Septynerių metų transformacijos

Sakoma, kad per septynerius metus pilnai atsinaujina žmogaus organizmas - pasikeičia visos ląstelės. O tai reiškia, kad fiziologiškai tu tarsi tampi visiškai kitu organizmu - tavo kūnas nebeturi nė vienos ląstelės iš to kūno, kuris buvo prieš septynerius metus. Ir pastebėjau tokį labai įdomų dalyką (bent pas save) - tarsi kas kartą pasibaigus šiam septynerių metų ciklui įvyksta ir kažkokia esminė transformacija viduje, kuomet ženkliai pasikeičia tavo pasaulio suvokimas, požiūris į gyvenimą, persidėlioja vertybės... Pirmą kartą į tai dėmesį atkreipiau prieš septynerius metus ir dabar tegaliu tik tai patvirtinti.

Gaila, neatsimenu savęs septynerių (kažkaip dauguma mano vaikystės prisiminimų yra tarsi išplaukę), bet puikiai prisimenu save keturiolikos ir turbūt tai buvo pirmas kartas, kai nusprendžiau pakeisti savo gyvenimą :) Pamenu, tai buvo vasara prieš pradedant eiti į gimnaziją ir kažkaip man į galvą toptelėjo, kad ateidamas į naują klasę galiu pateikti save kaip tik noriu, nes visi žmonės nauji ir niekas nieko nepažįsta :) Nes iki tol buvau toks ramus intravertiškas vaikas, gerai besimokantis ir toli gražu ne iš klasės lyderių. Tad nusprendžiau per vasarą sugalvoti, kokiu aš iš tikrųjų norėčiau būti - labiau bendraujančiu, populiariu ir pan. - ir rugsėjo 1-ąją į naują klasę jau nueiti naujuoju savimi.

Turbūt tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai aš paklausiau savęs - "o kokiu aš noriu būti?". Ir įdomiausia, kad jis buvo pakankamai sėkmingas. Be abejo, pačiu populiariausiu klasės biču netapau, bet tai buvo ženklus žingsnis į priekį - pradėjau daugiau bendrauti, nebebijoti save išreikšti ar galiausiai kokią merginą pakviesti šokti mokyklos diskotekoje :)

Kitas ryškesnis perversmas mano viduje įvyko peržengus dvidešimt vienerius metus, kuris, kaip jau minėjau, pirmąsyk ir privertė susimąstyti apie tą septynerių metų ciklą. Tuo metu mano gyvenime jau buvo atsiradęs teatras, kuris atvėrė man visai kitą perspektyvą gyvenimą - vertė ieškoti, galvoti, bandyti suprasti save... Turbūt tai buvo pirmas kartas, kai aš iš tikrųjų paklausiau savęs - "o kuo aš noriu būti?". Nes iki tol daugiau tiesiog plaukiau pasroviui, nebandydamas suvokti savęs, maždaug - aha, sekasi tikslieji mokslai, kas čia būtų iš jų perspektyvu? - o, informatika! - gerai, reiškia būsiu informatikas.

Ir būtent tada apie dvidešimt pirmuosius - antruosius metus pradėjau klausti savęs ir ieškoti, skaityti (nes per praėjusį septynerių metų ciklą knygų beveik išvis neskaičiau, skirtingai nuo vaikystės ir ankstyvos paauglystės), į rankas pakliuvo keletas motyvuojančių knygų, kaip "Alchemikas" ar "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra", ir galiausiai atsakymą radau. Įdomu tai, kad iš pradžių nebuvau visai šimtu procentų tikras, kad psichologija yra būtent tai, su kuo noriu sieti savo gyvenimą, bet kuo toliau, tuo esu labiau tuo įsitikinu.

Ir štai dabar, prabėgus dar vienam septynerių metų laikotarpiui, jaučiu dar vieną perversmą savyje. Transformaciją, kuri turbūt prasidėjo prieš pusantrų metų Santjago kelyje ir ypatingai įgavo pagreitį mano dabartinių studijų metu. Šįsyk klausiu savęs - "o kas aš esu?". Jaučiu, kad keičiasi mano savęs ir savo vietos pasaulyje suvokimas. Riba tarp "aš" ir "likęs pasaulis" vis labiau nyksta ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tos ribos iš tikrųjų ir nėra, nes gyvenimo prasmė yra duoti, ne imti. Nes aš ir Tu - mes nesame atskiri, mes - vienos rankos pirštai. Ir tik būdamas su Tavimi aš galiu suprasti save. Ir tik duodamas Tau aš galiu realizuoti save. Nes Dievo karalystė yra tarp mūsų.