minčių kopos

Ieškant tiesos

2011-11-11T13:16:00.000+01:00

Velnias su savo draugais šnekėjosi pakelėje ir pastebėjo keliu einantį žmogų. Praėjęs pro juos šis pasilenkė ir kažką paėmė nuo žemės.

- Ką jis ten rado? – paklausė vienas velnio draugų.

- Gabalėlį Tiesos. – atsakė velnias.

Draugai ne juokais sunerimo. Juk net ir mažas gabalėlis Tiesos gali išgelbėti to žmogaus sielą – vienu bus mažiau Pragare! Bet velnias išliko visiškai ramus, žvelgdamas į nutolstantį žmogų kelyje.

- Kaip tu gali būti toks ramus? - garsiai nusistebėjo jo draugai. – Juk jis rado gabalėlį Tiesos!

- O ko man jaudintis? – šyptelėjo velnias. – Ar jūs žinot, ką jis padarys su tuo gabalėliu Tiesos? Kaip visada, sukurs naują religiją. Ir jam pavyks dar daugiau žmonių atitolinti nuo visos Tiesos.

Pagal Paulo Coelho

Mes ir "jie"

2011-07-25T13:03:00.005+02:00

Po sunkiai suvokiamų paskutinių įvykių Norvegijoje, visa gerkle norisi sušukti: žmonės, atsibuskit, nustokit ieškoti priešų! Mes visi čia esame kartu, toje pačioje kelionėje, lygiai taip pat augantys, ieškantys, slystantys... Galbūt skiriasi mūsų oda, vieta, kurioje mes gimėme, mūsų kalba, supratimas, vertybės, įsitikinimai, bet mes visi esame čia, dėl tos pačios priežasties (kad ir kokia ji bebūtų!) ir tame pačiame kelyje. Nustokime save skirstyti į "mus" ir "juos", nes būtent tai yra esminė visų kruvinų konfliktų priežastis...

Mes visada ieškojome "jų" - iš pradžių kitoje gentyje, paskui - kitoje tautoje, kultūroje, tikėjime... Kažkada "jie" buvo stabmeldžiai pagonys, vėliau - musulmonai, juodaodžiai, žydai, homoseksualai... Mums tarsi pareiga buvo turėti "juos", kad galėtumėm suprojektuoti ir išlieti visą juodumą savo viduje. Juk tai taip paprasta - dėl visų blogybių yra kalti "jie"! Atsikratyti atsakomybės yra žiauriai nuostabus jausmas... O jeigu dar į liepsnojantį laužą gerai šliūkštelti degaus propagandos skysčio, viskas akimirksniu gali išvirsti į masinę psichozę - fašizmą, komunizmą, terorizmą ar dar kažkokį -izmą...

O bjauriausia, kad kovojantys su "jais", jaučiasi įgyvendinantys didvyrio, herojaus mitą. Jie kovoja už aukštesnę idėją - žudydami pagonis Kristaus vardu, krikščionis - Alacho... Tai šventas karas, kryžiaus žygis, džihadas, kuriame jie įgyvendina Dievo valią. Jie - "Dievo kariai", tie, kurie yra "teisūs" ir žudantys "juos" - "neteisiuosius", kad įsivyrautų "tiesa". Kas ne su mumis, tas prieš mus... Tikslas pateisina priemones... Ir taip užburtas ratas sukasi...

Turbūt tik tokiu atveju, jei mus užpultų ateiviai iš kosmoso, mes pagaliau suprastumėm, kad visi mes esam viena, mes - žemiečiai... Ir čia, mūsų Žemėje, esame tik MES. Ir ne vien žmonės, bet ir mūsų gamta, augalai, gyvūnai, visa mūsų Žemės planeta - esame MES. Bet tik dėl to, kad tada būtų jau kiti "JIE"...

Valanda laiko

2011-05-22T16:31:00.000+02:00

Eilinį kartą grįžęs namo iš darbo vėlai, pavargęs ir susierzinęs, vyras sutiko savo penkiametį sūnų, laukiantį jo prie durų.

„Tėti, ar galiu tavęs kai ko paklausti?“

„Taip, be abejo. Kas yra?“

„Tėti, kiek tu uždirbi per valandą?“

„Klausyk, tai ne tavo reikalas. Kam tau to reikia?“ – piktai atitarė tėvas.

„Aš tiesiog noriu žinoti. Prašau, pasakyk, kiek tu uždirbi per valandą?“ – neatlyžo mažas berniukas.

„Jeigu jau taip nori žinoti, per valandą aš uždirbu dvidešimt dolerių.“

„Ak...“ – nuleido galvą vaikas. - „Tėti, o tu gali man paskolinti dešimt dolerių?“

Tėvas įniršo. „Jeigu tu manęs klausei, kiek aš uždirbu, vien tik tam, kad paskui paprašytum duoti pinigų kokiam nors kvailam žaislui nusipirkti ar dar kokiai nesąmonei, tai marš tik į savo kambarį ir į lovą! Aš dirbu ilgai, sunkias valandas kiekvieną dieną ir neturiu laiko tokiems vaikiškiems žaidimams!“

Berniukas tyliai nuėjo į savo kambarį ir uždarė duris. Vyras atsisėdo ir dar labiau įsiuto dėl vaiko klausinėjimo. Kaip jis drįsta užduoti tokius klausimus tik tam, kad gautų šiek tiek pinigų?

Po valandos vyras nurimo ir pradėjo galvoti, kad gal buvo pernelyg griežtas savo sūnui. Gal jam iš tiesų kažką labai reikia nusipirkti už tuos dešimt dolerių, o juk pinigų jis pernelyg dažnai juk neprašo... Tėvas nuėjo vaiko kambario link ir atsargiai pravėrė duris.

„Sūnau, tu dar nemiegi?“

„Ne, tėti.“

„Aš pagalvojau, kad gal buvau kiek per griežtas su tavimi. Buvo ilga sunki diena ir aš pernelyg susierzinau... Štai dešimt dolerių, kurių tu prašei.“

Vaikas džiaugsmingai pašoko iš lovos. „O, ačiū, tėti!“ Ir, iš po pagalvės ištraukęs keletą kitų suglamžytų banknotų, pradėjo juos skaičiuoti. Tėvą, pamačiusį, kad vaikas ir taip jau turėjo pinigų, vėl pradėjo imti pyktis.

„Klausyk, kodėl tu manęs dar prašei pinigų, jeigu tu ir taip jau jų turėjai?“ – subambėjo vyras.

„Nes aš neturėjau jų pakankamai, bet dabar jau turiu.“ – atsakė berniukas. – „Tėti, aš turiu dvidešimt dolerių. Ar galiu nupirkti valandą tavo laiko?“

Ėjimas savuoju keliu

2011-03-20T23:23:00.000+01:00

Vaikystėje mes kiekvienas turime nuostabių svajonių. Gražių, didingų, skatinančių augti ir vedančių pirmyn. Bet su laiku mums įtaką pradeda daryti kiti - tėvai, draugai, mokykla, visuomenė, žiniasklaida - piršdami savas normas ir savą suvokimą "kaip viskas turi būti". Galop mes ir patys pradedame abejoti savomis svajonėmis ir vietoje nuostabaus, įkvėpimą teikiančio ir nuotykių kupino mūsų svajonių kelio, mes pasirenkame tiesų, lygų ir monotonišką visuomenės išcementuotą greitkelį, nuramindami save, kad čia bent jau saugu ir didžioji dauguma žmonių juo kažkur nukeliauja. Studijos, darbas, po truputį kylanti profesinė karjera bei finansinis uždarbis, išsimokėtinai pasiimtas būstas, automobilis, galop šeima, vaikai... Viskas taip, kaip pridera. Tik kažkodėl pasitenkinimo, neskaitant trumpalaikių pergalių ir džiaugsmų, viduje nėra. Bandom tai užglaistyti hobiais, vakarėliais, alkoholiu... Trumpam nuo to pabėgt pavyksta, bet ilgai netrukus mūsų viduje vėl pradeda žiojėti ta pati skylė.

Kažkada interneto platybėse užtikau labai gerą klausimą: ką vaikas, kuriuo buvai, pagalvotų apie suaugusį, kuriuo tapai? Ką jam pasakytų? Manau, daugeliui iš mūsų tas vaikas užduotų tą patį klausimą: o kaip visos tos turėtos svajonės? Kur jos?.. Ir iš tiesų - kur jos? Turbūt jos tebėra kažkur giliai mumyse, vis laikas nuo laiko primindamos mums apie save, atverdamos skausmingą prarają prieš mūsų akis tarp to, kur mes esame dabar, ir to, kur mes norėtume būti iš tiesų. Dauguma žmonių tą prarają taip ir nešioja savyje visą gyvenimą, geriausiu atveju savo mėgiamą veiklą palikdami laisvalaikiui. Bet kai kurie žmonės, nebegalėdami tverti žiojėjančios prarajos, pasiryžta atsispirti nuo saugaus ir iki kaulų čiulpų nuobodaus kranto ir šokti į kitą pusę. Kur jų laukia baugi, bet atradimų ir galimybių kupina svajonių šalis.

Esu vienas iš jų. Ir šiek tiek norėčiau pasidalinti savo pirmaisiais įspūdžiais iš ano kranto, į kurį kelią kiekvienas turime savo širdyje ir apie kurį bent retkarčiais kiekvienas, tebesantis saugioje nuobodybės užuovėjoje, vis pasvajoja. Šis straipsnis ir skirtas tiems, tebesantiems užuovėjoje, bet vis dar svajojantiems pajusti permainų vėjo gūsį savo plaukuose. Nesu ekspertas, mano kelionė aname krante dar galima sakyti tik prasidėjo, bet, pasiremdamas nedidele savo patirtimi, norėčiau prasklaidyti šiek tiek mitų, gaubiančių šią paslaptingą kelionę. Šiuolaikinėje savipagalbos (self-help) populiariosios psichologijos literatūroje dažnai sukuriamas mitas, jog tereikia tik įsiruošti į kelionę ir viskas - visas pasaulis bus su jumis ir gyvensite gražiai ir laimingai :) Nėra visai taip. Bet tai nereiškia, kad į kelionę leistis neverta. Verta ir dar kaip ;)

Kelionės pradžia visada yra bauginanti. Mes turime išlipti iš komforto zonos ir žengti į nežinią. Būtent dėl tų baimių dauguma žmonių taip niekada ir nesiryžta žengti to pirmojo žingsnio. Bet pagaliau išdrįsus tą žingsnį žengti, tų baimių nebelieka. Jas pakeičia priplūdusi energija, entuziazmas ir kvapą gniaužiantys iššūkiai. Tiesa, laikas nuo laiko baimės sugrįžta. Ir kai kuriais momentais gali pasidaryti išties baisu, net apimti panika. Bet tokiomis akimirkomis svarbu susilaikyti nuo bet kokių desperatiškų veiksmų ir tiesiog išlaukti. Jau kitą rytą viskas gali atrodyti visai kitaip. O kartą nugalėjus baimę, kitą kartą ji sugrįš tik su perpus silpnesne jėga. Todėl tereikia tik išdrįsti pradėti šią kovą - metus iššūkį baimei, ji yra pasmerkta pralaimėti.

Ėjimas savo keliu nereiškia, kad viskas klostysis kaip sviestu patepta. Turbūt netgi priešingai - saugiajame krante kelionė kaip tik lengvesnė ir paprastesnė. Čia iššūkių ir sunkumų kaip tik daugiau. Tiesa, pradžioje it gavus kokį palaiminimą iš aukščiau, dažnai lydi debiutanto sėkmė - atsiranda teisingi žmonės, sėkmingai sukrenta aplinkybės, bet po įkvepiančios sėkmės seka iššūkiai ir skausmingomis galinčios būti pamokos. Tačiau laimėtojas yra ne tas, kuris eina neparkrisdamas, o tas, kuris kiekvieną kartą parkritęs geba atsistoti. Nuo nesėkmių niekas nėra apsaugotas, o tie žmonės, kurie daugiau visko daro, natūraliai patiria ne tik daugiau pergalių, bet ir daugiau pralaimėjimų. Nepralaimi tik tie, kurie nieko nedaro. Tad nenustebkite, kad aname krante pralaimėjimų jūsų lauks taip pat daugiau. Bet parkritę kaskart pakilsite vis stipresni ir būdami žingsneliu arčiau savo tikslo. Svarbu tik išmokti patirtą pamoką.

Aname krante taip pat bus nuobodumo ir apatijos dienų. Tačiau ten būnant niekada nekils klausimas, ką aš čia darau. Ten būdami jūs jausitės, kad neišduodate savęs ir didžiąją laiko dalį jūs būsite laisvi, laimingi, energingi, kūrybingi. Jausitės, kad gyvenate savo gyvenimą. Jausitės, kad esate iš tiesų savimi ir nemeluojate sau. Abejonių iškils tik dėl vieno ar kito sekančio žingsnio, bet ne dėl krypties. O ir pati kryptis nebebus kaip tolumoje šviečianti žvaigždė, pagal kurią jūs bandote koreguoti savo kursą. Ji bus jumyse. Jūsų viduje. Ir švies ne tik jums, bet ir visiems kitiems, esantiems aplink.

Bus ten kartais ir tamsos dienų. Kartais bus sunku matyti progresą, vertę daromų dalykų, trūks palaikymo iš šalies... Kartais tiesiog norėsis verkti... Bet aname krante debesis labai greit prasklaido vėjas. Liūčių sezono ten nėra. Ilgai netrukus ten visada pasirodo saulė, akimirksniu išdžiovindama drėgmę aplink, sušildydama žemę ir nutvieksdama viską naujomis ryškiomis spalvomis. O debesis nupūtęs vėjas tik ir laukia vėl iškeltų burių, kad galėtų jas lydėti pavymui.

O svarbiausia - ten nukakę jūs niekada su ilgesiu nežvelgsite į tą kitą krantą, iš kurio atvykote. Nes čia žolė išties yra žalesnė. Ir čia gyvenimas yra išties Gyvenimas iš didžiosios raidės. Lengvas užuojautos kupinas liūdesys jūsų akyse atsispindės tik tada, kai žvelgsite į sau brangius žmones, tebesikepurnėjančius saugiajame krante ir taip ir nepasiryžtančius žengti to pirmojo, paties svarbiausio žingsnio. Jūs juos palaikysite, padrąsinsite, bet giliai viduje žinosite, jog tai yra sprendimas, kurį turi padaryti tik jie patys.

Naujas projektas apie sąmoningus sapnus - lucid.lt!

2011-02-16T12:35:00.002+01:00

Noriu pasidalinti džiaugsminga žinia, kad ką tik startavo naujas projektas lucid.lt, skirtas visiems besidomintiems sąmoningais sapnais, sąmoningai sapnuojantiems ar norintiems to išmokti!

Nesvarbu, ar esate jau patyręs sąmoningas sapnuotojas, ar apie tai net nesatę dar girdėję, šis tinklalapis padės jums rasti visą svarbiausią, naujausiais mokslo duomenimis paremtą informaciją apie sąmoningus sapnus ir diskutuoti su bendraminčiais!

Tad labai kviečiu apsilankyti ir pasidalinti šia informacija su kitais!

Smegenų perkrovimas

2011-01-26T10:51:00.001+01:00

Mūsų smegenys nemažai kuo panašios į kompiuterį. Jos priima, apdoroja ir saugo informaciją, elektrinių impulsų pagalba komunikuoja ir perdavinėja duomenis, mūsų "operatyvioje atmintyje" taip pat sukasi daugybė užduočių ir programų (ką mes turime padaryti, ką norime pasiekti ir pan.), kartais įsimeta ir įvairūs "virusai" (pvz, neracionalios baimės). Kaip ir kompiuteris, nuo pernelyg didelio vienu metu vykstančių procesų kiekio, mūsų smegenys pradeda striginėti, o kartais ir visiškai "pakimba". Tik skirtingai nei kompiuteris, mes neturime "reset" mygtuko, kuris taip paprastai imtų ir perkrautų mūsų smegenis.

Bet tai nėra didelė bėda - "reset" mygtuką gali pakeisti kai kurios pakankamai nesudėtingos smegenų perkrovimo technikos. Viena iš jų - interneto marketingo guru John Reese pasiūlytas perkrovimo metodas (reboot method), kurį išbandęs tikrai galiu parekomenduoti. Neblogas būdas padaryti tvarką striginėti pradedančioje smegenų veikloje :)

Luktelkite, kol užsikraus video (tai gali šiek tiek užtrukti!)

Originali nuoroda (anglų kalba): http://www.marketingsecrets.com/images/rebootmethod/rebootmethod.html

Metodo santrauką lietuviškai galima rasti Martyno Jokubausko tinklaraštyje.

Gero perkrovimo ;)

Atsakymų beieškant arba Pokalbiai su Dievu

2010-12-03T12:07:00.003+01:00

Kad ir kokie būtų mūsų gyvenimo ir egzistencijos tikslas ir prasmė, manau, nesuklysiu pasakęs, jog vienas iš pačių svarbiausių dalykų yra surasti sau atsakymus į kertinius egzistencinius klausimus. Kas aš esu? Kas yra visa tai, kas yra aplink mane? Kokia yra mano vieta visame tame, kas yra aplink mane? Ar yra kažkas daugiau - Dievas, kažkokia aukštesnė jėga? Jei taip, koks yra mano asmeninis santykis su Juo ar su Tai? Ir, mano galva, ne tiek yra svarbu, kokie yra tie atsakymai, bet svarbu, kad jie mus tenkintų viduje, leistų įprasminti savą egzistenciją ir vestų pirmyn, įgalindami mus augti.

Pamenu, kai būdamas vaikas svajojau, jog kaip būtų nuostabu, jeigu turėtum galimybę pasikalbėti su kažkuo ir gauti tikrus atsakymus į tuos pagrindinius kertinius klausimus. Ir kad žinotum, jog tai iš tikrųjų yra tiesa. Jau tada, savo mažoje galvelėje supratau, jog tai iš esmės pakeistų visą egzistenciją ir leistų gyventi visai kitaip. Bet, kaip turbūt visai ir nesunku nuspėti, niekas neatėjo ir tų atsakymų man nesudiktavo, tad neliko nieko kito, kaip tik pačiam leistis į savęs ir pasaulio pažinimo kelionę, po kruopą rinkti informaciją įvairiose religijose, filosofijose, išmintingų žmonių žodžiuose, tikrinti ją savo širdimi ir protu, bandant surasti raktą šioje kolosalioje dėlionėje.

Bet ši kelionė turbūt yra vienas nuostabiausių dalykų gyvenime. Kažkuria prasme ji niekada nesibaigia. Su kiekviena nauja patirtimi, naujai gauta informacija, naujai atėjusiu suvokimu, mūsų pasaulio ribos plečiasi. Ir tie atsakymai, kurie tave tenkino vakar, galbūt nebetenkins ryt. Nebent tu tiek atkakliai laikysiesi įsikibęs į savo tiesas, kad atmesi bet kokią informaciją, prieštaraujančią tavo įsitikinimams, arba iškreipsi ją savaip. Pavyzdžių yra pilna tiek religiniame fundamentalizme, tiek ir moksliniame materializme (scientizme).

