Mes ir "jie"

Po sunkiai suvokiamų paskutinių įvykių Norvegijoje, visa gerkle norisi sušukti: žmonės, atsibuskit, nustokit ieškoti priešų! Mes visi čia esame kartu, toje pačioje kelionėje, lygiai taip pat augantys, ieškantys, slystantys... Galbūt skiriasi mūsų oda, vieta, kurioje mes gimėme, mūsų kalba, supratimas, vertybės, įsitikinimai, bet mes visi esame čia, dėl tos pačios priežasties (kad ir kokia ji bebūtų!) ir tame pačiame kelyje. Nustokime save skirstyti į "mus" ir "juos", nes būtent tai yra esminė visų kruvinų konfliktų priežastis...

Mes visada ieškojome "jų" - iš pradžių kitoje gentyje, paskui - kitoje tautoje, kultūroje, tikėjime... Kažkada "jie" buvo stabmeldžiai pagonys, vėliau - musulmonai, juodaodžiai, žydai, homoseksualai... Mums tarsi pareiga buvo turėti "juos", kad galėtumėm suprojektuoti ir išlieti visą juodumą savo viduje. Juk tai taip paprasta - dėl visų blogybių yra kalti "jie"! Atsikratyti atsakomybės yra žiauriai nuostabus jausmas... O jeigu dar į liepsnojantį laužą gerai šliūkštelti degaus propagandos skysčio, viskas akimirksniu gali išvirsti į masinę psichozę - fašizmą, komunizmą, terorizmą ar dar kažkokį -izmą...

O bjauriausia, kad kovojantys su "jais", jaučiasi įgyvendinantys didvyrio, herojaus mitą. Jie kovoja už aukštesnę idėją - žudydami pagonis Kristaus vardu, krikščionis - Alacho... Tai šventas karas, kryžiaus žygis, džihadas, kuriame jie įgyvendina Dievo valią. Jie - "Dievo kariai", tie, kurie yra "teisūs" ir žudantys "juos" - "neteisiuosius", kad įsivyrautų "tiesa". Kas ne su mumis, tas prieš mus... Tikslas pateisina priemones... Ir taip užburtas ratas sukasi...

Turbūt tik tokiu atveju, jei mus užpultų ateiviai iš kosmoso, mes pagaliau suprastumėm, kad visi mes esam viena, mes - žemiečiai... Ir čia, mūsų Žemėje, esame tik MES. Ir ne vien žmonės, bet ir mūsų gamta, augalai, gyvūnai, visa mūsų Žemės planeta - esame MES. Bet tik dėl to, kad tada būtų jau kiti "JIE"...

Ėjimas savuoju keliu

Vaikystėje mes kiekvienas turime nuostabių svajonių. Gražių, didingų, skatinančių augti ir vedančių pirmyn. Bet su laiku mums įtaką pradeda daryti kiti - tėvai, draugai, mokykla, visuomenė, žiniasklaida - piršdami savas normas ir savą suvokimą "kaip viskas turi būti". Galop mes ir patys pradedame abejoti savomis svajonėmis ir vietoje nuostabaus, įkvėpimą teikiančio ir nuotykių kupino mūsų svajonių kelio, mes pasirenkame tiesų, lygų ir monotonišką visuomenės išcementuotą greitkelį, nuramindami save, kad čia bent jau saugu ir didžioji dauguma žmonių juo kažkur nukeliauja. Studijos, darbas, po truputį kylanti profesinė karjera bei finansinis uždarbis, išsimokėtinai pasiimtas būstas, automobilis, galop šeima, vaikai... Viskas taip, kaip pridera. Tik kažkodėl pasitenkinimo, neskaitant trumpalaikių pergalių ir džiaugsmų, viduje nėra. Bandom tai užglaistyti hobiais, vakarėliais, alkoholiu... Trumpam nuo to pabėgt pavyksta, bet ilgai netrukus mūsų viduje vėl pradeda žiojėti ta pati skylė.

Kažkada interneto platybėse užtikau labai gerą klausimą: ką vaikas, kuriuo buvai, pagalvotų apie suaugusį, kuriuo tapai? Ką jam pasakytų? Manau, daugeliui iš mūsų tas vaikas užduotų tą patį klausimą: o kaip visos tos turėtos svajonės? Kur jos?.. Ir iš tiesų - kur jos? Turbūt jos tebėra kažkur giliai mumyse, vis laikas nuo laiko primindamos mums apie save, atverdamos skausmingą prarają prieš mūsų akis tarp to, kur mes esame dabar, ir to, kur mes norėtume būti iš tiesų. Dauguma žmonių tą prarają taip ir nešioja savyje visą gyvenimą, geriausiu atveju savo mėgiamą veiklą palikdami laisvalaikiui. Bet kai kurie žmonės, nebegalėdami tverti žiojėjančios prarajos, pasiryžta atsispirti nuo saugaus ir iki kaulų čiulpų nuobodaus kranto ir šokti į kitą pusę. Kur jų laukia baugi, bet atradimų ir galimybių kupina svajonių šalis.

Esu vienas iš jų. Ir šiek tiek norėčiau pasidalinti savo pirmaisiais įspūdžiais iš ano kranto, į kurį kelią kiekvienas turime savo širdyje ir apie kurį bent retkarčiais kiekvienas, tebesantis saugioje nuobodybės užuovėjoje, vis pasvajoja. Šis straipsnis ir skirtas tiems, tebesantiems užuovėjoje, bet vis dar svajojantiems pajusti permainų vėjo gūsį savo plaukuose. Nesu ekspertas, mano kelionė aname krante dar galima sakyti tik prasidėjo, bet, pasiremdamas nedidele savo patirtimi, norėčiau prasklaidyti šiek tiek mitų, gaubiančių šią paslaptingą kelionę. Šiuolaikinėje savipagalbos (self-help) populiariosios psichologijos literatūroje dažnai sukuriamas mitas, jog tereikia tik įsiruošti į kelionę ir viskas - visas pasaulis bus su jumis ir gyvensite gražiai ir laimingai :) Nėra visai taip. Bet tai nereiškia, kad į kelionę leistis neverta. Verta ir dar kaip ;)

Kelionės pradžia visada yra bauginanti. Mes turime išlipti iš komforto zonos ir žengti į nežinią. Būtent dėl tų baimių dauguma žmonių taip niekada ir nesiryžta žengti to pirmojo žingsnio. Bet pagaliau išdrįsus tą žingsnį žengti, tų baimių nebelieka. Jas pakeičia priplūdusi energija, entuziazmas ir kvapą gniaužiantys iššūkiai. Tiesa, laikas nuo laiko baimės sugrįžta. Ir kai kuriais momentais gali pasidaryti išties baisu, net apimti panika. Bet tokiomis akimirkomis svarbu susilaikyti nuo bet kokių desperatiškų veiksmų ir tiesiog išlaukti. Jau kitą rytą viskas gali atrodyti visai kitaip. O kartą nugalėjus baimę, kitą kartą ji sugrįš tik su perpus silpnesne jėga. Todėl tereikia tik išdrįsti pradėti šią kovą - metus iššūkį baimei, ji yra pasmerkta pralaimėti.

Ėjimas savo keliu nereiškia, kad viskas klostysis kaip sviestu patepta. Turbūt netgi priešingai - saugiajame krante kelionė kaip tik lengvesnė ir paprastesnė. Čia iššūkių ir sunkumų kaip tik daugiau. Tiesa, pradžioje it gavus kokį palaiminimą iš aukščiau, dažnai lydi debiutanto sėkmė - atsiranda teisingi žmonės, sėkmingai sukrenta aplinkybės, bet po įkvepiančios sėkmės seka iššūkiai ir skausmingomis galinčios būti pamokos. Tačiau laimėtojas yra ne tas, kuris eina neparkrisdamas, o tas, kuris kiekvieną kartą parkritęs geba atsistoti. Nuo nesėkmių niekas nėra apsaugotas, o tie žmonės, kurie daugiau visko daro, natūraliai patiria ne tik daugiau pergalių, bet ir daugiau pralaimėjimų. Nepralaimi tik tie, kurie nieko nedaro. Tad nenustebkite, kad aname krante pralaimėjimų jūsų lauks taip pat daugiau. Bet parkritę kaskart pakilsite vis stipresni ir būdami žingsneliu arčiau savo tikslo. Svarbu tik išmokti patirtą pamoką.

Aname krante taip pat bus nuobodumo ir apatijos dienų. Tačiau ten būnant niekada nekils klausimas, ką aš čia darau. Ten būdami jūs jausitės, kad neišduodate savęs ir didžiąją laiko dalį jūs būsite laisvi, laimingi, energingi, kūrybingi. Jausitės, kad gyvenate savo gyvenimą. Jausitės, kad esate iš tiesų savimi ir nemeluojate sau. Abejonių iškils tik dėl vieno ar kito sekančio žingsnio, bet ne dėl krypties. O ir pati kryptis nebebus kaip tolumoje šviečianti žvaigždė, pagal kurią jūs bandote koreguoti savo kursą. Ji bus jumyse. Jūsų viduje. Ir švies ne tik jums, bet ir visiems kitiems, esantiems aplink.

Bus ten kartais ir tamsos dienų. Kartais bus sunku matyti progresą, vertę daromų dalykų, trūks palaikymo iš šalies... Kartais tiesiog norėsis verkti... Bet aname krante debesis labai greit prasklaido vėjas. Liūčių sezono ten nėra. Ilgai netrukus ten visada pasirodo saulė, akimirksniu išdžiovindama drėgmę aplink, sušildydama žemę ir nutvieksdama viską naujomis ryškiomis spalvomis. O debesis nupūtęs vėjas tik ir laukia vėl iškeltų burių, kad galėtų jas lydėti pavymui.

O svarbiausia - ten nukakę jūs niekada su ilgesiu nežvelgsite į tą kitą krantą, iš kurio atvykote. Nes čia žolė išties yra žalesnė. Ir čia gyvenimas yra išties Gyvenimas iš didžiosios raidės. Lengvas užuojautos kupinas liūdesys jūsų akyse atsispindės tik tada, kai žvelgsite į sau brangius žmones, tebesikepurnėjančius saugiajame krante ir taip ir nepasiryžtančius žengti to pirmojo, paties svarbiausio žingsnio. Jūs juos palaikysite, padrąsinsite, bet giliai viduje žinosite, jog tai yra sprendimas, kurį turi padaryti tik jie patys.

