Transpersonalinė psichologija

Kuomet kieno nors paklaustas apie naujai prasidėjusias studijas, atsakau, jog studijuosiu sąmonę ir transpersonalinę psichologiją, iš žmonių reakcijos suprantu, jog daugelis taip ir lieka nesupratę "su kuo tai valgoma". Jei žodis "sąmonė" dar bent jau kažką sako (nors pati sąmonės sąvoka, tiesą sakant, irgi itin komplikuota ir sunkiai apibrėžiama), tai "transpersonalinė psichologija" daugeliui skamba tarytum kokia "abrakadabra". Ir nieko nuostabaus, nes net ir žmonės su psichologiniu išsilavinimu toli gražu ne visi žino, kas tai yra, o jei ir yra girdėję, tai turbūt vargiai galėtų kažką plačiau papasakoti, jeigu nėra tuo domėjęsi. Tad pabandysiu šį paslapties šydą kiek nutraukti ir trumpai pristatyti, kas per "abrakadabra" tai yra :)

Transpersonalinė psichologija nagrinėja tuos procesus, patirtis ar įvykius, kuomet yra peržengiamas įprastinis ribotojo savojo Aš suvokimas ir pajaučiamas ryšys su didesne ir reikšmingesne realybe. Tai visų pirma apima įvairias pakitusios sąmonės būsenas (pvz, miego, meditacijos, hipnozės, psichoaktyvių medžiagų poveikio metu), mistines patirtis (kaip Maslow aprašytus viršūninius išgyvenimus (angl. peak experiences), priešmirtines patirtis (near-death experiences), susilietimą su dieviškumu, budistinę nirvaną, nušvitimą ir pan. Žodžiu, visas tas patirtis, kuomet mūsų įprastinis savojo Aš suvokimas yra peržengiamas, transcenduojamas ir susiliečiama su kiek kita, aukštesne realybe.

Nors yra sąsajų su religija, bet transpersonalinė psichologija ir religijos psichologija toli gražu nėra vienas ir tas pats. Transpersonalinė psichologija yra labiau dvasinė, kalbanti apie asmenybės augimą, transformaciją, aukščiausiojo žmogiškojo potencialo pasiekimą. Turbūt nieko keisto, kad transpersonalinės psichologijos ištakos ir siekia septintojo dešimtmečio pabaigą - aštuntojo pradžią, kuomet buvo pats hipių judėjimo pikas Amerikoje su itin populiariomis "new age" idėjomis ir narkotikais. Beje, vieni pirmųjų transpersonalinės psichologijos tyrimų ir buvo eksperimentai su narkotikų poveikiu, kol tai nebuvo uždrausta :)

Tai trumpai tiek apie transpersonalinę psichologiją. Tikiuosi, bent kažkiek miglotumą prasklaidžiau, bet, kita vertus, tai gana plati ir komplikuota mokslo sritis. Iš gamtos mokslų perspektyvos į tai, kaip ir į visą kitą, ko negalima pačiupinėti ir tiesiogiai išmatuoti, žiūrima kiek skeptiškai, bet, kad kažkokia aukštesnė realybė, peržengianti kasdienio mūsų suvokimo ribas, egzistuoja, tai yra faktas. Ir turbūt kiekvienas iš mūsų vienaip ar kitaip su tuo esame susidūrę savo gyvenime. Todėl, mano galva, yra labai svarbu neapsiriboti biologiniu suvokimu ir biheivioristų ir kognityvistų brukama žmogaus - mašinos ideologija, o pažiūrėti truputėlį plačiau ir pabandyti suvokti, kiek iš tikrųjų mes galime augti viduje ir įprasminti savo egzistenciją tiek savo paties, tiek ir visos žmonijos ar visatos kontekste...

Šiaurės kryptimi

Praėjusį savaitgalį apturėjau kelionę į Škotiją, Loch Ness'o apylinkes. Sugalvojau visai netikėtai, tiesiog vieną dieną toptelėjo į galvą mintis, įdomumo dėlei užmečiau akį internete, radau labai pigius bilietus ir daug negalvodamas nusipirkau. Nuo pat pradžių jaučiau, kad kažkas laukia ypatingo ir kad turiu keliauti vienas... O kelionės prasmė paaiškėjo dar pačioje jos pradžioje. Jau prieš kurį laiką pastebėjau, kad pastaraisiais gyvenimo metais vyrauja kažkokia labai įdomi tendencija - visas kažkiek didesnes keliones seka permainos mano gyvenime. Turėjau dar vieną progą tuo įsitikinti...

Taigi, prieš pat išvažiavimą, po darbo grįžęs susidėti daiktų ir palįsti po dušu, namuose manęs radau laukiantį laišką. Iš vienintelio universiteto, į kurį aplikavau. Kad mane priima magistrantūros studijoms :) Tai va, jei viskas tvarkoje, nuo dar kitos savaitės pradedu Consciousness and Transpersonal Psychology magistro studijas Liverpool John Moores universitete, kurio rektoriumi, beje, neseniai buvo išrinktas legendinis grupės Queen gitaristas Brian May, pernai apsigynęs prieš 30 metų pradėtą rašyti daktaro disertaciją astrofizikos srityje.

Tad kelionė ir buvo tarsi mažas atokvėpis pasibuvimui su savimi prieš artėjančias permainas gyvenime. O Loch Nessą aplankyti norėjau jau seniai, turbūt dar nuo tų paauglystės laikų, kuomet pirmąkart išgirdau apie ežere gyvenančią pabaisą :) Pačios Nesės, deja, išvysti neteko, bet pats ežeras ir jo apylinkės tikrai vertos dėmesio. Pagal tūrį didžiausias Jungtinės ežeras yra įsispraudęs tarp kelių šimtų metrų aukštumo kalvų. Loch Nessas yra gana siauras, bet pakankamai ilgas (37 km) ir gilus (giliausia vieta - 230 m). Toks tipiškas škotiškas lochas :) (taip vietos galų kalba yra vadinamas ežeras).


Ežero krantai labai statūs ir tankiai apaugę medžiais ir krūmais, tad pasivaikštinėti pakrantėmis ar pabraidyti neteko, o Loch Nessu daugiau pasigrožėti teko iš atstumo. Bet vaizdai ir taip buvo pakankamai įspūdingi, neskaitant vienos dienos, kuomet pratisai pliaupė lietus ir viską gaubė tirštai erdvę persmelkiantis rūkas. Bet keliavimas per lietų irgi turi savo žavesio :) Ypač kai visą dieną prakeliauji be jokių civilizacijos žymių, vakare pasiektame pirmajame civilizacijos taške - mažas miestelyje - tėra vienintelis veikiantis restoranas itin prabangiame viešbutyje, ir tu, visas šlapias ir purvinas it koks bomžas, apturi karališką vakarienę :)

Bet pati kelionė, nors ir buvo gana nelengva, bet puiki. Loch Nesso didybė, kalnus supantys debesys, naktis palapinėje, besiklausant šalia pliaupiančio lietaus, ir tas vėl ryšio pajautimas su gamta, kurios mums taip trūksta mažose dėžutėse betono džiunglėse... Laikas pabūti su savimi ir pasiruošti artėjančiam naujam ir dar įdomesniam gyvenimo etapui. Neužilgo vėl teks pajudėti šiaurės kryptimi, tik dabar jau šiek tiek arčiau.

Pabaigai - keletas kelionės vaizdų (galerija - čia).