penktadienis, balandžio 24, 2009

Septynerių metų transformacijos


Sakoma, kad per septynerius metus pilnai atsinaujina žmogaus organizmas - pasikeičia visos ląstelės. O tai reiškia, kad fiziologiškai tu tarsi tampi visiškai kitu organizmu - tavo kūnas nebeturi nė vienos ląstelės iš to kūno, kuris buvo prieš septynerius metus. Ir pastebėjau tokį labai įdomų dalyką (bent pas save) - tarsi kas kartą pasibaigus šiam septynerių metų ciklui įvyksta ir kažkokia esminė transformacija viduje, kuomet ženkliai pasikeičia tavo pasaulio suvokimas, požiūris į gyvenimą, persidėlioja vertybės... Pirmą kartą į tai dėmesį atkreipiau prieš septynerius metus ir dabar tegaliu tik tai patvirtinti.

Gaila, neatsimenu savęs septynerių (kažkaip dauguma mano vaikystės prisiminimų yra tarsi išplaukę), bet puikiai prisimenu save keturiolikos ir turbūt tai buvo pirmas kartas, kai nusprendžiau pakeisti savo gyvenimą :) Pamenu, tai buvo vasara prieš pradedant eiti į gimnaziją ir kažkaip man į galvą toptelėjo, kad ateidamas į naują klasę galiu pateikti save kaip tik noriu, nes visi žmonės nauji ir niekas nieko nepažįsta :) Nes iki tol buvau toks ramus intravertiškas vaikas, gerai besimokantis ir toli gražu ne iš klasės lyderių. Tad nusprendžiau per vasarą sugalvoti, kokiu aš iš tikrųjų norėčiau būti - labiau bendraujančiu, populiariu ir pan. - ir rugsėjo 1-ąją į naują klasę jau nueiti naujuoju savimi.

Turbūt tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai aš paklausiau savęs - "o kokiu aš noriu būti?". Ir įdomiausia, kad jis buvo pakankamai sėkmingas. Be abejo, pačiu populiariausiu klasės biču netapau, bet tai buvo ženklus žingsnis į priekį - pradėjau daugiau bendrauti, nebebijoti save išreikšti ar galiausiai kokią merginą pakviesti šokti mokyklos diskotekoje :)

Kitas ryškesnis perversmas mano viduje įvyko peržengus dvidešimt vienerius metus, kuris, kaip jau minėjau, pirmąsyk ir privertė susimąstyti apie tą septynerių metų ciklą. Tuo metu mano gyvenime jau buvo atsiradęs teatras, kuris atvėrė man visai kitą perspektyvą gyvenimą - vertė ieškoti, galvoti, bandyti suprasti save... Turbūt tai buvo pirmas kartas, kai aš iš tikrųjų paklausiau savęs - "o kuo aš noriu būti?". Nes iki tol daugiau tiesiog plaukiau pasroviui, nebandydamas suvokti savęs, maždaug - aha, sekasi tikslieji mokslai, kas čia būtų iš jų perspektyvu? - o, informatika! - gerai, reiškia būsiu informatikas.

Ir būtent tada apie dvidešimt pirmuosius - antruosius metus pradėjau klausti savęs ir ieškoti, skaityti (nes per praėjusį septynerių metų ciklą knygų beveik išvis neskaičiau, skirtingai nuo vaikystės ir ankstyvos paauglystės), į rankas pakliuvo keletas motyvuojančių knygų, kaip "Alchemikas" ar "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra", ir galiausiai atsakymą radau. Įdomu tai, kad iš pradžių nebuvau visai šimtu procentų tikras, kad psichologija yra būtent tai, su kuo noriu sieti savo gyvenimą, bet kuo toliau, tuo esu labiau tuo įsitikinu.

Ir štai dabar, prabėgus dar vienam septynerių metų laikotarpiui, jaučiu dar vieną perversmą savyje. Transformaciją, kuri turbūt prasidėjo prieš pusantrų metų Santjago kelyje ir ypatingai įgavo pagreitį mano dabartinių studijų metu. Šįsyk klausiu savęs - "o kas aš esu?". Jaučiu, kad keičiasi mano savęs ir savo vietos pasaulyje suvokimas. Riba tarp "aš" ir "likęs pasaulis" vis labiau nyksta ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tos ribos iš tikrųjų ir nėra, nes gyvenimo prasmė yra duoti, ne imti. Nes aš ir Tu - mes nesame atskiri, mes - vienos rankos pirštai. Ir tik būdamas su Tavimi aš galiu suprasti save. Ir tik duodamas Tau aš galiu realizuoti save. Nes Dievo karalystė yra tarp mūsų.

penktadienis, balandžio 17, 2009

Gabriel Garcia Marquez. 13 frazių apie gyvenimą


1. Aš myliu tave ne už tai, koks tu, o už tai, koks aš, kai būnu su tavimi.

2. Nė vienas žmogus nevertas tavo ašarų, o tie, kurie jų verti, tavęs nepravirkdys.

3. Vien tik todėl, kad kažkas nemyli tavęs taip, kaip tau norisi, dar nereiškia, kad jis nemyli tavęs iš visos širdies.

4. Tikras draugas tas, kuris laikys tave už rankos ir jaus tavo širdį.

5. Blogiausias būdas ilgėtis žmogaus tai būti kartu su juo ir suprasti, kad jis niekada nebus tavo.

6. Niekada nenustok šypsotis, net kai tau liūdna: kas nors gali įsimylėti tavo šypseną.

7. Gali būti, kad šiame pasaulyje tu tik žmogus, bet kam nors tu - visas pasaulis.

8. Neeikvok laiko žmogui, kuris netrokšta praleisti jo su tavimi.

9. Galbūt Dievas nori, jog mes sutiktume netinkamus žmones iki tol, kol sutiksime tą vienintelį, kad kai tai atsitiks, mes būtume už tai dėkingi.

