Miestas ir kariuomenė

Pasak legendos, sykį Žana D'Ark, bežygiuodama su savo kariuomene, ant kelio sutiko bežaidžiantį mažą berniuką.
"Ką tu čia darai?" - paklausė Žana d'Ark. "Negi nematai? Čia mano miestas!" - atsakė vaikas, rodydamas į ant kelio išdėliotus akmenėlius ir šapelius. "Puiku," - pasakė Orleano mergelė, - "O dabar, prašau, pasitrauk nuo kelio. Man ir mano vyrams reikia prajoti".
Berniukas atsistojo ir piktai pažvelgė į ją: "Miestai nejuda. Kariuomenės gali juos sunaikinti, bet patys miestai lieka kur stovėję".
Žana d'Ark, pažvelgusi į ryžto kupinas vaiko akis, nusišypsojo ir įsakė savo kariams palikti kelią bei apjoti "miestą".

Tikrumas ir abejonė

Vieną rytą, kuomet Buda sėdėjo su savo mokiniais, prie jo priėjo vienas žmogus ir paklausė: "Ar Dievas yra?". "Taip, jis yra", - atsakė Buda. Per pietus prie Budos priėjo kitas žmogus ir taip pat pasiteiravo: "Ar Dievas yra?". "Ne, jo nėra", - atsakė Buda. Vakare atėjo trečias žmogus ir uždavė vėl tą patį klausimą: "Ar Dievas yra?". "Spręsti tau", - pasakė Buda.

Kuomet šis žmogus nuėjo, vienas mokinių neapsikentęs leptelėjo: "Bet tai absurdas, Mokytojau! Kaip gali duoti tokius skirtingus atsakymus į tą patį klausimą?". "Todėl, kad visi jie yra skirtingi žmonės ir kiekvienas jų pasieks Dievą savo keliu. Pirmasis žmogus tikės tuo, ką aš pasakysiu. Antrasis padarys viską, kad mane paneigtų. Trečiasis patikės tik tuo, kuo jam bus leista pasirinkti pačiam."

Girtuoklis mokinys

Dzenbudizmo meistras turėjo šimtus mokinių. Kuomet reikdavo melstis, visi jie melsdavosi, išskyrus vieną, kuris beveik visą laiką praleisdavo būdamas girtas. Bėgo metai, mokytojas seno ir pavyzdingiausi mokiniai vis garsiau pradėjo spėlioti, kas gi bus naujasis lyderis, kuriam bus perduotos didžiausios paslaptys.

Mirties išvakarėse mokytojas pasikvietė girtuoklį mokinį ir būtent jam patikėjo slaptąsias savo žinias. Likusių pasekėjų gretose prasidėjo didžiulis pasipiktinimas. "Kokia gėda!" - šūkavo jie, - "Mes turėsime dabar pašvęsti save netikram meistrui, kuris net nesugeba mums prilygti!"

Išgirdęs jų klegesį, mirštantis meistras atsakė: "Aš galėjau perduoti šias paslaptis tik tam žmogui, kurį gerai pažįstu. Visi mano mokiniai yra baisiai dori ir rodo tik savo gerąsias savybes. Tai pavojinga, nes atrodantys dorais, paprastai tuo užmaskuoja savo tuštybę, išdidumą ir netoleranciją. Būtent todėl aš ir pasirinkau tą mokinį, kurio trūkumus mačiau geriausiai."

Daugiau gero blogo

Kadangi kiek rimtesnei rašliavai, kokia vyravo iki šiol, reikia pakankamai ir laiko, ir susikaupimo, ir nusiteikimo, prie blog'o prisėsti nepavykdavo tiek dažnai, kiek norėdavau. Todėl, kiek pagalvojęs, nusprendžiau šiam blog'ui suteikti naują pagreitį, nuo šiol dalindamasis su jumis ne tik savo mintimis, bet ir išgirstomis istorijomis. Tikiu, kad tai geriau padės atrasti ir suprasti kai kuriuos dalykus, o tuo pačiu suteiks daugiau gyvumo ir pačiam blog'ui.

Pagrindinis istorijų šaltinis (bent pradžioje) bus vieno mano mėgstamiausių rašytojų Paulo Coelho veikalai ("Maktub" (1994), "Stories for Parents, Children an Grandchildren" (2001) ir kt.).

Gerų ir prasmingų skaitymų! Nuo šiol susitiksime dažniau :)

Ar pinigai yra problema?