Bet kuo yra daugiau radikalumo, tuo yra mažiau tiesos. Bent jau mano (neradikalia) nuomone :) Nes mes labai mėgstame skirstyti viską į juodą ir baltą, kadangi visas mūsų mąstymas yra paremtas poliariškumo principu ir mums yra labai sunku perlipti šį dualumą. Mes pamirštam, kad visai tai tėra tik mūsų pačių susikurtos sąvokos, atsiradusios turbūt su pirmosiomis kalbos užuomazgomis, kai reikėjo kažkaip pavadinti Tai ir atskirti nuo to, kas Nėra Tai. Dualumo paties savaime nėra.

Be abejo, visos mūsų galvoje esančios schemos, požiūriai, atsakymai yra ilgų metų veiklos rezultatas ir juos pakeisti ne visada yra lengva. Bet kartais naujų patirčių ir naujos informacijos lavina tiesiog šluote nušluoja mūsų pastolius ir pasaulėvaizdį tenka pradėti dėliotis nuo pat pradžių. Tik kaskart atstačius jie tampa vis tvirtesni ir daug mažiau pasiduodantys stichijoms. Bet tam yra būtina išmokti juos nugriauti ir vėl atstatyti.

Manieji pastoliai irgi griuvo ne kartą. Bet kas kartą perdėliodamas turimą informaciją savo galvoje bei patirtį savo širdyje ir atstatydamas savo pasaulėvaizdį iš naujo, pasijusdavau esantis arčiau savęs, arčiau pasaulio ir arčiau tiesos. Ir įdomu tai, kad po eilę metų trukusių paieškų, kurių metu iš daugybės įvairiausių šaltinių po smiltelę susidėliojau savo dabartinę pasaulėžiūrą, kažkada netikėtai radau knygą, kurioje beveik visi mano sunkiai surasti ir sau išsigryninti atsakymai buvo pateikti labai paprasta forma. It toje vaikystės svajonėje: klausimas - atsakymas. Et, kad šią knygą kas nors man būtų davęs paskaityti tada! Bet nežinia, kaip tuomet būčiau visa tai priėmęs ir nebūčiau apturėjęs tokios nuostabios pažinimo kelionės, kurią turėjau dabar :)

O tiems, kurie ieško atsakymų į klausimus ir tiems, kurie jau turi atradę juos tenkinančius atsakymus, parekomenduočiau paskaityti Neale Donald Walsch "Pokalbius su Dievu". Jokiu būdu nebūtina viso to, kas ten pateikta, priimti aklai, bet perskaityti ir sau įsivertinti ten išsakytas mintis tikrai verta. Juolab skaitosi išties lengvai.

Tai yra trijų knygų serija (tiesa, paskui yra išleista ir įvairių tesinių). Aš pats esu perskaitęs tik pirmąją dalį, tad ją ir parekomenduosiu. Bet jeigu sudomins, galėsite paskaityti ir kitas dvi knygas :) Gero skaitymo ir įdomių įžvalgų ;)

Neale Donald Walsch. Pokalbiai su Dievu. Pirmoji knyga. Antroji knyga. Trečioji knyga.

Heidelbergas. Pirmieji įspūdžiai

2010-11-28T15:14:00.002+01:00

Jau mėnuo laiko kaip esu Heidelberge, tai turbūt jau pats laikas pasidalinti ir pirmaisiais įspūdžiais :) Vokietija man niekada nebuvo ta šalis, kuri keltų didesnius sentimentus, tačiau jau per pirmąsias savaites šis kraštas man pasirodė daug artimesnis lyginant su Didžiąja Britanija. Vokiečiai tarytum kiek paprastesni, nuoširdesni ir turi mažiau dirbtinumo nei britai, o ir kultūra yra kur kas panašesnė į mūsų lietuviškąją. Na, bent jau iš pirmo žvilgsnio :)

Heidelbergas labai smagus miestelis. Pabėgus iš daugiamilijoninio Londono, šis nedidelis pusantro šimto tūkstančių gyventojų teturintis pietų Vokietijos miestas yra smagi atgaiva sielai. Gražus pasaulinių karų nenuniokotas barokinis Vilnių primenantis senamiestis su virš miesto stūgsančia senovine pilimi (kalbama, jog miestas taip patikęs vienam amerikiečių generolui, kad šis antrojo pasaulinio karo metu čia įrengė amerikiečių bazę ir taip buvo išvengta jo subombardavimo), viena ilgiausių pėsčiųjų gatvių Europoje, seniausias ir vienas pačių garsiausių Vokietijos universitetų bei puikus klimatas (tai karščiausia ir labiausiai saulėta Vokietijos vieta) padarė Heidelbergą viena labiausiai lankomų Vokietijos vietų.

Heidelbergo senamiestis ir pilis

O apie tai, kad Heidelbergas yra savotiški Vokietijos tropikai, liudija ir medžiuose gyvenančios laukinės... papūgos :) Niekas gerai nežino, iš kur jos čia atsirado, nors mitų yra įvairių. Galbūt pabėgo iš šalia esančio zoologijos sodo, galbūt atskrido iš kažkur toliau, bet jos gyvena čia jau gan seniai ir panašu, kad joms čia visai patinka. Ir net atslenkanti žiema, atrodo, jų visai negąsdina ir neverčia skristi į daug mielesnius šiltus kraštus. Na, bent jau apie tai bylojo šiek tiek sustirusi, bet pirmojo sniego nepalaužta viena žaliagalvė tropinė paukštė, įsikūrusi visai šalia mano instituto pakelėje augančiuose medžiuose :)

Miestą supančių kalvų viršūnės pirmosios pasitinka žiemą

Vaizdingi Nekaro upės slėniai, apsupti miškingų kalvų, nedidelis senovine kultūrine dvasia alsuojantis studentiškas miestas sukuria išties ypatingą atmosferą. Tai vieta, kurioje išties gera būti, ir kurioje nuo pat pirmųjų dienų pasijaučiau it namuose. Viduje neblėsta jausmas, kad esu būtent ten, kur ir turiu būti. Tarytum kažkas specialiai mane būtų atvedęs čia. Ir pačiam visai tai yra labai įdomu ir keista. Jei kažkas man dar prieš metus būtų pasakęs, kad studijuosiu sporto mokslo (kieno??) doktorantūrą Vokietijoje (kur??), būčiau turbūt nepatikėjęs. Bet keistų atsitiktinumų (sutapimų?) virtinė atvedė mane būtent čia ir vidinis jausmas sako, kad einu teisingu keliu. Belieka tik sulaukti, kur tas kelias mane nuves ;)

Permainų vėjais

2010-09-16T22:45:00.004+02:00

Ne, sulaukus trisdešimties gyvenimas nepasibaigė. Netgi priešingai - supratau, kad jis kaip tik prasideda ;) Ir ta pusmečio tyla turbūt nebylus to įrodymas. Bet dabar aš vėl čia ir pasidalinsiu šiek tiek naujienų.

Pavasaris ir ruduo turbūt yra idealiausias laikas permainoms. Papūtęs šiaurės vėjas kartais ir mus pakviečia kelti sparnus. Su šiuo šiaurės vėju pakilsiu ir aš. Supratau, kad mano laikas Londone tiesiog atėjo į pabaigą. Įdomu, kad tai supratau ir pasakiau išeinąs iš darbo dar visai nežinodamas, kur mano kelias pasisuks toliau. Tiesa, variantų turėjau. Kokius tris. Vieną už kitą skirtingesnius. Bet turbūt tame visas gyvenimo žavesys ir yra, kai priimdamas sprendimą nežinai, kas bus toliau. Tiesiog išeini į nežinomybę. Tada iš tiesų perlipi savo ribas ir leidi sau augti.

Dabar jau žinau. Iš ūkanotojo Albiono kelsiuosi į žemyninę Europą, į poetų ir mąstytojų žemę - das Land der Dichter und Denker. O jei kiek tiksliau - į Heidelbergą, nediduką pietvakarių Vokietijos miestą, garsų seniausiuoju Vokietijoje universitetu, kuriame, beje, ir praleisiu tris artimiausius savo gyvenimo metus studijuodamas doktorantūroje ir toliau tyrinėdamas sąmoningus sapnus :) Tik šį kartą tai bus susiję ne su kūrybišku problemų sprendimu, o su... sportu :) Bet apie visa tai plačiau papasakosiu kažkada vėliau.

Vokietija šalis įdomi. Jaučiu tik, kad su savo varganu dešimties vokiškų žodžių žodynu (Guten Tag! Ja! Bitte! Schnelle! Auf Wiedersehen!) ir pusiau vegetariniais mitybos įpročiais, lengva nebus :) Bet kur yra iššūkiai, ten yra ir naujos galimybės. O viską sudėjus į vieną krūvą, patirtis, panašu, kad laukia tikrai įdomi!

Prieš persikeldamas į Vokietiją, neužilgo grįšiu į Lietuvą porai trejetui savaičių. Po pusantros savaitės atostogų rugpjūtį supratau, kad man dar tikrai reikia tėvynėje pasibūti :)

Trisdešimt

2010-03-25T01:24:00.001+01:00

Kažkada šis skaičius atrodė grėsmingas. Solidus, rimtas. Atspindintis tam tikrą, visuomenės įpareigotą, statusą. Keletą pakopų pažengusi karjera, šeima, vaikai, pasodintas medis, pastatytas - ar bent jau pradėtas statyti! – namas... Įdomu, kur aš būčiau, jeigu visa tai turėčiau? :) Turbūt kažkur giliai sustingusiame laike... O gal... šviesiame rytojuje? :)

O esu stebuklingoje kryžkelėje. Ten, kur susikerta daugybė kelių. Atsisukęs atgal matau tai kylantį aukštyn, tai besileidžiantį kelią, kuriuo atėjau. Vingiuojantį pro nuostabius slėnius, kalnų viršūnes, miškus, jūrų pakrantes, išsišakojantį į daugybę mažų takų ir takelių, kuriais aš galbūt galėjau ateiti. Priekyje manęs laukia dar didesnė gausybė kelių, vienų už kitus įdomesnių. Bet aš žinau, kad visi jie iš tiesų veda ten pat ir kad ir kurį iš jų bepasirinksiu, aš nueisiu ten, kur turiu nueiti.

Buvimas kryžkelėje turbūt yra vienas nuostabiausių dalykų. Tai yra ta vieta, kur atsiveria galimybės. Ir aš esu laimingas, kad galiu sutikti savo trisdešimtmetį būtent čia. Nes aš žinau, kad manęs laukia daugybė nuostabių dalykų :) Pirmasis jų – kelionė į Maroką jau po poros dienų :) O kadangi, it kokia keista taisyklė, visas didesnes keliones seka kažkokios permainos mano gyvenime, toliau turėtų būti tik įdomiau ;)

Mitybos ypatumai

2010-03-21T13:07:00.002+01:00

Gerų pora mėnesių atgal nusprendžiau atsisakyti mėsos. Nors panašios mintys galvoje sukosi netrumpai, vis pritrūkdavo to kažko, to trigerio, kuris paimtų ir galų gale priverstų padaryti šį sprendimą. Ir staiga tas trigeris atsirado. Ir ten, kur jo galbūt visai ir nesitikėjau. Juo tapo filmas "Earthlings". Net nežinau, ar pats filmas mane kažkuo paveikė, ar tiesiog jis buvo laiku ir vietoje. Bet jis, ir po jo pamatyta dar viena dokumentinė juosta, mane privertė peržiūrėti savo mitybos įpročius ir juos iš esmės pasikoreguoti.

Savęs vadinti vegetaru labai didelių pretenzijų neturiu, nes vis dar valgau žuvį ir jūros gėrybes. Tiksliausiai turbūt šiuo metu save galėčiau įvardinti pesketaru :) Bet klijuoti etikečių nelabai mėgstu ir noriu, todėl paklaustas apie savo mitybines pažiūras, tiesiog atsakau, kad stengiuosi nevalgyti mėsos. O kadangi kiekvienas naujas dalykas gyvenime atveria naujus požiūrio taškus ir įžvalgas, tad pasidalinsiu keletu tokių paprastų pastebėjimų.

Atsisakymas mėsos natūraliai skatina sveikesnius mitybos įpročius ir kūrybiškumą. Turėdamas daug mažesnį pasirinkimą, tu pradedi daug labiau galvoti ką valgai ir atidžiau rinktis maisto produktus bei patiekalus. Dažniau pradedi gaminti namuose iš natūralių produktų ir lavinti savo vaizduotę bei kūrybinius sugebėjimus. Patį pirmą savaitgalį atsisakęs mėsos sugalvojau pasigaminti grikių kotletus, kas man, žmogui, dėl viengungiško gyvenimo ypatumų praktiškai nesigaminančiam maisto, buvo tikrai nuostabus pasiekimas! Jau nekalbant apie tai, kad buvo ir tikrai skanu :)

Mėsos nevalgymas pakeičia ir visą vidinę energetiką. Tai, kad nevalgydamas mėsos jautiesi daug žvalesnis ir energingesnis, buvau girdėjęs iš daugybės vegetarų, bet kažkodėl manęs tai neįtikindavo. Kol pagaliau nepabandžiau pats :) Galbūt tai tik savitaigos dalis, galbūt tai iš tiesų padaro kažkokius organinius pokyčius mūsų fiziologijoje, bet tai tikrai veikia!

O svarbiausia – jautiesi išties gerai, kai valgydamas maistą žinai, jog nė vienas naminis gyvūnas nebuvo užaugintas žiauriomis sąlygomis ir bejėgiškai nudaigotas tam, kad tu galėtum užkimšti savo skrandį... Įdomu tai, kad kuomet paklaustas, kodėl nevalgai mėsos - o mėsą valgantiems paprastai tai būna labai idomu :) - atsakai, jog tai darai dėl etinių sumetimų, žmonės paprastai pasimeta. Pasakymai, kad tai yra sveikiau ar kad galbūt aš tiesiog šiaip nemėgstu mėsos, jiems atrodo kur kas įtikinamesni. O čia – kažkokie etiniai sumetimai... Tau... religija neleidžia valgyti mėsos?..

O ir religijos vienaip ar kitaip riboja mėsos vartojimą. Pasak Biblijos, Adomas ir Ieva gyvendami rojuje nevalgė mėsos ir tik po pirmosios nuodėmės nusviesti žemyn patapo mėsėdžiais. Kiauliena nevalgoma Judaizme ir Islame, jautiena – induizme, o džainizme apskritai draudžiama valgyti bet kokią mėsą. Didžiojoje daugumoje religijų apskritai, jei ir nėra draudžiama, tai yra bent jau rekomenduojama pasirinkti mitybą be mėsos.

Bet net ir nežiūrint į religijas, manau, kiekvienas tobulėjantis žmogus su augančiu sąmoningumu kažkada prieina tą slenkstį, kai pasirenka vegetarinius mitybos įpročius. Augdamas viduje tu vis labiau peržengi save ir tavo suvokimas tampa vis labiau globalus ir mažiau pririštas prie tavojo ego. Egocentriškumą natūraliai pradeda keisti ekocentriškumas. O kuomet tavo požiūris į save ir pasaulį tampa vis labiau ekologiškas, tu tiesiog automatiškai prieini tą ribą. Kažkada buvau girdėjęs posakį, kad negali būti ekologišku ir tebevalgyti mėsą. Pagaliau tą išties supratau. Ir tai ne tik pakeitė mano mitybos įpročius, bet ir sąmonės būseną apskritai.

Maža Sielelė

2010-02-18T23:06:00.010+01:00

Kartą gyveno maža Sielelė, kuri nubėgusi pas Dievą jam tarė: "Aš žinau, kas aš esu!"

"Nuostabu", - atsakė Dievas, - "Ir kas tu esi?"

"Aš esu Šviesa!" – sušuko Sielelė.

"Taip", - nusišypsojo Dievas, - "Tu esi Šviesa."

"Kaip nuostabu!" - nepaprastai apsidžiaugė Sielelė, kad ji pagaliau išsiaiškino tai, ką visos Karalystėje gyvenančios sielos turėjo išsiaiškinti.

Bet netrukus, žinojimo, kas ji yra, pasidarė negana. Viduje pradėjo busti noras būti tuo, kuo ji yra. Tad Sielelė grįžo atgal pas Dievą ir tarė: "Labas, Dieve! Dabar, kai aš žinau, kas aš esu, ar aš galiu dabar tuo ir būti?"

"Nori būti tuo, kuo Tu Jau Esi?" – šypsodamasis paklausė Dievas.

"Bet... aš noriu save patirti..." – nutęsė pasimetusi Sielelė. – "Tada aš noriu patirti save kaip... atleidimą! Taip, aš noriu išmokti atleisti! Argi tai nenuostabus jausmas – atleisti kažkam!"

"Taip, tikrai nuostabus", - pritarė Dievas. – "Bet yra viena problema... Nėra kam atleisti."

"Kaip tai?" – nusistebėjo Sielelė.

"Tiesiog viskas, ką aš sukūriau yra tobula. Nėra nė vienos sielos, kuri būtų mažiau tobula nei tu. Pasižiūrėk aplink."

Tik tada Sielelė pastebėjo, kad jų pasiklausyti susirinko didžiulė minia sielų, iš visos Karalystės. Ir žiūrėdama į visas tas sielas, Sielelė negalėjo nesutikti – nė viena iš jų neatrodė mažiau nuostabi, mažiau didinga ar mažiau tobula.

"Kam tu tada galėtum atleisti?" – paklausė Dievas.

"Nežinau," – pravirko mažoji Sielelė, - "Aš tik noriu... noriu save patirti kaip tą, kuris atleidžia. Noriu pajausti, ką tai reiškia..."

Ir tada iš minios išžengė Draugiška Siela.

"Neverk, Sielele. Aš tau padėsiu", - tarė ji. – "Aš nusileisiu kartu su tavimi į Žemę ir padarysiu kažką, kad tu galėtum atleisti."

"Bet kaip?..." – nustebo Sielelė. – "Juk tu tobula siela! Kaip tu galėtum taip pasiaukoti, nusileisdama žemyn ir darydama kažką blogo?"

"Nes aš myliu tave." – atsakė Draugiška Siela. – "Aš nusileisiu žemyn ir padarysiu kažką baisaus, kad tu galėtum patirti save kaip atleidimą."

"Ačiū tau!" – apsidžiaugė mažoji Sielelė.

"Tik aš tavęs norėčiau paprašyti vieno dalyko," – tarė Draugiška Siela.

"Prašyk manęs, ko tik nori! Bet ko! Bet ko!" – sušuko Sielelė ir džiaugsmo pradėjo šokinėti. - "Aš patirsiu save kaip atleidimą! Aš patirsiu save kaip atleidimą!"

"Kai nusileisime į Žemę, aš turėsiu apsimesti kažkuo į save visai nepanašiu... Prižadėk man, kad tą akimirką, kai aš tau padarysiu kažką labai blogo, tą akimirką, kai aš tau suduosiu smūgį, kuris tave visiškai sugniuždys, tą pačią baisiausią akimirką tavo gyvenime, tu prisiminsi, Kas Aš Esu Iš Tiesų."

