :)
Viešumoje daroma "labdara" paprastai turi užslėptą, bet aiškų motyvą - atgalinę naudą..