Kažkada paauglystėje turėjau svajonę tapti milijonieriumi. Vėliau suaugau ir šios svajonės nebeliko. Kaip, beje, nemažai ir kitų. Bet turbūt būtent dėl šios svajonės praradimo mažiausiai apgailestauju. O gal net ir džiaugiuosi.

Kuomet su pirmąja branda susiformavo pagrindinės vertybės (o buvo tai turbūt kokiais 21-22 gyvenimo metais), vienas esminis dalykas, ko ten tikrai nebuvo, tai - materialistinės orientacijos, kuri yra velniškai gaji dabartinėje mūsų visuomenėje. Tiesa, tikrai džiaugiuosi tuo, kad mano aplinkoje, draugų ir pažįstamų rate, vyravo panašių vertybinių įsitikinimų žmonės, kaip ir aš. Bet, kita vertus, tai turbūt natūralu. Visgi aplinkui sutraukiame panašius į save. Pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu, ar ne? :)

Bet vėlgi. Pastarosiomis dienomis kalbėdamas su pora labai artimų draugų, pastebėjau, kad net ir jie, būdami tikrai ne materialistinės orientacijos žmonėmis, kažkaip pernelyg sureikšmina pinigus. Kaip turbūt ir beveik visi iš mūsų. Todėl noriu pasidalinti kai kuriomis savo mintimis. Manote, kad pinigai yra problema? Nė velnio. Pinigai nėra problema. Ir paprastai mus nuo svajonių riboja ne pinigų trūkumas, o mes patys. Realiai pinigai tėra smulkmena. Manote kliedžiu? Jau pasiruošę mesti akmenį į mane? :) Gerai, tik prieš tai išklausykite, o tada galėsite daryti išvadas :)

Kaip rašė Douglas Coupland knygoje "X karta", keisti visgi yra žmonės: visą savo jaunystę praleidžia kaupdami pinigus senatvei, o senatvėje leidžia tuos pinigus, bandydami susigrąžinti jaunystę. Ir daugelis apie tai net nesusimąsto, kokia visgi to prasmė? Tiesa, kad pamatyti to beprasmiškumą, labai daug nereikia. Užtenka pamąstyti apie tai, jog galime mirti bet kurią akimirką. Kad ir rytoj. Arba tiesiog dabar. Ką nusinešime į anapus? Butą, prabangią mašiną, sąskaitą su daug nulių banke? Turbūt ne :) Nusinešime tik savo patirtį čia. Tad ar verta lenkti kuprą savo gražiausiais gyvenimo metais jo didenybei Pinigui? Galbūt tiesiog verta gyventi ir kuo daugiau visko patirti?

Ir apskritai, po velnių, kas per vertybė pinigai? Tai tik popieriaus ar metalo gabalas, kurio paskirtis - tarnauti žmogui, o ne padaryti jį savo vergu. Aišku, pasakysite, kad pinigai suteikia laisvę, kad už juos galima nusipirkti beveik viską ir pan. Nieko panašaus. Laisvė yra vidinė nuostata, nieko bendro neturinti su išorinėmis aplinkybėmis. Kalinys gali būti daug laisvesnis už multimilijonierių, suvaržytą įvairiausių peripetijų. Už pinigus nenusipirksi svarbiausių dalykų - meilės ir laimės. Pažiūrėkite į statistinius tyrimus, ekonominis lygis visiškai nekoreliuoja su laimingumu. Netgi priešingai, vargingai gyvenančiose trečio pasaulio valstybėlėse žmonės yra kur kas laimingesni už visko pertekusius vakariečius. Nes, kaip jau rašiau anksčiau, laimė yra paprastuose dalykuose :)

Vienas sudėtingiausių dalykų visoje darbinėje karjeroje, man asmeniškai būdavo situacijos, kuomet reikėdavo orientuotis tik į tai, kad uždirbti kuo daugiau pinigų kompanijai. Nors tiesą sakant, rinkos ekonomikos sąlygomis, turbūt 99% visų bendrovių būtent tokį pagrindinį tikslą ir turi :) Nes, mano giliu įsitikinimu, orientacija tik į kuo didesnį pelną yra trumparegiška. Bet kurioje veikloje pagrindinis tikslas turėtų būti maksimali prekės ar paslaugos kokybė, o ne maksimalus galimas pelnas. Nes su pasiektu pirmuoju tikslu, ateis ir antrasis, bet jokiu būdu ne atvirkščiai.