Pagal Neale Donald Walsch "Conversations with God" ("Pokalbiai su Dievu")

Reminiscencijos

2010-02-07T23:04:00.002+01:00

Kartais kažkoks prisiminimas netikėtai išnyra iš užmaršties ir iškyla prieš tavo akis. Primindamas, koks tu buvai ir kuo tu gyvenai kažkada tada.

žmogau, žiūrėk - ten sėdi tavo dievas!
parimęs, vienišas toksai.
jis džiaugėsi tada, kai basas tu lakstei po pievą,
bet ko jam rieda ašaros nūnai?

o tu, juk taip ilgai vis jo ieškojai,
parklupdamas ėjai pirmyn,
bandei surasti kelią savo rojun,
o kai radai - tu nuėjai tolyn.

Šias eiles parašiau turbūt keliolika metų atgal, vėlyvojoje paauglystėje. Kažkiek paprasta, naivu, bet širdyje išlieka nemažiau brangu.

Hare Krišna

2010-02-03T22:55:00.004+01:00

Prieš keletą dienų senoje ir beveik nebenaudojamoje e-pašto dėžutėje radau laišką. Pavadintą "Jūsų naujojo gyvenimo pradžia". Turinys žemiau (tekstas neredaguotas). Kaip rašoma laiške, pasidalinęs juo, pajusiu džiaugsmą ir ramybę. Tad ir pasidalinu :) Galbūt kažkam bus įdomu :)

Sveiki, vienisas keliautojau

Pagaliau, JUS sulaukete tos dienos, kai gali ivykt kazkas tokio, kas pakeis visa Jusu tolimesni gyvenima. Taip taip, butent, pasikeis viskas... :)

Isivaizduokite, kad atejote pas isminciu ir dabar galite jo klaust bet ko ir jis Jums atsakys i visus Jus dominancius klausimus. Nera tokio klausimo i kuri jis neatsakytu. Jis net turi paruoses tokius atsakymus, kurie bus uzduodami net tolimoje ateityje tokio pat mielo zmogaus kaip ir Jus, kuris stovi dabar ir bando klaust. Klauskite drasiai, i viska bus atsakyta. Cia ne pokstas, tai tikra tiesa.

Taigi, dabar Jums reikia tik vieno, imt ir parsisiust visas zemiau esancias knygas, kuriose surasyti visi atsakymai i visus klausimus, kokius tik gali zmogus siuo metu, praeityje ir ateityje gilintis. Sios knygos ne paprastos, jos nesa savy dziaugsma ir gyvenimo prasme.

http://www.failai.in/show/F/0102689BD/saves.pazinimo.mokslas.zip
http://www.failai.in/show/F/318B36476/Kelione.-.i.-.saves.-.atradima.pdf
http://www.failai.in/show/F/1AE38449B/Yogos.tobulybe.pdf
http://www.failai.in/show/F/D1A4B6A55/ANAPUS.gimimo.ir.mirties.pdf
http://www.failai.in/show/F/CEB4AD1C7/Tobuli_klausimai.ir.tobuli.atsakymai.pdf
http://www.failai.in/show/F/1B9333CDD/Sri.Isopanisad.pdf
http://www.failai.in/show/F/DA854C367/srimad-bhagavatam.2giesme.pdf
http://www.failai.in/show/F/8EFBDEACE/Srimad.-.Bhagavatam-I-2dalis.pdf
http://www.failai.in/show/F/7E5C4E08B/Srimad_Bhagavatam-I-1dalis.pdf

Tai knygos, per kurias Jums bus perduotos tokios zinios, kuriu taip ilgai ieskojote, kurios duos Jums viska.

Siuskites ir skaitykite, taip pat perduokite jas kitiems, nes uz tai Jus pajusite is karto dziaugsma. Pabandykite ir isitikinsite, kad tai tiesa. Pasiuskite savo draugams el. Pastu sitas nuorodas, ispradziu isbande patys. Ir is karto uzlies Jus ramybe.... Juk zmogus iesko ramybes, tik ramybe yra ne rytoj, o cia ir dabar, pas mus viduje. Pazadinkte ramybe per sias knygas ateinancia ismintimi...

Pasiraso

Jusu Mielas Draugas, kuris kviecia Jus pas Save, kuris nori Jums duot tikra GYVENIMA. PASIKLIAUKITE JUO...

Kalno kelias pas Mahometą

2010-01-29T00:53:00.005+01:00

Apie Eckhart Tolle bestselerį "The Power of Now" ("Šios akimirkos jėga") girdėjau jau senokai. Tai buvo dar viena iš tų knygų "kada nors paskaitysiu". O kadangi mano norimų perskaityti knygų sąrašėlis ir taip netrumpas, tai reiškė viena - artimiausiais mėnesiais jos tikrai neskaitysiu. Apie buvimą čia ir dabar aš ir taip puikiai žinau, o čia dar daugiamilijoninis bestseleris... Tikrai nepanašu į pakankamai rimtą skaitalą, o už dar vieną populiariosios psichologijos self-help šedevrą yra krūvos vertingesnių knygų.

Kartą beklaidžiodamas po Londoną, netyčia užklydau į nedidelį knygynėlį. Pasirinkimas toli gražu ne pats didžiausias, bet visos knygos žiauriai pigios, po porą svarų. Nors turiu didžiulę silpnybę knygoms, dėl savo klajokliško gyvenimo būdo stengiuosi kiek įmanydamas jų nepirkti. Bet kartais tiesiog nesusilaikau. Nesusilaikiau ir tą kartą. Pamačiau Nietzsches "Zaratrustrą", kurią jau velniškai seniai norėjau perskaityti, ir pamačiau "The Power of Now". Nelygioje skaitovo ir klajoklio kovoje triumfavo pirmasis. Klajoklis dar bandė siūlyti apsiriboti Nietzsche, bet skaitovas pergalės užtvirtinimui pasigriebė ir "The Power of Now", nors skaityti jos artimiausiu metu ir neplanavo. Dėl aukščiau išvardintų priežasčių. Svarbiau buvo iškovota pergalė ir trofėjai, kurie garbingai atsistojo į lentyną.

Praėjus keletui dienų ar savaičių pabudau iš sapno. Nors po visų eksperimentų su sapnais, pastaraisiais mėnesiais mano sapnų prisiminimas kone visai išgaravo, šį sapną prisiminiau. Ir prisiminiau, kaip sapne kažkas mane labai primygtinai įtikinėjo, kad yra labai puiki knyga... "The Power of Now". Pamenu, jog sapne atsakiau, kad ją turiu ir reikės paskaityti. O gal tikrai paskaityti? Toptelėjo mintis ryte. Gal reikės... Kada nors...

Važiuodamas metro po darbo, kažkaip atkreipiau dėmesį į priešais sėdėjusią merginą, beskaitančią knygą. "The Power of Now" - švietė raidės nuo knygos viršelio... Na, šito tai jau tikrai perdaug! Supratau, kad pasirinkimo tikrai neturiu. Ir grįžęs namo pradėjau skaityti...

Reziumė? Puiki knyga. Tikrai rekomenduoju :) O Dievui kartais tenka nemažai pastangų įdėti, kad kalnas visgi nueitų pas tingų Mahometą :)

Menininko pasimatymai

2010-01-24T18:08:00.003+01:00

Prieš kurį laiką rašiau apie rytinius puslapius - vertingą Julios Cameron techniką kūrybiškumo lavinimui. Menininko pasimatymai - tai antroji sudedamoji Cameron siūlomos kūrybiškumo atstatymo programos dalis, papildanti pirmąją. Jeigu rytinius puslapius būtų galima įsivaizduoti kaip radijo siųstuvą - mes išsakome savo svajones, nerimą, nepasitenkinimą, džiaugsmus, viltis, tai menininko pasimatymai būtų radijo imtuvas - savęs atvėrimas įžvalgoms ir įkvėpimui.

Taigi, kas gi tie menininko pasimatymai? Tai tiesiog iš anksto suplanuotas ir paskirtas laikas jūsų vidiniam vaikui, jūsų vidiniam menininkui. Pora valandų kartą per savaitę, kurias turite praleisti tik su savimi - be jokių mylimųjų, vaikų, draugų, telefonų skambučių ir panašių dalykų. Tai yra išimtinis laikas jums ir menininkui jūsų viduje.

Ką daryti tas dvi valandas? Bet ką, kas tik jums atrodo malonu ar įdomu. Nueikite pažiūrėti besileidžiančią saulę, pasivaikščiokite upės ar ežero pakrante, nueikite į zoologijos sodą, muziejų ar parodą. Palaidykite aitvarą. Pažiūrėkite seną filmą ar išsikepkite pyragą. Užsukite į bažnyčią pasiklausyti vargonų muzikos ar tiesiog gatvėje grojančio muzikanto. Pažiūrėkite į tai kūrybiškai. Įsiklausykite savo mažojo menininko viduje. Galbūt jis tiesiog nori leisti muilo burbulus - eikite ir tai padarykite!

Svarbu, kad jūs tą laiką praleistumėte vieni ir padarytumėte kažką malonaus ir įdomaus sau. Palyginimui įsivaizduokite, kad turite mažą mylimą vaiką, bet jis gyvena kartu su jūsų buvusiu partneriu ir tegalite jį pamatyti tik kartą per savaitę nustatytu laiku porai valandų. Turbūt pasistengtumėte kas kartą tą laiką praleisti kiek galima įdomiau. Lygiai taip pat yra ir su mažuoju menininku jūsų viduje. Tad išnaudokite galimybę nuveikti kažką mielo ir įdomaus. Pasilinksminkit ;)

Earthlings

2010-01-10T13:57:00.009+01:00

Earthlings - tai angliškas žodis, reiškiantis Žemės gyventojus. Ir tai ne tik apie mus. Be žmogaus Žemėje įvairiais duomenimis gyvena dar nuo kelių iki keliasdešimt milijonų gyvūnų rūšių. Ir jie taip yra Žemės gyventojai. Lygiai tokie pat, kaip ir mes. Tik šiek tiek mažiau sąmoningesni ir mažiau galingesni. Bet turintys ne mažesnę teisę būti čia negu turime mes. Ir tai, kad mes esame sąmoningesni ir galingesni, jokiu būdu nereiškia, kad galime išnaudoti juos taip, kaip tik mums patinka. Turbūt net kaip tik priešingai...

"Earthlings" - tai dokumentinis filmas apie tai, kaip mes elgiamės su jais. Mylite naminius gyvūnėlius? Mėgstate apsilankyti cirke ar zoologijos sode? Valgote mėsą? Dėvite odinius drabužius? Tada šis filmas būtent jums. Jis nėra lengvas. Priešingai - sunkus ir vietomis tikrai žiaurus. Bet tai yra tas filmas, kurį būtina pamatyti. "Jeigu turėčiau galimybę duoti visam pasauliui pažiūrėti vieną filmą, tai būtų Earthlings", yra pasakęs australų filosofas Peter Singer.

Pasak filmo kūrėjų, jeigu skerdyklos turėtų stiklines sienas, visi mes būtume vegetarai. Pažiūrėję šį filmą jei vegetarais ir netapsite, tai tikiu, kad į kai kuriuos dalykus po jo pradėsite žiūrėti visai kitaip.

Garso takelį šiam filmui sukūrė garsus amerikiečių atlikėjas Moby.

Ant Naujųjų metų slenksčio

2009-12-31T17:44:00.002+01:00

Paskutinė metų diena man visada ypatinga. Tarsi maža salelė, sustabdyta akimirka tarp to, kas buvo, ir to, kas bus. O buvo išties nemažai. Užbaigtos studijos, daugybė įdomių atradimų, patirčių, sutiktų naujų žmonių. Jeigu reiktų įvardinti vienu žodžiu, 2009-ieji man buvo Atsakymų metai. O įsivertinus visus galvoje knibždančius planus, panašu, kad ateinantys 2010-ieji man bus Iššūkių metai :) Bet kuo daugiau iššūkių, tuo daugiau atradimų. Todėl ateinantys metai man turėtų būti labai ir labai įdomūs :)

Įdomių, kupinų atradimų ir naujų iššūkių Naujųjų metų ir jums, mano mielieji draugai, pažįstami, nepažįstami ar tiesiog praeiviai. Nebijokite nežinomybės ir neapibrėžtumų, ženkite ten, kur niekada dar nebuvote. Ieškokite ir atraskite. Pažinkite. Kurkite. Tikėkite savimi. Ir nieko nebijokite. Nes nėra ko bijoti, kai visas pasaulis yra išvien su jumis. Nuostabių jums 2010-ųjų!

Rytiniai puslapiai

2009-12-13T21:36:00.005+01:00

Senokai čia nerašiau. Turbūt kartais reikia padaryti pertrauką kai kuriose veiklose, kad jos vis dar teiktų pasimėgavimą, o netaptų rutina :) Tiesa, rašyti nenustojau. Nerašydamas kitiems, rašiau sau. Nes atradau nuostabų dalyką - rytinius puslapius.

Apie Julios Cameron "Menininko kelią"("The Artist's Way") buvau girdėjęs jau prieš kurį laiką, bet tik visai neseniai ši puiki knyga atsidūrė mano rankose. Tai knyga apie tai, kaip pažadinti kūrybiškumą savo viduje. Nes juk kiekvienas iš mūsų yra menininkas, bet tik menininkai tą žino :) Ir tai yra šventa tiesa. Galvojat esat nekūrybiškas ir kad "jau ko ne ko, bet iš manęs menininko tai jau tikrai nebus"? Meskit tas mintis iš galvos. Esate nekūrybiškas nebent vien tik dėl to, kad taip apie save galvojate. Ir neleidžiate sau būti kūrybišku.

Menininkas yra kiekvieno mūsų viduje. Įsivaizduokite jį kaip mažą nuostabiai talentingą vaiką, kuriam gimsta šimtai genialių idėjų. Vau, o jeigu padaryti... taip? O galėčiau... padaryti dar ir taip! Ir netgi... štai taip! Visa ta galybė nuostabių spontaniškų idėjų iš tiesų kasdien atsiranda mūsų galvoje. O tada apsireiškia Jis. Mūsų Vidinis Kritikas - Cenzorius. "Čia gera idėja? Absurdas, nesąmonė kažkokia. Tau nepavyks. Nesugebėsi. Apsijuoksi. Bus gėda. Nieko iš to nebus." - bumba Vidinis Kritikas. - "Neišradinėk dviračio. Nieko čia nėra orginalaus. Kiti daug geresnių idėjų turi. Net nebandyk. Nesigaus." Pažįstama, ar ne? :) Ir mūsų mažajam Menininkui nelieka nieko kito, kaip tik nubraukti sūrią ašarą ir pasitraukti į tamsų kampą, taip ir nerealizavus genialaus sumanymo...

Kaip išmokti atsiriboti nuo tos žalingos Vidinio Kritiko įtakos? Rašyti rytinius puslapius. Toks yra esminis Julios Cameron pasiūlymas ir po mėnesio jų rašymo negaliu jam nepritarti :) Taigi, kas tie rytiniai puslapiai? Tai yra trys ranka rašomi puslapiai atsikėlus ryte visiškai nefiltruojant savo minčių. Kiekvieną rytą atsikėlus reikia prirašyti tris puslapius gryno minčių srauto. Rašyti bet ką, kas tik ateina į galvą. Tai jokiu būdu neturi būti kažkas labai protingo, kūrybiško ar panašiai. Gali būti net ne sakiniai, o paskiri žodžiai, frazės. Tiesiog rašyti bet ką, kas tik ateina į galvą. Jeigu visiškai niekas neateina galvą, galiausiai galima tiesiog rašyti frazę "Nežinau ką rašyti" tol, kol kažkokia kita mintis ateis į galvą :)

Rytinius puslapius būtina rašyti kiekvieną rytą. Kad ir kaip to nesinorėtų, kad ir koks tai beprasmiškas užsiėmimas beatrodytų. Reikia prisiversti ir rašyti. Ir po kurio laiko pastebėsite, kaip tai pradeda keisti jūsų gyvenimą. Pradėsite pastebėti, kada rašote jūs, kada įsiterpinėja Vidinis Kritikas. Išmoksite atsiriboti nuo jo bereikalingų pastabų. Pastebėsite kaip jus pradeda aplankyti puikios kūrybinės mintys ir idėjos, atrasite neįtikėtinų įžvalgų. Galiausiai visai kitokios savijautos pradėsite dieną.

Svarbus dalykas - rytinių puslapių niekam negalima duoti skaityti. Tai yra jūsų ir tik jūsų asmeninis dalykas. Jeigu bijote, kad kažkas juos gali perskaityti, pabaigę rašyti suplėšykite ar kitaip sunaikinkite. Pradėję rašyti rytinius puslapius, pradžioje patys jų irgi neskaitykite (Julia Cameron rekomenduoja neskaityti bent pirmus du mėnesius).

Pabaigai šiek tiek patarimų. Pasidarykite savotišką ritualą. Įsigykite kokį nors malonų ir jums patinkantį rašiklį, gražų bloknotą. Atsikelkite pusvalandžiu anksčiau negu reikia į darbą ar mokslus. Užsikaiskite puodelį kvepiančios kavos ar arbatos. Galbūt užsidekite žvakę ar smilkalų. Padarykite tai ypatingą laiką sau. Tarsi rytinę meditaciją, ritualą. Nes tai bus iš tiesų ypatingas laikas jums ir jūsų mažajam Menininkui.

Kitą kartą papasakosiu apie kitą esminę Julios Cameron siūlomą kūrybiškumo atstatymo priemonę - menininko pasimatymus. Bet pradėkite nuo rytinių puslapių. Jau rytoj ryte. Tai iš tiesų veikia :)

Neapibrėžtumai

2009-09-26T12:49:00.004+02:00

Pastarąjį mėnesį gyvenau ganėtinai neapibrėžtoje situacijoje. Pasibaigus studijoms ir kontraktui darbe, viena vertus, tapau visiškai laisvas daryti ką tik noriu. Kita vertus, neskaitant išorinės laisvės, kažkuria prasme tapau suvaržytas viduje, nes baigdamas vieną gyvenimo etapą, neturėjau jokio konkretaus plano, ką darysiu toliau. Tad neliko nieko kito, kaip tik pasiduoti neapibrėžtumui ir kurį laiką pagyventi jame, kol drumstas vanduo nusės ir vėl pasidarys skaidru.

Neapibrėžtumų mes paprastai vengiame, nes jie asocijuojasi su nežinomybe. O nežinomybė paprastai baugina. Daug ramiau ir saugiau, kai viskas sudėliota į dėžutes ir tu žinai, ko gali tikėtis rytoj. Todėl tai, kas aišku ir apibrėžta, mums atrodo daug geriau nei tai, kas neaišku ir neapibrėžta. Bet iš tikrųjų stiprybė ir slypi būtent neapibrėžtumuose. Neapibrėžtumai - tai galimybės, kūrybinė jėga. Jų nereikia bijoti, jiems priešintis, o tiesiog išmokti gyventi juose. Kai padarome sprendimą, mes tematome tik vieną tašką tolumoje, o iki tol mes matome visą horizontą su atsiveriančiais kalnais, slėniais, miestais, upėmis, ežerais, miškais... Tai yra tikrasis pažinimo džiaugsmas.

