Geltona. Žalia. Raudona.

Ką man reiškia Lietuva? - Toks klausimas sukasi mano galvoje keletą pastarųjų dienų. Pirmasis mano, jau kaip emigranto, ilgesnis grįžimas į Lietuvą. Vasario 16-oji. Cepelinai. Žaidimas "Lietuva". Ir "Geltona. Žalia. Raudona". Nauja Mamontovo daina, smeigusi kaip niekad giliai.




Taigi, ką mums reiškia Lietuva? Ar Tėvynė ir Gimtinė tėra pompastiški naftalinu dvelkiantys archaizmai vis globalėjančiame pasaulyje ar visgi kažkas daugiau, ko lyg ir norėtųsi kažkur giliai širdyje? Kur dingo tas taurus užsidegimas ir ryžtas akyse, kurio kupini kažkada stovėjome iškėlę trispalves pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose, susikibę rankomis Baltijos Kelyje ar atstatę krūtines vardan savo Tėvynės leidomės traiškomi tankų ir kitos sunkiosios artilerijos?.. Šiandien atrodo, kad visa tai buvo pernelyg seniai ir netiesa. O juk tepraėjo vos keliolika metų...

Kažkaip į galvą ateina mintis iš vieno mūsų spektaklio: "mylim mes tą Lietuvą, bet kad Lietuva mūsų nemyli". Ir pažiūrėjus iš šono atrodytų vien tik blogybės: valdžia purvina ir korumpuota, kainos kyla, futbolo neturim, Eurovizijos nelaimim, o jei ir galim kuo pasigirti, tai tik lyderyste savižudybių skaičiumi. Pavydas ir negatyvizmas turbūt jau tapo nacionaliniais tautos bruožais (geriausias mūsų visuomenės atspindys - komentarai Delfyje). Tai ko, po velnių, mums čia didžiuotis ta ašarų pakalne?

Bet... Lietuva juk ir esame mes patys. Ir kol nepasikeisime mes, nepasikeis ir Lietuva. Tad galbūt susimąstykime, ką mes galime duoti Lietuvai, užuot iš jos reikalavę. Ką galime duoti kiekvienas iš mūsų. Kad ir kažką nedaug. Kad nebūtų gėda prisistatyti lietuviu esant kažkur kitur. Kad galėtume didžiuotis savo šalies dabartimi, o ne tik istorija. Kad būtų gera gyventi čia. Kad nebėgtume iš Lietuvos, o grįžtume į ją. Juk tai - mūsų vanduo ir duona. Geltona. Žalia. Raudona.