10. Neverk, kad kas nors baigėsi. Nusišypsok, kad tai apskritai buvo.

11. Visada atsiras žmonių, kurie įskaudins. Reikia ir toliau tikėti žmonėmis, tik būti truputį atsargesniais.

12.Tapk geresniu ir pats suprask, kas esi, prieš sutikdamas naują žmogų ir tikėdamasis, kad jis tave supras.

13. Nedėk šitiek pastangų, patys geriausi dalykai atsitinka netikėtai.

ketvirtadienis, balandžio 16, 2009

Kaip uždirbti didelius pinigus


Interneto tyruose radau rusų oligarcho, o tuo pačiu ir buvusio mokslininko, Boriso Berezovskio mini knygelę apie jo gyvenimo filosofiją. Nemažai idėjų turbūt bus vienur ar kitur girdėtos, bet paskaityti tikrai verta. Nes tiesos visame tame yra. Ir nemažai :)

Originalas rusų kalba

Lietuviškas vertimas

ketvirtadienis, balandžio 09, 2009

Velykos. Vidinė transformacija


Krikščionims Velykos asocijuojasi su Kristaus prisikėlimu ir gyvybės pergale prieš mirtį, žydams - su išsivadavimu iš vergijos, kitiems - galbūt tiesiog su pavasariu ar marginamais kiaušiniais. Bet kas iš tikrųjų glūdi už viso to? Leiskite man pasiūlyti psichologinę interpretaciją, kuri galbūt leis pažvelgti į Velykas kiek kitomis akimis.

Manau, kad iš tikrųjų Velykos yra būtent apie vidinę transformaciją. Tam, kad peržengti slenkstį, reikia uždaryti vienas duris ir atverti kitas. Leisti numirti savo senajam Aš, kad jį galėtų pakeisti naujasis Aš. Kaip feniksui - sudegti ir vėl pakilti iš pelenų.

Ir neatsitiktinai Velykos yra persmelktos šiuo mirties ir naujo atgimimo simboliškumu. Be abejo, pati tiesiausia paralelė - Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Jo senasis kūniškas Aš turėjo numirti, kad galėtų atgimti naujasis dangiškas. Lygiai taip pat, kaip ir gamta miršta žiemą, kad galėtų atgimti pavasarį. Lygiai taip pat, kaip ir mes gimdami mirštame gimdoje ir atgyjame su pirmu oro gurkšniu. Šią vidinę mirties ir atgimimo transformaciją puikiai atspindi ir pagrindinis Velykų simbolis - kiaušinis (atėjęs, beje, dar iš pagoniškų laikų). Mes kaip tas viščiukas turime pralaužti mus kaustantį nežinojimo ir abejingumo lukštą, kad galėtume gimti tikruoju savimi.

Ne paslaptis, kad į Bibliją ir kitus šventuosius raštuos galima, o turbūt ir reikia, žiūrėti keliomis prasmėmis. Tarkim, Naujasis Testamentas yra ne tik apie Jėzaus Kristaus, bet ir apie kiekvieno mūsų gyvenimo kelią. Mes taip pat turime atlaikyti gundymus dykumoje, išdavystę ir pakabinti savo senąjį Aš ant kryžiaus, kad nuo jo galėtų nužengti naujasis, tikrasis Aš. Dievas yra ne tik transcendentinis (kažkas ten aukščiau), bet ir imanentinis - jis kiekviename iš mūsų ir visame kame ("perskelkite pliauską: aš esu ten; pakelkite akmenį, ir ten jūs rasite mane"). Arba kaip tame sename posakyje: "kaip viršuje, taip ir apačioje" ("as above, so below"). Mes kiekvienas nešiojame dieviškumą savyje ir vienintelis dalykas, ką mes turime padaryti - tai jį išlaisvinti.

Puikus pavyzdys - žydų kelionė iš Egipto vergijos pažadėtosios žemės link. Kaip Mozė, išgirdęs Dievo kvietimą, nors ir labai abejodamas savo jėgomis, išdrįso patikėti ir žengė pirmyn, vesdamas kitus, taip ir mes turime išgirsti vidinį balsą savyje ir nepaisant abejonių, juo tikėti ir eiti ten. Nesvarbu, kad vergovė atrodo tarsi jau įprasta ir ne tokia baisi, o pažadėtoji žemė - pernelyg tolima ir nereali. Reikia išdrįsti žengti į dykumą, nebijoti bristi į jūrą ir atsiverti suvokimui, leidžiančiam kartų vandenį paversti saldžiu, o tuštumą viduje užpildyti dangiškąja mana. Nes tik tada galima patirti nušvitimą ant savojo Sinajaus kalno.

Tebūna jums šios Velykos vidinės transformacijos pradžia. Išdrįskite pralaužti jus supantį lukštą ir gimkite iš naujo. Tikruoju savimi.