Kitas dalykas, apie kurį buvau užsiminęs, kad net ir ne materialistinių pažiūrų žmonės paprastai pernelyg sureikšmina pinigus, padarydami juos problema. Bet įdomiausia tai, kad problemos yra ten, kur tu jas matai :) Jei neiškelsi pinigų stygiaus kaip problemos įgyvendinti kažką, jie tau ir nebus problema tam pasiekti. Galbūt iš pirmo žvilgsnio tai skamba absurdiškai, bet iš tikrųjų tai tiesa :)

Tarkim, turite svajonę nuvažiuoti į Afriką ir pamatyti Kilimandžarą. Laikas nuo laiko pavartaliojate kelionių agentūrų platinamus katalogus, pasigėrite nuostabiais vaizdais, tada užmetate akį į kainą ir paverkiate kaimynui ant peties, kaip jūs norite, bet kaip tai velniškai daug kainuoja ir kad negalite sau to leisti. O tas, be abejo, supratingai palinksi galva ir pasiūlo pasirinkti kokį nors paprastesnį ir mažiau kainuojantį variantą. Jūsų laimė, kad tas kaimynas ne aš. Nes pasakyčiau: nori - važiuok. O jeigu nevažiuoji, tai tik dėl to, kad nepakankamai nori. Tik dėl to.

Sakysite, kad neįmanoma, kad vietoj reikiamų dešimties tūkstančių sąskaitoje teturite vieną ar du? Pakartosiu: tai ne problema. Visuomet yra daugybė alternatyvių kelių - pasiimti paskolą, organizuotis kelionę pačiam be agentūros ar galiausiai tiesiog nutranzuoti su palapine ant pečių :) Vienintelis dalykas, kuris realiai mus stabdo nuo svajonių įgyvendinimo - tai nepakankamas noras, o ne pinigai ar kažkokios kitos išorinės aplinkybės.

O apie pinigus geriausia tiesiog negalvoti ir nedaryti iš to problemos. Sakysite, ką aš čia nusišneku ir iš ko paskui jūs gyvensite, išleidę paskutinęs santaupas ir dar įlindę į skolas? Nebijokite. Pamatysite, viskas vistiek kažkaip išsispręs. Ir greičiausiai tokiu būdu, apie kurį nebūtumėte ir pagalvoję. Tikrai liksite ir gyvi, ir pavalgę, ir apsirengę :) Ir laimingi, nes būsite įgyvendinę savo svajonę. Tiesiog mes pernelyg sau kvaršiname galvą mažai reikšmingais dalykais, susigalvodami problemų, kur jų iš tikrųjų nėra. O jos ir egzistuoja vien todėl, kad mes jas sukuriame patys.

Pabaigai norėčiau pateikti vieną labai gerą ir teisingą citatą iš Biblijos:

Tada Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Todėl aš jums sakau: per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį. Pasižiūrėkite į varnus. Jie nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, bet Dievas juos maitina. Jūs nepalyginti vertesni už paukščius! Kas gi jūsų galėtų savo rūpesčiu bent per sprindį prailginti sau gyvenimą?! Tad jei jūs neįstengiate padaryti net mažmožio, tai kam rūpinatės kitais dalykais? Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai! Tad neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nebūgštaukite! Visų tų dalykų vaikosi šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite jo karalystės, o tai bus jums pridėta.
(Lk 12 22-31)

Ir jeigu vis dėlto nepatikėjote manimi, prieš mesdami akmenį, pabandykite bent kažkiek pagyventi nesukdami galvos apie pinigus ir pamatysite, kad pinigai iš tikrųjų neriboja mūsų taip, kaip mes manome. Ribojame save tik mes patys. Be abejo, galbūt bus ir sudėtingesnių akimirkų, bet visa tai, ką gausite mainais, bus nepalyginamai daugiau :)

Dievas ir religija

Paklaustas apie savo religinius įsitikinimus, paprastai atsakau: "Dievu tikiu, bet religingas nesu". Nes matau nemažą prarają tarp dvasinių ir religinių dalykų. Religijos/mitologija/tikėjimas/dvasingumas/Dievas man visada buvo, yra ir bus įdomios ir intriguojančios temos, bet pastaruoju gyvenimo laikotarpiu su šiais klausimais kažkaip ypač dažnai tenka susidurti įvairiais rakursais. Todėl norėčiau kiek sustoti ir pasidalinti savo mintimis ir pastebėjimais. Kadangi pati tema yra labai plati ir nevienareikšmė, gausis turbūt daugiau nei vienas straipsnis, gal net ir visas ciklas.

