antradienis, sausio 15, 2008

Ar pinigai yra problema?


Kažkada paauglystėje turėjau svajonę tapti milijonieriumi. Vėliau suaugau ir šios svajonės nebeliko. Kaip, beje, nemažai ir kitų. Bet turbūt būtent dėl šios svajonės praradimo mažiausiai apgailestauju. O gal net ir džiaugiuosi.

Kuomet su pirmąja branda susiformavo pagrindinės vertybės (o buvo tai turbūt kokiais 21-22 gyvenimo metais), vienas esminis dalykas, ko ten tikrai nebuvo, tai - materialistinės orientacijos, kuri yra velniškai gaji dabartinėje mūsų visuomenėje. Tiesa, tikrai džiaugiuosi tuo, kad mano aplinkoje, draugų ir pažįstamų rate, vyravo panašių vertybinių įsitikinimų žmonės, kaip ir aš. Bet, kita vertus, tai turbūt natūralu. Visgi aplinkui sutraukiame panašius į save. Pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu, ar ne? :)

Bet vėlgi. Pastarosiomis dienomis kalbėdamas su pora labai artimų draugų, pastebėjau, kad net ir jie, būdami tikrai ne materialistinės orientacijos žmonėmis, kažkaip pernelyg sureikšmina pinigus. Kaip turbūt ir beveik visi iš mūsų. Todėl noriu pasidalinti kai kuriomis savo mintimis. Manote, kad pinigai yra problema? Nė velnio. Pinigai nėra problema. Ir paprastai mus nuo svajonių riboja ne pinigų trūkumas, o mes patys. Realiai pinigai tėra smulkmena. Manote kliedžiu? Jau pasiruošę mesti akmenį į mane? :) Gerai, tik prieš tai išklausykite, o tada galėsite daryti išvadas :)

Kaip rašė Douglas Coupland knygoje "X karta", keisti visgi yra žmonės: visą savo jaunystę praleidžia kaupdami pinigus senatvei, o senatvėje leidžia tuos pinigus, bandydami susigrąžinti jaunystę. Ir daugelis apie tai net nesusimąsto, kokia visgi to prasmė? Tiesa, kad pamatyti to beprasmiškumą, labai daug nereikia. Užtenka pamąstyti apie tai, jog galime mirti bet kurią akimirką. Kad ir rytoj. Arba tiesiog dabar. Ką nusinešime į anapus? Butą, prabangią mašiną, sąskaitą su daug nulių banke? Turbūt ne :) Nusinešime tik savo patirtį čia. Tad ar verta lenkti kuprą savo gražiausiais gyvenimo metais jo didenybei Pinigui? Galbūt tiesiog verta gyventi ir kuo daugiau visko patirti?

Ir apskritai, po velnių, kas per vertybė pinigai? Tai tik popieriaus ar metalo gabalas, kurio paskirtis - tarnauti žmogui, o ne padaryti jį savo vergu. Aišku, pasakysite, kad pinigai suteikia laisvę, kad už juos galima nusipirkti beveik viską ir pan. Nieko panašaus. Laisvė yra vidinė nuostata, nieko bendro neturinti su išorinėmis aplinkybėmis. Kalinys gali būti daug laisvesnis už multimilijonierių, suvaržytą įvairiausių peripetijų. Už pinigus nenusipirksi svarbiausių dalykų - meilės ir laimės. Pažiūrėkite į statistinius tyrimus, ekonominis lygis visiškai nekoreliuoja su laimingumu. Netgi priešingai, vargingai gyvenančiose trečio pasaulio valstybėlėse žmonės yra kur kas laimingesni už visko pertekusius vakariečius. Nes, kaip jau rašiau anksčiau, laimė yra paprastuose dalykuose :)

Vienas sudėtingiausių dalykų visoje darbinėje karjeroje, man asmeniškai būdavo situacijos, kuomet reikėdavo orientuotis tik į tai, kad uždirbti kuo daugiau pinigų kompanijai. Nors tiesą sakant, rinkos ekonomikos sąlygomis, turbūt 99% visų bendrovių būtent tokį pagrindinį tikslą ir turi :) Nes, mano giliu įsitikinimu, orientacija tik į kuo didesnį pelną yra trumparegiška. Bet kurioje veikloje pagrindinis tikslas turėtų būti maksimali prekės ar paslaugos kokybė, o ne maksimalus galimas pelnas. Nes su pasiektu pirmuoju tikslu, ateis ir antrasis, bet jokiu būdu ne atvirkščiai.

