Dievas ir religija

Paklaustas apie savo religinius įsitikinimus, paprastai atsakau: "Dievu tikiu, bet religingas nesu". Nes matau nemažą prarają tarp dvasinių ir religinių dalykų. Religijos/mitologija/tikėjimas/dvasingumas/Dievas man visada buvo, yra ir bus įdomios ir intriguojančios temos, bet pastaruoju gyvenimo laikotarpiu su šiais klausimais kažkaip ypač dažnai tenka susidurti įvairiais rakursais. Todėl norėčiau kiek sustoti ir pasidalinti savo mintimis ir pastebėjimais. Kadangi pati tema yra labai plati ir nevienareikšmė, gausis turbūt daugiau nei vienas straipsnis, gal net ir visas ciklas.

Bet kokį klausimą geriausia pradėti nagrinėti nuo šakninių koncepcijų. Taigi, pirmojo posto tema - Dievas. Kaip žinia, mokslas Dievo egzistavimo negali nei įrodyti, nei paneigti. Šis klausimas yra už mokslo kompetencijos ribų. Belieka tikėti. Arba ne. Beje, tikėjimas, kad Dievo nėra, irgi yra tikėjimas :) Na, bet neužsižaiskime tautologija ir gražiais kalambūrais. Panagrinėkime klausimą iš esmės.

Ne paslaptis, kad gyvename sekuliarioje visuomenėje ir religija nebevaidina tokio vaidmens, kaip keletą ar keliolika šimtmečių atgal. Gyvename postmodernioje erdvėje, kurioje nebėra vienos tiesos. Yra tik interpretacijos. Ir mano tiesa nėra nė kiek ne geresnė ir ne teisingesnė už jūsų. Kaip, beje, ir jūsų už mano. Viskas reliatyvu. Tikėjimas irgi. Ir turbūt dar nė vienu istoriniu laikmečiu nebuvo tiek netikinčių žmonių kiek yra šiais laikais.

O dabar stop. Atsakykite atvirai: ar tikite Dievu? Atsakykite ne man, o sau. Ir nebandykite įbrukti jau seniai paruoštą, sugromuluotą ir šimtus kartus išdeklamuotą atsakymą. O užsimerkite ir pabandykite savo viduje pajausti. Pabandykite išsilaisvinti nuo visų į galvą prikimštų stereotipų, apie Dievą kaip senį su žila barzda, gyvenantį dausose su pulku angeliukų auksiniais sparnais, ar panašiai. Tiesiog įsiklausykite į save ir pajauskite. Ar yra kažkas daugiau, nei krūva atskirų subjektų ir objektų? Ar yra kažkas, kas įprasmina ir apjungia visa tai, kas vyksta ir visa tai, kas egzistuoja? Tave, mane, kitus žmones, gamtą, augalus, gyvūnus, mūsų Žemę, Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir visą kosmosą apskritai? Ar mes gyvename chaose ar visgi visatoje su tam tikrais dėsningumais ir tvarka? Ar visa tai, kas vyksta, vyksta tiesiog šiaip ar turi kažkokią prasmę? Pajauskite tai savyje.

O dabar atsimerkite ir atsakykite. Tik būkite atviri su pačiu savimi. Turbūt visgi kažkas yra, ar ne? Ir jeigu vis dėlto pulsite tai neigti ir įrodinėti, kad tikrai nieko nėra ir visa tai yra nesąmonė, paprašysiu dar kartą užsimerkti, pasistengti visiškai išjungti savo mąstymą ir įsiklausyti tik savo širdies balso. Ar tikrai niekas nevirpa kažkur kad ir labai giliai viduje? Ar tikrai esate nuoširdus su savimi? Jei taip, galite toliau nebeskaityti. Turbūt visgi kažką savyje jūs bandote paneigti, bet, be abejo, to nepripažinsite :)

