Ėjimas savuoju keliu

Vaikystėje mes kiekvienas turime nuostabių svajonių. Gražių, didingų, skatinančių augti ir vedančių pirmyn. Bet su laiku mums įtaką pradeda daryti kiti - tėvai, draugai, mokykla, visuomenė, žiniasklaida - piršdami savas normas ir savą suvokimą "kaip viskas turi būti". Galop mes ir patys pradedame abejoti savomis svajonėmis ir vietoje nuostabaus, įkvėpimą teikiančio ir nuotykių kupino mūsų svajonių kelio, mes pasirenkame tiesų, lygų ir monotonišką visuomenės išcementuotą greitkelį, nuramindami save, kad čia bent jau saugu ir didžioji dauguma žmonių juo kažkur nukeliauja. Studijos, darbas, po truputį kylanti profesinė karjera bei finansinis uždarbis, išsimokėtinai pasiimtas būstas, automobilis, galop šeima, vaikai... Viskas taip, kaip pridera. Tik kažkodėl pasitenkinimo, neskaitant trumpalaikių pergalių ir džiaugsmų, viduje nėra. Bandom tai užglaistyti hobiais, vakarėliais, alkoholiu... Trumpam nuo to pabėgt pavyksta, bet ilgai netrukus mūsų viduje vėl pradeda žiojėti ta pati skylė.

Kažkada interneto platybėse užtikau labai gerą klausimą: ką vaikas, kuriuo buvai, pagalvotų apie suaugusį, kuriuo tapai? Ką jam pasakytų? Manau, daugeliui iš mūsų tas vaikas užduotų tą patį klausimą: o kaip visos tos turėtos svajonės? Kur jos?.. Ir iš tiesų - kur jos? Turbūt jos tebėra kažkur giliai mumyse, vis laikas nuo laiko primindamos mums apie save, atverdamos skausmingą prarają prieš mūsų akis tarp to, kur mes esame dabar, ir to, kur mes norėtume būti iš tiesų. Dauguma žmonių tą prarają taip ir nešioja savyje visą gyvenimą, geriausiu atveju savo mėgiamą veiklą palikdami laisvalaikiui. Bet kai kurie žmonės, nebegalėdami tverti žiojėjančios prarajos, pasiryžta atsispirti nuo saugaus ir iki kaulų čiulpų nuobodaus kranto ir šokti į kitą pusę. Kur jų laukia baugi, bet atradimų ir galimybių kupina svajonių šalis.

Esu vienas iš jų. Ir šiek tiek norėčiau pasidalinti savo pirmaisiais įspūdžiais iš ano kranto, į kurį kelią kiekvienas turime savo širdyje ir apie kurį bent retkarčiais kiekvienas, tebesantis saugioje nuobodybės užuovėjoje, vis pasvajoja. Šis straipsnis ir skirtas tiems, tebesantiems užuovėjoje, bet vis dar svajojantiems pajusti permainų vėjo gūsį savo plaukuose. Nesu ekspertas, mano kelionė aname krante dar galima sakyti tik prasidėjo, bet, pasiremdamas nedidele savo patirtimi, norėčiau prasklaidyti šiek tiek mitų, gaubiančių šią paslaptingą kelionę. Šiuolaikinėje savipagalbos (self-help) populiariosios psichologijos literatūroje dažnai sukuriamas mitas, jog tereikia tik įsiruošti į kelionę ir viskas - visas pasaulis bus su jumis ir gyvensite gražiai ir laimingai :) Nėra visai taip. Bet tai nereiškia, kad į kelionę leistis neverta. Verta ir dar kaip ;)