Bet neapibrėžtumo periodas mano gyvenime jau eina į pabaigą. Panašu, kad viskas apsisuko šiek tiek ratu ir dar kuriam laikui lieku Londone. O spalio pradžioje trumpam žadu užsukti ir į Lietuvą :)

Kasdienė meditacija

2009-09-05T17:56:00.003+02:00

Prieš kurį laiką aprašiau vieną meditacijos techniką. Vėliau supratau, kad neparašiau turbūt svarbiausio dalyko - o kokia gi yra meditacijos prasmė? Kas slypi už viso to? Norėčiau sulaužyti dar vieną stereotipą - meditacija tai toli gražu nebūtinai yra sėdėjimas ištisas valandas lotoso pozoje ar ritualas, kuriam reikia pasiruošti ir nusiteikti. Tai yra tai, ką mes galime daryti bet kada - važiuodami autobusu, eidami gatve, valgydami, plaudami indus ar net bendraudami su kitu žmogumi.

Nes iš tikrųjų meditacija yra ne apie ką kitą, kaip apie buvimą čia ir dabar. Mūsų mintys labai retai yra dabartyje, jos pastoviai sukasi apie tai, kas įvyko, ir apie tai, kas gali įvykti. Fiziškai būdami čia, mintyse mes esame kažkur toli. O juk vienintelis dalykas, kas yra tikra, yra tai, kas vyksta būtent šią akimirką. Nes tai, kas buvo praeitą akimirką - nebeturi prasmės, nes tai jau nebeegzistuoja. Ir tai, kas gali būti ateinančią akimirką - taip pat neturi prasmės, nes to nėra ir galbūt to ir nebus. Tiksliau - greičiausiai to nebus, bent jau būtent taip, kaip mes įsivaizduojame, ypač jeigu kalba eina apie kažką tolimesnėje ateityje.

Jeigu teko kada dirbti organizacinį darbą, turbūt puikiai žinote (jei ne - paklauskite žmonių, dirbančių tokį darbą), kad bet koks ilgalaikiškesnis planas, kad ir koks nuostabus jis būtų, galutiniame rezultate niekada nebūna įgyvendintas tiksliai taip, kaip buvo suplanuota pradiniame variante. Nes ateitis negali būti suplanuota, ji yra pilna spontaniškumo ir tuo įdomi. Vien dėl to mūsų gyvenimas ir turi prasmę.

Meditacijos pagrindinis tikslas - išmokyti žmogų būti. Būti čia ir dabar. O tai yra kardinaliai skirtinga nuo to, ką mums perša mus supanti aplinka ir visa vakarų civilizacija. Mes nuolat esame verčiami kažką daryti. Nuo mažų dienų. Atsikelti, pasikloti lovą, nusiprausti, pavalgyti ir t.t. Ir paprastai darant vieną, mūsų mintys jau sukasi apie kitą. O tais retais momentais, kai mes neturime ką daryti ar kai mums tiesiog nereikia nieko daryti, pradedame jaustis labai nepatogiai ir desperatiškai puolame ieškoti, ką pradėti daryti. Net tyla mus veikia nemaloniai - būtinai turime įsijungti muziką, radiją ar televiziją, kad būtų "fonas", kad kažkas vyktų.

Bet iš tikrųjų visas tas mūsų nuolatinis siekis kažką daryti tėra bandymas užslopinti vidinį nerimą ir kuo mes labiau bandome nuo jo bėgti, tuo labiau jis tik stiprėja. Nes mes negalime pabėgti nuo to, kas yra mumyse. Išeitis? Nebėgti. Tiesiog sustoti. Nesistengti kažką būtinai daryti, o tiesiog išmokti būti. Čia ir dabar. Nes tik šis momentas yra vienintelis dalykas, kas yra tikra. Meditacija būtent ir yra apie tai. Ir kaip jau minėjau, tam visai nebūtina sėdėti valandų valandas lotoso pozoje, to puikiai galima išmokti ir kasdieninėje veikloje.

Turėdami laisvą minutę tiesiog sustokite ir pabūkite. Užmerkite akis, pajauskite savo kūną, kvėpavimą, kaip oras patenka pro jūsų šnerves, pakyla iki jūsų viršugalvio, tada nusileidžia iki pilvo apačios, kaip išeina atgal. Išgirskite garsus aplinkui. Pajauskite kvapus. Temperatūrą ore. Drėgnumą arba sausrą. Neleiskite mintims jūsų nunešti kažkur kitur. Tiesiog sukoncentruokite visą savo dėmesį čia ir dabar. Stebėkite, kas vyksta jūsų viduje ir išorėje aplink jus. Tiesiog stebėkite. Stenkitės ne vertinti, o tiesiog išgirsti, pajusti, užuosti.

Lygiai tą patį galite daryti ir atsimerkę - eidami gatve ar parku. Apsižiūrėkite aplink - kokie yra žmonės, pastatai, medžiai ir kiti objektai šalia. Pasistenkite pamatyti kuo daugiau detalių. Jokiu būdu nevertinkite, tiesiog stebėkite, žiūrėkite išplėstomis vaiko akimis, tarsi viską matytumėte pirmą kartą. Įsižiūrėkite - kuo šis medis ypatingas? Kuo jis skiriasi nuo visų kitų? Koks jis yra? Pabūkite su juo. Pajauskite jį. Tapkite juo. Čia ir dabar.

Lygiai tą patį galite daryti ir su bet kuria veikla. Plaudami indus negalvokite apie tai, ką darysite juos suplovę, kas jūsų lauks rytoj darbe ar kas suerzino jus šiandien. Tiesiog būkite čia ir dabar. Pajauskite bėgantį vandenį iš čiaupo, rankoje laikomą lėkštę, išvyskite kaip vandens purslai nuplauna nešvarumus, kaip vanduo subėga gilyn į kriauklę. Bent akimirkai pajauskite, kad pasaulyje daugiau niekas neegzistuoja - tik jūs, ši kriauklė, vienoje rankoje laikomas indas, kitoje - kempinėlė ir tekantis vanduo. Nes šią akimirką būtent tai ir yra jūsų pasaulis. Vienintelis tikras ir realus. Ir tik jame galite surasti vidinę ramybę ir džiaugsmą.

Baraka

2009-08-26T15:54:00.003+02:00

Baraka - tai žodis, reiškiantis palaiminimą daugelyje skirtingų kalbų. Tai taip nuostabus Ron Fricke 1992-ųjų metų kino šedevras. Tai filmas, kuriame nėra žodžių. Bet jie visai ir nereikalingi, nes vaizdais galima pasakyti kur kas daugiau. Nuostabūs kadrai, nufilmuoti 152 vietovėse, 24 šalyse, 6 žemynuose, kuriems negali likti abejingas. Jeigu šis filmas ir nepakeis jūsų gyvenimo, tai bent padės tapti geresniais. Galiu užtikrinti.

Alkoholis

2009-08-16T23:27:00.005+02:00

Kai kurie dalykai yra taip įsišakniję į mūsų kultūrą, kad juos priimame beveik nekvescionuodami. Vienas iš jų - alkoholis. Nuo mažų dienų užaugame matydami alkoholį kaip neatsiejamą bet kokių švenčių ar pasilinksminimų dalį. Paauglystėje paprastai ateina laikas tai išbandyti. Vienas dalykas, ir patiems labai maga sužinoti, kas gi tas dievų gėrimas yra, be kurio linksmybės neįsivaizduojamos, o ir prieš draugus, be abejo, nesinori pasirodyti prastesniais.

Pirmoji patirtis būna nelabai kokia. Pamenu, pirmąkart paragavęs alaus išvis nesupratau, kaip galima tokį neskanų dalyką gerti, jau nekalbant apie stipriuosius gėrimus :) Mūsų organizmui alkoholis irgi ne prie širdies - pavartojus daugiau mus pradeda pykinti, organizmui siekiant atsikratyti nuodingos medžiagos natūraliu būdu. Bet mes juk ir tai galime nugalėti! Po truputį prisipratiname prie nemalonaus skonio, organizmas irgi pamažu pripranta toleruoti didesnę dozę ir štai po kelerių metų praktikos mes jau galime išgerti nebe vieną bokalą neskanaus alaus, bet gerą pustuzinį ir net daugiau, o ir skonis pasidaro visai malonus. Aišku, kol jis dar jaučiasi :)

Bet ar susimąstome, kodėl mes tai darome? Aš nesiruošiu kalbėti apie alkoholio žalą mūsų organizmui, apie tai jau prirašyta pakankamai. Pažiūrėkite kad ir video apačioje. Atkreipsiu aš dėmesį tik į vieną dalyką, kuris paprastai yra nutylimas. Taip, alkoholis yra narkotinė medžiaga. Ir jis yra priskiriamas ne prie lengvų, o prie vidutinio stiprumo narkotikų. Alkoholis yra labiau pavojingas sveikatai už marihuaną, LSD, MDMA (Ecstasy) ir eilę kitų medžiagų, kurių vartojimas yra uždraustas (aišku, kitas klausimas - kodėl mažiau pavojingos medžiagos yra uždraustos, o labiau pavojingos - yra prieinamos laisvai, bet apie tai atskira kalba). Čia aš apsiribosiu psichologiniais alkoholio vartojimo aspektais.

Taigi, kodėl mes geriame? Be abejo, viena esminių priežasčių - socialinė aplinka. Bet koks šventimas mūsų kultūroje neatsiejamai asocijuojamas su alkoholio vartojimu. Ir yra pastovus spaudimas iš aplinkinių, ypač vyriškajai giminei: "Tai ką, tu ne vyras, neišgersi?" Bet ką tai turi bendro su vyriškumu? Kas daugiau išgeria - tas tikresnis vyras? Greičiau priešingai - su didesniu alkoholio suvartojimu vyriškoji funkcija kaip tik silpnėja. Aišku, dar absurdiškiau skamba išgėrimas į kažkieno sveikatą, čia kaip maždaug: "Aš išgersiu kalio cianido į tavo sveikatą" :)

Socialiniai faktoriai jokiu būdu nėra vieninteliai. Jie galbūt suvaidina reikšmingą vaidmenį paauglystėje ir ankstyvojoje jaunystėje, bet vėliau atlieka daugiau katalizatoriaus funkciją, kuri vienus žmones veikia stipriau, kitus - silpniau. Yra, aišku, ir fiziologiniai faktoriai - pripratimas, išsiugdytas įprotis, po tam tikro suvartoto alkoholio kiekio atsirandantis "kablys" ir panašūs dalykai. Bet yra dar kai kas labai svarbaus. Mes geriame, nes jaučiame tuštumą savo viduje. Mano galva, tai ir yra esminis dalykas.

Tos tuštumos formų gali būti įvairių. Galbūt mes nepasitikime savimi ir išgerdami bandome kiek apraminti tą vidinį nerimą. Galbūt turime per daug vidinių suvaržymų ir tiesiog nesugebame atsipalaiduoti. O galbūt tiesiog jaučiame beprasmybę viduje ir savo gyvenime, tą egzistencinį vakuumą, apie kurį kalbėjo Viktoras Franklis, ir alkoholis tampa trumpalaike pabėgimo forma, bent laikinai nugramzdinančia tą tuštumą viduje. Tik jis tos prarajos neužpildo, o kas kartą vis ją gilina...

Jeigu pasidomėtumėte, kaip veikia Anoniminių Alkoholikų (AA) programos, suteikiančios bene efektyviausią būdą išsilaisvinti nuo alkoholizmo, tai pamatytumėte, kad jos paremtos tikėjimu Dievu ir religija. Nes tai yra bene lengviausias būdas užpildyti tą egzistencinį vakuumą. Keliasdešimt metų atgal, kol nebuvo uždrausti, labai sėkmingai alkoholizmo gydymui buvo naudoti psichodeliniai preparatai (LSD, psilocybinas, meskalinas ir pan.), leidžiantys žmonėms patirti pakitusios sąmonės būsenas ir įvairius mistinius išgyvenimus, atveriančius naujas įžvalgas gyvenime.

Visai atsisakyti alkoholio nėra lengva. Bent jau mūsų visuomenėje. Aš ir pats nesu atsisakęs, bet pastaruoju metu stengiuosi vartoti minimaliai. Pradėjęs labiau save stebėti, jaučiu, kad net ir po vieno išgerto alaus bokalo, kitą dieną mąstymas nefunkcionuoja visu 100%. O juk yra daugybė žmonių, kurie reguliariai kiekvieną ar kas antrą dieną išgeria bent po bokalą alaus ar taurę vyno, metų metus būdami nepertraukiamoje alkoholio įtakoje...

Tiesiog kitą kartą prieš išgerdami pabandykite bent akimirkai susimąstyti, o kokią vidinę tuštumą bandote užpildyti alkoholiu jūs? Galbūt yra ir kiti užpildymo būdai, kurie nekenkia sveikatai ir problemos negilina, bet leidžia ją išspręsti?

O pabaigų pora video rusų kalba. Pirmasis - dokumentinis filmukas apie vieną eksperimentą, susijusį su alkoholio vartojimu:

O čia keletas reklaminių klipų apie alkoholio naudą:

Kūrybiškas problemų sprendimas sąmoninguose sapnuose

2009-08-08T12:22:00.001+02:00

Pastarąjį mėnesį teko gerokai paplušėti prie savo magistrinio darbo, tad daugelis kitų dalykų gyvenime buvo atsidūrę kažkur antrame plane. Blog'as, be abejo, irgi :) Bet, kaip žinia, viskas gyvenime yra laikina. Baigėsi ir mano intensyvusis periodas ir galiu grįžti prie labiau sau įprastos veiklos :) Bet turbūt visų pirma apie tai, kuo aš gyvenau pastaruoju laikotarpiu - kūrybišką problemų sprendimą sąmoninguose sapnuose. Trumpa mano darbo apžvalga žemiau.

Per visą žmonijos istoriją sapnai buvo įkvėpimo šaltinis daugeliui. Daugybė mokslo atradimų, meno ir literatūrios kūrinių gimė būtent sapnuose. Turbūt daug kam teko girdėti, jog D. Mendelejevas periodinę cheminių elementų lentelę išvydo būtent sapne. Chemiką F. A. Kekulę sapnas įkvėpė atrasti benzeno molekulės struktūrą. O. Loewi laimėjo 1936 metų Nobelio premiją, išvydęs eksperimento idėją savo sapne. R. L. Stevensonas idėją savo garsiąjai "Nepaprastai daktaro Džekilo ir misterio Haido istorijai" taip pat suvokė sapne. Galiausiai netgi žymioji Bitlų "Yesterday" taip pat gimė Paulo McCartney sapne! Ir tokių pavyzdžių yra daugybė. Nereikia net išskirtinių talentų - yra nustatyta, kad 8% sapnų duoda kūrybinį impulsą paprasto žmogaus gyvenime.

Įvairios sapnų inkubacijos technikos, kuomet žmonės siekdavo surasti atsakymus į juos dominančius klausimus, žinomos nuo antikinės Graikijos laikų. Jų efektyvumas taip pat buvo pademonstruotas ir kai kuriuose moksliniuose tyrimuose. Bet iki šiol nebuvo bandymų patyrinėti kūrybišką problemų sprendimą sąmoninguose sapnuose. Kaip žinia, sąmoningo sapno metu žmogus suvokia, kad jis sapnuoja ir gali įtakoti sapno eigą. Fiziologiškai sąmoningi sapnai nesiskiria nuo paprastų sapnų, o fenomenologiškai - nuo mūsų potyrių realiame gyvenime, t. y., sapnuojančiam sapnas atrodo lygiai taip pat realus, kaip ir realybė pabudus. Mūsų smegenims nėra jokio skirtumo, ar kažkas įvyko vidiniame sapnų pasaulyje, ar išorinėje realybėje - jos sureaguoja lygiai taip pat.

Paprastai sapne mes nebūname vieni, gan dažnai bendraujame su kitais sapnų personažais. Kaip teigia geštalto psichologija, kiekvienas mūsų sapnų personažas reprezentuoja kažkokią mūsų asmenybės dalį. Sąmoningi sapnai šiuo atveju yra itin įdomūs, nes mes galime sąmoningai bendrauti su šiomis savo asmenybės dalimis ir pažinti jas. Kartais sapnų personažai būna primityvūs, kartais jie būna itin išmintingi ir jų įžvalgos gerokai pralenkia mūsų sapnuojančio Aš mąstymą. Kai kurie iš jų netgi prisistato sapnų gidais, guru, vadovais ar sargais ir siūlo savo pagalbą mūsų sapnuojančiam Aš.

Mano darbo tikslas ir buvo - patikrinti, ar šios sapnų gidų figūros sąmoninguose sapnuose gali iš tiesų padėti sprendžiant problemas.

Dvi grupės dalyvių dalyvavo tyrime: eksperimentinė grupė, kurią sudarė 9 patyrę sąmoningi sapnuotojai, ir kontrolinė grupė - 9 paprasti sapnuotojai :) Dešimt dienų iš eilės, kiekvieną vakarą prieš eidami miegoti dalyviai gaudavo po užduotį: arba išspręsti loginį galvosūkį, arba sukurti metaforą duotai situacijai. Kontrolinės grupės dalyviai prieš užmigdami turėjo keletą kartų perskaityti užduotį, ją gerai įsiminti, o atsibudę ryte peržvelgti savo sapnus ir parašyti pirmą atsakymą, kuris ateis į galvą. Tuo tarpu eksperimentinė grupė turėjo pabandyti sąmoningame sapne surasti gido figūrą ir paprašyti išspręsti duotą užduotį (nepavykus jie turėjo elgtis pagal tas pačias taisykles, kaip ir kontrolinė grupė - peržvelgti sapnus ryte ir parašyti pirmą į galvą atėjusį sprendimą). Rezultatai į logines užduotis buvo vertinami pagal jų teisingumą, o dalyvių pateiktas metaforas išreitingavo du nepriklausomi ekspertai, kurie nieko nežinojo apie jų kilmę.

Kaip parodė tyrimo rezultatai, nebuvo jokių skirtumų atliekant logines užduotis, bet sapnų gidų, o ir sapnų personažų apskritai, pateiktos metaforos ekspertų buvo įvertintos geriau, nei metaforos, sugalvotos pačių eksperimentinės grupės dalyvių, arba metaforos, pasiūlytos kontrolinės grupės.

Ką visai tai reiškia? Visų pirma tai, jog sąmoningi sapnai išties mums gali padėti rasti ieškomus atsakymus, bent į labiau kūrybines užduotis, o mūsų sapnų personažai, ypač tie, kurie save vadina sapnų gidais, gali mums padėti išspręsti problemas. Bendraudami su jais, mes ne tik galime geriau pažinti save, bet ir gauti vertingų įžvalgų. Tyrimas taip pat iš dalies patvirtino kai kurių autorių išsakytą idėją, jog sąmoningas sapnavimas daugiau yra susijęs su dešiniuoju smegenų pusrutuliu (užduotys buvo parinktos specialiai: loginiai galvosūkiai yra iš principo susiję su kairiojo smegenų pusrutulio veikla, metaforos - su dešiniojo). Kas, beje, gali turėti labai įdomią reikšmę. Išvadas paliksiu pasidaryti patiems, tiesiog pasižiūrėkite trumpą paskaitėlę žemiau.