Taigi. Manau, kad Dievo idėja yra kiekvieno mūsų viduje ir Dievas tikrai egzistuoja. Bėda tik ta, kad Dievas yra nepažinus. Ir kiekvienas bandymas jį apibrėžti yra redukcija. Nes tai yra kažkas daugiau, ko mūsų ribotas mąstymas negali apimti ir įstatyti į kažkokius rėmus. Nes tiesiog tokių rėmų nėra. Mes kažkaip esam pripratę operuoti diskrečiomis ir baigtinėmis savokomis. Ir kiekvienas bandymas susidurti su begalybe yra gluminantis. Prisimenu, mokyklos laikais kėliau sau klausimus: kur yra visatos ribos? Kas yra už jų? Nes tiesiog nepajėgiau įsivaizduoti, kad visata gali būti begalinė. Nors, tiesą sakant, ir dabar to nesugebu suvokti :) Ką padarysi, kad mūsų mąstymas toks jau ribotas :)

Panašu, kad ta dieviškąja idėja mumyse labai puikiai moka pasinaudoti įvairios religijos, Dievo pirmavaizdį įkišdamos į savo nustatytus rėmus ir mums įteikdamos jau gatavą nupoliruotą paveikslą pasikabinimui. Ir tai suveikia tiesiog nuostabiai paprastai. Kad ir kaip nebūtų apmaudu, didžioji dauguma žmonių visgi nėra linkę patys ieškoti atsakymų savyje ir rasti savo individualųjį dvasinį kelią. Bet dieviškasis pradas visgi kirba giliai mumyse ir prašosi įgyvendinamas. Ir štai - skambutis į duris. O ten mūsų laukia ponia Religija su pirmosios pagalbos vaistinėle. Štai prašau - taisyklių rinkinėlis visiems gyvenimo atvejams. Tereikia paklusniai jų laikytis ir viskas! Būsi sveikas! Išganytas! Kaip viskas paprasta :)

Bet realiai tai mažai ką turi bendro tiek su tikėjimu, tiek su dvasingumu, tiek su dieviškumo pradu mumyse, tiek iš esmės ir su pačiu Dievu... Tiesa, taip kol kas ir neatsakėme į pagrindinį išsikeltą klausimą - kas visgi yra Dievas? Dauguma religijų Dievą kažkodėl nori supersonifikuoti, pavaizduoti kaip senį ilga žila barzda, gyvenantį kažkur aukštai danguje ir besisvaidantį žaibais ar stichinėmis nelaimėmis. Turbūt tai vėlgi atėję iš mūsų ribotų galimybių suvokti begalybę, o galbūt ir iš siekių paaiškinti visa tai "ant pirštų" paprastiems neišsilavinusiems žmogeliams. Be abejo, kaip jau minėjau, Dievo apibrėžti mes negalime, bet turbūt tai yra kažkas, kas apima visa tai, kas egzistuoja. Kas fizikine prasme turbūt būtų aukštesnio lygio matavimo erdvėje (nors tikrai nesiryžčiau spėti, ar tai būtų penkiamatė, ar penkiasdešimtmatė, o galbūt ir begalinio matavimo erdvė). Tai visa ko prasmė ir esmė. Pradžia ir pabaiga. Kurianti ir griaunanti jėga. Begalybė ir tuo pačiu taškas, į kurį sueina visos linijos. Kolektyvinė sąmonė ir pasąmonė. Visos egzistuojančios informacijos šaltinis ir sankaupa. Eteris senąja prasme. Absoliutas, sujungiantis visus priešinius polius.

Be abejo, visa tai yra super abstraktu. Bet tiesa ta, kad tai už mūsų suvokimo ribų. Ar Dievas vienas? Taip, Dievas yra visko esmė, o esmė yra viena. Tiesa, Dievas gali reikštis įvairiomis formomis, turbūt iš čia ir kilo politeizmas. Kaip bandymas skirtingą pasireiškimo formą įbrukti į kažkokią konkrečią personifikaciją. O, be to, taip lengviau yra paaiškinti prieštaringumus. Nes dieviškoji logika nėra pavaldi mūsų suvokimui. Kaip ir kokia mūsų auginama katė taip niekada ir nesupras, kad maudome ją ne norėdami pakankinti, o tam, kad jos kailis būtų švarus...