Kelionės pradžia visada yra bauginanti. Mes turime išlipti iš komforto zonos ir žengti į nežinią. Būtent dėl tų baimių dauguma žmonių taip niekada ir nesiryžta žengti to pirmojo žingsnio. Bet pagaliau išdrįsus tą žingsnį žengti, tų baimių nebelieka. Jas pakeičia priplūdusi energija, entuziazmas ir kvapą gniaužiantys iššūkiai. Tiesa, laikas nuo laiko baimės sugrįžta. Ir kai kuriais momentais gali pasidaryti išties baisu, net apimti panika. Bet tokiomis akimirkomis svarbu susilaikyti nuo bet kokių desperatiškų veiksmų ir tiesiog išlaukti. Jau kitą rytą viskas gali atrodyti visai kitaip. O kartą nugalėjus baimę, kitą kartą ji sugrįš tik su perpus silpnesne jėga. Todėl tereikia tik išdrįsti pradėti šią kovą - metus iššūkį baimei, ji yra pasmerkta pralaimėti.

Ėjimas savo keliu nereiškia, kad viskas klostysis kaip sviestu patepta. Turbūt netgi priešingai - saugiajame krante kelionė kaip tik lengvesnė ir paprastesnė. Čia iššūkių ir sunkumų kaip tik daugiau. Tiesa, pradžioje it gavus kokį palaiminimą iš aukščiau, dažnai lydi debiutanto sėkmė - atsiranda teisingi žmonės, sėkmingai sukrenta aplinkybės, bet po įkvepiančios sėkmės seka iššūkiai ir skausmingomis galinčios būti pamokos. Tačiau laimėtojas yra ne tas, kuris eina neparkrisdamas, o tas, kuris kiekvieną kartą parkritęs geba atsistoti. Nuo nesėkmių niekas nėra apsaugotas, o tie žmonės, kurie daugiau visko daro, natūraliai patiria ne tik daugiau pergalių, bet ir daugiau pralaimėjimų. Nepralaimi tik tie, kurie nieko nedaro. Tad nenustebkite, kad aname krante pralaimėjimų jūsų lauks taip pat daugiau. Bet parkritę kaskart pakilsite vis stipresni ir būdami žingsneliu arčiau savo tikslo. Svarbu tik išmokti patirtą pamoką.

Aname krante taip pat bus nuobodumo ir apatijos dienų. Tačiau ten būnant niekada nekils klausimas, ką aš čia darau. Ten būdami jūs jausitės, kad neišduodate savęs ir didžiąją laiko dalį jūs būsite laisvi, laimingi, energingi, kūrybingi. Jausitės, kad gyvenate savo gyvenimą. Jausitės, kad esate iš tiesų savimi ir nemeluojate sau. Abejonių iškils tik dėl vieno ar kito sekančio žingsnio, bet ne dėl krypties. O ir pati kryptis nebebus kaip tolumoje šviečianti žvaigždė, pagal kurią jūs bandote koreguoti savo kursą. Ji bus jumyse. Jūsų viduje. Ir švies ne tik jums, bet ir visiems kitiems, esantiems aplink.

Bus ten kartais ir tamsos dienų. Kartais bus sunku matyti progresą, vertę daromų dalykų, trūks palaikymo iš šalies... Kartais tiesiog norėsis verkti... Bet aname krante debesis labai greit prasklaido vėjas. Liūčių sezono ten nėra. Ilgai netrukus ten visada pasirodo saulė, akimirksniu išdžiovindama drėgmę aplink, sušildydama žemę ir nutvieksdama viską naujomis ryškiomis spalvomis. O debesis nupūtęs vėjas tik ir laukia vėl iškeltų burių, kad galėtų jas lydėti pavymui.

O svarbiausia - ten nukakę jūs niekada su ilgesiu nežvelgsite į tą kitą krantą, iš kurio atvykote. Nes čia žolė išties yra žalesnė. Ir čia gyvenimas yra išties Gyvenimas iš didžiosios raidės. Lengvas užuojautos kupinas liūdesys jūsų akyse atsispindės tik tada, kai žvelgsite į sau brangius žmones, tebesikepurnėjančius saugiajame krante ir taip ir nepasiryžtančius žengti to pirmojo, paties svarbiausio žingsnio. Jūs juos palaikysite, padrąsinsite, bet giliai viduje žinosite, jog tai yra sprendimas, kurį turi padaryti tik jie patys.