Lietuva, Tėvyne mūsų...

2009-07-07T21:54:00.008+02:00

Tikiuosi, pagal galimybes sekmadienį prisijungėte prie tikrai nuostabios akcijos ir kartu su tūkstančiais lietuvių visame pasaulyje pagerbėte tūkstantmetį švenčiančią mūsų Tėvynę. Prisijungiau ir aš, ir su dar turbūt pora šimtų lietuvių pačioje Londono širdyje - šalia Big Ben'o ir parlamento rūmų - sugiedojome kartu mūsų Tautišką giesmę.

Jausmas buvo išties malonus. Mažas deja vu to, kas buvo dvidešimt metų atgal, kai su trispalvėmis stovėjome Katedros aikštėje ar susikibę už rankų Baltijos kelyje... Tokie dalykai kažkiek suspaudžia širdį, pagalvojus, kad ta tautos dvasia, kuri kažkada vedė mus kelyje į nepriklausomybę, dar kažkur mumyse tebėra gyva... Ir ne tik tada, kai žaidžia mūsų šalies krepšinio rinktinė...

Tikrai nuostabi idėja ir didelis ačiū jos autoriams, kad suteikė galimybę mums visiems, nesvarbu, kur esantiems, pasijusti vienos Tautos dalimi.

Su tūkstantmečiu, mielieji! Tegu meilė Lietuvos dega mūsų širdyse!

Jeigu nematėte šio video, tai labai kviečiu pasižiūrėti :)

O čia video apie tai, kaip himną Londone giedojome mes :)

Meditacijos technika

2009-06-28T13:56:00.004+02:00

Kuo toliau, tuo labiau Vakaruose vis populiaresnės tampa įvairios meditacijos technikos. Apie meditacijos objektyvią naudą daug nešnekėsiu - yra atlikta krūva mokslinių tyrimų, rodančių, kad meditacija sumažina stresą, skausmą, kraujo spaudimą ir t.t. Manau, daug svarbesnė yra subjektyvi nauda. Rytų tradicijose mūsų protas prilyginamas išprotėjusiai beždžionėlei, be paliovos šokinėjančiai nuo vienos medžio šakos ant kitos. Taip ir mūsų galvoje viena mintis be paliovos veja kitą ir jeigu jas pastebėtumėte, pamatytumėte, kad turbūt koks 90% minčių yra tos pačios, kurios buvo vakar :)

Meditacijos pagrindinis tikslas ir yra - nuraminti tą išprotėjusią beždžionėlę :) Tiesiog atsiriboti nuo visų išorinių trikdžių ir pabūti savimi. Ištrūkti iš to minčių chaoso galvoje ir pabūti sąmoningu. Ir tai ne tik padės jums išsivaduoti nuo streso ar įgauti vidinę ramybę, bet ir pažinti save bei gauti vertingas įžvalgas. Tai kelias vidinės ramybės ir pažinimo link.

Turbūt kiekvienam susidomėjusiam meditacija iškyla natūralus klausimas - o kaip gi medituoti? Pamenu, keletą metų atgal aš pats bandžiau savarankiškai pasipraktikuoti - atsisėsti tokioje pusiau lotoso pozoje, užsimerkti ir stengtis apie nieką negalvoti. Ir natūraliai likau nusivylęs - pabandyk jūs, pavyzdžiui, negalvoti apie rožinį dramblį :) Natūralu, kad kaip tik galvoje ir suksis ta mintis, kaip čia dabar negalvoti apie tai :)

Meditacijos technikų yra labai įvairių. Aš jokiu būdu nesu ekspertas šioje srityje, bet tiesiog esu bandęs keletą technikų ir pasidalinsiu paprasčiausia iš jų, kuri, manau, gali būti naudinga pradedančiajam. Tai jokiu būdu nėra kažkokia religinė praktika, tiesiog sąmoningo kvėpavimo pratimas :)

1. Atsisėskite patogiai ant kėdės, kad pėdos tvirtai remtųsi į žemę, o nugara būtų ištiesta (jeigu norite, galite atsisėsti ir ant grindų).

2. Rankas padėkite ant kelių, užmerkite akis.

3. Kvėpuokite lengvai ir švelniai pro nosį. Nesistenkite savo kvėpavimo pakeisti, tiesiog leiskite, kad kvėpavimas vyktų savo natūraliu ritmu.

4. Kvėpuodami natūraliu ritmu, pajauskite, kaip oras įeina pro jūsų šnerves ir kaip jis paskui pro jas išeina.

5. Sutelkite savo dėmesį savo ties šnervėmis ir stebėkite, kaip oras pro jas įeina ir išeina, be žodžių suvokdami "aš dabar įkvepiu" ir "aš dabar iškvepiu". Tiesiog būkite su savo kvėpavimo pojūčiu.

6. Neleiskite savo dėmesiui kartu su oru keliauti žemyn į jūsų plaučius.

7. Jeigu pajausite, kad jūsų dėmesys nuslinko kažkur kitur - sutrikdė pašaliniai garsai, pradėjote galvoti ar svajoti apie kažką ar galbūt tiesiog snūstelėjote, dėl to jokiu būdu nesusierzinkite. Tiesiog pripažinkite tai, kas įvyko, ir vėl grąžinkite savo dėmesį į kvėpavimo pojūčius ties šnervėmis.

8. Kartais jūsų kvėpavimas gali natūraliai pagreitėti ar sulėtėti. Leiskite tam vykti, tiesiog būkite sąmoningi apie tai.

9. Tęskite šį pratimą tiek, kiek jums norisi (galite pradėti nuo 10-15 minučių).

Tikiuosi, ši technika pasirodys naudinga. Jeigu iškiltų kokių klausimų, nebijokite klausti :)

Ir pabaigai - vienas pastebėjimas. Pradėjus medituoti turbūt vienas iš pirmų atradimų daugeliui būna suvokimas, jog minčių šaltinis tai nėra mūsų sąmoningas aš, mūsų ego. Mūsų sąmoningas aš gali tik pakreipti tą minčių srautą viena ar kita linkme, bet pačios mintys atsiranda savaime. Ir tada kyla natūralus klausimas - jeigu mintys nėra mano paties sąmoningas produktas, tai iš kur jos tada atsiranda? Bet apie tai galbūt kažkada vėliau :)

Daryti tai, ką nori

2009-06-26T09:53:00.003+02:00

Po mirties žmogelis atsidūrė nuostabioje vietoje, apsuptoje tokio grožio ir patogumo, apie kurį jis svajojo visą savo gyvenimą. Šalia stovintis baltai apsirengęs žmogus jam tarė: "Tu gali gauti čia ko tik tavo širdis geidžia - bet kokio maisto, bet kokių malonumų ar pramogų."

Apsidžiaugė žmogelis ir pradėjo mėgautis viskuo, apie ką tik gyvenime svajojo. Po ilgų metų malonumų, jis vėl susirado žmogų, apsirengusį baltai, ir jam tarė: "Aš jau pasimėgavau viskuo, kuo norėjau, dabar man reikalingas darbas, kad aš galėčiau jaustis naudingu."

"Apgailestauju", - atsakė jam žmogus, apsirengęs baltai, - "Bet tai yra vienintelis dalykas, ko aš tau negaliu duoti. Čia darbo nėra."

"Po galais!" - pasipiktino žmogelis. - "Tai reiškia, kad aš dabar visą amžinybę turėsiu praleisti mirdamas iš nuobodulio! Jau verčiau aš būčiau Pragare!"

Baltai apsirengęs žmogus, žengė artyn jo ir švelniai tarė: "O kaip tu manai, kur tu esi?"

Pagal Paulo Coelho "Stories for Parents, Children and Grandchildren"

Evangelija pagal Tomą

2009-06-20T10:26:00.010+02:00

Prieš daugiau nei šešiasdešimt metų šalia Nag Hammadi miestelio Egipte buvo rasta senovinių rankraščių kolekcija. Trylikoje papirusinių knygų (kodeksų) iš viso buvo penkiasdešimt du rankraščiai, parašyti koptų kalba. Iš jų visų vienintelis buvo išlikęs beveik nepažeistas, tai - Evangelija pagal Tomą.

Ši evangelija, kurios autoriumi skelbiamas apaštalas Tomas (greičiausiai parašyta jo mokinių), skiriasi nuo keturių kanoninių. Jos tikslas nebuvo papasakoti Jėzaus Kristaus gyvenimo istoriją, o tik užrašyti jo paties pasakytus žodžius. Evangelijos parašymo data nėra aiški (datuojama nuo 60 iki 140 m. po Kr.), bet sprendžiant iš rašymo stiliaus, tikėtina, kad ji buvo parašyta anksčiau nei keturios kanoninės (dialogas yra archajiškesnė rašymo forma nei naratyvas).

Bet kuriuo atveju, Evangeliją pagal Tomą, manau, turi pasakyti kai ką svarbaus kiekvienam iš mūsų. Nesvarbu, laikote save krikščioniu ar ne, tikite Jėzaus Kristaus dieviškumu ar manote, kad jis buvo tiesiog žmogus, bet, be jokios abejonės, tai buvo vienas pačių šviesiausių protų visoje žmonijos istorijoje ir Evangelija pagal Tomą yra tarsi pokalbis su Juo. Šis pokalbis nėra paprastas, vietomis netgi itin sudėtingas, bet tikrai vertingas.

Į lietuvių kalbą Evangeliją pagal Tomą išvertė Petras Račius. Tiesa, jo vertime buvo gana nemažai netikslumų. Kai kuriuos iš jų bandė pataisyti Tomas Girdzijauskas, bet jo korekcijos irgi nepanaikino visų ten buvusių trūkumų. Žemiau yra lietuviškas vertimas su mano pataisymais, remiantis kelių skirtingų vertimų (tarp jų - ir pažodinio) sulyginimais, kuris, tikiu, kiek tiksliau atitinka originalų rankraštį.

Jei pastebėtumėte kokių netikslumų ar tiesiog turėtumėte kokių pastabų ar komentarų, būčiau dėkingas, jei parašytumėte.

Evangelija pagal Tomą (pdf, 102 kb)

Kada gana yra gana

2009-06-17T13:10:00.007+02:00

Vakar buvau vienoje gana įdomioje paskaitoje pavadinimu "Kada gana yra gana", kurią skaitė vienas žymiausių šiuolaikinių Vedantos (induizmo filosofijos mokykla) aiškintojų Swami Parthasaraty. Pasidalinsiu keliomis įstrigusioms mintimis.

Žmonės yra vedami dviejų pagrindinių motyvų - siekio įgyti ir siekio patirti malonumą. Paprastai mes galvojame, kad jeigu įsigysime kažką, tada mes jau tikrai būsime laimingi. Na, tarkim, sėdi sau žmogelis be darbo ir galvoja: "Ech, turėčiau aš darbą, tada tai galėčiau normaliai gyventi, o dabar..." Ir, sakykim, jis tą darbą gauna. Iš pradžių, aišku, apsidžiaugia, bet praeina kuris laikas ir pradeda galvoti: "Kas iš to, kad aš tada darbą turiu, atlyginimas mažas... Va, Petras - daug mažiau dirba, už mane irgi negudresnis, o iš atlyginimo sugebėjo naują mašiną nusipirkti, o aš turiu su prikimštais troleibusais į darbą važinėti..." Pakelia jam atlyginimą, nusiperka ir jis mašiną, bet tada pamato, kad kas iš to, kad turi pinigų, bet nėra to artimo žmogaus šalia, su kuriuo jaustųsi laimingas. Ir kaip manote, jeigu atsirastų tas mylimas žmogus, ar tada būtų jis laimingas? Turbūt ne, tada jam iki laimės trūktų nuosavo būsto ar dar kažko...

Be abejonės, siekti įgyti kažką tikrai nėra blogas dalykas, bet labai svarbu yra suprasti, kad dabartinė tavo laimė neturi priklausyti nuo to, ką tu įgysi ateityje. Kitaip sakant, tu neturi galvoti, kad patapsi laimingas įgijęs kažką (išsilavinimą, darbą, mylimą žmogų, mašiną, namą ir pan.). Nes kai tu įsigysi tai, tada tau tikrai iki pilnos laimės įsireiks dar kažko ir taip pasaka be galo... Mes pernelyg dažnai save lyginame su tais, kurie yra aukščiau mūsų - turi daugiau pinigų, geresnį darbą, išsilavinimą, daugiau žinių - ir tada mes pasijaučiam kažkokie nepilnaverčiai... O juk pagalvojus, kiek žmonių gyvena prasčiau negu mes? Vien tai, kad mes turime rankas, kojas, matome, girdime - jau yra didžiulė laimė, nes kiek žmonių to neturi. O dar pagalvojus, kad turime pakankamai vandens, maisto, stogą virš galvos ir dar kažkiek pinigų kišenėj - mes turėtume būti išvis laimingi, nes turbūt pusė pasaulyje gyvenančių žmonių to neturi!

Žiūrėkime ne tai ko, mums trūksta, o tai, ką mes turime. Tai yra vienintelis kelias tapti laimingais. Nei daiktai, nei kiti žmonės mums laimės neatneš - mes norėsime tik dar ir dar visko daugiau. Net ir tai, kas mums teikia malonumą, ilgainiui to džiaugsmo suteikia vis mažiau ir mažiau, kol galiausiai išvis nebeteikia jokio malonumo, bet darome tai vien tam, kad tas mums nesukeltų nemalonių potyrių... Paklauskite kokio alkoholiko ar narkomano - kiek jiems suteikia malonumo eilinė alkoholio ar narkotikų dozė. Ogi nė kiek. Jie tai daro vien tam, kad nepatirtų skausmo ir kitų nemalonių pojūčių dėl abstinencijos... Taip ir mes pastoviai vis didiname ir didiname savo "dozes", malonumo patirdami kas kartą vis mažiau ir mažiau... O išmokę džiaugti tuo, ką turime, galėsime džiaugsmingai su nuostaba šuktelėti, kaip kad Sokratas, pasivaikštinėjęs po Atėnų turgų: "Kiek daug pasaulyje yra daiktų, kurių man nereikia!"

Kaip nepatirti neigiamų emocijų

2009-06-10T13:18:00.006+02:00

Neseniai suvokiau vieną genealiai paprastą dalyką - tėra viena vienintelė priežastis dėl ko mes patiriame kažkokias neigiamas emocijas, susierzinimą, pyktį, stresą, frustracijas ir panašiai. Viena vienintelė. Tiesiog paimkite ir prisiminkite keletą bet kokių situacijų, kuomet patyrėte kažkokias neigiamas emocijas ir pagalvokite, kas yra tas esminis dalykas, kuris jas sieja. Pamatysite, kad visur buvo vienintelė priežastis - jūs norėjote, kad įvyktų vienaip, o realiai įvyko kitaip. Norėjote, kad būtų A, o įvyko B (be abejo, tai gali būti ir džiaugsmo šaltinis, jei B jūsų subjektyviu suvokimu yra daug geriau nei A). Viskas, daugiau priežasčių nėra. Tik šita. Paprasčiau nei 2 х 2 :)

Kuo mažiau mes kažko tikimės, tuo mažiau mes turime galimybių būti nuvilti. Mes labai dažnai siekiame, kad įvyktų būtent taip, kaip norime mes, kažko visą laiką tikimės iš kitų žmonių, aplinkybių, paties savęs, norime pakreipti gyvenimą savo susikurta vaga, tvarkingai viską dėlioti į savo susikurtas lentynėles. Dėl to prarandame spontaniškumo džiaugsmą ir labai dažnai būname nuvilti - nes įvyko kitaip, nei norėjome mes. O juk gyvenimas ir įdomus savo spontaniškumu, naujais posūkiais, atradimais, nes jeigu iš anksto gautume surašytą savo scenarijų nuo pat gimimo iki mirties ir mus tereikėtų tik atvaidintį iš anksto paskirtą vaidmenį be jokių improvizacijų, ar būtų tada iš viso prasmė gyventi?

Budistai tai suprato jau gana seniai ir jų neprisirišimo (non-attachment) sąvoka yra būtent apie tai. Viskas yra laikina. "Ir tai praeis" - kaip sakoma sename posakyje, todėl nėra prasmės prisirišti prie daiktų, žmonių ar aplinkybių, nes nuo tik paskui patirsime neigiamas emocijas. Reikia tiesiog išmokti leisti tekėti gyvenimui sava vaga ir džiaugtis tuo, ką jis duoda. Būti čia ir dabar, o ne prisirišti prie praeities ar bandyti per prievartą kreipti situacijas savo susigalvota linkme.

Visu tuo aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad reikia spjauti į viską, gyventi betikslį hedonistinį gyvenimą ir niekuo nesirūpinti. Nors, aišku, kai kam tai irgi gali būti kelias :) Tikslą, be jokios abejonės, reikia turėti ir žinoti, kur link tu eini. Tiesiog reikia būti maksimaliai lanksčiam ir be išankstinių nusistatymų - atviram naujoms patirtims ir besikeičiančioms aplinkybėms (anglai tam turi puikų žodį - open-minded). Jeigu kažkas įvyko kitaip nei aš norėjau ar tikėjausi - tai jokiu būdu ne nesėkmė, o tik pasikeitusios aplinkybės, pagal kurias aš pasikoreguoju savo planus ir einu toliau.

Be abejo, visa tai kur kas sunkiau, kai atsiremia į žmonių tarpusavio santykius, kai įsijungia jausmai. Nes ypač iš artimų žmonių mes labai dažnai kažko tikimės. Norime, kad jie būtų tokie, kokiais juos norime matyti mes, tokiu būdu jiems neleisdami tiesiog būti savimi, o versdami juos dėtis mūsų nustatytą kaukę. Besąlygiška meilė - tiesiog mylėjimas žmogaus tokio, koks jis yra, o ne dėl to, kad jis yra toks, kokį norime jį matyti mes - yra turbūt vienas iš sunkiausiai išmokstamų dalykų. Bet tai yra vienintelis kelias į tikrai laimingus santykius. Tiesiog būti su žmogumi čia ir dabar, duoti jam geriausia tai, ką turi, priimti jį tokį, koks yra ir kuo mažiau kažko iš jo tikėtis - turbūt tokia būtų tobulų tarpusavio santykių formulė :)

Laimės formulė yra iš tiesų paprasta ir kad išvengti neigiamų emocijų tereikia labai nedaug - tik atverti save pasauliui ir leisti tekėti gyvenimui laisva ir spontaniška vaga.

Namai

2009-06-07T11:40:00.006+02:00

Vienas draugas atsiuntė nuorodą į šį tikrai nuostabų filmą, kurį verta pamatyti kiekvienam iš mūsų. Nes tai filmas apie mus. Ir apie mūsų namus. Mūsų Žemę. Planetą, kuri davė mums gyvybę, mus išnešiojo ir kurią mes dabar beatodairiškai naikiname. Mokslininkų teigimu, mums beliko vos 10 metų pakeisti savo įpročius, nes paskui ekologinė katastrofa taps neišvengiama. Kaip teigia filmo kūrėjai, jau per vėlu būti pesimistais, metas būti optimistais.

