sekmadienis, gegužės 22, 2011

Valanda laiko


Eilinį kartą grįžęs namo iš darbo vėlai, pavargęs ir susierzinęs, vyras sutiko savo penkiametį sūnų, laukiantį jo prie durų.

„Tėti, ar galiu tavęs kai ko paklausti?“

„Taip, be abejo. Kas yra?“

„Tėti, kiek tu uždirbi per valandą?“

„Klausyk, tai ne tavo reikalas. Kam tau to reikia?“ – piktai atitarė tėvas.

„Aš tiesiog noriu žinoti. Prašau, pasakyk, kiek tu uždirbi per valandą?“ – neatlyžo mažas berniukas.

„Jeigu jau taip nori žinoti, per valandą aš uždirbu dvidešimt dolerių.“

„Ak...“ – nuleido galvą vaikas. - „Tėti, o tu gali man paskolinti dešimt dolerių?“

Tėvas įniršo. „Jeigu tu manęs klausei, kiek aš uždirbu, vien tik tam, kad paskui paprašytum duoti pinigų kokiam nors kvailam žaislui nusipirkti ar dar kokiai nesąmonei, tai marš tik į savo kambarį ir į lovą! Aš dirbu ilgai, sunkias valandas kiekvieną dieną ir neturiu laiko tokiems vaikiškiems žaidimams!“

Berniukas tyliai nuėjo į savo kambarį ir uždarė duris. Vyras atsisėdo ir dar labiau įsiuto dėl vaiko klausinėjimo. Kaip jis drįsta užduoti tokius klausimus tik tam, kad gautų šiek tiek pinigų?

Po valandos vyras nurimo ir pradėjo galvoti, kad gal buvo pernelyg griežtas savo sūnui. Gal jam iš tiesų kažką labai reikia nusipirkti už tuos dešimt dolerių, o juk pinigų jis pernelyg dažnai juk neprašo... Tėvas nuėjo vaiko kambario link ir atsargiai pravėrė duris.

„Sūnau, tu dar nemiegi?“

„Ne, tėti.“

„Aš pagalvojau, kad gal buvau kiek per griežtas su tavimi. Buvo ilga sunki diena ir aš pernelyg susierzinau... Štai dešimt dolerių, kurių tu prašei.“

Vaikas džiaugsmingai pašoko iš lovos. „O, ačiū, tėti!“ Ir, iš po pagalvės ištraukęs keletą kitų suglamžytų banknotų, pradėjo juos skaičiuoti. Tėvą, pamačiusį, kad vaikas ir taip jau turėjo pinigų, vėl pradėjo imti pyktis.

„Klausyk, kodėl tu manęs dar prašei pinigų, jeigu tu ir taip jau jų turėjai?“ – subambėjo vyras.

„Nes aš neturėjau jų pakankamai, bet dabar jau turiu.“ – atsakė berniukas. – „Tėti, aš turiu dvidešimt dolerių. Ar galiu nupirkti valandą tavo laiko?“

1 komentaras:

ruvi rašė...

Labas rytas :)

Ir sugraudino, ir pagalvojau - kokie tėvai svarbūs vaikams ir kokią didžiulę įtaką jiems turi..

Ir tas požiūris į vaikus: pavalgęs, turi namus, ir pakanka. O aš manau, kad svarbiausias vaikams - tėvų dėmesys ir nuoširdus bendravimas. Tegul ir kelios minutės, bet iš širdies. Kai vaikai žino, kad yra vieta, kur jo laukia, myli ir supranta.

Vaikas iš šios istorijos išmoko pirkti jausmus ir dėmesį. Truputį liūdna, bet juk jis ieškojo meilės taip, kaip kaip suprato.

Mėgstu laimingą pabaigą, todėl tikiu, kad kiekvienas tėvas po tokių vaiko sprendimų susimąstytų ir pradėtų dovanoti daug laimingų valandų savo vaikui :).

Ačiū, puikus pasakojimas, privertė pamąstyti :).