Atsakymų beieškant arba Pokalbiai su Dievu

Kad ir kokie būtų mūsų gyvenimo ir egzistencijos tikslas ir prasmė, manau, nesuklysiu pasakęs, jog vienas iš pačių svarbiausių dalykų yra surasti sau atsakymus į kertinius egzistencinius klausimus. Kas aš esu? Kas yra visa tai, kas yra aplink mane? Kokia yra mano vieta visame tame, kas yra aplink mane? Ar yra kažkas daugiau - Dievas, kažkokia aukštesnė jėga? Jei taip, koks yra mano asmeninis santykis su Juo ar su Tai? Ir, mano galva, ne tiek yra svarbu, kokie yra tie atsakymai, bet svarbu, kad jie mus tenkintų viduje, leistų įprasminti savą egzistenciją ir vestų pirmyn, įgalindami mus augti.

Pamenu, kai būdamas vaikas svajojau, jog kaip būtų nuostabu, jeigu turėtum galimybę pasikalbėti su kažkuo ir gauti tikrus atsakymus į tuos pagrindinius kertinius klausimus. Ir kad žinotum, jog tai iš tikrųjų yra tiesa. Jau tada, savo mažoje galvelėje supratau, jog tai iš esmės pakeistų visą egzistenciją ir leistų gyventi visai kitaip. Bet, kaip turbūt visai ir nesunku nuspėti, niekas neatėjo ir tų atsakymų man nesudiktavo, tad neliko nieko kito, kaip tik pačiam leistis į savęs ir pasaulio pažinimo kelionę, po kruopą rinkti informaciją įvairiose religijose, filosofijose, išmintingų žmonių žodžiuose, tikrinti ją savo širdimi ir protu, bandant surasti raktą šioje kolosalioje dėlionėje.

Bet ši kelionė turbūt yra vienas nuostabiausių dalykų gyvenime. Kažkuria prasme ji niekada nesibaigia. Su kiekviena nauja patirtimi, naujai gauta informacija, naujai atėjusiu suvokimu, mūsų pasaulio ribos plečiasi. Ir tie atsakymai, kurie tave tenkino vakar, galbūt nebetenkins ryt. Nebent tu tiek atkakliai laikysiesi įsikibęs į savo tiesas, kad atmesi bet kokią informaciją, prieštaraujančią tavo įsitikinimams, arba iškreipsi ją savaip. Pavyzdžių yra pilna tiek religiniame fundamentalizme, tiek ir moksliniame materializme (scientizme).

Bet kuo yra daugiau radikalumo, tuo yra mažiau tiesos. Bent jau mano (neradikalia) nuomone :) Nes mes labai mėgstame skirstyti viską į juodą ir baltą, kadangi visas mūsų mąstymas yra paremtas poliariškumo principu ir mums yra labai sunku perlipti šį dualumą. Mes pamirštam, kad visai tai tėra tik mūsų pačių susikurtos sąvokos, atsiradusios turbūt su pirmosiomis kalbos užuomazgomis, kai reikėjo kažkaip pavadinti Tai ir atskirti nuo to, kas Nėra Tai. Dualumo paties savaime nėra.

Be abejo, visos mūsų galvoje esančios schemos, požiūriai, atsakymai yra ilgų metų veiklos rezultatas ir juos pakeisti ne visada yra lengva. Bet kartais naujų patirčių ir naujos informacijos lavina tiesiog šluote nušluoja mūsų pastolius ir pasaulėvaizdį tenka pradėti dėliotis nuo pat pradžių. Tik kaskart atstačius jie tampa vis tvirtesni ir daug mažiau pasiduodantys stichijoms. Bet tam yra būtina išmokti juos nugriauti ir vėl atstatyti.

Manieji pastoliai irgi griuvo ne kartą. Bet kas kartą perdėliodamas turimą informaciją savo galvoje bei patirtį savo širdyje ir atstatydamas savo pasaulėvaizdį iš naujo, pasijusdavau esantis arčiau savęs, arčiau pasaulio ir arčiau tiesos. Ir įdomu tai, kad po eilę metų trukusių paieškų, kurių metu iš daugybės įvairiausių šaltinių po smiltelę susidėliojau savo dabartinę pasaulėžiūrą, kažkada netikėtai radau knygą, kurioje beveik visi mano sunkiai surasti ir sau išsigryninti atsakymai buvo pateikti labai paprasta forma. It toje vaikystės svajonėje: klausimas - atsakymas. Et, kad šią knygą kas nors man būtų davęs paskaityti tada! Bet nežinia, kaip tuomet būčiau visa tai priėmęs ir nebūčiau apturėjęs tokios nuostabios pažinimo kelionės, kurią turėjau dabar :)

O tiems, kurie ieško atsakymų į klausimus ir tiems, kurie jau turi atradę juos tenkinančius atsakymus, parekomenduočiau paskaityti Neale Donald Walsch "Pokalbius su Dievu". Jokiu būdu nebūtina viso to, kas ten pateikta, priimti aklai, bet perskaityti ir sau įsivertinti ten išsakytas mintis tikrai verta. Juolab skaitosi išties lengvai.

Tai yra trijų knygų serija (tiesa, paskui yra išleista ir įvairių tesinių). Aš pats esu perskaitęs tik pirmąją dalį, tad ją ir parekomenduosiu. Bet jeigu sudomins, galėsite paskaityti ir kitas dvi knygas :) Gero skaitymo ir įdomių įžvalgų ;)

Neale Donald Walsch. Pokalbiai su Dievu. Pirmoji knyga. Antroji knyga. Trečioji knyga.

Kasdienė meditacija

Prieš kurį laiką aprašiau vieną meditacijos techniką. Vėliau supratau, kad neparašiau turbūt svarbiausio dalyko - o kokia gi yra meditacijos prasmė? Kas slypi už viso to? Norėčiau sulaužyti dar vieną stereotipą - meditacija tai toli gražu nebūtinai yra sėdėjimas ištisas valandas lotoso pozoje ar ritualas, kuriam reikia pasiruošti ir nusiteikti. Tai yra tai, ką mes galime daryti bet kada - važiuodami autobusu, eidami gatve, valgydami, plaudami indus ar net bendraudami su kitu žmogumi.

Nes iš tikrųjų meditacija yra ne apie ką kitą, kaip apie buvimą čia ir dabar. Mūsų mintys labai retai yra dabartyje, jos pastoviai sukasi apie tai, kas įvyko, ir apie tai, kas gali įvykti. Fiziškai būdami čia, mintyse mes esame kažkur toli. O juk vienintelis dalykas, kas yra tikra, yra tai, kas vyksta būtent šią akimirką. Nes tai, kas buvo praeitą akimirką - nebeturi prasmės, nes tai jau nebeegzistuoja. Ir tai, kas gali būti ateinančią akimirką - taip pat neturi prasmės, nes to nėra ir galbūt to ir nebus. Tiksliau - greičiausiai to nebus, bent jau būtent taip, kaip mes įsivaizduojame, ypač jeigu kalba eina apie kažką tolimesnėje ateityje.

Jeigu teko kada dirbti organizacinį darbą, turbūt puikiai žinote (jei ne - paklauskite žmonių, dirbančių tokį darbą), kad bet koks ilgalaikiškesnis planas, kad ir koks nuostabus jis būtų, galutiniame rezultate niekada nebūna įgyvendintas tiksliai taip, kaip buvo suplanuota pradiniame variante. Nes ateitis negali būti suplanuota, ji yra pilna spontaniškumo ir tuo įdomi. Vien dėl to mūsų gyvenimas ir turi prasmę.

Meditacijos pagrindinis tikslas - išmokyti žmogų būti. Būti čia ir dabar. O tai yra kardinaliai skirtinga nuo to, ką mums perša mus supanti aplinka ir visa vakarų civilizacija. Mes nuolat esame verčiami kažką daryti. Nuo mažų dienų. Atsikelti, pasikloti lovą, nusiprausti, pavalgyti ir t.t. Ir paprastai darant vieną, mūsų mintys jau sukasi apie kitą. O tais retais momentais, kai mes neturime ką daryti ar kai mums tiesiog nereikia nieko daryti, pradedame jaustis labai nepatogiai ir desperatiškai puolame ieškoti, ką pradėti daryti. Net tyla mus veikia nemaloniai - būtinai turime įsijungti muziką, radiją ar televiziją, kad būtų "fonas", kad kažkas vyktų.

Bet iš tikrųjų visas tas mūsų nuolatinis siekis kažką daryti tėra bandymas užslopinti vidinį nerimą ir kuo mes labiau bandome nuo jo bėgti, tuo labiau jis tik stiprėja. Nes mes negalime pabėgti nuo to, kas yra mumyse. Išeitis? Nebėgti. Tiesiog sustoti. Nesistengti kažką būtinai daryti, o tiesiog išmokti būti. Čia ir dabar. Nes tik šis momentas yra vienintelis dalykas, kas yra tikra. Meditacija būtent ir yra apie tai. Ir kaip jau minėjau, tam visai nebūtina sėdėti valandų valandas lotoso pozoje, to puikiai galima išmokti ir kasdieninėje veikloje.

Turėdami laisvą minutę tiesiog sustokite ir pabūkite. Užmerkite akis, pajauskite savo kūną, kvėpavimą, kaip oras patenka pro jūsų šnerves, pakyla iki jūsų viršugalvio, tada nusileidžia iki pilvo apačios, kaip išeina atgal. Išgirskite garsus aplinkui. Pajauskite kvapus. Temperatūrą ore. Drėgnumą arba sausrą. Neleiskite mintims jūsų nunešti kažkur kitur. Tiesiog sukoncentruokite visą savo dėmesį čia ir dabar. Stebėkite, kas vyksta jūsų viduje ir išorėje aplink jus. Tiesiog stebėkite. Stenkitės ne vertinti, o tiesiog išgirsti, pajusti, užuosti.

Lygiai tą patį galite daryti ir atsimerkę - eidami gatve ar parku. Apsižiūrėkite aplink - kokie yra žmonės, pastatai, medžiai ir kiti objektai šalia. Pasistenkite pamatyti kuo daugiau detalių. Jokiu būdu nevertinkite, tiesiog stebėkite, žiūrėkite išplėstomis vaiko akimis, tarsi viską matytumėte pirmą kartą. Įsižiūrėkite - kuo šis medis ypatingas? Kuo jis skiriasi nuo visų kitų? Koks jis yra? Pabūkite su juo. Pajauskite jį. Tapkite juo. Čia ir dabar.