"Home" filmo autorius - žymus prancūzų fotomenininkas Yann Arthus-Bertrand. Filmas yra nekomercinis ir nemokamas, kad jį galėtų pamatyti kuo daugiau žmonių, todėl labai kviečiu pasidalinti juo su kitais. Nes tai ne tik įstabaus grožio filmas, bet ir turintis pasakyti kai ką itin svarbaus. Kiekvienam iš mūsų.

Filmo treileris:

Filmas "Home" anglų kalba

Filmas "Home" rusų kalba

Kiek reali yra realybė?

2009-06-04T17:16:00.004+02:00

Ar kada nors susimąstėte, kiek reali yra mūsų suvokiama realybė? Na, tarkim, matau aš dabar prieš save stalą - o kas ten yra iš tikrųjų? Jeigu manote, kad stalas yra sudarytas iš kietai sulipusių molekulių, o jos - iš kietai sulipusių atomų "rutuliukų", ir aš stalą galiu pačiupinėti dėl to, kad jie yra labai tankiai susispaudę - tai pagalvokite iš naujo - taip nėra :) Paimkime patį paprasčiausią vandenilio atomą su branduoliu ir vienu vieninteliu elektronu ir padidinkime jį milijonus kartų. Dabar įsivaizduokite didžiulį futbolo stadioną. Žirnis, padėtas jo centre, atitiktų atomo branduolį, o dulkelė pačios tolimiausios tribūnos gale - tą vienintelį elektroną. O kas viduryje? Ogi nieko, tiesiog tuštuma.

Jeigu galvojate, kad tas "žirnis" stadiono centre - atomo branduolys - yra materialus rutuliukas, kurį išdidinus milijonus kartų būtų galima "pačiupinėti" - taip irgi nėra :) Nėra tokio dalyko kaip materija, kaip Einšteinas bandė pasakyti savo žymiąja formule е=mc² - masė ir energija yra vienas ir tas pats. Laikas ir erdvė taip pat nėra du atskiri dalykai ir jie nėra absoliutūs, o tik reliatyvūs. Tai, kas iš vieno atskaitos taško gali būti suvokiama kaip laikas, iš kito gali būti suvokiama kaip... erdvė. Remiantis reliatyvumo teorija, nėra absoliučios realybės, tiek laikas, tiek erdvė yra santykiniai.

Kvantinė fizika žengia žingsnį dar toliau - visa tai, kas yra aplink, tėra daugybė galimybių, o mūsų sąmonė yra tai, kas iš tų galimybių sukuria konkrečią realybę. Ir ta konkreti realybė sukuriama ne kažkur ten, bet mūsų galvoje. Paimkim, kad ir psichologiją, kaip įrodo sąmoningi sapnai, nėra jokio skirtumo tarp mūsų suvokiamos realybės sapne ir realiame gyvenime. Tas pats stalas man sapne atrodys lygiai taip pat realus ir materialus, nors jis tebus tiktai sąvoka mano galvoje. Nes ir šis stalas, kurį matau dabar prieš save, tėra tik sąvoka mano galvoje. Būtent, tik koncepcija mano galvoje ir nieko daugiau. Kas ten yra iš tikrųjų? Turbūt tik energija, o galbūt ir išvis nieko :)

Tad kodėl, paklausite, ir aš, ir tu galime matyti ir čiupinėti tą patį stalą, jei ten iš tikrųjų nieko nėra? O todėl, kad mes abu nuo pat gimimo esame išmokyti žaisti pagal tas pačias taisykles. Įsivaizduokite, kad gimstate kokio nors metų metus trunkančio spektaklio scenoje ir visi aktoriai vaidina savo roles pagal nustatytą scenarijų. Ir jūs taip pat priimsite tas pačias spektaklio taisykles net nepagalvodami, kad visa tai farsas ir yra kažkokia kita tikresnė realybė už scenos ribų. Kaip toje Platono alegorijoje apie olą - sėdėsite žiūrėdami į ugnies šešėlių žaismą ir priimsite tai kaip pačią realybę, o ne realybės atspindį.

Mūsų mąstymas ir suvokimas operuoja mūsų turimomis sąvokomis. Pavyzdžiui, viena Afrikos tautelė naudoja tą patį žodį žaliai ir mėlynai spalvai apibūdinti. Ir užaugę vaikai nebeskiria šių dviejų spalvų - nes jie teturi tik sąvoką galvoje joms apibūdinti - jiems tai yra vienas ir tas pats. Lygiai taip pat ir mes, pamatę kažkokį naują daiktą, jį automatiškai priskiriame vienai ar kitai jau turimai kategorijai. Ir jeigu jūsų pojūčių lauke atsidurtų kažkoks absoliučiai nepažįstamas objektas, kuriam neturėtumėte kategorijos, jūs jo... nematytumėte :) Pasakojama, kad europiečių kolonistams atvykus į naująjį pasaulį, vietiniai gyventojai nematydavo jų didžiųjų laivų, tik mažas valteles, nes tiesiog niekada nebuvo susidūrę su tokiais objektais.

Visa tai jokiu būdu nėra naujos idėjos. Tai, ką šiuolaikinė fizika, psichologija ir kiti mokslai atrado tik XX amžiuje, buvo žinoma jau keli tūkstančiai metų atgal. Pagrindinė idėja Rytų tradicijose - Induizme, Budizme - ir yra ta, kad visa mūsų suvokiama realybė tėra tik iliuzija - maja - ir mums tereikia tik suvokti tai ir išsilaisvinti. Lygiai tą patį bandė pasakyti ir Jėzus Kristus: "Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Ir nieko jums nebūtų neįmanomo" (Mt 17, 20). Nes tas kalnas yra vien dėl to, kad mes jį suvokiame, o ne dėl to, kad jis yra iš tikrųjų. Kitaip sakant, jis yra ne kažkur ten, o tik mūsų galvoje. Kaip ir visa mūsų suvokiama realybė.

Investuotojas ir žvejys

2009-05-28T13:50:00.001+02:00

Kartą amerikietis investuotojas vaikštinėjo jūros pakrante mažame pajūrio miestelyje Meksikoje ir pamatė į uostą įplaukiančią valtį, kurioje gulėjo keletas didelių ir gražių žuvų. Investuotojas pasveikino žveją su puikiu laimikiu ir paklausė, kiek ilgai jam užtruko pagauti šias žuvis.

"Nelabai ilgai", - atsakė žvejys.

"Tai kodėl tada nelikai jūroje kiek ilgiau, kad pagautum daugiau žuvų?", - pasiteiravo bankininkas.

Meksikietis atsakė, jog šių žuvų užteks išmaitinti jo šeimai.

Tada amerikietis paklausė: "O ką tu veiki likusiu laiku?"

"Aš keliuosi vėlai, truputį pažvejoju, pažaidžiu su savo vaikais, pasnaudžiu su žmona. Vakare einu į miestelį susitikti su draugais, mes išgeriame vyno, pagrojame gitara. Aš turiu ką veikti."

Amerikietis pertraukė žveją: "Klausyk, aš esu verslo magistras, pabaigęs Harvardo universitetą ir aš galiu tau padėti. Tu turėtum pradėti žvejoti ilgiau, parduodamas žuvį tu užsidirbsi pinigų ir galėsi nusipirkti didesnę valtį. Didesnės valties dėka tu uždirbsi daugiau pinigų ir galėsi nusipirkti dar vieną valtį, kol galiausiai turėsi visą laivyną. Vietoj to, kad parduotum žuvį tarpininkams, galėsi tiesiogiai derėtis su perdirbėjais arba atsidaryti savo paties fabriką. Tada galėsi palikti savo mažą miestelį ir persikelti į sostinę, Los Andželą, ar net į Niujorką, kur vadovausi savo kompanijai."

Tada meksikietis paklausė: "O kiek tai užtruks?"

"Penkiolika - dvidešimt metų", - atsakė bankininkas.

"O kas tada?"

"O tada ir yra pats įdomumas", - šyptelėjo amerikietis. - "Atėjus tinkamam momentui, tu galėsi paduoti savo bendrovę į akcijų biržą ir uždirbti milijonus."

"Milijonus? O kas tada?"

"O tada tu galėsi nebedirbti, gyventi mažame paplūdimio miestelyje, miegoti ilgai, mažumėlę pažvejoti, pažaisti su savo vaikais, pasnausti su žmona ir leisti vakarus gerdamas vyną ir grodamas gitara su savo draugais."

Sumokėk į priekį

2009-05-03T00:18:00.006+02:00

Įsivaizduokite, koks nors visiškai nepažįstamas žmogus nei iš šio, nei iš to ima ir padaro jums kokią paslaugą ar gerą darbą, na, tarkim, parduotuvėje neaptarnauja jūsų kortelės, neturite grynųjų, o kažkas šalia stovintis paima ir sumoka už jus. Ir kai paklausiate, kaip čia galėtumėte atsidėkoti, tas žmogus tiesiog paprašo jūsų padaryti gera kažkam kitam. Ir nueina. Kaip pasijustumėte? :)

Ši idėja - iš tikrai nuostabaus filmo "Pay It Forward", kur berniukas, gavęs mokykloje užduotį padaryti pasaulį geresniu, sugalvoja genealiai paprastą planą - tiesiog padaryti gerus darbus trims žmonėms, o šie savo ruožtu turi padaryti tą patį...

O juk pagalvojus, taigi taip viskas paprasta, bet tuo pačiu ir taip išmintinga. Nes jeigu aš padarau kažką gero tau, o tu atsakomuoju žingsniu kažką gero padarai man - ratas užsidaro, o jeigu padarai kažkam kitam - grandinė tęsiasi.

Ir iš tikrųjų - imkit ir pabandykit. Padarykit ką nors gero visiškai atsitiktiniam žmogui, kuris mažiausiai iš jūsų tikisi. Kad ir kažką mažo - nupirkite vaikų ledų, padovanokite praeivei ar mažai pažįstamai bendradarbei gėlę ar galiausiai tiesiog nusišypsokite kažkam. O jeigu kažkas paklaus kaip atsidėkoti - tiesiog paprašykite, kad tas žmogus padarytų gera kažkam kitam.

Ir pamatysit - viduje jausmas bus nuostabus, kokio turbūt seniai nesat turėję. Netikit? Pabandykit ir įsitikinsit :) Kartais ir mažas žingsnelis gali būti reikšmingas. Galbūt pasaulio mes nepakeisim, bet bent kažkiek padarysim jį geresniu. Nes galbūt nevisada mes galime sumokėti atgal, bet tikrai visada galime sumokėti į priekį.

Septynerių metų transformacijos

2009-04-24T23:22:00.005+02:00

Sakoma, kad per septynerius metus pilnai atsinaujina žmogaus organizmas - pasikeičia visos ląstelės. O tai reiškia, kad fiziologiškai tu tarsi tampi visiškai kitu organizmu - tavo kūnas nebeturi nė vienos ląstelės iš to kūno, kuris buvo prieš septynerius metus. Ir pastebėjau tokį labai įdomų dalyką (bent pas save) - tarsi kas kartą pasibaigus šiam septynerių metų ciklui įvyksta ir kažkokia esminė transformacija viduje, kuomet ženkliai pasikeičia tavo pasaulio suvokimas, požiūris į gyvenimą, persidėlioja vertybės... Pirmą kartą į tai dėmesį atkreipiau prieš septynerius metus ir dabar tegaliu tik tai patvirtinti.

Gaila, neatsimenu savęs septynerių (kažkaip dauguma mano vaikystės prisiminimų yra tarsi išplaukę), bet puikiai prisimenu save keturiolikos ir turbūt tai buvo pirmas kartas, kai nusprendžiau pakeisti savo gyvenimą :) Pamenu, tai buvo vasara prieš pradedant eiti į gimnaziją ir kažkaip man į galvą toptelėjo, kad ateidamas į naują klasę galiu pateikti save kaip tik noriu, nes visi žmonės nauji ir niekas nieko nepažįsta :) Nes iki tol buvau toks ramus intravertiškas vaikas, gerai besimokantis ir toli gražu ne iš klasės lyderių. Tad nusprendžiau per vasarą sugalvoti, kokiu aš iš tikrųjų norėčiau būti - labiau bendraujančiu, populiariu ir pan. - ir rugsėjo 1-ąją į naują klasę jau nueiti naujuoju savimi.

Turbūt tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai aš paklausiau savęs - "o kokiu aš noriu būti?". Ir įdomiausia, kad jis buvo pakankamai sėkmingas. Be abejo, pačiu populiariausiu klasės biču netapau, bet tai buvo ženklus žingsnis į priekį - pradėjau daugiau bendrauti, nebebijoti save išreikšti ar galiausiai kokią merginą pakviesti šokti mokyklos diskotekoje :)

Kitas ryškesnis perversmas mano viduje įvyko peržengus dvidešimt vienerius metus, kuris, kaip jau minėjau, pirmąsyk ir privertė susimąstyti apie tą septynerių metų ciklą. Tuo metu mano gyvenime jau buvo atsiradęs teatras, kuris atvėrė man visai kitą perspektyvą gyvenimą - vertė ieškoti, galvoti, bandyti suprasti save... Turbūt tai buvo pirmas kartas, kai aš iš tikrųjų paklausiau savęs - "o kuo aš noriu būti?". Nes iki tol daugiau tiesiog plaukiau pasroviui, nebandydamas suvokti savęs, maždaug - aha, sekasi tikslieji mokslai, kas čia būtų iš jų perspektyvu? - o, informatika! - gerai, reiškia būsiu informatikas.

Ir būtent tada apie dvidešimt pirmuosius - antruosius metus pradėjau klausti savęs ir ieškoti, skaityti (nes per praėjusį septynerių metų ciklą knygų beveik išvis neskaičiau, skirtingai nuo vaikystės ir ankstyvos paauglystės), į rankas pakliuvo keletas motyvuojančių knygų, kaip "Alchemikas" ar "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra", ir galiausiai atsakymą radau. Įdomu tai, kad iš pradžių nebuvau visai šimtu procentų tikras, kad psichologija yra būtent tai, su kuo noriu sieti savo gyvenimą, bet kuo toliau, tuo esu labiau tuo įsitikinu.

Ir štai dabar, prabėgus dar vienam septynerių metų laikotarpiui, jaučiu dar vieną perversmą savyje. Transformaciją, kuri turbūt prasidėjo prieš pusantrų metų Santjago kelyje ir ypatingai įgavo pagreitį mano dabartinių studijų metu. Šįsyk klausiu savęs - "o kas aš esu?". Jaučiu, kad keičiasi mano savęs ir savo vietos pasaulyje suvokimas. Riba tarp "aš" ir "likęs pasaulis" vis labiau nyksta ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tos ribos iš tikrųjų ir nėra, nes gyvenimo prasmė yra duoti, ne imti. Nes aš ir Tu - mes nesame atskiri, mes - vienos rankos pirštai. Ir tik būdamas su Tavimi aš galiu suprasti save. Ir tik duodamas Tau aš galiu realizuoti save. Nes Dievo karalystė yra tarp mūsų.

Gabriel Garcia Marquez. 13 frazių apie gyvenimą

2009-04-17T12:39:00.003+02:00

1. Aš myliu tave ne už tai, koks tu, o už tai, koks aš, kai būnu su tavimi.

2. Nė vienas žmogus nevertas tavo ašarų, o tie, kurie jų verti, tavęs nepravirkdys.

3. Vien tik todėl, kad kažkas nemyli tavęs taip, kaip tau norisi, dar nereiškia, kad jis nemyli tavęs iš visos širdies.

4. Tikras draugas tas, kuris laikys tave už rankos ir jaus tavo širdį.

5. Blogiausias būdas ilgėtis žmogaus tai būti kartu su juo ir suprasti, kad jis niekada nebus tavo.

6. Niekada nenustok šypsotis, net kai tau liūdna: kas nors gali įsimylėti tavo šypseną.

7. Gali būti, kad šiame pasaulyje tu tik žmogus, bet kam nors tu - visas pasaulis.

8. Neeikvok laiko žmogui, kuris netrokšta praleisti jo su tavimi.

9. Galbūt Dievas nori, jog mes sutiktume netinkamus žmones iki tol, kol sutiksime tą vienintelį, kad kai tai atsitiks, mes būtume už tai dėkingi.

10. Neverk, kad kas nors baigėsi. Nusišypsok, kad tai apskritai buvo.

11. Visada atsiras žmonių, kurie įskaudins. Reikia ir toliau tikėti žmonėmis, tik būti truputį atsargesniais.

12.Tapk geresniu ir pats suprask, kas esi, prieš sutikdamas naują žmogų ir tikėdamasis, kad jis tave supras.

13. Nedėk šitiek pastangų, patys geriausi dalykai atsitinka netikėtai.

Kaip uždirbti didelius pinigus

2009-04-16T11:14:00.004+02:00

Interneto tyruose radau rusų oligarcho, o tuo pačiu ir buvusio mokslininko, Boriso Berezovskio mini knygelę apie jo gyvenimo filosofiją. Nemažai idėjų turbūt bus vienur ar kitur girdėtos, bet paskaityti tikrai verta. Nes tiesos visame tame yra. Ir nemažai :)

Originalas rusų kalba

Lietuviškas vertimas

Velykos. Vidinė transformacija

2009-04-09T14:26:00.000+02:00

Krikščionims Velykos asocijuojasi su Kristaus prisikėlimu ir gyvybės pergale prieš mirtį, žydams - su išsivadavimu iš vergijos, kitiems - galbūt tiesiog su pavasariu ar marginamais kiaušiniais. Bet kas iš tikrųjų glūdi už viso to? Leiskite man pasiūlyti psichologinę interpretaciją, kuri galbūt leis pažvelgti į Velykas kiek kitomis akimis.

Manau, kad iš tikrųjų Velykos yra būtent apie vidinę transformaciją. Tam, kad peržengti slenkstį, reikia uždaryti vienas duris ir atverti kitas. Leisti numirti savo senajam Aš, kad jį galėtų pakeisti naujasis Aš. Kaip feniksui - sudegti ir vėl pakilti iš pelenų.

Ir neatsitiktinai Velykos yra persmelktos šiuo mirties ir naujo atgimimo simboliškumu. Be abejo, pati tiesiausia paralelė - Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Jo senasis kūniškas Aš turėjo numirti, kad galėtų atgimti naujasis dangiškas. Lygiai taip pat, kaip ir gamta miršta žiemą, kad galėtų atgimti pavasarį. Lygiai taip pat, kaip ir mes gimdami mirštame gimdoje ir atgyjame su pirmu oro gurkšniu. Šią vidinę mirties ir atgimimo transformaciją puikiai atspindi ir pagrindinis Velykų simbolis - kiaušinis (atėjęs, beje, dar iš pagoniškų laikų). Mes kaip tas viščiukas turime pralaužti mus kaustantį nežinojimo ir abejingumo lukštą, kad galėtume gimti tikruoju savimi.

