Pabusti gyvenimui

Pastarosiomis dienomis didėjant mano susidomėjimui sąmoningu sapnavimu (angl. lucid dreaming - bet apie kažkada vėliau), netyčia užkliuvau už vieno filmo, pažiūrėjau ir likau labai maloniai nustebintas... Vienas iš retų filmų, verčiantis mąstyti... Kalbu apie režisieriaus Richardo Linklaterio 2001 metų darbą "Waking Life" ("Pabusti gyvenimui"). Tai filmas apie vieno vaikino sapnus, kuriuose jis dialoguose su įvairiais žmonėmis bando suprasti ribą tarp sapno ir realybės, iliuzijos ir tikrosios būties. Rekomenduoju tikrai. Stipru ir gilu...

Keletas įstrigusių citatų iš filmo žemiau.

Priežastis, dėl kurios atsisakau priimti egzistencializmą kaip dar vieną prancūzų madą ar istorinį kuriozą, yra ta, jog, manau, kad naujaisiais amžiais jis mums siūlo kai ką labai svarbaus. Bijau, kad mes prarandame vertybę gyventi aistringai, atsakomybės už tai, kas esame, jausmą, gebėjimą kažkuo tapti ir džiaugtis gyvenimu. Egzistencializmas dažnai suvokiamas kaip nevilties filosofija. Tačiau aš manau, kad yra kaip tik priešingai. Sartre'as kartą duodamas interviu sakė, jog per visą gyvenimą jis nepatyrė nė vienos nevilties dienos.

Kūryba, regis, atsiranda iš mūsų netobulumo, mūsų siekių ir nusivylimų. Manau, taip pat atsirado ir kalba. Turiu galvoje tai, jog ji atsirado iš mūsų troškimo peržengti tarpusavio izoliaciją ir sukurti tam tikrą ryšį vienam su kitu. Tai turėjo būti nesunku, kai buvo tik paprastas išlikimas. Tarkime, sakome: „vanduo“ ir girdime vandens garsą. Arba: „kardadantis tigras už tavo nugaros“ ir mes girdime jo riaumojimą. Bet įdomiausia, kad tą pačią simbolių sistemą naudojame išreikšti ir visus mūsų patiriamus abstrakčius ir neapčiuopiamus reiškinius. Pavyzdžiui, kas yra nusivylimas? Arba kas yra pyktis ar meilė? Kai aš sakau: „meilė“, garsas sklinda iš mano burnos ir patenka į kito žmogaus ausį, keliauja per tą sudėtingą vamzdelių sistemą smegenyse, per prisiminimus apie meilę arba meilės trūkumą, tada tas žmogus užregistruoja tai, ką aš pasakau, ir sako: „taip, aš suprantu“. Bet iš kur aš galiu žinoti, kad jis suprato? Juk žodžiai inertiški. Jie – tik simboliai. Jie negyvi. Didžioji mūsų patirties dalis yra neapčiuopiama. Daugumos mūsų pojūčių neįmanoma išreikšti. Tai neapsakoma. Ir vis dėlto tuo momentu, kai mes, bendraudami vienas su kitu, pajuntame ryšį ir manome, kad esame suprasti, pajuntame beveik dvasinį susiliejimą. Šis jausmas gali būti laikinas, bet, manau, vardan jo mes ir gyvename.

Kartą vienas draugas man pasakė, kad blogiausia klaida, kokią tu gali padaryti, tai manyti, jog esi gyvas, kai iš tiesų tu tik miegi gyvenimo laukiamajame... Svarbiausia tai, jog reikia suderinti racionalius savo pabudimo sugebėjimus su begalinėmis sapnų galimybėmis. Nes jeigu tu gali padaryti tai, tu gali padaryti bet ką.

O čia ir pats filmas (tik kiek prastokos kokybės):