Lygiai tą patį galite daryti ir su bet kuria veikla. Plaudami indus negalvokite apie tai, ką darysite juos suplovę, kas jūsų lauks rytoj darbe ar kas suerzino jus šiandien. Tiesiog būkite čia ir dabar. Pajauskite bėgantį vandenį iš čiaupo, rankoje laikomą lėkštę, išvyskite kaip vandens purslai nuplauna nešvarumus, kaip vanduo subėga gilyn į kriauklę. Bent akimirkai pajauskite, kad pasaulyje daugiau niekas neegzistuoja - tik jūs, ši kriauklė, vienoje rankoje laikomas indas, kitoje - kempinėlė ir tekantis vanduo. Nes šią akimirką būtent tai ir yra jūsų pasaulis. Vienintelis tikras ir realus. Ir tik jame galite surasti vidinę ramybę ir džiaugsmą.

Alkoholis

Kai kurie dalykai yra taip įsišakniję į mūsų kultūrą, kad juos priimame beveik nekvescionuodami. Vienas iš jų - alkoholis. Nuo mažų dienų užaugame matydami alkoholį kaip neatsiejamą bet kokių švenčių ar pasilinksminimų dalį. Paauglystėje paprastai ateina laikas tai išbandyti. Vienas dalykas, ir patiems labai maga sužinoti, kas gi tas dievų gėrimas yra, be kurio linksmybės neįsivaizduojamos, o ir prieš draugus, be abejo, nesinori pasirodyti prastesniais.

Pirmoji patirtis būna nelabai kokia. Pamenu, pirmąkart paragavęs alaus išvis nesupratau, kaip galima tokį neskanų dalyką gerti, jau nekalbant apie stipriuosius gėrimus :) Mūsų organizmui alkoholis irgi ne prie širdies - pavartojus daugiau mus pradeda pykinti, organizmui siekiant atsikratyti nuodingos medžiagos natūraliu būdu. Bet mes juk ir tai galime nugalėti! Po truputį prisipratiname prie nemalonaus skonio, organizmas irgi pamažu pripranta toleruoti didesnę dozę ir štai po kelerių metų praktikos mes jau galime išgerti nebe vieną bokalą neskanaus alaus, bet gerą pustuzinį ir net daugiau, o ir skonis pasidaro visai malonus. Aišku, kol jis dar jaučiasi :)

Bet ar susimąstome, kodėl mes tai darome? Aš nesiruošiu kalbėti apie alkoholio žalą mūsų organizmui, apie tai jau prirašyta pakankamai. Pažiūrėkite kad ir video apačioje. Atkreipsiu aš dėmesį tik į vieną dalyką, kuris paprastai yra nutylimas. Taip, alkoholis yra narkotinė medžiaga. Ir jis yra priskiriamas ne prie lengvų, o prie vidutinio stiprumo narkotikų. Alkoholis yra labiau pavojingas sveikatai už marihuaną, LSD, MDMA (Ecstasy) ir eilę kitų medžiagų, kurių vartojimas yra uždraustas (aišku, kitas klausimas - kodėl mažiau pavojingos medžiagos yra uždraustos, o labiau pavojingos - yra prieinamos laisvai, bet apie tai atskira kalba). Čia aš apsiribosiu psichologiniais alkoholio vartojimo aspektais.

Taigi, kodėl mes geriame? Be abejo, viena esminių priežasčių - socialinė aplinka. Bet koks šventimas mūsų kultūroje neatsiejamai asocijuojamas su alkoholio vartojimu. Ir yra pastovus spaudimas iš aplinkinių, ypač vyriškajai giminei: "Tai ką, tu ne vyras, neišgersi?" Bet ką tai turi bendro su vyriškumu? Kas daugiau išgeria - tas tikresnis vyras? Greičiau priešingai - su didesniu alkoholio suvartojimu vyriškoji funkcija kaip tik silpnėja. Aišku, dar absurdiškiau skamba išgėrimas į kažkieno sveikatą, čia kaip maždaug: "Aš išgersiu kalio cianido į tavo sveikatą" :)

Socialiniai faktoriai jokiu būdu nėra vieninteliai. Jie galbūt suvaidina reikšmingą vaidmenį paauglystėje ir ankstyvojoje jaunystėje, bet vėliau atlieka daugiau katalizatoriaus funkciją, kuri vienus žmones veikia stipriau, kitus - silpniau. Yra, aišku, ir fiziologiniai faktoriai - pripratimas, išsiugdytas įprotis, po tam tikro suvartoto alkoholio kiekio atsirandantis "kablys" ir panašūs dalykai. Bet yra dar kai kas labai svarbaus. Mes geriame, nes jaučiame tuštumą savo viduje. Mano galva, tai ir yra esminis dalykas.

Tos tuštumos formų gali būti įvairių. Galbūt mes nepasitikime savimi ir išgerdami bandome kiek apraminti tą vidinį nerimą. Galbūt turime per daug vidinių suvaržymų ir tiesiog nesugebame atsipalaiduoti. O galbūt tiesiog jaučiame beprasmybę viduje ir savo gyvenime, tą egzistencinį vakuumą, apie kurį kalbėjo Viktoras Franklis, ir alkoholis tampa trumpalaike pabėgimo forma, bent laikinai nugramzdinančia tą tuštumą viduje. Tik jis tos prarajos neužpildo, o kas kartą vis ją gilina...

Jeigu pasidomėtumėte, kaip veikia Anoniminių Alkoholikų (AA) programos, suteikiančios bene efektyviausią būdą išsilaisvinti nuo alkoholizmo, tai pamatytumėte, kad jos paremtos tikėjimu Dievu ir religija. Nes tai yra bene lengviausias būdas užpildyti tą egzistencinį vakuumą. Keliasdešimt metų atgal, kol nebuvo uždrausti, labai sėkmingai alkoholizmo gydymui buvo naudoti psichodeliniai preparatai (LSD, psilocybinas, meskalinas ir pan.), leidžiantys žmonėms patirti pakitusios sąmonės būsenas ir įvairius mistinius išgyvenimus, atveriančius naujas įžvalgas gyvenime.

Visai atsisakyti alkoholio nėra lengva. Bent jau mūsų visuomenėje. Aš ir pats nesu atsisakęs, bet pastaruoju metu stengiuosi vartoti minimaliai. Pradėjęs labiau save stebėti, jaučiu, kad net ir po vieno išgerto alaus bokalo, kitą dieną mąstymas nefunkcionuoja visu 100%. O juk yra daugybė žmonių, kurie reguliariai kiekvieną ar kas antrą dieną išgeria bent po bokalą alaus ar taurę vyno, metų metus būdami nepertraukiamoje alkoholio įtakoje...

Tiesiog kitą kartą prieš išgerdami pabandykite bent akimirkai susimąstyti, o kokią vidinę tuštumą bandote užpildyti alkoholiu jūs? Galbūt yra ir kiti užpildymo būdai, kurie nekenkia sveikatai ir problemos negilina, bet leidžia ją išspręsti?

O pabaigų pora video rusų kalba. Pirmasis - dokumentinis filmukas apie vieną eksperimentą, susijusį su alkoholio vartojimu:



O čia keletas reklaminių klipų apie alkoholio naudą:

Kada gana yra gana

Vakar buvau vienoje gana įdomioje paskaitoje pavadinimu "Kada gana yra gana", kurią skaitė vienas žymiausių šiuolaikinių Vedantos (induizmo filosofijos mokykla) aiškintojų Swami Parthasaraty. Pasidalinsiu keliomis įstrigusioms mintimis.

Žmonės yra vedami dviejų pagrindinių motyvų - siekio įgyti ir siekio patirti malonumą. Paprastai mes galvojame, kad jeigu įsigysime kažką, tada mes jau tikrai būsime laimingi. Na, tarkim, sėdi sau žmogelis be darbo ir galvoja: "Ech, turėčiau aš darbą, tada tai galėčiau normaliai gyventi, o dabar..." Ir, sakykim, jis tą darbą gauna. Iš pradžių, aišku, apsidžiaugia, bet praeina kuris laikas ir pradeda galvoti: "Kas iš to, kad aš tada darbą turiu, atlyginimas mažas... Va, Petras - daug mažiau dirba, už mane irgi negudresnis, o iš atlyginimo sugebėjo naują mašiną nusipirkti, o aš turiu su prikimštais troleibusais į darbą važinėti..." Pakelia jam atlyginimą, nusiperka ir jis mašiną, bet tada pamato, kad kas iš to, kad turi pinigų, bet nėra to artimo žmogaus šalia, su kuriuo jaustųsi laimingas. Ir kaip manote, jeigu atsirastų tas mylimas žmogus, ar tada būtų jis laimingas? Turbūt ne, tada jam iki laimės trūktų nuosavo būsto ar dar kažko...

Be abejonės, siekti įgyti kažką tikrai nėra blogas dalykas, bet labai svarbu yra suprasti, kad dabartinė tavo laimė neturi priklausyti nuo to, ką tu įgysi ateityje. Kitaip sakant, tu neturi galvoti, kad patapsi laimingas įgijęs kažką (išsilavinimą, darbą, mylimą žmogų, mašiną, namą ir pan.). Nes kai tu įsigysi tai, tada tau tikrai iki pilnos laimės įsireiks dar kažko ir taip pasaka be galo... Mes pernelyg dažnai save lyginame su tais, kurie yra aukščiau mūsų - turi daugiau pinigų, geresnį darbą, išsilavinimą, daugiau žinių - ir tada mes pasijaučiam kažkokie nepilnaverčiai... O juk pagalvojus, kiek žmonių gyvena prasčiau negu mes? Vien tai, kad mes turime rankas, kojas, matome, girdime - jau yra didžiulė laimė, nes kiek žmonių to neturi. O dar pagalvojus, kad turime pakankamai vandens, maisto, stogą virš galvos ir dar kažkiek pinigų kišenėj - mes turėtume būti išvis laimingi, nes turbūt pusė pasaulyje gyvenančių žmonių to neturi!