Ne paslaptis, kad į Bibliją ir kitus šventuosius raštuos galima, o turbūt ir reikia, žiūrėti keliomis prasmėmis. Tarkim, Naujasis Testamentas yra ne tik apie Jėzaus Kristaus, bet ir apie kiekvieno mūsų gyvenimo kelią. Mes taip pat turime atlaikyti gundymus dykumoje, išdavystę ir pakabinti savo senąjį Aš ant kryžiaus, kad nuo jo galėtų nužengti naujasis, tikrasis Aš. Dievas yra ne tik transcendentinis (kažkas ten aukščiau), bet ir imanentinis - jis kiekviename iš mūsų ir visame kame ("perskelkite pliauską: aš esu ten; pakelkite akmenį, ir ten jūs rasite mane"). Arba kaip tame sename posakyje: "kaip viršuje, taip ir apačioje" ("as above, so below"). Mes kiekvienas nešiojame dieviškumą savyje ir vienintelis dalykas, ką mes turime padaryti - tai jį išlaisvinti.

Puikus pavyzdys - žydų kelionė iš Egipto vergijos pažadėtosios žemės link. Kaip Mozė, išgirdęs Dievo kvietimą, nors ir labai abejodamas savo jėgomis, išdrįso patikėti ir žengė pirmyn, vesdamas kitus, taip ir mes turime išgirsti vidinį balsą savyje ir nepaisant abejonių, juo tikėti ir eiti ten. Nesvarbu, kad vergovė atrodo tarsi jau įprasta ir ne tokia baisi, o pažadėtoji žemė - pernelyg tolima ir nereali. Reikia išdrįsti žengti į dykumą, nebijoti bristi į jūrą ir atsiverti suvokimui, leidžiančiam kartų vandenį paversti saldžiu, o tuštumą viduje užpildyti dangiškąja mana. Nes tik tada galima patirti nušvitimą ant savojo Sinajaus kalno.

Tebūna jums šios Velykos vidinės transformacijos pradžia. Išdrįskite pralaužti jus supantį lukštą ir gimkite iš naujo. Tikruoju savimi.

Teatras. "Palėpė"

2009-03-27T14:04:00.004+01:00

Šiandien yra teatro diena. Jeigu tektų žaisti kokį asociacijų žaidimą, nė kiek neabejoju, kad pirma asociacija žodžiui "teatras" būtų žodis "palėpė", nes man šie žodžiai yra beveik neatsiejami... Be abejo, kalbu apie VGTU teatrą - studiją "Palėpė", prieš porą savaičių atšventusį savo dešimtmetį. Iš tų dešimties metų, manieji prabėgo aštuoneri. Šeši - aktyviai, kiti du - pasyviai, tik laikas nuo laiko pavaidinant senuose spektakliuose. Bet "Palėpė" turbūt visada išliks ta ypatinga vieta, į kurią yra beprotiškai gera sugrįžti...

Teatras apskritai yra nuostabi ieškojimų vieta. Kiekvienas spektaklis, repeticija, kuomet tu užsidedi kaukę ir pavirsti kažkuo kitu... Su kita patirtimi, gyvenimo istorija, kitomis mintimis, poreikiais, norais... Ir tu tarytum jau nebesi tu, o žengi žingsnelį toliau. Visa tai, kas tau kvaršino galva prieš ateinant į teatrą, lieka kažkur toli toli... O tu esi čia ir dabar. Ir tai turi transformuojamą poveikį...

Atėjimas į "Palėpę", manau, buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Tiek dėl žmonių, kuriuos ten sutikau, tiek dėl vidinių dalykų, kuriuos būdamas ten atradau. O nuėjau visai atsitiktinai, netyčia sužinojęs, kad vyksta priėmimas į naujai kuriamą studentišką teatrą, kuris dar buvo ir ne mano universiteto :) Kartais keista, kaip atrodytų, kažkokie atsitiktiniai dalykai gali kardinaliai tavo gyvenimą pakeisti. Nors turbūt tik tada, kai nutinka, jie atrodo atsitiktiniai, o pažvelgus iš viso gyvenimo perspektyvos, jie pasirodo reikšmingi, prasmingi ir laiku bei vietoje :)

Pirmieji metai "Palėpėje" turbūt buvo patys brangiausi. Pati teatro pradžia, pirmosios repeticijos dviejose tuščiose auditorijose, pasisėdėjimai kartu, dainos, pirmieji spektakliai, kurie buvo beprotiškai brangūs, ypač "Equus"... Spektaklis, ne tik davęs Daktaro pravardę, bet ir padėjęs rasti kryptį gyvenime... Pirmasis, bet tuo pačiu ir reikšmingiausias mano vaidmuo... O ir pats kūrinys yra išties ypatingas...

Per tuos dešimt metų "Palėpė" keitėsi. Vietoj vieno aktoriaus vaidmeniui atsirado po keletą dublerių, porą spektaklių per savaitę pakeitė kone keliolika, senus skolintus prožektorius - nauja aparatūra, kelioliką žmonių - keliasdešimt... Ir nors "Palėpė" jau nebėra tokia, kaip buvo penketą ar dešimtį metų atgal, kažkas visame tame yra laikui ir pokyčiams atsparaus... Ir kalbu aš visai ne apie Vytą, kuris tarsi paskutinis mohikanas dar bando išsaugoti sąsajas tarp praeities ir dabarties, bet apie tą stebuklingą dvasią, kurią pajunti kaskart peržengdamas teatro slenkstį. Nes teatras yra tai, kas keičia žmonių gyvenimus.

Su teatro diena visus kuriančius, vaidinančius, žiūrinčius, mylinčius ar bent prijaučiančius :)

Asmenybės testas

2009-03-08T12:48:00.006+01:00

Norėčiau pasiūlyti dar vieną testą, šįsyk - asmenybės. Tai - viena populiariausių pasaulyje Myers-Briggs tipologija (MBTI), paremta Carlo Gustavo Jungo "Psichologinių tipų" teorija. Įdomu, kad prieš keliasdešimt metų Sovietų Sąjungoje buvo sukurtas ir gan plačiai paplitęs šios tipologijos atitikmuo - socionika, kurios autorė - lietuvė Aušra Augustinavičiūtė.

Lietuvišką MBTI versiją rasite čia.

Esu testą atlikęs anksčiau, rezultatas buvo ENTP, šįsyk gavosi INTP. Vienintelis pokytis - ekstraversiją pakeitė intraversija... Tiesa pasakius, net ir pats nesu tikras, kuriai iš šių dviejų kategorijų galėčiau priskirti save. Žinau, kad vaikystėje tikrai buvau intravertas, vėliau paauglystėje pradėjau vystyti savo ektraversiją, o dabar vėl grįžtu į savo ištakas? :)

Bet kuriuo atveju, tipai nėra pastovūs, gyvenimo eigoje jie keičiasi, nes keičiamės ir mes su naujomis patirtimis, suvokimais, susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, Jungas teigė, kad pirmoji gyvenimo pusė yra daugiau skirta ekstraversinei saviraiškai - išorinio/socialinio gyvenimo kūrimui, tuo tarpu antroji jo pusė - intraversijai, savo vidinio pasaulio pažinimui.

Bet norėčiau tikėti, jog šio testo rezulatai nereiškia, kad mano gyvenimas jau verčiasi į antrą pusę :)

Juodasis XX amžiaus fenomenas

2009-03-06T22:44:00.006+01:00

Įsivaizduokite, kad jums reikia išrinkti geriausią iš pateiktų trijų pasaulio lyderių, gyvenusių tuo pačiu istorijos laikotarpiu:

Kandidatas A - jo žmona buvo lesbietė, jis pats turėjo dvi meilužes, daug rūkydavo, išgerdavo nuo aštuonių iki dešimties martinio kokteilių per dieną.

Kandidatas B - dėl savo pasipūtimo nesugebėdavo ilgiau išdirbti viename darbe, ilgiausiai miegodavo rytais, mokykloje vartojo opiumą ir visada buvo laikomas prastu mokiniu. Kiekvieną rytą išgerdavo po stiklą brendžio.

Kandidatas C - buvo laikomas didvyriu, buvo vegetaras, nerūkė. Jo drausmingumas buvo pavyzdinis. Retkarčiais išgerdavo alaus. Buvo su ta pačia moterimi tiek triumfo, tiek pralaimėjimo akimirkomis.

Taigi, kurį pasirinktumėte?

Kandidatas A - Franklinas Rooseveltas, B - Winstonas Churchillis, C - Adolfas Hitleris...

Kaip šiam žmogui ir jo bendražygiams pavyko sukurti didžiausią XX amžiaus masinę psichozę? Kokios idėjos slypėjo už viso to? Ką turėjo bendro nacisizmas su okultizmu?

Atsakymai į šiuos klausimus ir daug daugiau - itin įdomiame Discovery Channel dokumentiniame filme Naciai: Okultinė Konspiracija (Nazis: The Occult Conspiracy) žemiau. Rekomenduoju - tikrai įdomu.

Savianalizės testas

2009-02-27T16:14:00.012+01:00

Norėčiau pasidalinti viena savianalizės technika. Man ji pasirodė labai įdomi ir efektyvi. Tai - Watchword technika, kurios autorius yra mano dėstytojas Michael Daniels.

Testą galite atlikti ir online, o galite atsispaudinti ir pildyti popierinį variantą.

Keletas komentarų prieš pradedant pildyti:

Minutei užmerkite akis ir atsipalaiduokite nuo dienos minčių.

Žodžius galite įrašinėti lietuviškai, nebūtina angliškai :)

Iš principo žodžiai gali būti absoliučiai bet kokie, bet rekomenduočiau rašyti bendrinius daiktavardžius.

O dabar eikite užpildyti testą ir TIK TADA skaitykite toliau :)

* * * * * * * * * *

T E S T O P I L D Y M A S

pildyti online / atsispausdinti

* * * * * * * * * *

Taigi, keletas komentarų baigus pildyti testą:

Rezultatų įvertinimas ir interpretacija - čia.

Bet asmeniškai man pats procesas buvo labai įdomus ir daug atveriantis, kuomet pradėdamas nuo bet kokių žodžių eini vis gilyn į save ir prieini prie pačių svarbiausių ir esminių dalykų.

Turėkite omenyje, kad testo rezultatai atspindi daugiau ne jūsų asmenybę, bet jūsų dabartinę situaciją. Tie vienuolika žodžių centre atspindi tai, kas iš tikrųjų jums svarbu šiuo metu.

Bet, kita vertus, pagal testo rezultatus galima nustatyti ir jūsų psichologinį tipą, remiantis Jungo tipologija.

Jei nesate tikri, kaip suinterpretuoti testo rezultatus, galite rašyti man, bandysiu padėti :)

Įdomių atradimų!

Plečiant suvokimo ribas

2009-02-26T03:01:00.002+01:00

Savaitgalį turėjau labai įdomios patirties. Kadangi kurse, kuriame studijuoju, dalis žmonių mokosi ir nuotoliniu būdu, kartą metuose rengiamas toks eksperimentinis/kūrybinis/patyriminis savaitgalis, kurio metu visi susirenka pasibūti kartu, o tuo pačiu išbandyti visokių technikų ir pasidalinti patirtimi. O patirčių buvo visokių - pradedant joga ir meditacija, baigiant vizualizacijos pratimais ir savianalizės technikomis. Visa tai vyko nuostabiuose istorija dvelkenčiuose rūmuose Pietų Velse, apsuptuose žaliuojančių kalvų ir slėnių.

Vienas iš didesnių atradimų man buvo garso galia. Tiek į meditaciją, tiek į aktyvios vaizduotės (vizualizacijos) pratimus įtraukus garsą (muziką, mantras, gamtos garsus ir pan.), skirtumas jaučiasi labai ryškus. O ypatingai stiprus pojūtis buvo viename skandavimo (angl. chanting) pratime, kai mūsų dvidešimties žmonių grupė vienu metu pradėjo skanduoti įvairius garsus ir visa erdvė tarsi paskendo garsų fone ištirpdydama bet kokias ribas tarp tonų, dažnių, asmenybių, kultūrų, pažiūrų, suvokimų... Nustojus skandavimui vibracija dar kurį laiką sklandė ore rezonuodama tarytum su kiekviena tavo kūno ląstele...

Ir visai nenuostabu, kad beveik visose kultūrose garsui skiriama ypatinga reikšmė, ar tai būtų mantros Rytų tradicijose, ar Biblija Vakarų kultūroje ("Pradžioje buvo Žodis"). Garse tikrai yra kažkas ypatingo. Rezonansas gali tiltus išgriauti. Tad gal ir mums tereikia tik suderinti natą?..

Kodėl sapnuojame? (BBC dokumentika)

2009-02-12T22:57:00.002+01:00

Pratęsiant sapnų temą - šviežas ir tikrai įdomus BBC dokumentinis filmas (anglų kalba).

Pagundų išpardavimas

2009-01-24T12:08:00.003+01:00

Suprasdamas, kad jo laikas jau artėja prie pabaigos, Šėtonas nusprendė išparduoti didžiąją dalį savo pagundų asortimento. Įdėjo skelbimą į laikraštį ir visą kitą dieną praleido priiminėdamas pirkėjus savo dirbtuvėse.

Tarp daugybės nuostabių prekių buvo ir akmenys doriesiems suklupti, ir veidrodžiai, išpučiantys savosios svarbos jausmą, ir akiniai, menkinantys kitų žmonių svarbą. Ant sienos taip pat kabėjo ir durklai lenktomis ašmenimis iš pasalų smeigti žmonėms į nugarą, ir magnetofonai, įrašinėjantys tik paskalas ir melus.

"Nesukit sau galvos dėl kainos!" - šaukė Šėtonas potencialiems klientams, - "Imkit šiandien, o sumokėsit tada, kai galėsit!"

Vienas klientas pastebėjo du visiškai nudėvėtus rakandus, stovinčius kampe. Jie visai neatrodė kažkuo ypatingi, bet buvo labai brangūs. Nusistebėjęs klientas paklausė, kuo šie daiktai yra tokie nepaprasti.

"Šiuos įrankius aš naudoju dažniausiai, todėl jie taip ir susidėvėję", - nusijuokė Šėtonas. - "Tik nenoriu, kad jie būtų pernelyg pastebimi, nes tada žmonės žinos, kaip apsisaugoti nuo jų. Bet abu tikrai yra verti prašomos kainos: vienas iš jų yra Abejonė, kitas - Nepilnavertiškumo Jausmas. Kai visos kitos pagundos nepavyksta, šitie du suveikia visada."

Sapnų režisūra

2009-01-23T11:41:00.011+01:00

Praeitą savaitgalį teko sudalyvauti viename įdomiame renginyje - eksperimente - performanse Dream Director. Idėjos autorius - menininkas Luke Jerram, garsėjantis įdomiais savo sprendimais. Į renginį, kuriame aš dalyvavau, Luke atvyko tiesiai iš Australijos, kur Sidnėjuje viešose erdvėse buvo išdėliota trisdešimt pianinų su užrašu "Grok, aš tavo". Tarp ankstesnių jo projektų - "Dangaus orkestras" (atskiras partitūras "grojantys" oro balionai), kalbantis žiedas, stebuklingas skrudintuvas ir dar daugelis kitų crazy idėjų.

Sapnai - taip pat viena iš Luke dominančių sričių. Šiame projekte jis kartu su miego ir sapnų psichologais tyrinėja sapnų erdvę ir jos kūrybinį potencialą. Kaip tik būtent tai, kas domina ir mane :) Tad sužinojęs apie šį projektą ilgai nesvarsčiau ir nusprendžiau sudalyvauti. Rengimo koncepsija tokia: dvidešimt žmonių miega vienoje patalpoje tokiuose specialiuose gultuose (nuotrauka žemiau), dėvėdami tam tikrus akinius, kurie fiksuoja akių judesius. Pradėjus sapnuoti, iš mini garsiakalbių šalia pradedami leisti įvairūs garsai kažkokia konkrečia tema (mano atveju, tai buvo miškas). Eksperimento esmė - kaip visa tai paveiks tavo sapnus, galbūt inkorporuosi kai kuriuos garsus į savo sapną, galbūt tai paskatins tavo kūrybiškumą sapne ir pan. Prieš pat užmiegant ir prieš atsibundant taip pat paleidžiamas specialus garso takelis patyrinėti ribines sąmonės būsenas.

Trumpai apie asmeninę patirtį eksperimento metu. Prieš pat užmiegant paleistas garso takelis davė tikrai įdomių asociacijų, tik gaila, kad truko gana trumpai (apie 20 min) ir nepavyko iškart su juo pereiti į miego stadiją, kas būtų tikrai gana įdomi patirtis. Miegojau gana neramiai - tiek dėl aplinkos neįprastumo, tiek dėl vos pradėjus sapnuoti leidžiamų garsų, dažnai atsibusdavau, kas kartą nusivildamas, kad kol kas nepavyksta prisiminti nė vieno sapno :)

Bet paskui pagaliau susapnavau pirmą (iš serijos "buitiniai sapnai"), o po jo sekė dar vienas sąmoningas sapnas, kuriame paskraidžiau ir pabandžiau pabendrauti su kitais sapno personažais (deja, ne labai sėkmingai) - žodžiu, tą patį, ką paprastai ir darau tokiais atvejais :) Paskui pabudau, gana patenkintas tuo, kad pavyko apturėti net du sapnus, o vieną iš jų - ir sąmoningą, ir apsižiūrėjęs, kad kiti dar miega, nusprendžiau išeiti prasivaikščioti, kol visi pabus. Beeidamas netikėtai sutikau porą savo klasiokų iš mokyklos laikų, kurie, pasirodo, taip pat dalyvavo šiame eksperimente. Ir tada atsibudau dar kartą, šįkart iš tiesų :)

Bendrai paėmus, patirtis įdomi. Nepaisant to, kad išgirsti garsai neatsirado mano sapne - miške nebuvau :) - tos nakties sapnai skyrėsi nuo įprastinės patirties. Ryte teko pabendrauti su projekte dalyvaujančiu psichologu, kol kas yra ankstyva stadija ir daryti išvadų apie sapnų turinį jie dar negali, bet iš preliminarių rezultatų galima pastebėti, jog neigiamos patirties šių sapnų metu buvo mažiau nei įprastai (kaip žinia, sapnuose daugiausiai ir vyrauja būtent neigiamos emocijos). Taip pat teko pakalbėti su Luke'u Jerramu apie kitą, mane itin dominantį eksperimento aspektą - sapnų sąsajas su kūrybiškumu. Menininko teigimu, jam daugiau ne sapnai, bet tarpinės būsenos (prieš pat užmiegant ar tik atsibudus) yra idėjų ir įkvėpimo šaltinis.