Bet kokį klausimą geriausia pradėti nagrinėti nuo šakninių koncepcijų. Taigi, pirmojo posto tema - Dievas. Kaip žinia, mokslas Dievo egzistavimo negali nei įrodyti, nei paneigti. Šis klausimas yra už mokslo kompetencijos ribų. Belieka tikėti. Arba ne. Beje, tikėjimas, kad Dievo nėra, irgi yra tikėjimas :) Na, bet neužsižaiskime tautologija ir gražiais kalambūrais. Panagrinėkime klausimą iš esmės.

Ne paslaptis, kad gyvename sekuliarioje visuomenėje ir religija nebevaidina tokio vaidmens, kaip keletą ar keliolika šimtmečių atgal. Gyvename postmodernioje erdvėje, kurioje nebėra vienos tiesos. Yra tik interpretacijos. Ir mano tiesa nėra nė kiek ne geresnė ir ne teisingesnė už jūsų. Kaip, beje, ir jūsų už mano. Viskas reliatyvu. Tikėjimas irgi. Ir turbūt dar nė vienu istoriniu laikmečiu nebuvo tiek netikinčių žmonių kiek yra šiais laikais.

O dabar stop. Atsakykite atvirai: ar tikite Dievu? Atsakykite ne man, o sau. Ir nebandykite įbrukti jau seniai paruoštą, sugromuluotą ir šimtus kartus išdeklamuotą atsakymą. O užsimerkite ir pabandykite savo viduje pajausti. Pabandykite išsilaisvinti nuo visų į galvą prikimštų stereotipų, apie Dievą kaip senį su žila barzda, gyvenantį dausose su pulku angeliukų auksiniais sparnais, ar panašiai. Tiesiog įsiklausykite į save ir pajauskite. Ar yra kažkas daugiau, nei krūva atskirų subjektų ir objektų? Ar yra kažkas, kas įprasmina ir apjungia visa tai, kas vyksta ir visa tai, kas egzistuoja? Tave, mane, kitus žmones, gamtą, augalus, gyvūnus, mūsų Žemę, Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir visą kosmosą apskritai? Ar mes gyvename chaose ar visgi visatoje su tam tikrais dėsningumais ir tvarka? Ar visa tai, kas vyksta, vyksta tiesiog šiaip ar turi kažkokią prasmę? Pajauskite tai savyje.

O dabar atsimerkite ir atsakykite. Tik būkite atviri su pačiu savimi. Turbūt visgi kažkas yra, ar ne? Ir jeigu vis dėlto pulsite tai neigti ir įrodinėti, kad tikrai nieko nėra ir visa tai yra nesąmonė, paprašysiu dar kartą užsimerkti, pasistengti visiškai išjungti savo mąstymą ir įsiklausyti tik savo širdies balso. Ar tikrai niekas nevirpa kažkur kad ir labai giliai viduje? Ar tikrai esate nuoširdus su savimi? Jei taip, galite toliau nebeskaityti. Turbūt visgi kažką savyje jūs bandote paneigti, bet, be abejo, to nepripažinsite :)

Taigi. Manau, kad Dievo idėja yra kiekvieno mūsų viduje ir Dievas tikrai egzistuoja. Bėda tik ta, kad Dievas yra nepažinus. Ir kiekvienas bandymas jį apibrėžti yra redukcija. Nes tai yra kažkas daugiau, ko mūsų ribotas mąstymas negali apimti ir įstatyti į kažkokius rėmus. Nes tiesiog tokių rėmų nėra. Mes kažkaip esam pripratę operuoti diskrečiomis ir baigtinėmis savokomis. Ir kiekvienas bandymas susidurti su begalybe yra gluminantis. Prisimenu, mokyklos laikais kėliau sau klausimus: kur yra visatos ribos? Kas yra už jų? Nes tiesiog nepajėgiau įsivaizduoti, kad visata gali būti begalinė. Nors, tiesą sakant, ir dabar to nesugebu suvokti :) Ką padarysi, kad mūsų mąstymas toks jau ribotas :)