Žiūrėkime ne tai ko, mums trūksta, o tai, ką mes turime. Tai yra vienintelis kelias tapti laimingais. Nei daiktai, nei kiti žmonės mums laimės neatneš - mes norėsime tik dar ir dar visko daugiau. Net ir tai, kas mums teikia malonumą, ilgainiui to džiaugsmo suteikia vis mažiau ir mažiau, kol galiausiai išvis nebeteikia jokio malonumo, bet darome tai vien tam, kad tas mums nesukeltų nemalonių potyrių... Paklauskite kokio alkoholiko ar narkomano - kiek jiems suteikia malonumo eilinė alkoholio ar narkotikų dozė. Ogi nė kiek. Jie tai daro vien tam, kad nepatirtų skausmo ir kitų nemalonių pojūčių dėl abstinencijos... Taip ir mes pastoviai vis didiname ir didiname savo "dozes", malonumo patirdami kas kartą vis mažiau ir mažiau... O išmokę džiaugti tuo, ką turime, galėsime džiaugsmingai su nuostaba šuktelėti, kaip kad Sokratas, pasivaikštinėjęs po Atėnų turgų: "Kiek daug pasaulyje yra daiktų, kurių man nereikia!"

Kaip nepatirti neigiamų emocijų

Neseniai suvokiau vieną genealiai paprastą dalyką - tėra viena vienintelė priežastis dėl ko mes patiriame kažkokias neigiamas emocijas, susierzinimą, pyktį, stresą, frustracijas ir panašiai. Viena vienintelė. Tiesiog paimkite ir prisiminkite keletą bet kokių situacijų, kuomet patyrėte kažkokias neigiamas emocijas ir pagalvokite, kas yra tas esminis dalykas, kuris jas sieja. Pamatysite, kad visur buvo vienintelė priežastis - jūs norėjote, kad įvyktų vienaip, o realiai įvyko kitaip. Norėjote, kad būtų A, o įvyko B (be abejo, tai gali būti ir džiaugsmo šaltinis, jei B jūsų subjektyviu suvokimu yra daug geriau nei A). Viskas, daugiau priežasčių nėra. Tik šita. Paprasčiau nei 2 х 2 :)

Kuo mažiau mes kažko tikimės, tuo mažiau mes turime galimybių būti nuvilti. Mes labai dažnai siekiame, kad įvyktų būtent taip, kaip norime mes, kažko visą laiką tikimės iš kitų žmonių, aplinkybių, paties savęs, norime pakreipti gyvenimą savo susikurta vaga, tvarkingai viską dėlioti į savo susikurtas lentynėles. Dėl to prarandame spontaniškumo džiaugsmą ir labai dažnai būname nuvilti - nes įvyko kitaip, nei norėjome mes. O juk gyvenimas ir įdomus savo spontaniškumu, naujais posūkiais, atradimais, nes jeigu iš anksto gautume surašytą savo scenarijų nuo pat gimimo iki mirties ir mus tereikėtų tik atvaidintį iš anksto paskirtą vaidmenį be jokių improvizacijų, ar būtų tada iš viso prasmė gyventi?

Budistai tai suprato jau gana seniai ir jų neprisirišimo (non-attachment) sąvoka yra būtent apie tai. Viskas yra laikina. "Ir tai praeis" - kaip sakoma sename posakyje, todėl nėra prasmės prisirišti prie daiktų, žmonių ar aplinkybių, nes nuo tik paskui patirsime neigiamas emocijas. Reikia tiesiog išmokti leisti tekėti gyvenimui sava vaga ir džiaugtis tuo, ką jis duoda. Būti čia ir dabar, o ne prisirišti prie praeities ar bandyti per prievartą kreipti situacijas savo susigalvota linkme.

Visu tuo aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad reikia spjauti į viską, gyventi betikslį hedonistinį gyvenimą ir niekuo nesirūpinti. Nors, aišku, kai kam tai irgi gali būti kelias :) Tikslą, be jokios abejonės, reikia turėti ir žinoti, kur link tu eini. Tiesiog reikia būti maksimaliai lanksčiam ir be išankstinių nusistatymų - atviram naujoms patirtims ir besikeičiančioms aplinkybėms (anglai tam turi puikų žodį - open-minded). Jeigu kažkas įvyko kitaip nei aš norėjau ar tikėjausi - tai jokiu būdu ne nesėkmė, o tik pasikeitusios aplinkybės, pagal kurias aš pasikoreguoju savo planus ir einu toliau.

Be abejo, visa tai kur kas sunkiau, kai atsiremia į žmonių tarpusavio santykius, kai įsijungia jausmai. Nes ypač iš artimų žmonių mes labai dažnai kažko tikimės. Norime, kad jie būtų tokie, kokiais juos norime matyti mes, tokiu būdu jiems neleisdami tiesiog būti savimi, o versdami juos dėtis mūsų nustatytą kaukę. Besąlygiška meilė - tiesiog mylėjimas žmogaus tokio, koks jis yra, o ne dėl to, kad jis yra toks, kokį norime jį matyti mes - yra turbūt vienas iš sunkiausiai išmokstamų dalykų. Bet tai yra vienintelis kelias į tikrai laimingus santykius. Tiesiog būti su žmogumi čia ir dabar, duoti jam geriausia tai, ką turi, priimti jį tokį, koks yra ir kuo mažiau kažko iš jo tikėtis - turbūt tokia būtų tobulų tarpusavio santykių formulė :)

Laimės formulė yra iš tiesų paprasta ir kad išvengti neigiamų emocijų tereikia labai nedaug - tik atverti save pasauliui ir leisti tekėti gyvenimui laisva ir spontaniška vaga.

Kiek reali yra realybė?

Ar kada nors susimąstėte, kiek reali yra mūsų suvokiama realybė? Na, tarkim, matau aš dabar prieš save stalą - o kas ten yra iš tikrųjų? Jeigu manote, kad stalas yra sudarytas iš kietai sulipusių molekulių, o jos - iš kietai sulipusių atomų "rutuliukų", ir aš stalą galiu pačiupinėti dėl to, kad jie yra labai tankiai susispaudę - tai pagalvokite iš naujo - taip nėra :) Paimkime patį paprasčiausią vandenilio atomą su branduoliu ir vienu vieninteliu elektronu ir padidinkime jį milijonus kartų. Dabar įsivaizduokite didžiulį futbolo stadioną. Žirnis, padėtas jo centre, atitiktų atomo branduolį, o dulkelė pačios tolimiausios tribūnos gale - tą vienintelį elektroną. O kas viduryje? Ogi nieko, tiesiog tuštuma.

Jeigu galvojate, kad tas "žirnis" stadiono centre - atomo branduolys - yra materialus rutuliukas, kurį išdidinus milijonus kartų būtų galima "pačiupinėti" - taip irgi nėra :) Nėra tokio dalyko kaip materija, kaip Einšteinas bandė pasakyti savo žymiąja formule е=mc² - masė ir energija yra vienas ir tas pats. Laikas ir erdvė taip pat nėra du atskiri dalykai ir jie nėra absoliutūs, o tik reliatyvūs. Tai, kas iš vieno atskaitos taško gali būti suvokiama kaip laikas, iš kito gali būti suvokiama kaip... erdvė. Remiantis reliatyvumo teorija, nėra absoliučios realybės, tiek laikas, tiek erdvė yra santykiniai.

Kvantinė fizika žengia žingsnį dar toliau - visa tai, kas yra aplink, tėra daugybė galimybių, o mūsų sąmonė yra tai, kas iš tų galimybių sukuria konkrečią realybę. Ir ta konkreti realybė sukuriama ne kažkur ten, bet mūsų galvoje. Paimkim, kad ir psichologiją, kaip įrodo sąmoningi sapnai, nėra jokio skirtumo tarp mūsų suvokiamos realybės sapne ir realiame gyvenime. Tas pats stalas man sapne atrodys lygiai taip pat realus ir materialus, nors jis tebus tiktai sąvoka mano galvoje. Nes ir šis stalas, kurį matau dabar prieš save, tėra tik sąvoka mano galvoje. Būtent, tik koncepcija mano galvoje ir nieko daugiau. Kas ten yra iš tikrųjų? Turbūt tik energija, o galbūt ir išvis nieko :)

Tad kodėl, paklausite, ir aš, ir tu galime matyti ir čiupinėti tą patį stalą, jei ten iš tikrųjų nieko nėra? O todėl, kad mes abu nuo pat gimimo esame išmokyti žaisti pagal tas pačias taisykles. Įsivaizduokite, kad gimstate kokio nors metų metus trunkančio spektaklio scenoje ir visi aktoriai vaidina savo roles pagal nustatytą scenarijų. Ir jūs taip pat priimsite tas pačias spektaklio taisykles net nepagalvodami, kad visa tai farsas ir yra kažkokia kita tikresnė realybė už scenos ribų. Kaip toje Platono alegorijoje apie olą - sėdėsite žiūrėdami į ugnies šešėlių žaismą ir priimsite tai kaip pačią realybę, o ne realybės atspindį.

Mūsų mąstymas ir suvokimas operuoja mūsų turimomis sąvokomis. Pavyzdžiui, viena Afrikos tautelė naudoja tą patį žodį žaliai ir mėlynai spalvai apibūdinti. Ir užaugę vaikai nebeskiria šių dviejų spalvų - nes jie teturi tik sąvoką galvoje joms apibūdinti - jiems tai yra vienas ir tas pats. Lygiai taip pat ir mes, pamatę kažkokį naują daiktą, jį automatiškai priskiriame vienai ar kitai jau turimai kategorijai. Ir jeigu jūsų pojūčių lauke atsidurtų kažkoks absoliučiai nepažįstamas objektas, kuriam neturėtumėte kategorijos, jūs jo... nematytumėte :) Pasakojama, kad europiečių kolonistams atvykus į naująjį pasaulį, vietiniai gyventojai nematydavo jų didžiųjų laivų, tik mažas valteles, nes tiesiog niekada nebuvo susidūrę su tokiais objektais.

Visa tai jokiu būdu nėra naujos idėjos. Tai, ką šiuolaikinė fizika, psichologija ir kiti mokslai atrado tik XX amžiuje, buvo žinoma jau keli tūkstančiai metų atgal. Pagrindinė idėja Rytų tradicijose - Induizme, Budizme - ir yra ta, kad visa mūsų suvokiama realybė tėra tik iliuzija - maja - ir mums tereikia tik suvokti tai ir išsilaisvinti. Lygiai tą patį bandė pasakyti ir Jėzus Kristus: "Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Ir nieko jums nebūtų neįmanomo" (Mt 17, 20). Nes tas kalnas yra vien dėl to, kad mes jį suvokiame, o ne dėl to, kad jis yra iš tikrųjų. Kitaip sakant, jis yra ne kažkur ten, o tik mūsų galvoje. Kaip ir visa mūsų suvokiama realybė.

