Teatras. "Palėpė"

Šiandien yra teatro diena. Jeigu tektų žaisti kokį asociacijų žaidimą, nė kiek neabejoju, kad pirma asociacija žodžiui "teatras" būtų žodis "palėpė", nes man šie žodžiai yra beveik neatsiejami... Be abejo, kalbu apie VGTU teatrą - studiją "Palėpė", prieš porą savaičių atšventusį savo dešimtmetį. Iš tų dešimties metų, manieji prabėgo aštuoneri. Šeši - aktyviai, kiti du - pasyviai, tik laikas nuo laiko pavaidinant senuose spektakliuose. Bet "Palėpė" turbūt visada išliks ta ypatinga vieta, į kurią yra beprotiškai gera sugrįžti...

Teatras apskritai yra nuostabi ieškojimų vieta. Kiekvienas spektaklis, repeticija, kuomet tu užsidedi kaukę ir pavirsti kažkuo kitu... Su kita patirtimi, gyvenimo istorija, kitomis mintimis, poreikiais, norais... Ir tu tarytum jau nebesi tu, o žengi žingsnelį toliau. Visa tai, kas tau kvaršino galva prieš ateinant į teatrą, lieka kažkur toli toli... O tu esi čia ir dabar. Ir tai turi transformuojamą poveikį...

Atėjimas į "Palėpę", manau, buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Tiek dėl žmonių, kuriuos ten sutikau, tiek dėl vidinių dalykų, kuriuos būdamas ten atradau. O nuėjau visai atsitiktinai, netyčia sužinojęs, kad vyksta priėmimas į naujai kuriamą studentišką teatrą, kuris dar buvo ir ne mano universiteto :) Kartais keista, kaip atrodytų, kažkokie atsitiktiniai dalykai gali kardinaliai tavo gyvenimą pakeisti. Nors turbūt tik tada, kai nutinka, jie atrodo atsitiktiniai, o pažvelgus iš viso gyvenimo perspektyvos, jie pasirodo reikšmingi, prasmingi ir laiku bei vietoje :)

Pirmieji metai "Palėpėje" turbūt buvo patys brangiausi. Pati teatro pradžia, pirmosios repeticijos dviejose tuščiose auditorijose, pasisėdėjimai kartu, dainos, pirmieji spektakliai, kurie buvo beprotiškai brangūs, ypač "Equus"... Spektaklis, ne tik davęs Daktaro pravardę, bet ir padėjęs rasti kryptį gyvenime... Pirmasis, bet tuo pačiu ir reikšmingiausias mano vaidmuo... O ir pats kūrinys yra išties ypatingas...

Per tuos dešimt metų "Palėpė" keitėsi. Vietoj vieno aktoriaus vaidmeniui atsirado po keletą dublerių, porą spektaklių per savaitę pakeitė kone keliolika, senus skolintus prožektorius - nauja aparatūra, kelioliką žmonių - keliasdešimt... Ir nors "Palėpė" jau nebėra tokia, kaip buvo penketą ar dešimtį metų atgal, kažkas visame tame yra laikui ir pokyčiams atsparaus... Ir kalbu aš visai ne apie Vytą, kuris tarsi paskutinis mohikanas dar bando išsaugoti sąsajas tarp praeities ir dabarties, bet apie tą stebuklingą dvasią, kurią pajunti kaskart peržengdamas teatro slenkstį. Nes teatras yra tai, kas keičia žmonių gyvenimus.

Su teatro diena visus kuriančius, vaidinančius, žiūrinčius, mylinčius ar bent prijaučiančius :)