Panašu, kad ta dieviškąja idėja mumyse labai puikiai moka pasinaudoti įvairios religijos, Dievo pirmavaizdį įkišdamos į savo nustatytus rėmus ir mums įteikdamos jau gatavą nupoliruotą paveikslą pasikabinimui. Ir tai suveikia tiesiog nuostabiai paprastai. Kad ir kaip nebūtų apmaudu, didžioji dauguma žmonių visgi nėra linkę patys ieškoti atsakymų savyje ir rasti savo individualųjį dvasinį kelią. Bet dieviškasis pradas visgi kirba giliai mumyse ir prašosi įgyvendinamas. Ir štai - skambutis į duris. O ten mūsų laukia ponia Religija su pirmosios pagalbos vaistinėle. Štai prašau - taisyklių rinkinėlis visiems gyvenimo atvejams. Tereikia paklusniai jų laikytis ir viskas! Būsi sveikas! Išganytas! Kaip viskas paprasta :)

Bet realiai tai mažai ką turi bendro tiek su tikėjimu, tiek su dvasingumu, tiek su dieviškumo pradu mumyse, tiek iš esmės ir su pačiu Dievu... Tiesa, taip kol kas ir neatsakėme į pagrindinį išsikeltą klausimą - kas visgi yra Dievas? Dauguma religijų Dievą kažkodėl nori supersonifikuoti, pavaizduoti kaip senį ilga žila barzda, gyvenantį kažkur aukštai danguje ir besisvaidantį žaibais ar stichinėmis nelaimėmis. Turbūt tai vėlgi atėję iš mūsų ribotų galimybių suvokti begalybę, o galbūt ir iš siekių paaiškinti visa tai "ant pirštų" paprastiems neišsilavinusiems žmogeliams. Be abejo, kaip jau minėjau, Dievo apibrėžti mes negalime, bet turbūt tai yra kažkas, kas apima visa tai, kas egzistuoja. Kas fizikine prasme turbūt būtų aukštesnio lygio matavimo erdvėje (nors tikrai nesiryžčiau spėti, ar tai būtų penkiamatė, ar penkiasdešimtmatė, o galbūt ir begalinio matavimo erdvė). Tai visa ko prasmė ir esmė. Pradžia ir pabaiga. Kurianti ir griaunanti jėga. Begalybė ir tuo pačiu taškas, į kurį sueina visos linijos. Kolektyvinė sąmonė ir pasąmonė. Visos egzistuojančios informacijos šaltinis ir sankaupa. Eteris senąja prasme. Absoliutas, sujungiantis visus priešinius polius.

Be abejo, visa tai yra super abstraktu. Bet tiesa ta, kad tai už mūsų suvokimo ribų. Ar Dievas vienas? Taip, Dievas yra visko esmė, o esmė yra viena. Tiesa, Dievas gali reikštis įvairiomis formomis, turbūt iš čia ir kilo politeizmas. Kaip bandymas skirtingą pasireiškimo formą įbrukti į kažkokią konkrečią personifikaciją. O, be to, taip lengviau yra paaiškinti prieštaringumus. Nes dieviškoji logika nėra pavaldi mūsų suvokimui. Kaip ir kokia mūsų auginama katė taip niekada ir nesupras, kad maudome ją ne norėdami pakankinti, o tam, kad jos kailis būtų švarus...

Laimės paslaptys arba genealumas paprastume

Atėję nauji metai pažėrė naujų minčių pluoštą. Ir turbūt vienas netikėčiausių pirmųjų atradimų - suvokimas, kad dabar iš tikrųjų jaučiuosi laimingas. Turbūt toks, koks jau seniai nebuvau :)

Iš pirmo žvilgsnio tai gali nuskambėti kiek keistokai, nes pažiūrėkime, ką gauname bandydami vertinti situaciją loginiu būdu:
1. Dirbu realiai visiškai nesąmoningą darbą, kuris nei atitinka mano galimybes, nei yra pakeliui su mano asmeniniais siekiais - gaminu ir pardavinėju sumuštinius bei salotas :)
2. Pinigai taip pat toli gražu nėra dideli.
3. Gyvenu mažame kambarėlyje, bendrais patogumais dalindamasis su dar keturiais žmonėmis.
4. Visi artimiausi žmonės kone už poros tūkstančių kilometrų.
5. Visą turtą, kurį su savimi turiu, turbūt sutalpinčiau į vieną lagaminą.

