Pagundų išpardavimas

Suprasdamas, kad jo laikas jau artėja prie pabaigos, Šėtonas nusprendė išparduoti didžiąją dalį savo pagundų asortimento. Įdėjo skelbimą į laikraštį ir visą kitą dieną praleido priiminėdamas pirkėjus savo dirbtuvėse.

Tarp daugybės nuostabių prekių buvo ir akmenys doriesiems suklupti, ir veidrodžiai, išpučiantys savosios svarbos jausmą, ir akiniai, menkinantys kitų žmonių svarbą. Ant sienos taip pat kabėjo ir durklai lenktomis ašmenimis iš pasalų smeigti žmonėms į nugarą, ir magnetofonai, įrašinėjantys tik paskalas ir melus.

"Nesukit sau galvos dėl kainos!" - šaukė Šėtonas potencialiems klientams, - "Imkit šiandien, o sumokėsit tada, kai galėsit!"

Vienas klientas pastebėjo du visiškai nudėvėtus rakandus, stovinčius kampe. Jie visai neatrodė kažkuo ypatingi, bet buvo labai brangūs. Nusistebėjęs klientas paklausė, kuo šie daiktai yra tokie nepaprasti.

"Šiuos įrankius aš naudoju dažniausiai, todėl jie taip ir susidėvėję", - nusijuokė Šėtonas. - "Tik nenoriu, kad jie būtų pernelyg pastebimi, nes tada žmonės žinos, kaip apsisaugoti nuo jų. Bet abu tikrai yra verti prašomos kainos: vienas iš jų yra Abejonė, kitas - Nepilnavertiškumo Jausmas. Kai visos kitos pagundos nepavyksta, šitie du suveikia visada."