Laimės paslaptys arba genealumas paprastume

Atėję nauji metai pažėrė naujų minčių pluoštą. Ir turbūt vienas netikėčiausių pirmųjų atradimų - suvokimas, kad dabar iš tikrųjų jaučiuosi laimingas. Turbūt toks, koks jau seniai nebuvau :)

Iš pirmo žvilgsnio tai gali nuskambėti kiek keistokai, nes pažiūrėkime, ką gauname bandydami vertinti situaciją loginiu būdu:
1. Dirbu realiai visiškai nesąmoningą darbą, kuris nei atitinka mano galimybes, nei yra pakeliui su mano asmeniniais siekiais - gaminu ir pardavinėju sumuštinius bei salotas :)
2. Pinigai taip pat toli gražu nėra dideli.
3. Gyvenu mažame kambarėlyje, bendrais patogumais dalindamasis su dar keturiais žmonėmis.
4. Visi artimiausi žmonės kone už poros tūkstančių kilometrų.
5. Visą turtą, kurį su savimi turiu, turbūt sutalpinčiau į vieną lagaminą.

Tai kas čia gali būti gero, po velnių? - Turbūt paklausite. O gali :)

Dar bekeliaudamas Santjago keliu įsisąmoninau vieną pamoką. Kad daugiausia galima išmokti iš paprastų dalykų. Kodėl Santjago kelias yra toks veiksmingas? Kodėl jis taip pakeičia daugelio žmonių gyvenimus? Be abejo, veiksnių yra nemažai, bet, mano galva, svarbiausi čia yra du.

Pirmasis - tai kontaktas Aš-Tu su Gamta. Manau, sutiksite, kad mes visgi giliai viduje esame gamtos vaikai ir šio ryšio praradimas yra brangiausias dalykas, ką iš mūsų atėmė civilizacija. Tai didžioji mūsų auka progreso labui. Ir turėdami galimybę grįžti į savo ištakas, pabūti ilgesnį laiką tiesioginiame kontakte vienas su vienu su Gamta, tame santykyje, ką Martinas Buberis vadino Aš-Tu, mes iš tikrųjų apsivalome viduje ir pajaučiame tą tikrąją savo prigimtį - Žmogiškumą.

Bet apie tai dar turbūt pašnekėsime vėlesniuose postuose, o dabar norėčiau žengti prie antrojo svarbaus veiksnio - paprastumo. Taip, piligrimystės veiksmingumas slypi būtent jos paprastume. Praktiškai visa veikla ten - tik ėjimas (beje, atkreipkite dėmesį į žodžio "tikėjimas" morfologiją) ir tiek. Kai tuo tarpu kasdieniniame gyvenime mes verdame didžiuliame liūne, mūsų galvose kunkuliuoja milijonas minčių, įtakotų darbo, studijų rūpesčių, tarpasmenininių santykių peripetijų ir kitokio buitinio šlamšto. Ir per tą visą minčių chaosą, tą dūzgiantį avilį galvoje, mes pradedame nebegirdėti tikrųjų ir esminių dalykų.

Ir tada staiga vieną dieną pabėgi nuo viso to. Atsiduri vienas visai kitoje erdvėje. Girdi tolumoje nuzvimbiantį savąjį bičių spiečių ir pasidaro tylu. Suglumęs apsidairai, kažkaip nejauku girdėti tylą. Bet tavęs tai nebaugina, tau darosi įdomu. Ir tada kažką išgirsti. Iš pradžių tyliai tyliai, bet paskui garsai ryškėja. Girdi, kažkur tolumoje čiurlena upelis, kažkur suklega vienišas paukštis... Ne, tiksliau - štai, visas jų būrys! Lekiantis galbūt į neatrastas erdves, o galbūt kaip tik po varginančios kelionės palaimingai grįžtantis namo. Pajauti, kaip vėjas šiurena tavo plaukus, saulė švelniai glosto tavo akis. Giliai įkvėpi vaiskaus, lauko gėlių aromatu nuskaidrinto oro ir viduje pasidaro gera gera. Nusišypsai ir kai ką supranti. Juk laimė visada buvo šalia tavęs, tik tu paskendęs smulkmenų ir nereikšmingų dalykų sūkuryje to paprasčiausiai nematei. O juk iš tikrųjų viskas taip paprasta. Paprasta ir genealu.

Atvažiavęs į Londoną, kuomet pagrindiniai buitiniai rūpesčiai (gyvenamoji vieta, darbas ir pan.) išsisprendė, aš vėl pajutau tą jausmą, išgyventą Santjago kelyje. Genealumą paprastume. Supratau, kad ne protinis darbas, gali duoti ne mažiau už kūrybingą protinį, o gal net ir daugiau. Nes kuomet tavo galva nėra apkrauta prievartinėmis mintimis, tu pradedi suvokti paprastus, bet kartu ir genealius dalykus. Pastebėti tai, kas visada buvo šalia tavęs, bet į ką niekada neatkreipei dėmesio. O tai išlaisvina ir atneša harmoniją viduje.

Be abejonės, viskas priklauso tik nuo tavęs. Kiek tu nori ir kiek tu esi pasiryžęs mokytis. Ir visu tuo tikrai nenoriu pasakyti jums: meskite savo intelektualius darbus, eikite griovių kasti ir surasite savo tikrąją laimę :) Toli gražu ne. Taip, galbūt tai irgi yra kelias, bet jeigu ir taip, tai tik vienas iš daugelio :) Išmokime klausyti. Bet retkarčiais atsiribokime nuo viso to balagano, kuris diena iš dienos supa mus. Sustokime. Bent akimirkai. Ir įsiklausykime į save ir visa tai, kas vyksta aplink mus. Pajauskime saulės šilumą, medžių šnaresį, paukščio čiulbesį... Kiekvienas mūsų ir visas pasaulis aplink mus tai nėra du atskiri dalykai, tai vientisa. Išmokime mylėti visa tai, kas aplink mus. Juk tai dalis mūsų pačių. Ir viskas, kas svarbiausia, yra šalia. Belieka tik tai pastebėti ir gyvenimas pasikeis.

Pabaigai norėčiau priminti kai kuriems turbūt iki skausmo žinomus žodžius:

Kai esi tvirtovėje, iš tolo matai spindintį miestą, jis vilioja tave. Paskui tau atrodo, kad spindi tvirtovė, iš kurios išėjai. Laimė visada kažkur toli, bet laimė, kurią tau duoda kiti, ji mumyse, bet mes jos nepastebime kaip tik todėl, kad ji tokia sava. Dėl šios laimės verta viskam ryžtis. Viskam, viskam, kad įgytum tikrą laisvę.
(Sinziana Pop "Serenada trimitui")