Sumokėk į priekį

Įsivaizduokite, koks nors visiškai nepažįstamas žmogus nei iš šio, nei iš to ima ir padaro jums kokią paslaugą ar gerą darbą, na, tarkim, parduotuvėje neaptarnauja jūsų kortelės, neturite grynųjų, o kažkas šalia stovintis paima ir sumoka už jus. Ir kai paklausiate, kaip čia galėtumėte atsidėkoti, tas žmogus tiesiog paprašo jūsų padaryti gera kažkam kitam. Ir nueina. Kaip pasijustumėte? :)

Ši idėja - iš tikrai nuostabaus filmo "Pay It Forward", kur berniukas, gavęs mokykloje užduotį padaryti pasaulį geresniu, sugalvoja genealiai paprastą planą - tiesiog padaryti gerus darbus trims žmonėms, o šie savo ruožtu turi padaryti tą patį...

O juk pagalvojus, taigi taip viskas paprasta, bet tuo pačiu ir taip išmintinga. Nes jeigu aš padarau kažką gero tau, o tu atsakomuoju žingsniu kažką gero padarai man - ratas užsidaro, o jeigu padarai kažkam kitam - grandinė tęsiasi.

Ir iš tikrųjų - imkit ir pabandykit. Padarykit ką nors gero visiškai atsitiktiniam žmogui, kuris mažiausiai iš jūsų tikisi. Kad ir kažką mažo - nupirkite vaikų ledų, padovanokite praeivei ar mažai pažįstamai bendradarbei gėlę ar galiausiai tiesiog nusišypsokite kažkam. O jeigu kažkas paklaus kaip atsidėkoti - tiesiog paprašykite, kad tas žmogus padarytų gera kažkam kitam.

Ir pamatysit - viduje jausmas bus nuostabus, kokio turbūt seniai nesat turėję. Netikit? Pabandykit ir įsitikinsit :) Kartais ir mažas žingsnelis gali būti reikšmingas. Galbūt pasaulio mes nepakeisim, bet bent kažkiek padarysim jį geresniu. Nes galbūt nevisada mes galime sumokėti atgal, bet tikrai visada galime sumokėti į priekį.

Septynerių metų transformacijos

Sakoma, kad per septynerius metus pilnai atsinaujina žmogaus organizmas - pasikeičia visos ląstelės. O tai reiškia, kad fiziologiškai tu tarsi tampi visiškai kitu organizmu - tavo kūnas nebeturi nė vienos ląstelės iš to kūno, kuris buvo prieš septynerius metus. Ir pastebėjau tokį labai įdomų dalyką (bent pas save) - tarsi kas kartą pasibaigus šiam septynerių metų ciklui įvyksta ir kažkokia esminė transformacija viduje, kuomet ženkliai pasikeičia tavo pasaulio suvokimas, požiūris į gyvenimą, persidėlioja vertybės... Pirmą kartą į tai dėmesį atkreipiau prieš septynerius metus ir dabar tegaliu tik tai patvirtinti.

Gaila, neatsimenu savęs septynerių (kažkaip dauguma mano vaikystės prisiminimų yra tarsi išplaukę), bet puikiai prisimenu save keturiolikos ir turbūt tai buvo pirmas kartas, kai nusprendžiau pakeisti savo gyvenimą :) Pamenu, tai buvo vasara prieš pradedant eiti į gimnaziją ir kažkaip man į galvą toptelėjo, kad ateidamas į naują klasę galiu pateikti save kaip tik noriu, nes visi žmonės nauji ir niekas nieko nepažįsta :) Nes iki tol buvau toks ramus intravertiškas vaikas, gerai besimokantis ir toli gražu ne iš klasės lyderių. Tad nusprendžiau per vasarą sugalvoti, kokiu aš iš tikrųjų norėčiau būti - labiau bendraujančiu, populiariu ir pan. - ir rugsėjo 1-ąją į naują klasę jau nueiti naujuoju savimi.

Turbūt tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai aš paklausiau savęs - "o kokiu aš noriu būti?". Ir įdomiausia, kad jis buvo pakankamai sėkmingas. Be abejo, pačiu populiariausiu klasės biču netapau, bet tai buvo ženklus žingsnis į priekį - pradėjau daugiau bendrauti, nebebijoti save išreikšti ar galiausiai kokią merginą pakviesti šokti mokyklos diskotekoje :)

Kitas ryškesnis perversmas mano viduje įvyko peržengus dvidešimt vienerius metus, kuris, kaip jau minėjau, pirmąsyk ir privertė susimąstyti apie tą septynerių metų ciklą. Tuo metu mano gyvenime jau buvo atsiradęs teatras, kuris atvėrė man visai kitą perspektyvą gyvenimą - vertė ieškoti, galvoti, bandyti suprasti save... Turbūt tai buvo pirmas kartas, kai aš iš tikrųjų paklausiau savęs - "o kuo aš noriu būti?". Nes iki tol daugiau tiesiog plaukiau pasroviui, nebandydamas suvokti savęs, maždaug - aha, sekasi tikslieji mokslai, kas čia būtų iš jų perspektyvu? - o, informatika! - gerai, reiškia būsiu informatikas.

Ir būtent tada apie dvidešimt pirmuosius - antruosius metus pradėjau klausti savęs ir ieškoti, skaityti (nes per praėjusį septynerių metų ciklą knygų beveik išvis neskaičiau, skirtingai nuo vaikystės ir ankstyvos paauglystės), į rankas pakliuvo keletas motyvuojančių knygų, kaip "Alchemikas" ar "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra", ir galiausiai atsakymą radau. Įdomu tai, kad iš pradžių nebuvau visai šimtu procentų tikras, kad psichologija yra būtent tai, su kuo noriu sieti savo gyvenimą, bet kuo toliau, tuo esu labiau tuo įsitikinu.

Ir štai dabar, prabėgus dar vienam septynerių metų laikotarpiui, jaučiu dar vieną perversmą savyje. Transformaciją, kuri turbūt prasidėjo prieš pusantrų metų Santjago kelyje ir ypatingai įgavo pagreitį mano dabartinių studijų metu. Šįsyk klausiu savęs - "o kas aš esu?". Jaučiu, kad keičiasi mano savęs ir savo vietos pasaulyje suvokimas. Riba tarp "aš" ir "likęs pasaulis" vis labiau nyksta ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tos ribos iš tikrųjų ir nėra, nes gyvenimo prasmė yra duoti, ne imti. Nes aš ir Tu - mes nesame atskiri, mes - vienos rankos pirštai. Ir tik būdamas su Tavimi aš galiu suprasti save. Ir tik duodamas Tau aš galiu realizuoti save. Nes Dievo karalystė yra tarp mūsų.

Velykos. Vidinė transformacija

Krikščionims Velykos asocijuojasi su Kristaus prisikėlimu ir gyvybės pergale prieš mirtį, žydams - su išsivadavimu iš vergijos, kitiems - galbūt tiesiog su pavasariu ar marginamais kiaušiniais. Bet kas iš tikrųjų glūdi už viso to? Leiskite man pasiūlyti psichologinę interpretaciją, kuri galbūt leis pažvelgti į Velykas kiek kitomis akimis.

Manau, kad iš tikrųjų Velykos yra būtent apie vidinę transformaciją. Tam, kad peržengti slenkstį, reikia uždaryti vienas duris ir atverti kitas. Leisti numirti savo senajam Aš, kad jį galėtų pakeisti naujasis Aš. Kaip feniksui - sudegti ir vėl pakilti iš pelenų.

Ir neatsitiktinai Velykos yra persmelktos šiuo mirties ir naujo atgimimo simboliškumu. Be abejo, pati tiesiausia paralelė - Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Jo senasis kūniškas Aš turėjo numirti, kad galėtų atgimti naujasis dangiškas. Lygiai taip pat, kaip ir gamta miršta žiemą, kad galėtų atgimti pavasarį. Lygiai taip pat, kaip ir mes gimdami mirštame gimdoje ir atgyjame su pirmu oro gurkšniu. Šią vidinę mirties ir atgimimo transformaciją puikiai atspindi ir pagrindinis Velykų simbolis - kiaušinis (atėjęs, beje, dar iš pagoniškų laikų). Mes kaip tas viščiukas turime pralaužti mus kaustantį nežinojimo ir abejingumo lukštą, kad galėtume gimti tikruoju savimi.

Ne paslaptis, kad į Bibliją ir kitus šventuosius raštuos galima, o turbūt ir reikia, žiūrėti keliomis prasmėmis. Tarkim, Naujasis Testamentas yra ne tik apie Jėzaus Kristaus, bet ir apie kiekvieno mūsų gyvenimo kelią. Mes taip pat turime atlaikyti gundymus dykumoje, išdavystę ir pakabinti savo senąjį Aš ant kryžiaus, kad nuo jo galėtų nužengti naujasis, tikrasis Aš. Dievas yra ne tik transcendentinis (kažkas ten aukščiau), bet ir imanentinis - jis kiekviename iš mūsų ir visame kame ("perskelkite pliauską: aš esu ten; pakelkite akmenį, ir ten jūs rasite mane"). Arba kaip tame sename posakyje: "kaip viršuje, taip ir apačioje" ("as above, so below"). Mes kiekvienas nešiojame dieviškumą savyje ir vienintelis dalykas, ką mes turime padaryti - tai jį išlaisvinti.

Puikus pavyzdys - žydų kelionė iš Egipto vergijos pažadėtosios žemės link. Kaip Mozė, išgirdęs Dievo kvietimą, nors ir labai abejodamas savo jėgomis, išdrįso patikėti ir žengė pirmyn, vesdamas kitus, taip ir mes turime išgirsti vidinį balsą savyje ir nepaisant abejonių, juo tikėti ir eiti ten. Nesvarbu, kad vergovė atrodo tarsi jau įprasta ir ne tokia baisi, o pažadėtoji žemė - pernelyg tolima ir nereali. Reikia išdrįsti žengti į dykumą, nebijoti bristi į jūrą ir atsiverti suvokimui, leidžiančiam kartų vandenį paversti saldžiu, o tuštumą viduje užpildyti dangiškąja mana. Nes tik tada galima patirti nušvitimą ant savojo Sinajaus kalno.

Tebūna jums šios Velykos vidinės transformacijos pradžia. Išdrįskite pralaužti jus supantį lukštą ir gimkite iš naujo. Tikruoju savimi.