Kitas dalykas, apie kurį buvau užsiminęs, kad net ir ne materialistinių pažiūrų žmonės paprastai pernelyg sureikšmina pinigus, padarydami juos problema. Bet įdomiausia tai, kad problemos yra ten, kur tu jas matai :) Jei neiškelsi pinigų stygiaus kaip problemos įgyvendinti kažką, jie tau ir nebus problema tam pasiekti. Galbūt iš pirmo žvilgsnio tai skamba absurdiškai, bet iš tikrųjų tai tiesa :)

Tarkim, turite svajonę nuvažiuoti į Afriką ir pamatyti Kilimandžarą. Laikas nuo laiko pavartaliojate kelionių agentūrų platinamus katalogus, pasigėrite nuostabiais vaizdais, tada užmetate akį į kainą ir paverkiate kaimynui ant peties, kaip jūs norite, bet kaip tai velniškai daug kainuoja ir kad negalite sau to leisti. O tas, be abejo, supratingai palinksi galva ir pasiūlo pasirinkti kokį nors paprastesnį ir mažiau kainuojantį variantą. Jūsų laimė, kad tas kaimynas ne aš. Nes pasakyčiau: nori - važiuok. O jeigu nevažiuoji, tai tik dėl to, kad nepakankamai nori. Tik dėl to.

Sakysite, kad neįmanoma, kad vietoj reikiamų dešimties tūkstančių sąskaitoje teturite vieną ar du? Pakartosiu: tai ne problema. Visuomet yra daugybė alternatyvių kelių - pasiimti paskolą, organizuotis kelionę pačiam be agentūros ar galiausiai tiesiog nutranzuoti su palapine ant pečių :) Vienintelis dalykas, kuris realiai mus stabdo nuo svajonių įgyvendinimo - tai nepakankamas noras, o ne pinigai ar kažkokios kitos išorinės aplinkybės.

O apie pinigus geriausia tiesiog negalvoti ir nedaryti iš to problemos. Sakysite, ką aš čia nusišneku ir iš ko paskui jūs gyvensite, išleidę paskutinęs santaupas ir dar įlindę į skolas? Nebijokite. Pamatysite, viskas vistiek kažkaip išsispręs. Ir greičiausiai tokiu būdu, apie kurį nebūtumėte ir pagalvoję. Tikrai liksite ir gyvi, ir pavalgę, ir apsirengę :) Ir laimingi, nes būsite įgyvendinę savo svajonę. Tiesiog mes pernelyg sau kvaršiname galvą mažai reikšmingais dalykais, susigalvodami problemų, kur jų iš tikrųjų nėra. O jos ir egzistuoja vien todėl, kad mes jas sukuriame patys.

Pabaigai norėčiau pateikti vieną labai gerą ir teisingą citatą iš Biblijos:

Tada Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Todėl aš jums sakau: per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį. Pasižiūrėkite į varnus. Jie nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, bet Dievas juos maitina. Jūs nepalyginti vertesni už paukščius! Kas gi jūsų galėtų savo rūpesčiu bent per sprindį prailginti sau gyvenimą?! Tad jei jūs neįstengiate padaryti net mažmožio, tai kam rūpinatės kitais dalykais? Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai! Tad neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nebūgštaukite! Visų tų dalykų vaikosi šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite jo karalystės, o tai bus jums pridėta.
(Lk 12 22-31)


Ir jeigu vis dėlto nepatikėjote manimi, prieš mesdami akmenį, pabandykite bent kažkiek pagyventi nesukdami galvos apie pinigus ir pamatysite, kad pinigai iš tikrųjų neriboja mūsų taip, kaip mes manome. Ribojame save tik mes patys. Be abejo, galbūt bus ir sudėtingesnių akimirkų, bet visa tai, ką gausite mainais, bus nepalyginamai daugiau :)

6 komentarai:

Unknown rašė...

