Metai

Šiomis dienomis kaip tik sukanka metai nuo mano emigracijos pradžios. Įdomūs buvo metai... Ne patys lengviausi, bet davė labai daug. Pirmiausia turbūt galimybę pradėti viską nuo švaraus lapo... Susidėlioti ne tik aplinkybes gyvenime, bet ir perkratyti save patį iš vidaus. Po pusantrų metų trukusios nakties sulaukti brėkštančio ryto... Užbaigti vidinės transformacijos etapą, prasidėjusį turbūt kelyje į Santjagą ir netikėtai pasibaigusį mažu nušvitimu vieną saulėtą vasaros sekmadienio rytą...

Tad kokia ta patirtis, gyvenant svečioje šalyje? Visų pirma tai turbūt akistata su pačiu savimi. Kita aplinka, kitokie žmonės, kitas gyvenimo būdas išrengia tave iš susikurtų stereotipų ir leidžia tau pamatyti tikrąjį save, ištrūkusį iš susikurtų socialinių vaidmenų, ilgus metus nešiotų kaukių... O pažinimas tas nėra lengvas, kartais primenantis pasivažinėjimą amerikietiškais kalneliais ar Škėmos liftininką iš "Baltos drobulės" - up and down, up and down, up and down... Bet jeigu sugebi tai praeiti, pažinimas tave išlaisvina ir atveria naujus akiračius.

Kalbant su draugais, likusiais Lietuvoje, paprastai kiekviename pokalbyje nuskamba tas pats klausimas: "Kada žadi grįžti?.." Nors, be jokios abejonės, jų vietoje aš būčiau klausęs turbūt to paties... Tiesiog gyvenant vienoje vietoje kiekviena kelionė yra tarsi automatiškai su atgaliniu bilietu, bent jau open return . Tuo tarpu kažkurį laiką pagyvenus kitur, tarsi kažkas "perlūžta" viduje ir open return patampa one way ticket... Čia ir Ten patampa tik Čia. Niujorkas ar Sidnėjus nebeatrodo kažkuo tolimesnis už Kauną ar Klaipėdą...

Paklausus bet kurio emigranto, ar galvoja grįžti į Tėvynę, turbūt tik labai retas pasakys, kad neturi tokių planų. Kažkurią dieną grįžti svajoja turbūt visi, tik nemažai kieno mintys ir telieka mintimis... Galvoju grįžti ir aš. Tiesa, turbūt ne pačiu artimiausiu metu, bet norėčiau tikėti, kad kažkada ta diena ateis. SUGRĮŽIMAS - kažką turi magiško savyje šis žodis...