penktadienis, sausio 29, 2010

Kalno kelias pas Mahometą


Apie Eckhart Tolle bestselerį "The Power of Now" ("Šios akimirkos jėga") girdėjau jau senokai. Tai buvo dar viena iš tų knygų "kada nors paskaitysiu". O kadangi mano norimų perskaityti knygų sąrašėlis ir taip netrumpas, tai reiškė viena - artimiausiais mėnesiais jos tikrai neskaitysiu. Apie buvimą čia ir dabar aš ir taip puikiai žinau, o čia dar daugiamilijoninis bestseleris... Tikrai nepanašu į pakankamai rimtą skaitalą, o už dar vieną populiariosios psichologijos self-help šedevrą yra krūvos vertingesnių knygų.

Kartą beklaidžiodamas po Londoną, netyčia užklydau į nedidelį knygynėlį. Pasirinkimas toli gražu ne pats didžiausias, bet visos knygos žiauriai pigios, po porą svarų. Nors turiu didžiulę silpnybę knygoms, dėl savo klajokliško gyvenimo būdo stengiuosi kiek įmanydamas jų nepirkti. Bet kartais tiesiog nesusilaikau. Nesusilaikiau ir tą kartą. Pamačiau Nietzsches "Zaratrustrą", kurią jau velniškai seniai norėjau perskaityti, ir pamačiau "The Power of Now". Nelygioje skaitovo ir klajoklio kovoje triumfavo pirmasis. Klajoklis dar bandė siūlyti apsiriboti Nietzsche, bet skaitovas pergalės užtvirtinimui pasigriebė ir "The Power of Now", nors skaityti jos artimiausiu metu ir neplanavo. Dėl aukščiau išvardintų priežasčių. Svarbiau buvo iškovota pergalė ir trofėjai, kurie garbingai atsistojo į lentyną.

Praėjus keletui dienų ar savaičių pabudau iš sapno. Nors po visų eksperimentų su sapnais, pastaraisiais mėnesiais mano sapnų prisiminimas kone visai išgaravo, šį sapną prisiminiau. Ir prisiminiau, kaip sapne kažkas mane labai primygtinai įtikinėjo, kad yra labai puiki knyga... "The Power of Now". Pamenu, jog sapne atsakiau, kad ją turiu ir reikės paskaityti. O gal tikrai paskaityti? Toptelėjo mintis ryte. Gal reikės... Kada nors...

Važiuodamas metro po darbo, kažkaip atkreipiau dėmesį į priešais sėdėjusią merginą, beskaitančią knygą. "The Power of Now" - švietė raidės nuo knygos viršelio... Na, šito tai jau tikrai perdaug! Supratau, kad pasirinkimo tikrai neturiu. Ir grįžęs namo pradėjau skaityti...

Reziumė? Puiki knyga. Tikrai rekomenduoju :) O Dievui kartais tenka nemažai pastangų įdėti, kad kalnas visgi nueitų pas tingų Mahometą :)

sekmadienis, sausio 24, 2010

Menininko pasimatymai


Prieš kurį laiką rašiau apie rytinius puslapius - vertingą Julios Cameron techniką kūrybiškumo lavinimui. Menininko pasimatymai - tai antroji sudedamoji Cameron siūlomos kūrybiškumo atstatymo programos dalis, papildanti pirmąją. Jeigu rytinius puslapius būtų galima įsivaizduoti kaip radijo siųstuvą - mes išsakome savo svajones, nerimą, nepasitenkinimą, džiaugsmus, viltis, tai menininko pasimatymai būtų radijo imtuvas - savęs atvėrimas įžvalgoms ir įkvėpimui.

Taigi, kas gi tie menininko pasimatymai? Tai tiesiog iš anksto suplanuotas ir paskirtas laikas jūsų vidiniam vaikui, jūsų vidiniam menininkui. Pora valandų kartą per savaitę, kurias turite praleisti tik su savimi - be jokių mylimųjų, vaikų, draugų, telefonų skambučių ir panašių dalykų. Tai yra išimtinis laikas jums ir menininkui jūsų viduje.

Ką daryti tas dvi valandas? Bet ką, kas tik jums atrodo malonu ar įdomu. Nueikite pažiūrėti besileidžiančią saulę, pasivaikščiokite upės ar ežero pakrante, nueikite į zoologijos sodą, muziejų ar parodą. Palaidykite aitvarą. Pažiūrėkite seną filmą ar išsikepkite pyragą. Užsukite į bažnyčią pasiklausyti vargonų muzikos ar tiesiog gatvėje grojančio muzikanto. Pažiūrėkite į tai kūrybiškai. Įsiklausykite savo mažojo menininko viduje. Galbūt jis tiesiog nori leisti muilo burbulus - eikite ir tai padarykite!

Svarbu, kad jūs tą laiką praleistumėte vieni ir padarytumėte kažką malonaus ir įdomaus sau. Palyginimui įsivaizduokite, kad turite mažą mylimą vaiką, bet jis gyvena kartu su jūsų buvusiu partneriu ir tegalite jį pamatyti tik kartą per savaitę nustatytu laiku porai valandų. Turbūt pasistengtumėte kas kartą tą laiką praleisti kiek galima įdomiau. Lygiai taip pat yra ir su mažuoju menininku jūsų viduje. Tad išnaudokite galimybę nuveikti kažką mielo ir įdomaus. Pasilinksminkit ;)

sekmadienis, sausio 10, 2010

Earthlings


Earthlings - tai angliškas žodis, reiškiantis Žemės gyventojus. Ir tai ne tik apie mus. Be žmogaus Žemėje įvairiais duomenimis gyvena dar nuo kelių iki keliasdešimt milijonų gyvūnų rūšių. Ir jie taip yra Žemės gyventojai. Lygiai tokie pat, kaip ir mes. Tik šiek tiek mažiau sąmoningesni ir mažiau galingesni. Bet turintys ne mažesnę teisę būti čia negu turime mes. Ir tai, kad mes esame sąmoningesni ir galingesni, jokiu būdu nereiškia, kad galime išnaudoti juos taip, kaip tik mums patinka. Turbūt net kaip tik priešingai...

"Earthlings" - tai dokumentinis filmas apie tai, kaip mes elgiamės su jais. Mylite naminius gyvūnėlius? Mėgstate apsilankyti cirke ar zoologijos sode? Valgote mėsą? Dėvite odinius drabužius? Tada šis filmas būtent jums. Jis nėra lengvas. Priešingai - sunkus ir vietomis tikrai žiaurus. Bet tai yra tas filmas, kurį būtina pamatyti. "Jeigu turėčiau galimybę duoti visam pasauliui pažiūrėti vieną filmą, tai būtų Earthlings", yra pasakęs australų filosofas Peter Singer.

Pasak filmo kūrėjų, jeigu skerdyklos turėtų stiklines sienas, visi mes būtume vegetarai. Pažiūrėję šį filmą jei vegetarais ir netapsite, tai tikiu, kad į kai kuriuos dalykus po jo pradėsite žiūrėti visai kitaip.

Garso takelį šiam filmui sukūrė garsus amerikiečių atlikėjas Moby.