Londonas

Prabėgus daugiau nei pusmečiui nuo mano emigracijos pradžios, noriu pasidalinti keliais savo pastebėjimais apie gyvenimo Londone ypatumus.

Turbūt pati pirma reakcija atvykus į Londoną yra šokas. Tu tarsi svieste įsviečiamas į kunkuliuojantį šurmulį, kuriame išnyksta bet kokios ribos tarp skirtingų rasių, kultūrų, tautų, netgi lyčių. Apskritai ribų čia nėra beveik jokių. Nežinau, kaip reikia atrodyti, kad į tave kažkas atkreiptų dėmesį. Gali stūgauti kiek tik balso stygos ištraukia Trafalgaro aikštės vidury ar bėgioti nuogas Oksfordo gatve pirmyn atgal ir tai klausimas, ar kažkas tavimi labai susidomės :)

Bet laisvė ir multikultūriškumas, be abejo, dalykai tikrai nėra blogi. Na, bet jau man tai kur kas įdomiau viešajame transporte šalia savęs matyti auksinėm grandinėm apsikarsčiusi juoduką, nuo galvos iki kojų apsimuturiavusią musulmonę, nedrąsiai į visas puses besižvalgantį siauraakį azijietį ar kokią pavėpusią jauną anglę su krūva maišelių iš nesibaigiančių "sale'ų" nei tuntą piktai rūškanų lietuviškų bobučių veidų :)

O jei truputėlį rimčiau, tai vienas iš keisčiausių fenomenų čia - laiko tėkmė. Laikas kažkaip Londone bėga žvėriškai greitai. Savaitė prabėga kaip pora dienų, mėnuo kaip savaitė... Tiesiog atrodo, jog esi kažkokioje nesibaigiančioje tėkmėje, kuri žaibišku greičiu tave neša ir nespėsi atsipūsti, o gyvenimas taip ir pralėks. Jausmai, vidinės būsenos keičiasi taip pat beprotišku tempu, per dieną gali išgyventi kelis pakilimus iki didžiausios ekstazės ir nukritimus iki giliausios depresijos. Viskas atrodo taip laikina, reliatyvu ir trapu...

Žmonės jaučiasi pakankamai vieniši ir atsiradus mažiausiai galimybei, bent kažkiek artimesnei sielai, iš paskutiniųjų griebia, stveriasi to vargano šiaudo, kuris neišlaikęs ekspektacijų svorio tuoj pat lūžta, ir greitai atėjusį džiaugsmą keičia dar greičiau ateinantis nusivylimas... Daugybė žmonių taip ir įstringa šiame velnišku greičiu besisukančiame samsaros rate...

Bet kuriuo atveju, Londonas - ypatinga vieta ir esu dėkingas likimui, kad galiu patirti visa tai. Tik žinau, kad likti gyventi čia tikrai nenorėčiau, nes tada turbūt taip ir likčiau nesupratęs, kur tas mano gyvenimas prabėgo...