Maža Sielelė

Kartą gyveno maža Sielelė, kuri nubėgusi pas Dievą jam tarė: "Aš žinau, kas aš esu!"

"Nuostabu", - atsakė Dievas, - "Ir kas tu esi?"

"Aš esu Šviesa!" – sušuko Sielelė.

"Taip", - nusišypsojo Dievas, - "Tu esi Šviesa."

"Kaip nuostabu!" - nepaprastai apsidžiaugė Sielelė, kad ji pagaliau išsiaiškino tai, ką visos Karalystėje gyvenančios sielos turėjo išsiaiškinti.

Bet netrukus, žinojimo, kas ji yra, pasidarė negana. Viduje pradėjo busti noras būti tuo, kuo ji yra. Tad Sielelė grįžo atgal pas Dievą ir tarė: "Labas, Dieve! Dabar, kai aš žinau, kas aš esu, ar aš galiu dabar tuo ir būti?"

"Nori būti tuo, kuo Tu Jau Esi?" – šypsodamasis paklausė Dievas.

"Bet... aš noriu save patirti..." – nutęsė pasimetusi Sielelė. – "Tada aš noriu patirti save kaip... atleidimą! Taip, aš noriu išmokti atleisti! Argi tai nenuostabus jausmas – atleisti kažkam!"

"Taip, tikrai nuostabus", - pritarė Dievas. – "Bet yra viena problema... Nėra kam atleisti."

"Kaip tai?" – nusistebėjo Sielelė.

"Tiesiog viskas, ką aš sukūriau yra tobula. Nėra nė vienos sielos, kuri būtų mažiau tobula nei tu. Pasižiūrėk aplink."

Tik tada Sielelė pastebėjo, kad jų pasiklausyti susirinko didžiulė minia sielų, iš visos Karalystės. Ir žiūrėdama į visas tas sielas, Sielelė negalėjo nesutikti – nė viena iš jų neatrodė mažiau nuostabi, mažiau didinga ar mažiau tobula.

"Kam tu tada galėtum atleisti?" – paklausė Dievas.

"Nežinau," – pravirko mažoji Sielelė, - "Aš tik noriu... noriu save patirti kaip tą, kuris atleidžia. Noriu pajausti, ką tai reiškia..."

Ir tada iš minios išžengė Draugiška Siela.

"Neverk, Sielele. Aš tau padėsiu", - tarė ji. – "Aš nusileisiu kartu su tavimi į Žemę ir padarysiu kažką, kad tu galėtum atleisti."

"Bet kaip?..." – nustebo Sielelė. – "Juk tu tobula siela! Kaip tu galėtum taip pasiaukoti, nusileisdama žemyn ir darydama kažką blogo?"

"Nes aš myliu tave." – atsakė Draugiška Siela. – "Aš nusileisiu žemyn ir padarysiu kažką baisaus, kad tu galėtum patirti save kaip atleidimą."

"Ačiū tau!" – apsidžiaugė mažoji Sielelė.

"Tik aš tavęs norėčiau paprašyti vieno dalyko," – tarė Draugiška Siela.

"Prašyk manęs, ko tik nori! Bet ko! Bet ko!" – sušuko Sielelė ir džiaugsmo pradėjo šokinėti. - "Aš patirsiu save kaip atleidimą! Aš patirsiu save kaip atleidimą!"

"Kai nusileisime į Žemę, aš turėsiu apsimesti kažkuo į save visai nepanašiu... Prižadėk man, kad tą akimirką, kai aš tau padarysiu kažką labai blogo, tą akimirką, kai aš tau suduosiu smūgį, kuris tave visiškai sugniuždys, tą pačią baisiausią akimirką tavo gyvenime, tu prisiminsi, Kas Aš Esu Iš Tiesų."

Pagal Neale Donald Walsch "Conversations with God" ("Pokalbiai su Dievu")