Tai kas čia gali būti gero, po velnių? - Turbūt paklausite. O gali :)

Dar bekeliaudamas Santjago keliu įsisąmoninau vieną pamoką. Kad daugiausia galima išmokti iš paprastų dalykų. Kodėl Santjago kelias yra toks veiksmingas? Kodėl jis taip pakeičia daugelio žmonių gyvenimus? Be abejo, veiksnių yra nemažai, bet, mano galva, svarbiausi čia yra du.

Pirmasis - tai kontaktas Aš-Tu su Gamta. Manau, sutiksite, kad mes visgi giliai viduje esame gamtos vaikai ir šio ryšio praradimas yra brangiausias dalykas, ką iš mūsų atėmė civilizacija. Tai didžioji mūsų auka progreso labui. Ir turėdami galimybę grįžti į savo ištakas, pabūti ilgesnį laiką tiesioginiame kontakte vienas su vienu su Gamta, tame santykyje, ką Martinas Buberis vadino Aš-Tu, mes iš tikrųjų apsivalome viduje ir pajaučiame tą tikrąją savo prigimtį - Žmogiškumą.

Bet apie tai dar turbūt pašnekėsime vėlesniuose postuose, o dabar norėčiau žengti prie antrojo svarbaus veiksnio - paprastumo. Taip, piligrimystės veiksmingumas slypi būtent jos paprastume. Praktiškai visa veikla ten - tik ėjimas (beje, atkreipkite dėmesį į žodžio "tikėjimas" morfologiją) ir tiek. Kai tuo tarpu kasdieniniame gyvenime mes verdame didžiuliame liūne, mūsų galvose kunkuliuoja milijonas minčių, įtakotų darbo, studijų rūpesčių, tarpasmenininių santykių peripetijų ir kitokio buitinio šlamšto. Ir per tą visą minčių chaosą, tą dūzgiantį avilį galvoje, mes pradedame nebegirdėti tikrųjų ir esminių dalykų.

Ir tada staiga vieną dieną pabėgi nuo viso to. Atsiduri vienas visai kitoje erdvėje. Girdi tolumoje nuzvimbiantį savąjį bičių spiečių ir pasidaro tylu. Suglumęs apsidairai, kažkaip nejauku girdėti tylą. Bet tavęs tai nebaugina, tau darosi įdomu. Ir tada kažką išgirsti. Iš pradžių tyliai tyliai, bet paskui garsai ryškėja. Girdi, kažkur tolumoje čiurlena upelis, kažkur suklega vienišas paukštis... Ne, tiksliau - štai, visas jų būrys! Lekiantis galbūt į neatrastas erdves, o galbūt kaip tik po varginančios kelionės palaimingai grįžtantis namo. Pajauti, kaip vėjas šiurena tavo plaukus, saulė švelniai glosto tavo akis. Giliai įkvėpi vaiskaus, lauko gėlių aromatu nuskaidrinto oro ir viduje pasidaro gera gera. Nusišypsai ir kai ką supranti. Juk laimė visada buvo šalia tavęs, tik tu paskendęs smulkmenų ir nereikšmingų dalykų sūkuryje to paprasčiausiai nematei. O juk iš tikrųjų viskas taip paprasta. Paprasta ir genealu.

Atvažiavęs į Londoną, kuomet pagrindiniai buitiniai rūpesčiai (gyvenamoji vieta, darbas ir pan.) išsisprendė, aš vėl pajutau tą jausmą, išgyventą Santjago kelyje. Genealumą paprastume. Supratau, kad ne protinis darbas, gali duoti ne mažiau už kūrybingą protinį, o gal net ir daugiau. Nes kuomet tavo galva nėra apkrauta prievartinėmis mintimis, tu pradedi suvokti paprastus, bet kartu ir genealius dalykus. Pastebėti tai, kas visada buvo šalia tavęs, bet į ką niekada neatkreipei dėmesio. O tai išlaisvina ir atneša harmoniją viduje.

