Krikščionims Velykos asocijuojasi su Kristaus prisikėlimu ir gyvybės pergale prieš mirtį, žydams - su išsivadavimu iš vergijos, kitiems - galbūt tiesiog su pavasariu ar marginamais kiaušiniais. Bet kas iš tikrųjų glūdi už viso to? Leiskite man pasiūlyti psichologinę interpretaciją, kuri galbūt leis pažvelgti į Velykas kiek kitomis akimis.
Manau, kad iš tikrųjų Velykos yra būtent apie vidinę transformaciją. Tam, kad peržengti slenkstį, reikia uždaryti vienas duris ir atverti kitas. Leisti numirti savo senajam Aš, kad jį galėtų pakeisti naujasis Aš. Kaip feniksui - sudegti ir vėl pakilti iš pelenų.
Ir neatsitiktinai Velykos yra persmelktos šiuo mirties ir naujo atgimimo simboliškumu. Be abejo, pati tiesiausia paralelė - Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Jo senasis kūniškas Aš turėjo numirti, kad galėtų atgimti naujasis dangiškas. Lygiai taip pat, kaip ir gamta miršta žiemą, kad galėtų atgimti pavasarį. Lygiai taip pat, kaip ir mes gimdami mirštame gimdoje ir atgyjame su pirmu oro gurkšniu. Šią vidinę mirties ir atgimimo transformaciją puikiai atspindi ir pagrindinis Velykų simbolis - kiaušinis (atėjęs, beje, dar iš pagoniškų laikų). Mes kaip tas viščiukas turime pralaužti mus kaustantį nežinojimo ir abejingumo lukštą, kad galėtume gimti tikruoju savimi.
Ne paslaptis, kad į Bibliją ir kitus šventuosius raštuos galima, o turbūt ir reikia, žiūrėti keliomis prasmėmis. Tarkim, Naujasis Testamentas yra ne tik apie Jėzaus Kristaus, bet ir apie kiekvieno mūsų gyvenimo kelią. Mes taip pat turime atlaikyti gundymus dykumoje, išdavystę ir pakabinti savo senąjį Aš ant kryžiaus, kad nuo jo galėtų nužengti naujasis, tikrasis Aš. Dievas yra ne tik transcendentinis (kažkas ten aukščiau), bet ir imanentinis - jis kiekviename iš mūsų ir visame kame ("perskelkite pliauską: aš esu ten; pakelkite akmenį, ir ten jūs rasite mane"). Arba kaip tame sename posakyje: "kaip viršuje, taip ir apačioje" ("as above, so below"). Mes kiekvienas nešiojame dieviškumą savyje ir vienintelis dalykas, ką mes turime padaryti - tai jį išlaisvinti.
Puikus pavyzdys - žydų kelionė iš Egipto vergijos pažadėtosios žemės link. Kaip Mozė, išgirdęs Dievo kvietimą, nors ir labai abejodamas savo jėgomis, išdrįso patikėti ir žengė pirmyn, vesdamas kitus, taip ir mes turime išgirsti vidinį balsą savyje ir nepaisant abejonių, juo tikėti ir eiti ten. Nesvarbu, kad vergovė atrodo tarsi jau įprasta ir ne tokia baisi, o pažadėtoji žemė - pernelyg tolima ir nereali. Reikia išdrįsti žengti į dykumą, nebijoti bristi į jūrą ir atsiverti suvokimui, leidžiančiam kartų vandenį paversti saldžiu, o tuštumą viduje užpildyti dangiškąja mana. Nes tik tada galima patirti nušvitimą ant savojo Sinajaus kalno.
Tebūna jums šios Velykos vidinės transformacijos pradžia. Išdrįskite pralaužti jus supantį lukštą ir gimkite iš naujo. Tikruoju savimi.
ketvirtadienis, balandžio 09, 2009
Velykos. Vidinė transformacija
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
4 komentarai:
Joks kristus cia ne prie ko. Velykos (t.y. lygiadienis) yra sena pagoniskas saknis menanti lietuviska svente kuria minimas (netgi ISSAUKIAMAS) gamtos ir viso pasaulio atgimimas. Stai tau ir tranformacija ;-)
Na sutapimas neblogas turbut, kad lietuviska svente ne vien lietuviai svencia. (Armenai tai sako, kad baznycias pries 4000 metu statyt pradejo ir kad rata isrado:)) O ir lygiadienis, mano ziniomis, nekilnojama data, kovo 20 arba 21 buna.
Na, bet kaip ten bebutu, labai grazus ir tikras Velykinis palinkejimas, Tadai. Tiesiai sirdin. Aciu.
Parasiau lygiadieni nors turejau omeny Jore ;-)
O tai kad sita svente (tik skirtingais pavadinimais) svencia kone visas pasaulis kaip tik ir irodo itin gilias jo saknis. Tikrai neketinau jos nusavint lietuviams :)
Kaip suprantu, Jorė ir Velykos pagoniškoje lietuvių tradicijoje yra dvi skirtingos šventės. Velykų pavadinimas yra kilęs iš žodžio "vėlės". Mūsų protėviai tikėjo, kad pavasarį vėlės prisikelia su atgimstančia gamta.
Bet kuriuo atveju, tai tik dar viena mirties - prisikėlimo arba kitais žodžiais - vidinės transformacijos - paralelė, apie ką ir yra šis postas :)
Rašyti komentarą