Visiškai sutinku su tavimi: pinigai yra antraeilis dalykas gyvenime. Ir jei tik jei atsiranda pirmoje vietoje, žmones praranda didžąją dalį žmogiškųjų vertybių. Be to, kuo labiau juos stengsies uždirbti, tuo jie sunkiau bus uždirbami, bet,kuo labiau tikėsi esas turtingas, tuo labiau šis tikėjimas darys tave turtingu. Aš manau, pinigų mes turime ir uždirbame tiek, kiek stiprus musų tikėjimas. Ne dievu, ne protu, o vidinėmis savo galiomis. Kiekviena mintis- priežastis, o kiekviena padėtis - rezultatas. Linkiu kiekvienam keliauti tiek toli, kiek siekia Jusų mintys...

Anonimiškas rašė...

Skaitydama šį post'ą kažkaip prisiminiau vieną anekdotą apie tai, kaip garbaus amžiaus vyriškis, mirdamas liepė savo jaunutei žmonai prisiekti, kad kartu su juo į karstą ji įdės visą jo turimą banke pinigų sumą. Per laidotuves jaunoji našlė išdidžiai į karstą įleido užrakintą raudonmedžio dėžutę. Po laidotuvių, apie priesaiką žinojęs velionio giminaitis, priėjo prie moters ir paklausė: „Negi velionis turėjo tiek mažai sąskaitoje, kad visas jo turtas tilpo į tą mažą medinę dėžutę?” – O taip, – atsakė jaunanašlė, – aš ten įdėjau čekį, kuriame įrašyta visa jo turimo turto suma. Jei tik sugebės, jis bet kada gali jį išsigryninti...

Tai va taip su tais pinigais :)
Jau tikrai, kad niekur jų nenusineši mirdamas...

Anonimiškas rašė...

tiesa byloja jumi žodžiuose. alia man tokis klausimas iškilo akiai užkliuvus už sakinio:
Ribojame save tik mes patys.
tai vat ir klausiu/samprotauju. kad nė velnio mes savęs neribojam, mes iš prigimties esam riboti. iš to ir kyla visokie "dalykai" kai tą ribotumą pradedam suvokti, arba atvirkščiai, jo nesuvokdami. žoo. kai bandom peržengt tą ribotumą. gi tada ne kas bus. ar būna kas nors? ar geriau jau kas nors vyktų, nei ne vyktų iš vis.
hmm kažkaip čia nukrypau, ania? :]]
drat

Daktaras rašė...

Be abejo, gimstame mes ne dievais, ne visagaliais, todėl ir iš prigimties esame riboti :)
Bet kitas dalykas, kad veikiami aplinkos, savų baimių ir susikurtų stereotipų, mes iš viso save apribojam, įsiprausdami į mažytį gardelį, iš kurio ir mažo žingsnelio tolyn bijome žengti.
Tuo tarpu tikrosios (prigimtinės) mūsų ribos yra gana plačios ir, kad jas pasiekti, reikia toli paėjėti, ne vienus kalnus perlipti ir ne vienas jūras perbristi :) Kam paprastai turbūt ir viso gyvenimo neužtenka :)

Anonimiškas rašė...

Prisipazinsiu, as esu 0.5 materialisto:) kai yra pinigu, maziau problemu! darbu bandau save realizuoti, buti naudingas.
sutinku su tavo issakytais pamastymais...aisku, taduk, nesutiksi su tuo, bet pinigai padeda nueiti iki tos laimes, jie jokiu budu nebus ta laime ir svajone,jie užlopo kai kurias skyles

kaikll rašė...

Kalbėti apie pinigus slidus reikalas.Psihologine prasme tai stiprinimas, generalinis stiprinimas.Jei žmogus stiprinamas kuo nors kitu tuomet ir pinigai nueina į antrą, trečią planą.

Su laime pinigai turi nedidelį ryšį.Jie reikalingi pirmų pakopų poreikiams tenkinti ir nerimui kylamčui neesant saikui, slopinti.
Krypstant į aukštesnius siekius su laiku , atsiranda vidinė jėga, kuri generuoja sėkmę ir pinigai manau atsiranda kažkaip savaime. Aš taip suprasčiau teiginį " pinigai ne problema " Tačiau bet kokiu atveju reikia padirbėti.
Tikras pinigų atsisakymas mano galva atrodytų taip: pirmiausiai juos reiktų pačiam įsigyti, o vėliai visus paaukoti.
Man asmeniškiai liūdna stebėti reiškinį, kuomet pinigų siekimo tikslas būna patys pinigai. Liūdna net mėlyna.