Be abejonės, viskas priklauso tik nuo tavęs. Kiek tu nori ir kiek tu esi pasiryžęs mokytis. Ir visu tuo tikrai nenoriu pasakyti jums: meskite savo intelektualius darbus, eikite griovių kasti ir surasite savo tikrąją laimę :) Toli gražu ne. Taip, galbūt tai irgi yra kelias, bet jeigu ir taip, tai tik vienas iš daugelio :) Išmokime klausyti. Bet retkarčiais atsiribokime nuo viso to balagano, kuris diena iš dienos supa mus. Sustokime. Bent akimirkai. Ir įsiklausykime į save ir visa tai, kas vyksta aplink mus. Pajauskime saulės šilumą, medžių šnaresį, paukščio čiulbesį... Kiekvienas mūsų ir visas pasaulis aplink mus tai nėra du atskiri dalykai, tai vientisa. Išmokime mylėti visa tai, kas aplink mus. Juk tai dalis mūsų pačių. Ir viskas, kas svarbiausia, yra šalia. Belieka tik tai pastebėti ir gyvenimas pasikeis.

Pabaigai norėčiau priminti kai kuriems turbūt iki skausmo žinomus žodžius:

Kai esi tvirtovėje, iš tolo matai spindintį miestą, jis vilioja tave. Paskui tau atrodo, kad spindi tvirtovė, iš kurios išėjai. Laimė visada kažkur toli, bet laimė, kurią tau duoda kiti, ji mumyse, bet mes jos nepastebime kaip tik todėl, kad ji tokia sava. Dėl šios laimės verta viskam ryžtis. Viskam, viskam, kad įgytum tikrą laisvę.
(Sinziana Pop "Serenada trimitui")

Metų sandūroje

Praūžus didžiosioms metų šventėms, turbūt daugelis širdyje pajuntame tarytum kažkokią tuštumą, kad reiks nukabinti žaisliukus ne tik nuo eglutės, bet ir nuo paties savęs ir vėl grįžti į tą pačią kasdienybę. Žinai, kad jau nebeateis kaimynas su dideliu buteliu vyno, kad kas antroje sankryžoje nebesutiksi Kalėdų Senio ir kad greit nebeišgirsi iki gyvo kaulo įgrisusios, bet visgi šventiškai mielos "Jingle Bells" melodijos...

Ir visgi pačios pirmosios naujųjų metų dienos, manau, yra ypatingai vertingos. Tai puikus laikas po viso šventinio šurmulio pabūti ir pasikalbėti su savimi. Kokie man buvo šie metai? Kur aš norėjau nueiti ir kur aš iš tikrųju nuėjau? Ką aš išmokau/supratau per praėjusius metus ir kaip visa tai galiu pritaikyti artėjančiame savo kelio etape? Kur aš einu dabar ir kur tikiuosi nueiti ateinančiais metais?

Praėję metai man buvo išties išskirtiniai. Turbūt patys sunkiausi mano gyvenime, bet turbūt ir patys įdomiausi. Metai, davę išties daug naujų patirčių ir išgyvenimų. Metai, davę suvokti daug ką kitaip. Metai, sugriovę nemažai vidinių sienų ir atvėrę naujus horizontus. Permainų metai.

Būtent permainų naujaisiais 2008-aisias ir palinkėsiu jums visiems, mielieji. Nes iš visų mano draugų ir pažįstamų rato, turbūt težinau vos vieną kitą, einantį būtent tuo keliu, kuriuo norėtų ir turėtų. Nes, patikėkite manimi, visos permainos tikrai yra tik į gerą. Ir kuo juos didesnės, tuo daugiau duoda mums patiems. Ir net jeigu pasirinkimas ir nebus teisingas, tai bus vistiek žingsnis pirmyn. Daug blogiau yra ne bandyti ir suklysti, o neduoti sau galimybės.

Paprastai mes susikuriame per daug vidinių barjerų ir permainos, nežinomybė mus taip gąsdina, kad įsikibę savo suskilusios, realiai nieko vertos (bet visgi savos!) geldos, bijome žengti net porą žingsnių pažiūrėti už kampo, kur mūsų galbūt laukia nauja jachta. Išdrįskite :) Nežinomybė tikrai nėra kažkas baisaus, o yra kažkas įdomaus ;) Nauja patirtis, nauji įspūdžiai, naujas suvokimas. Tai, kas iš tikrųjų leidžia pajusti, jog gyveni, o ne tik egzistuoji.

Laimingų, permainingų, įdomių ir prasmingų Naujųjų! Juolab pagal kinų astrologiją, kaip tik Kiaulės metais baigėsi visas dvylikos ženklų ciklas ir Žiurkės metais prasideda naujasis. Puiki proga atsinaujinti ir mums, ar ne? :)