Teatras. "Palėpė"

Šiandien yra teatro diena. Jeigu tektų žaisti kokį asociacijų žaidimą, nė kiek neabejoju, kad pirma asociacija žodžiui "teatras" būtų žodis "palėpė", nes man šie žodžiai yra beveik neatsiejami... Be abejo, kalbu apie VGTU teatrą - studiją "Palėpė", prieš porą savaičių atšventusį savo dešimtmetį. Iš tų dešimties metų, manieji prabėgo aštuoneri. Šeši - aktyviai, kiti du - pasyviai, tik laikas nuo laiko pavaidinant senuose spektakliuose. Bet "Palėpė" turbūt visada išliks ta ypatinga vieta, į kurią yra beprotiškai gera sugrįžti...

Teatras apskritai yra nuostabi ieškojimų vieta. Kiekvienas spektaklis, repeticija, kuomet tu užsidedi kaukę ir pavirsti kažkuo kitu... Su kita patirtimi, gyvenimo istorija, kitomis mintimis, poreikiais, norais... Ir tu tarytum jau nebesi tu, o žengi žingsnelį toliau. Visa tai, kas tau kvaršino galva prieš ateinant į teatrą, lieka kažkur toli toli... O tu esi čia ir dabar. Ir tai turi transformuojamą poveikį...

Atėjimas į "Palėpę", manau, buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Tiek dėl žmonių, kuriuos ten sutikau, tiek dėl vidinių dalykų, kuriuos būdamas ten atradau. O nuėjau visai atsitiktinai, netyčia sužinojęs, kad vyksta priėmimas į naujai kuriamą studentišką teatrą, kuris dar buvo ir ne mano universiteto :) Kartais keista, kaip atrodytų, kažkokie atsitiktiniai dalykai gali kardinaliai tavo gyvenimą pakeisti. Nors turbūt tik tada, kai nutinka, jie atrodo atsitiktiniai, o pažvelgus iš viso gyvenimo perspektyvos, jie pasirodo reikšmingi, prasmingi ir laiku bei vietoje :)

Pirmieji metai "Palėpėje" turbūt buvo patys brangiausi. Pati teatro pradžia, pirmosios repeticijos dviejose tuščiose auditorijose, pasisėdėjimai kartu, dainos, pirmieji spektakliai, kurie buvo beprotiškai brangūs, ypač "Equus"... Spektaklis, ne tik davęs Daktaro pravardę, bet ir padėjęs rasti kryptį gyvenime... Pirmasis, bet tuo pačiu ir reikšmingiausias mano vaidmuo... O ir pats kūrinys yra išties ypatingas...

Per tuos dešimt metų "Palėpė" keitėsi. Vietoj vieno aktoriaus vaidmeniui atsirado po keletą dublerių, porą spektaklių per savaitę pakeitė kone keliolika, senus skolintus prožektorius - nauja aparatūra, kelioliką žmonių - keliasdešimt... Ir nors "Palėpė" jau nebėra tokia, kaip buvo penketą ar dešimtį metų atgal, kažkas visame tame yra laikui ir pokyčiams atsparaus... Ir kalbu aš visai ne apie Vytą, kuris tarsi paskutinis mohikanas dar bando išsaugoti sąsajas tarp praeities ir dabarties, bet apie tą stebuklingą dvasią, kurią pajunti kaskart peržengdamas teatro slenkstį. Nes teatras yra tai, kas keičia žmonių gyvenimus.

Su teatro diena visus kuriančius, vaidinančius, žiūrinčius, mylinčius ar bent prijaučiančius :)

Metai virtualioje erdvėje

Lygiai prieš metus pirmasis šio blog'o įrašas pasirodė virtualioje erdvėje. Per metus iš viso jų buvo 32. Be abejonės, nesu pats geriausias blogger'is: rašau nereguliariai, o kaip pripuola, mintys kai kada padrikos, kartais turbūt pernelyg didaktinės, bet visumoje manau, kad rašymas yra geras dalykas, kuris padeda augti. Išdėstydamas savo mintis raštu, gali geriau suprasti pats save, o galbūt tavo mintis bus ir atsparos taškas kažkam kitam.

Tad jeigu kažkas abejojate, ar verta pradėti savo blog'ą, galiu patarti nedvejodamas - taip, verta. Rašykite. Ir ne tiek svarbu, ar rašote sau, ar kad kažkas kitas perskaitytų, svarbiausia - rašykite. Tai padeda :) Aš ir pats neįsivaizduoju, kas skaito mano blog'ą, ar kažkam jis įdomus. Žinau, kad kai kurie mano draugai tikrai skaito, bet, pavyzdžiui, kaip teigia statistika, turėjau svečių net iš 30 pasaulio šalių :) Aišku, turbūt dauguma jų užklydo atsitiktinai.

Neseniai mieste ant sienos mačiau užrašą: "Ar manote, kad esate protingesnis už vidutinį žmogų?" Įdomu, kiek žmonių galėtų drąsiai atsakyti į šį klausimą - "Ne"? :) Bet nebūtina būti pačiu protingiausiu ar turėti literatūrinį talentą, kad rašyti. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas (absoliučiai kiekvienas) žmogus turi ką pasakyti ir ką pamokyti kitus. Klausimas čia kitas - tas, kad mes patys paprastai nenorime išgirsti kito žmogaus, ypač jei jaučiamės už jį pranašesni. Maždaug: "Va, tas tai autoritetas, reikia paklausyti, ką jis sako, o šitas... ką jis man gero gali pasakyt..." O galbūt kaip tik tas paprastas ar net kiek primityvokas žmogus kaip tik ir neša atsakymą tau tą, kurio tu ir ieškai!

Tad nebijokime rašyti, dalintis savo mintimis. Galbūt mintis, kuri tau pačiam atrodo absurdiška, kažkam yra būtent tas atsakymas, kurio jis ieško. Internetas yra nuostabi erdvė, vienintelė iš visos mass media, kurioje tau informacija yra ne brukama tokia, kokia reikalinga kažkam, o kurioje gali atsirinkti, kokios reikia tau pačiam. Erdvė, kurioje tu gali išgirsti pasaulį ir pasaulis gali išgirsti tave. Ir teisingai naudojant, būtent internetas yra ta jėga, kuri gali pakeisti pasaulį. Ir aš kažkaip naiviai tikiu, kad kažkada ta diena ateis :)

Kvantinė fizika

Mokyklos laikais vienais labiausiai gluminančių dalykų fizikoje buvo šviesos dvilypumas. Niekaip neįstengiau suprasti, kaip šviesa vienu metu gali elgtis ir kaip dalelių srautas, ir kaip banga. Atsakymą sužinojau visai neseniai. Ir jis yra toks pribloškiantis, kad net nenuostabu, jog apie tai nerašoma mokykliniuose fizikos vadovėliuose...

Taigi, kviečiu susipažinti šiek tiek su kvantine fizika ir pažiūrėti, ką ji tokio ypatingo turi savyje. Prieš skaitydami toliau, būtinai pažiūrėkite filmuką žemiau (kam įdomu, tai ištrauka iš filmo "What the Bleep Do We Know!?")



Ką visa tai reiškia? Visų pirma, tai reiškia visai kitokį pasaulio suvokimą, kur sąmonė nėra tik žmogaus smegenų produktas, o bendras visatos principas arba kitais žodžiais sakant - visatos savybė. Kvantinės fizikos dėsniai veikia pačių mažiausių dalelių lygmenyje. Be sąmoningo stebėtojo, kiekviena dalelė yra taip vadinamoje superpozicijoje - daugybėje galimų pozicijų vienu metu, o stebėjimo veiksmas yra būtent tai, kas iš daugybės galimų pozicijų padaro konkrečią realią (sugriauna tikimybinę bangą ir padaro konkrečią dalelę). Kitaip sakant, visata be sąmoningo stebėtojo negali egzistuoti, tai būtų tik daugybė galimybių, bet ne realybė.

Išvados? Manau, svarbių interpretacijų yra galybė... Atkreipsiu dėmesį tik į porą svarbiausių. Visata be sąmoningo stebėtojo negali egzistuoti - natūrali prielaida, kad tas stebėtojas turbūt egzistavo nuo pat pradžių. Kažkam reikia įrodymo, kad Dievas yra? Prašau... Kita svarbi išvada. Mūsų sąmoningas stebėjimas mažiausių dalelių lygmenyje yra tai, kas iš daugybės galimybių padaro konkrečią realybę. Vadinasi, mūsų sąmonė kuria realybę, materiją. Sąmonė tiesiogiai įtakoja fizinį pasaulį. Kitas išvadas paliksiu pasidaryti patiems...

Keisčiausias dalykas yra tai, jog šios idėjos nėra kažin kokia naujiena. Pagrindiniai kvantinės fizikos dėsniai buvo atrasti prieš 80 metų. Tik kažkodėl ilgą laiką kvantinės fizikos atradimai taip ir neperlipdavo fizikų kabinetų sienų, nors, mano galva, tai yra vienas iš pačių svarbiausių atradimų visoje mokslo istorijoje. Jeigu ne pats svarbiausias...

Metai

Šiomis dienomis kaip tik sukanka metai nuo mano emigracijos pradžios. Įdomūs buvo metai... Ne patys lengviausi, bet davė labai daug. Pirmiausia turbūt galimybę pradėti viską nuo švaraus lapo... Susidėlioti ne tik aplinkybes gyvenime, bet ir perkratyti save patį iš vidaus. Po pusantrų metų trukusios nakties sulaukti brėkštančio ryto... Užbaigti vidinės transformacijos etapą, prasidėjusį turbūt kelyje į Santjagą ir netikėtai pasibaigusį mažu nušvitimu vieną saulėtą vasaros sekmadienio rytą...

Tad kokia ta patirtis, gyvenant svečioje šalyje? Visų pirma tai turbūt akistata su pačiu savimi. Kita aplinka, kitokie žmonės, kitas gyvenimo būdas išrengia tave iš susikurtų stereotipų ir leidžia tau pamatyti tikrąjį save, ištrūkusį iš susikurtų socialinių vaidmenų, ilgus metus nešiotų kaukių... O pažinimas tas nėra lengvas, kartais primenantis pasivažinėjimą amerikietiškais kalneliais ar Škėmos liftininką iš "Baltos drobulės" - up and down, up and down, up and down... Bet jeigu sugebi tai praeiti, pažinimas tave išlaisvina ir atveria naujus akiračius.

