Neapibrėžtumai

Pastarąjį mėnesį gyvenau ganėtinai neapibrėžtoje situacijoje. Pasibaigus studijoms ir kontraktui darbe, viena vertus, tapau visiškai laisvas daryti ką tik noriu. Kita vertus, neskaitant išorinės laisvės, kažkuria prasme tapau suvaržytas viduje, nes baigdamas vieną gyvenimo etapą, neturėjau jokio konkretaus plano, ką darysiu toliau. Tad neliko nieko kito, kaip tik pasiduoti neapibrėžtumui ir kurį laiką pagyventi jame, kol drumstas vanduo nusės ir vėl pasidarys skaidru.

Neapibrėžtumų mes paprastai vengiame, nes jie asocijuojasi su nežinomybe. O nežinomybė paprastai baugina. Daug ramiau ir saugiau, kai viskas sudėliota į dėžutes ir tu žinai, ko gali tikėtis rytoj. Todėl tai, kas aišku ir apibrėžta, mums atrodo daug geriau nei tai, kas neaišku ir neapibrėžta. Bet iš tikrųjų stiprybė ir slypi būtent neapibrėžtumuose. Neapibrėžtumai - tai galimybės, kūrybinė jėga. Jų nereikia bijoti, jiems priešintis, o tiesiog išmokti gyventi juose. Kai padarome sprendimą, mes tematome tik vieną tašką tolumoje, o iki tol mes matome visą horizontą su atsiveriančiais kalnais, slėniais, miestais, upėmis, ežerais, miškais... Tai yra tikrasis pažinimo džiaugsmas.

Bet neapibrėžtumo periodas mano gyvenime jau eina į pabaigą. Panašu, kad viskas apsisuko šiek tiek ratu ir dar kuriam laikui lieku Londone. O spalio pradžioje trumpam žadu užsukti ir į Lietuvą :)