Kada gana yra gana

Vakar buvau vienoje gana įdomioje paskaitoje pavadinimu "Kada gana yra gana", kurią skaitė vienas žymiausių šiuolaikinių Vedantos (induizmo filosofijos mokykla) aiškintojų Swami Parthasaraty. Pasidalinsiu keliomis įstrigusioms mintimis.

Žmonės yra vedami dviejų pagrindinių motyvų - siekio įgyti ir siekio patirti malonumą. Paprastai mes galvojame, kad jeigu įsigysime kažką, tada mes jau tikrai būsime laimingi. Na, tarkim, sėdi sau žmogelis be darbo ir galvoja: "Ech, turėčiau aš darbą, tada tai galėčiau normaliai gyventi, o dabar..." Ir, sakykim, jis tą darbą gauna. Iš pradžių, aišku, apsidžiaugia, bet praeina kuris laikas ir pradeda galvoti: "Kas iš to, kad aš tada darbą turiu, atlyginimas mažas... Va, Petras - daug mažiau dirba, už mane irgi negudresnis, o iš atlyginimo sugebėjo naują mašiną nusipirkti, o aš turiu su prikimštais troleibusais į darbą važinėti..." Pakelia jam atlyginimą, nusiperka ir jis mašiną, bet tada pamato, kad kas iš to, kad turi pinigų, bet nėra to artimo žmogaus šalia, su kuriuo jaustųsi laimingas. Ir kaip manote, jeigu atsirastų tas mylimas žmogus, ar tada būtų jis laimingas? Turbūt ne, tada jam iki laimės trūktų nuosavo būsto ar dar kažko...

Be abejonės, siekti įgyti kažką tikrai nėra blogas dalykas, bet labai svarbu yra suprasti, kad dabartinė tavo laimė neturi priklausyti nuo to, ką tu įgysi ateityje. Kitaip sakant, tu neturi galvoti, kad patapsi laimingas įgijęs kažką (išsilavinimą, darbą, mylimą žmogų, mašiną, namą ir pan.). Nes kai tu įsigysi tai, tada tau tikrai iki pilnos laimės įsireiks dar kažko ir taip pasaka be galo... Mes pernelyg dažnai save lyginame su tais, kurie yra aukščiau mūsų - turi daugiau pinigų, geresnį darbą, išsilavinimą, daugiau žinių - ir tada mes pasijaučiam kažkokie nepilnaverčiai... O juk pagalvojus, kiek žmonių gyvena prasčiau negu mes? Vien tai, kad mes turime rankas, kojas, matome, girdime - jau yra didžiulė laimė, nes kiek žmonių to neturi. O dar pagalvojus, kad turime pakankamai vandens, maisto, stogą virš galvos ir dar kažkiek pinigų kišenėj - mes turėtume būti išvis laimingi, nes turbūt pusė pasaulyje gyvenančių žmonių to neturi!

Žiūrėkime ne tai ko, mums trūksta, o tai, ką mes turime. Tai yra vienintelis kelias tapti laimingais. Nei daiktai, nei kiti žmonės mums laimės neatneš - mes norėsime tik dar ir dar visko daugiau. Net ir tai, kas mums teikia malonumą, ilgainiui to džiaugsmo suteikia vis mažiau ir mažiau, kol galiausiai išvis nebeteikia jokio malonumo, bet darome tai vien tam, kad tas mums nesukeltų nemalonių potyrių... Paklauskite kokio alkoholiko ar narkomano - kiek jiems suteikia malonumo eilinė alkoholio ar narkotikų dozė. Ogi nė kiek. Jie tai daro vien tam, kad nepatirtų skausmo ir kitų nemalonių pojūčių dėl abstinencijos... Taip ir mes pastoviai vis didiname ir didiname savo "dozes", malonumo patirdami kas kartą vis mažiau ir mažiau... O išmokę džiaugti tuo, ką turime, galėsime džiaugsmingai su nuostaba šuktelėti, kaip kad Sokratas, pasivaikštinėjęs po Atėnų turgų: "Kiek daug pasaulyje yra daiktų, kurių man nereikia!"