Kalbant su draugais, likusiais Lietuvoje, paprastai kiekviename pokalbyje nuskamba tas pats klausimas: "Kada žadi grįžti?.." Nors, be jokios abejonės, jų vietoje aš būčiau klausęs turbūt to paties... Tiesiog gyvenant vienoje vietoje kiekviena kelionė yra tarsi automatiškai su atgaliniu bilietu, bent jau open return . Tuo tarpu kažkurį laiką pagyvenus kitur, tarsi kažkas "perlūžta" viduje ir open return patampa one way ticket... Čia ir Ten patampa tik Čia. Niujorkas ar Sidnėjus nebeatrodo kažkuo tolimesnis už Kauną ar Klaipėdą...

Paklausus bet kurio emigranto, ar galvoja grįžti į Tėvynę, turbūt tik labai retas pasakys, kad neturi tokių planų. Kažkurią dieną grįžti svajoja turbūt visi, tik nemažai kieno mintys ir telieka mintimis... Galvoju grįžti ir aš. Tiesa, turbūt ne pačiu artimiausiu metu, bet norėčiau tikėti, kad kažkada ta diena ateis. SUGRĮŽIMAS - kažką turi magiško savyje šis žodis...

Orange, Ubuntu ir Martinas Buberis

Paprastai reklamos yra erzinantis dalykas. Yra tokių, kurias kartą ar kitą smagu pažiūrėti dėl kokių netikėtų sprendimų ar atomazgų, bet labai nedaug yra tų, kurios paliečia kažkiek giliau. Paskutinė tokia man buvo Orange (tiems, kas nežino - tai mobiliojo ryšio operatorius UK) reklaminė kompanija "I am who I am because of everyone" - "aš esu, kas esu, kiekvieno dėka" (klipas - čia). Paprasta, bet stipru... Ir nori nenori, į galvą lenda paralelės su Ubuntu.

Ubuntu - tai Pietų Afrikos zulu kalbos žodis, reiškiantis "aš esu todėl, kad tu esi". Žodis, nusakantis ne tik tradicinę Afrikos filosofiją, bet ir pačią žmogiškumo esmę. Nelsonas Mandela Ubuntu aiškina taip: "seniau, kuomet keliautojas sustodavo kažkuriame kaimelyje, jam nereikėdavo prašyti maisto ar vandens. Žmonės patys duodavo maisto, užimdavo jį. Ir tai tik vienas iš daugelio Ubuntu aspektų. Ubuntu nereiškia, kad žmonės neturi kreipti dėmesio į save, klausimas čia yra toks: Ar esi pasiruošęs daryti tai tam, kad padėtum tobulėti bendruomenei aplink save?"

Tiesa, kurią byloja visos religinės tradicijos. Tai, ką puikiai nusakė Martinas Buberis priešpastatydamas autentišką ir asmenišką dialogą "Aš - Tu" su daiktišku "Aš - Tai". Ir nors tiesa visiškai paprasta: mažiau galvoti apie save, daugiau apie kitus, stengtis daugiau duoti, o ne imti, o ir pavydžių puikių istorija pilna, pradedant Jėzum Kristum ir baigiant Motina Terese, bet visgi kažkaip tai nėra lengva ar ne? O priežastis labai paprasta. Tas kažkur giliai tūnantis ir ramybės neduodantis mūsų EGO...

O įdomiausia tai, kad kai kurios tradicijos, ypač akcentuojančios išsilaisvinimo iš Ego valdžios būtinybę (pavyzdžiui, Budizmas) ir pateikiančios krūvas įvairiausių pratimų ir metodikų, kaip tą Ego perlipti, geriau pagalvojus yra... ne kas kita, kaip to paties Ego stiprinimas :) Bet kuris kelias, orientuotas aukštyn, į išsilaisvinimą, nušvitimą, bet kuris dvasinis tobulėjimas yra juk nukreiptas visų pirmiausia į save. Uždaras ratas...

Panašu, kad Ego praradimo baimė glaudžiai susijusi su baime prarasti savo tapatumą. Galbūt būtent dėl to mums taip sunku atsiverti ir pradėti gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Turbūt bijome, kad duodami besąlygišką meilę kitiems, prarasime dalį savęs, nors man panašu, kad kaip tik priešingai - atrasime naują dalį savęs.

Sakoma, kad bene geriausia galimybė išmokti besąlygiškos meilės - tai susilaukti vaikų (gaila, tokios galimybės dar neturiu :) ). Bet ir iš išmokusių turbūt vienetai tesugeba tą jausmą perkelti iš savo vaikų į kitus žmones, o gaila... Juk dar taip neseniai, (tik trys tūkstančiai metų atgal :) ) gyvenome bene tobuloje visuomenėje, kur nebuvo individų, hierarchijų, konkurencijų, Ego, o žmonės laimingi gyveno harmonijoje su gamta...

Bet turim, ką turim. Viena vertus, galime bandyti eiti bodhisattvų keliu nušvitimo link, kad tada galėtumėm padėti žmonijai arba, kita vertus, jau dabar galime pradėti žingsnelis po žingnelio tolti nuo savojo egocentriškumo kitų žmonių link... Juk aš esu todėl, kad esi TU ir tik TAVO dėka aš esu, kas esu...

Homo... fobija ar filija?

Praėjusį šeštadienį Londone teko išvysti gana įdomų reginį - gėjų paradą. Pamatytas vaizdas sukėlė dviprasmišką reakciją ir mintis... Viena vertus, reginys gan smagus ir tikrai įdomu tai pažiūrėti, bet kita medalio pusė...

Save laikau tolerantišku žmogumi ir tikrai nieko neturiu prieš kitos kilmės, įsitikinimų ar potraukių žmones. Kiekvienas turime savo kelią ir savo misiją, kuo daugiau skirtingesnių žmonių, tuo pasauliui tik geriau. Taigi, iš principo prieš gėjus neturiu nieko prieš. Visuomenė turi gerbti jų pasirinkimą ir neturime teisės diskriminuoti jų todėl, kad jie yra kitokie. Bet kitas klausimas - ar reikia tai skatinti?

Oficialiai gėjų paradai yra skirti homofobijos mažinimui ir iš principo tai nėra blogai: žiūrovai turi smagų reginį, gėjai - pasibūti vieni su kitais, pasijausti ne tik mažumos, bet ir kažkokio didesnio vieneto dalimi. Esminis dalykas, kas man užkliuvo, tai pagrindinė komunikuojama žinutė: "Proud to be gay!" Bet ar tikrai yra ko didžiuotis?

Būdamas pusiau psichologu, aš mėgstu stebėti žmones. Emocijas, jausmus, įstrigusius jų veiduose. Kartais užtenka vien pažvelgti į žmogų ir tu kone gali perskaityti jo gyvenimo istoriją, užrašytą veide. Stebėjau žmonių veidus ir šįkart margaspalvėje minioje. Dalis jų buvo paslėpta po storu grimo ar makiažo sluoksniu, dalis po kaukėmis, bet beveik visi jie bylojo tą patį... Kažkokią asmenybės dezintegraciją, galbūt pėdsakus traumų, gautų vaikystėje, kažkokius vidinius konfliktus, taip ir nesurastą savo tapatybę...

Gink Dieve, aš tikrai nenoriu generalizuoti ir užklijuoti tokias etiketes visiems homoseksualių pakraipų žmonėms, tiesiog tai buvo tai, ką aš mačiau visoje toje minioje. Aš mačiau viduje nelaimingus žmones, kurių pagrindinis tikslas, rodos, buvo ne bandymas mažinti homofobiją visuomenėje, o mėginimas įtikinti pačius save, kad galbūt tai, ką jie daro, nėra jau taip blogai... Bandymas numalšinti nepasitikėjimo ir kaltės jausmą savyje... Ypač žiauriai atrodė procesijoje dalyvavę žmonės invalidų vežimėliuose, dalis kurių buvo dar ir su akivaizdžiai matomais psichiniais sutrikimais ir nežinia, ar apskritai jie suvokė, kas su jais vyksta...

Žiūrint į visus tuos žmones, galvoje nusmelkė mintis, jog visgi panašu, kad homoseksualizmas nėra Gamtos ar Dievo plano dalis, tai daugiau pasėkmė nei priežastis... Be abejo, visuomenė turi priimti gėjus ir gerbti jų pasirinkimą, bet skatinti homoseksualizmo kaip reiškinio turbūt visgi nederėtų...

Pabaigai - keletas vaizdų iš gėjų parado (daugiau nuotraukų galite išvysti čia)

Londonas

Prabėgus daugiau nei pusmečiui nuo mano emigracijos pradžios, noriu pasidalinti keliais savo pastebėjimais apie gyvenimo Londone ypatumus.

Turbūt pati pirma reakcija atvykus į Londoną yra šokas. Tu tarsi svieste įsviečiamas į kunkuliuojantį šurmulį, kuriame išnyksta bet kokios ribos tarp skirtingų rasių, kultūrų, tautų, netgi lyčių. Apskritai ribų čia nėra beveik jokių. Nežinau, kaip reikia atrodyti, kad į tave kažkas atkreiptų dėmesį. Gali stūgauti kiek tik balso stygos ištraukia Trafalgaro aikštės vidury ar bėgioti nuogas Oksfordo gatve pirmyn atgal ir tai klausimas, ar kažkas tavimi labai susidomės :)

Bet laisvė ir multikultūriškumas, be abejo, dalykai tikrai nėra blogi. Na, bet jau man tai kur kas įdomiau viešajame transporte šalia savęs matyti auksinėm grandinėm apsikarsčiusi juoduką, nuo galvos iki kojų apsimuturiavusią musulmonę, nedrąsiai į visas puses besižvalgantį siauraakį azijietį ar kokią pavėpusią jauną anglę su krūva maišelių iš nesibaigiančių "sale'ų" nei tuntą piktai rūškanų lietuviškų bobučių veidų :)

O jei truputėlį rimčiau, tai vienas iš keisčiausių fenomenų čia - laiko tėkmė. Laikas kažkaip Londone bėga žvėriškai greitai. Savaitė prabėga kaip pora dienų, mėnuo kaip savaitė... Tiesiog atrodo, jog esi kažkokioje nesibaigiančioje tėkmėje, kuri žaibišku greičiu tave neša ir nespėsi atsipūsti, o gyvenimas taip ir pralėks. Jausmai, vidinės būsenos keičiasi taip pat beprotišku tempu, per dieną gali išgyventi kelis pakilimus iki didžiausios ekstazės ir nukritimus iki giliausios depresijos. Viskas atrodo taip laikina, reliatyvu ir trapu...

