Reminiscencijos

Kartais kažkoks prisiminimas netikėtai išnyra iš užmaršties ir iškyla prieš tavo akis. Primindamas, koks tu buvai ir kuo tu gyvenai kažkada tada.

žmogau, žiūrėk - ten sėdi tavo dievas!
parimęs, vienišas toksai.
jis džiaugėsi tada, kai basas tu lakstei po pievą,
bet ko jam rieda ašaros nūnai?

o tu, juk taip ilgai vis jo ieškojai,
parklupdamas ėjai pirmyn,
bandei surasti kelią savo rojun,
o kai radai - tu nuėjai tolyn.

Šias eiles parašiau turbūt keliolika metų atgal, vėlyvojoje paauglystėje. Kažkiek paprasta, naivu, bet širdyje išlieka nemažiau brangu.