Žmonės jaučiasi pakankamai vieniši ir atsiradus mažiausiai galimybei, bent kažkiek artimesnei sielai, iš paskutiniųjų griebia, stveriasi to vargano šiaudo, kuris neišlaikęs ekspektacijų svorio tuoj pat lūžta, ir greitai atėjusį džiaugsmą keičia dar greičiau ateinantis nusivylimas... Daugybė žmonių taip ir įstringa šiame velnišku greičiu besisukančiame samsaros rate...

Bet kuriuo atveju, Londonas - ypatinga vieta ir esu dėkingas likimui, kad galiu patirti visa tai. Tik žinau, kad likti gyventi čia tikrai nenorėčiau, nes tada turbūt taip ir likčiau nesupratęs, kur tas mano gyvenimas prabėgo...

Trečioji stadija

Kadaise man giliai įstrigo vieno autoriaus mintis: "žinojimas išlaisvina žmogų, bet padaro jį nelaimingu". Ir iš tikrųjų, tame visame yra kažkas demoniško. Kartą nusiskynus vaisių nuo pažinimo medžio ir jo paragavus, egzistencinio nerimo sėkla pasėjama tavo širdyje, kurios nebeišrausi, o ji vis kerosis ir kerosis...

Kartais aš tikrai pavydžiu daugeliui žmonių, gyvenančių tokioje buitinių rūpesčių erdvėje su paprastais vargais ir džiaugsmais, ir nekvaršinančių sau galvos kokiais tai idiotiškais klausimais, kaipo "kas aš esu?", "kokia mano egzistencijos prasmė?", "kas yra Dievas?" ar panašiais marazmais. Kam to reikia? Turiu pinigų, turiu draugų, galiu pasitūsint ir gyvenimas nuostabus! Take it easy, enjoy your life!

Ir tikrai, po velnių, jie yra daug laimingesni už mane. Ir už Tave :) Ir kas iš to, kad aš žinau, jog laimė tai state of mind?.. Nuo to laimingesnis tikrai netampu, nes jungiklis jau senai pradingo išsikerojusiose egzistencinio nerimo džiunglėse... Ir tada pažvelgi į galybę žmonių, gyvenančių savo primityviuose pasaulėliuose, su banaliomis vertybėlėmis ir juokingomis problemėlėmis, bet kartu ir su tokiu vaikišku naivumu ir nuoširdumu, ir pagalvoji, o gal tai ir yra teisingas kelias, gal būtent jie ir gyvena iš tikrųjų, o tu čia su savo egzistenciniais klausimais iš tikrųjų хуйнёй занимаешься?..

Kaip bebūtų, vieną dalyką žinau tikrai. Kartą pasinėrus į egzistencinius klausimus, į ankstesnę stadiją nebegrįši... Kažkas tarsi persijungia tavo viduje ir pradeda nebeduoti ramybės. Taip, kažkuriam laikui nuo to gali pabėgti, užsimiršti, bet laikas nuo laiko klausimai grįžta ir toliau tave terorizuoja... Tad kam to reikia? Velniop egzistencionalizmą, užleiskim kelią hedonizmui, tegyvuoja Dionisas! Na ir kas, kad turėsim primityvią visuomenę, bet bent jau ji bus laiminga...

Ir visai netikėtai prieš keletą dienų į galvą šovė mintis. O gal... yra ir trečia stadija, kuomet egzistenciniai klausimai išsisprendžia ir tu patiri tikrą gyvenimo pilnatvę? Gal tai ir yra egzistencijos tikslas, o ieškojimų ir kančių stadija tėra pratybų laukas tave užgrūdinti? Gal visgi yra viltis?

Šiuolaikinis genocidas

Atrodo, gyvename XXI amžiuje, sekuliarioje visuomenėje, kur deklaruojama aukščiausia vertybė - pagarba individo laisvei, įsitikinimams, savo nuomonės ir požiūrio išsakymui, tolerantiškumas net ir tokiems dalykams, kaip gėjų šeimos sukūrimui ar kai kurių narkotikų įteisinimui. Nepaisant to, pasaulyje vis dar vyksta reiškiniai, nenusileidžiantys nacių vykdytam žydų tautos genocidui.

Nors politika tai turbūt viena tų temų, apie ką mažiausiai norėčiau savo blog'e kalbėti, kai kurie pastarųjų dienų įvykiai neleidžia man likti abejingu. Pasaulyje akivaizdžiai vykdomas genocidas, bet visi tie, kurie gali kažką pakeisti, ar tai būtų Jungtinės Tautos, ar didžiųjų valstybių vadovai, tyli. Nes bijo. Pastaruoju metu labiausiai augančios ir progresuojančios ekonominės jėgos, kurią šiuo metu sudaro kas penktas mūsų planetos gyventojas.

Be abejo, kalbu apie Kiniją ir pastaruoju metu vykstančius įvykius Tibete. Tiesą sakant, šiame rytų fronte seniai nieko naujo. Tibeto okupacija ir genocidas tęsiasi jau daugiau nei penkiasdešimtmetį. Manote, komunizmas žlugo su Sovietų Sąjunga? Nieko panašaus. Ir toli gražu ne apie besigaluojantį su mirtimi Fidelį Castro eina kalba. Net ir daugiau kaip trisdešimtmečiui praėjus nuo Mao Zedongo mirties, jo pasėta velnio sėkla išlieka gaji. Kinija tebealsuoja raudonuoju ritmu, kaip milžiniškas slibinas išdegindama aplink save visa tai, kas yra brangiausia - kultūrą, religiją, tradicijas...

Tibetas - išskirtinė šalis. Ir toli gražu ne dėl to, kad tai "Pasaulio stogas" - aukščiausia šalis visoje mūsų planetoje (vidutinis aukštis čia siekia beveik 5 kilometrus). Turbūt tai vienintelė kultūra, kur visas dėmesys, resursai ir lėšos buvo skiriamos ne išorinio pasaulio užkariavimui, o vidinio supratimui. Vienintelė civilizacija, kurią į priekį vedė ne konkurencijos ir pranašumo siekimas, o harmonija su savimi ir tais, kurie yra šalia. Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad tai - mūsų pasaulio dvasinis centras.

Beje, rusų mokslininkas oftalmologas Ernstas Muldašovas (Эрнст Мулдашев), tyręs įvairių rasių akių formos skirtumus, nustatė, kad vidutinės akys yra būtent Tibete, o kuo toliau nuo jo, tuo laipsniškai labiau akių forma pradeda tolti vidurkio. Remdamasis tyrimais, jis padarė išvadą, kad žmonija ir yra kilusi iš Tibeto ir nubraižė migracijos žemėlapį, kokiais keliais mūsų protėviai pasklido po pasaulį (kam įdomu, galiu labai parekomenduoti perskaityti jo knygą "От кого мы произошли?", įdomių dalykų galima rasti ir tolimesnėje jo knygų serijoje "В поисках Города Богов").

Gal kiek nuklydau nuo temos, bet tiesiog noriu pabrėžti Tibeto svarbą. Ir galbūt labiau potencialią, nes, manau, mūsų vakarietiškoji civilizacija pilnos svarbos dar nesuvokia. Aš, beje, irgi :) Na, bet grįžkime prie realios situacijos.

Iki pat XX amžiaus vidurio Tibetas sėkmingai laviravo politinių intrigų verpetuose. Nepaisant to, kad šalis buvo patekusi tiek Kinijos, tiek Mongolijos, tiek ir Britanijos imperijų įtakos zonose, tai, ką tibetiečiai turėjo svarbiausia - kultūrą ir religiją - visada išsaugodavo. Kol galų gale Kinijoje į valdžią atėjo komunistai su didžiuoju Mao Zedongu priešakyje ir nusprendė, kad pagaliau vargšę Tibeto tautą reikia... išlaisvinti ir iš klystkelių sugrąžinti į tikrųjų vertybių kelią...

Ir šeštajame dešimtmetyje išlaisvinimas prasidėjo. Į visiškai nekaringą Tibetą įžengė daugiatūkstantinė okupantų kariuomenė, naikindama viską savo kelyje. Buvo išgriauta ir sudeginta 6000 vienuolynų - pagrindinių tibetiečių kultūros, mokslo ir religijos centrų su gausiausiomis bibliotekomis, penktadalis tautos (virš milijono) išžudyta. Dėjosi iš tiesų žiaurūs dalykai. Moterys buvo prievartaujamos, vienuoliai verčiami išduoti savo tikėjimą, o nesutinkantys žudomi.

Panašus likimas laukė ir Dalai Lamos - dvasinio, o tuo pačiu, ir politinio tibetiečių lyderio, bet jis laiku sugebėjo pasitraukti į Indiją, kur šiuo metu Dharamsaloje vadovauja Tibeto vyriausybei tremtyje. Ši viena iškiliausių ir dvasingiausių šių laikų asmenybių, 1989 metais apdovanota Nobelio taikos premija, Kinijai yra teroristas - separatistas Nr. 1, lygiai tas pats, kas Jungtinėms Valstijoms - Ossama Bin Ladenas. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu...

Ir nors Mao Zedungo laikai jau toli praeityje ir komunizmas Kinijoje po truputį liberalėja, pastarųjų dienų įvykiai parodė, kad iki baltos vėliavos iškėlimo dar labai ir labai toli. Tibeto genocidas tęsiasi. Ir žvakučių deginimai ar plakatai "Free Tibet" prie Kinijos ambasados situacijos nepakeis. Tiesa sakant, Kinijai ant to... Pernelyg ji galinga jėga, su kuria pasaulis yra priverstas skaitytis. Ir kuo toliau, tuo jos galia tik stiprės.

Tad kokios išvados? Ar daug vilčių gali turėti tibetiečiai, kad situacija pasikeis? Deja, panašu, kad vilčių nedaug. Galimi scenarijai turbūt du. Pirmasis - bendras tarptautinis embargas Kinijai, Olimpinių Žaidynių boikotas ar pan. Tiesa, viso to tikimybė gana artima nuliui... Kitas variantas - tibetiečiams bandyti saugoti savo kultūrą, tradicijas ir tikėtis, kad situacija, kad ir labai po truputį, bet visgi liberalėjančioje Kinijoje, kažkada pasikeis. Gal po penkių, gal po dešimties, gal po penkiasdešimties metų... Stiprybės jums, Sniegynų šalies žmonės. Tashi delek!