Panašu, kad tiek sapnai, tiek ribinės sąmonės būsenos turi nemažą kūrybinį potencialą, klausimas tik, kaip mes galime tai išvystyti ir panaudoti... Norėčiau tikėti, kad kai kuriuos atsakymus turėsiu po pusmečio, kai atliksiu savo tyrimą. Pažadu jais pasidalinti :)

Sąmoningi sapnai

2009-01-16T23:07:00.004+01:00

Turbūt laikas papasakoti apie vieną pagrindinių mano interesų sričių pastaruoju metu - sąmoningus sapnus (angl. lucid dreaming). Pats pavadinimas kaip ir padiktuoja, kas tai yra - sapnai, kurių metu tu esi sąmoningas, kad sapnuoji. Pats fenomenas žinomas gana seniai, bet ilgą laiką į tai buvo žiūrima kaip į kažką labiau iš fantastikos srities, nes: а) tik vienetai žmonių tai sugeba; b) sąmonės būsena miego metu ir įprastinė sąmonė būdravimo (ne miego) metu buvo laikomos skirtingomis ir nesuderinamomis, todėl mokslininkai manė, kad tai iš principo neįmanoma ir kad tai tėra tik kažkokia tarpinė būsena prieš užmiegant ar prieš pabundant.

Bet maždaug trisdešimt metų atgal toks Stephen LaBerge kaip tik šioje srityje atliko daktaro disertaciją ir įrodė, kad sąmoningi sapnai yra normalūs sapnai, ne kažkokia tarpinė būsena, ir taip pat pasiūlė keletą metodikų, kaip tą galima pasiekti. Realiai sąmoningas sapnavimas yra įgūdis, kurį gali išvystyti kiekvienas, tik reikia šiek tiek pastangų :)

O aš visu tuo susidomėjau gana nelauktai. Nors gal atsitiktinumų ir nebūna, o viskas turi savo prasmę :) Keletą mėnesių atgal per gana trumpą laiką reikėjo pasirinkti temą magistriniam darbui. Ir aš po poros savaičių blaškymosi ir šokinėjimo nuo vienos temos prie kitos, netyčia "užšokau" ant šios. Perskaičiau keletą technikų ir sugalvojau išbandyti. Debiutanto sėkmė suveikė ir pats pirmas bandymas pavyko. Ir jis buvo toks, kuris gerokai apvertė mano pasaulėžiūrą ir požiūrį į kai kuriuos dalykus...

Taigi, sapnas:

Vaizdas iš pradžių nebuvo ryškus, tarsi per miglą, vėliau pradėjo ryškėti. Supratau, kad esu kambaryje. Jausmas buvo labai keistas, nes nuo pat pirmos akimirkos žinojau, jog esu sapne, bet viskas buvo absoliučiai realu. Išbandžiau savo pojūčius. Visi veikė visiškai taip pat kaip realybėje. Palytėjęs jauti tiek medžiagą, tiek temperatūrą, netgi skonį valgydamas jauti (radau ir suvalgiau vaisių, panašų į džiovintą slyvą :)). Nėra jokio skirtumo tarp pojūčių realiame gyvenime ir sapne.

Kambaryje pamačiau langą. Jį atidariau. Laukė švietė saulė, mačiau medžių viršūnes, jaučiau lengvą vėjo dvelksmą... Į galvą toptelėjo mintis: "Juk esu sapne, taigi galiu iššokti pro langą!" Pažvelgiau dar kartelį ir pagalvojau, kad galbūt visgi kitą kartą. Viskas atrodė pernelyg realu, kad galėčiau taip imti ir iššokti pro langą :) Pamačiau, jog kambaryje yra veidrodis, nusprendžiau į jį žvilgtelėti, nes žinojau, kad sapnuose veidrodžiuose galima išvysti įdomių dalykų. Veidrodyje mačiau besikeičiančius vaizdus, vieną akimirką - save, kitą - kažką kitą... Vėliau nusprendžiau išeiti į lauką ir sapnas nutrūko...

Pabudęs žinojau, kad temą darbui jau turiu. Bet galvoje sukosi ir kita mintis. Apie Mają, didžiąją Iliuziją, kuri, pasak indų religijų, gaubia visą mūsų pasaulį. Pojūčiai ir savęs suvokimas sapne niekuo nesiskiria nuo pojūčių ir savęs suvokimo realybėje. Tad gal ir ta mūsų realybė ne kažin kuo skiriasi nuo sapno?.. Dar viena paralelė. Yra du būdai tapti sąmoningu sapne: iš būdravimo būsenos tiesiogiai pereiti į sapną (mano naudotas būdas) arba matant kažkokius nelogiškumus pačiam susivokti, jog tai yra sapnas. Antrąjį būdą išbandę žmonės teigia, kad tą akimirką, kai tu susivoki, jog esi sapne, sapno pasaulis kardinaliai pasikeičia. Visos spalvos išryškėja, visi daiktai pasidaro daug realesni ir pan. Tad gal ir šiame pasaulyje mums tik tereikia susivokti, jog tai yra sapnas/iliuzija ir jis kardinaliai pasikeis? Gal būtent tai ir yra tas Nušvitimas, apie kurį kalbą rytų tradicijos? Gal mums tik ir tereikia patapti sąmoningais šiame sapne, kurį mes vadiname realybe?

Norintiems išbandyti sąmoningus sapnus, čia yra technika, kurią naudojau:

1. Nueikite miegoti įprastu laiku ir užsistatykite žadintuvą, kad prikeltu jus po penkių su puse - šešių valandų (jeigu paprastai miegate aštuonias valandas).
2. Po šių penkių - šešių valandų miego būtinai išlipkite iš lovos kokioms 20 min, prasivaikščiokite, galite išgerti arbatos, paskaityti (aišku, geriausia apie sąmoningus sapnus :) ). Prasibudinkite, bet tik ne tiek, kad paskui nebebūtų įmanoma užmigti :)
3. Grįžkite į lovą ir įsitaisykite miegui. Leiskite savo kūnui atsipalaiduoti, bet stenkitės savo sąmonę išlaikyti budrią. Geriausia, mintyse skaičiuokite: "Vienas, du, trys, ...". Jei pamesite skaičių, pradėkite iš naujo.
4. Galvoje gali kilti įvairiausi vaizdai, nekreipkite į juos dėmesio, leiskite jiems praplaukti. Koncentruokitės ties skaičiavimu. Galite justi įvairius vidinius trukdžius, organizmas visaip kaip bandys jus "užliūliuoti", bet stenkitės į tai nekreipti dėmesio, tik skaičiuoti.
5. Prieš pat sapnavimo pradžią, galite jausti keistus pojūčius, garsus - neišsigąskite :) Tiesiog jūsų organizmas prieš pat sapną yra "išjungiamas", suparalyžiuojamas. Čia tam, kad sapno metu nepabėgtumėte iš savo lovos :) Nes sapno metu organizmas perduoda tikrus impulsus, t.y., jeigu aš sapne pakelsiu savo ranką, į mano tikrą fizinę ranką taip pat nueis impulsas nerviniais kanalais, kaip kad aš ją pakelčiau realybėje.
6. Kuomet pajusite, kad organizmas nebetrukdo jums skaičiuoti, o galva skaidri ir puikiausiai dirbanti - viskas, jūs sapne! Eikite, tyrinėkite ir kurkite savo realybę :)
7. Stenkitės susilaikyti nuo per didelių emocijų - jos skatina atsibudimą. Jeigu pajusite, kad sapnas pradeda plaukti, tolti nuo jūsų, yra pora technikų, kurios gali padėti išlikti sapne: bandykite griūti ant nugaros (nebijokite, sapne nesusižeisite!) arba pradėkite suktis vilkeliu (aplink save). Sako, padeda :)

Jei iškils klausimų ar norėtumėt pasidalinti patirtimi - prašom rašyti :)

Beje, šiandien einu į vieną tokį labai įdomų renginį - eksperimentą - performansą, susijusį su sapnais. Bet apie tai papasakosiu vėliau. Gražių sapnų :)

Leon Somov & Jazzu

2009-01-08T21:07:00.004+01:00

Nesu pats didžiausias elektroninės muzikos gerbėjas, bet nelauktai parsisiunčiau tautiečių Leon Somov & Jazzu mini albumą Offline EP ir likau labai maloniai nustebintas. Leonas Somovas anksčiau grojo In Culto, o Jazzu - buvusi Pieno lazerių vokalistė Justė Arlauskaitė. Šiuo metu abu studijuoja Londone ir kuria tikrai įdomią muziką. Įtraukiančią, užburiančią ir paskandinčią savyje.

Albumą atsisiųsti galima nemokamai ir legaliai :) Nuoroda žemiau. Pusvalandis tikrai ypatingos muzikos.

Leon Somov feat. Jazzu - Offline EP (Sutemos, 2007) [70.6 Mb]

Metai virtualioje erdvėje

2008-12-29T17:06:00.002+01:00

Lygiai prieš metus pirmasis šio blog'o įrašas pasirodė virtualioje erdvėje. Per metus iš viso jų buvo 32. Be abejonės, nesu pats geriausias blogger'is: rašau nereguliariai, o kaip pripuola, mintys kai kada padrikos, kartais turbūt pernelyg didaktinės, bet visumoje manau, kad rašymas yra geras dalykas, kuris padeda augti. Išdėstydamas savo mintis raštu, gali geriau suprasti pats save, o galbūt tavo mintis bus ir atsparos taškas kažkam kitam.

Tad jeigu kažkas abejojate, ar verta pradėti savo blog'ą, galiu patarti nedvejodamas - taip, verta. Rašykite. Ir ne tiek svarbu, ar rašote sau, ar kad kažkas kitas perskaitytų, svarbiausia - rašykite. Tai padeda :) Aš ir pats neįsivaizduoju, kas skaito mano blog'ą, ar kažkam jis įdomus. Žinau, kad kai kurie mano draugai tikrai skaito, bet, pavyzdžiui, kaip teigia statistika, turėjau svečių net iš 30 pasaulio šalių :) Aišku, turbūt dauguma jų užklydo atsitiktinai.

Neseniai mieste ant sienos mačiau užrašą: "Ar manote, kad esate protingesnis už vidutinį žmogų?" Įdomu, kiek žmonių galėtų drąsiai atsakyti į šį klausimą - "Ne"? :) Bet nebūtina būti pačiu protingiausiu ar turėti literatūrinį talentą, kad rašyti. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas (absoliučiai kiekvienas) žmogus turi ką pasakyti ir ką pamokyti kitus. Klausimas čia kitas - tas, kad mes patys paprastai nenorime išgirsti kito žmogaus, ypač jei jaučiamės už jį pranašesni. Maždaug: "Va, tas tai autoritetas, reikia paklausyti, ką jis sako, o šitas... ką jis man gero gali pasakyt..." O galbūt kaip tik tas paprastas ar net kiek primityvokas žmogus kaip tik ir neša atsakymą tau tą, kurio tu ir ieškai!

Tad nebijokime rašyti, dalintis savo mintimis. Galbūt mintis, kuri tau pačiam atrodo absurdiška, kažkam yra būtent tas atsakymas, kurio jis ieško. Internetas yra nuostabi erdvė, vienintelė iš visos mass media, kurioje tau informacija yra ne brukama tokia, kokia reikalinga kažkam, o kurioje gali atsirinkti, kokios reikia tau pačiam. Erdvė, kurioje tu gali išgirsti pasaulį ir pasaulis gali išgirsti tave. Ir teisingai naudojant, būtent internetas yra ta jėga, kuri gali pakeisti pasaulį. Ir aš kažkaip naiviai tikiu, kad kažkada ta diena ateis :)

Šventes pasitinkant

2008-12-24T22:16:00.002+01:00

Prieš kurį laiką pabandžiau atsisukti atgal ir pažiūrėti į savo pragyventus metus. Ką išmokau, ką supratau, kas buvo svarbiausia, brangiausia... Ir ilgai netrukus supratau, kad svarbiausia mano gyvenime buvo žmonės, kuriuos sutikau. Jie buvo mano idėjų, įkvėpimo šaltinis, parama sunkiomis akimirkomis, jie man padėjo pažinti pasaulį ir save. Su vienais mano kelias tęsėsi ir tebesitęsia ilgus metus, su kitais susikirsdavo trumpam, galbūt tik kartui, bet palikdavo savo pėdsaką mano kelyje.

Ačiū Jums, mano draugai, pažįstami, bendrakeleiviai ir pakeleiviai. Ačiū tiems, kuriuos sutikau, ir tiems, kuriuos dar sutiksiu savo kelyje. Ačiū už tuos ilgus pokalbius vakarais ir tylos minutes. Už įkvėpimą ir palaikymą. Už atsakymus, kuriuos gavau Jūsų lūpomis. Už tą laiką, praleistą kartu. Ačiū Jums.

Didžiųjų švenčių proga norėčiau palinkėti šilumos, ramybės, tikėjimo, idėjų, ryžto ir atradimų. Nebijokite eiti pirmyn ir atverti dar neatvertas duris. Nepaliaukite ieškoti ir klausti. Nes tik ieškantiems - dangus.

Gražių ir šiltų Jums šv. Kalėdų, mielieji, ir prasmingų bei ypatingų ateinančių Naujųjų Metų!

Kvantinė fizika

2008-11-29T01:57:00.009+01:00

Mokyklos laikais vienais labiausiai gluminančių dalykų fizikoje buvo šviesos dvilypumas. Niekaip neįstengiau suprasti, kaip šviesa vienu metu gali elgtis ir kaip dalelių srautas, ir kaip banga. Atsakymą sužinojau visai neseniai. Ir jis yra toks pribloškiantis, kad net nenuostabu, jog apie tai nerašoma mokykliniuose fizikos vadovėliuose...

Taigi, kviečiu susipažinti šiek tiek su kvantine fizika ir pažiūrėti, ką ji tokio ypatingo turi savyje. Prieš skaitydami toliau, būtinai pažiūrėkite filmuką žemiau (kam įdomu, tai ištrauka iš filmo "What the Bleep Do We Know!?")

Ką visa tai reiškia? Visų pirma, tai reiškia visai kitokį pasaulio suvokimą, kur sąmonė nėra tik žmogaus smegenų produktas, o bendras visatos principas arba kitais žodžiais sakant - visatos savybė. Kvantinės fizikos dėsniai veikia pačių mažiausių dalelių lygmenyje. Be sąmoningo stebėtojo, kiekviena dalelė yra taip vadinamoje superpozicijoje - daugybėje galimų pozicijų vienu metu, o stebėjimo veiksmas yra būtent tai, kas iš daugybės galimų pozicijų padaro konkrečią realią (sugriauna tikimybinę bangą ir padaro konkrečią dalelę). Kitaip sakant, visata be sąmoningo stebėtojo negali egzistuoti, tai būtų tik daugybė galimybių, bet ne realybė.

Išvados? Manau, svarbių interpretacijų yra galybė... Atkreipsiu dėmesį tik į porą svarbiausių. Visata be sąmoningo stebėtojo negali egzistuoti - natūrali prielaida, kad tas stebėtojas turbūt egzistavo nuo pat pradžių. Kažkam reikia įrodymo, kad Dievas yra? Prašau... Kita svarbi išvada. Mūsų sąmoningas stebėjimas mažiausių dalelių lygmenyje yra tai, kas iš daugybės galimybių padaro konkrečią realybę. Vadinasi, mūsų sąmonė kuria realybę, materiją. Sąmonė tiesiogiai įtakoja fizinį pasaulį. Kitas išvadas paliksiu pasidaryti patiems...

Keisčiausias dalykas yra tai, jog šios idėjos nėra kažin kokia naujiena. Pagrindiniai kvantinės fizikos dėsniai buvo atrasti prieš 80 metų. Tik kažkodėl ilgą laiką kvantinės fizikos atradimai taip ir neperlipdavo fizikų kabinetų sienų, nors, mano galva, tai yra vienas iš pačių svarbiausių atradimų visoje mokslo istorijoje. Jeigu ne pats svarbiausias...

Automatinis rašymas

2008-11-26T01:23:00.010+01:00

Neseniai vienoje paskaitoje teko išbandyti įdomų dalyką - automatinį rašymą. Metodą, gan plačiai naudotą siurrealistų. Idėja tokia: naudojant meditacijos/relaksacijos pratimus atpalaiduojamas kūnas, galva išlaisvinama nuo minčių, tada iškeliamas klausimas/tema ir stengiamasi visiškai negalvoti, o tiesiog duodama rankai rašyti, kas tik rašosi, to visiškai nevertinant. Kitaip sakant, tiesiog leidžiama pasąmonei išreikšti save.

Mano atveju užduotas klausimas buvo toks: "Kas yra kūrybiškumas?" ("What is creativity?"). Kadangi pasąmonės srautas gavosi gana įdomus, pasidalinsiu juo. Atsiprašau angliškai nekalbančių skaitytojų, bet teksto sąmoningai neversiu. Tiesiog noriu jį palikti absoliučiai autentišką, o bet koks vertimas jau yra interpretacija :)

Taigi, štai ką apie kūrybiškumą galvoja mano pasąmonė (minčių srautas buvo anglų kalba):

Creativity is a process of inner intention to express your nature, beauty of your existence, inner peace and to attribute it to the outer world, enabling your mind float with an idea of realm which is beyond our physical reality and which gave rise to our inner manifestations of ourselves.

Fejerverkai

2008-11-13T01:06:00.002+01:00

Keturi šimtai metų atgal įsiviešpatavusiu protestantizmu ir savo padėtimi nepatenkinti anglų katalikai sukurpė klastingą planą, kaip vienu šūviu nušauti kur kas daugiau nei porą zuikių. Paleisti į orą parlamento rūmus su visa šalies aristokratija ir karaliumi Jamesu I-uoju priešakyje. Konspiracinis planas, tiesa, neišdegė, bet užtat ta diena įėjo į šalies istoriją ir dabar, kiekvienų metų lapkričio 5-ąją, Anglijos dangų nutvieskia gausybė fejervekų.

Ir nors, vienok, tokios progos šventimas iš šono atrodo keistokas, bet užtat yra į ką pažiūrėti :) Tiek pernai, tiek šiemet bežiūrėdamas į įvairiaspalvėmis ugnimis liepsnojantį rudens vakaro dangų, pabandžiau padaryti keletą nuotraukų. Ten, kur susijungia oro ir ugnies stichijos...

Vanduo

2008-11-08T00:32:00.008+01:00

Netikėtai užklydau ant dar vieno nuostabaus filmo. Šįsyk - rusų dokumentinės juostos "Didžioji vandens paslaptis" ("Великая тайна воды"). Naujausi moksliniai faktai ir idėjos apie tai, ką pažįstame geriausiai, bet žinome turbūt mažiausiai... Rekomenduoju. Tikrai įdomu.

Metai

2008-11-04T01:18:00.003+01:00

Šiomis dienomis kaip tik sukanka metai nuo mano emigracijos pradžios. Įdomūs buvo metai... Ne patys lengviausi, bet davė labai daug. Pirmiausia turbūt galimybę pradėti viską nuo švaraus lapo... Susidėlioti ne tik aplinkybes gyvenime, bet ir perkratyti save patį iš vidaus. Po pusantrų metų trukusios nakties sulaukti brėkštančio ryto... Užbaigti vidinės transformacijos etapą, prasidėjusį turbūt kelyje į Santjagą ir netikėtai pasibaigusį mažu nušvitimu vieną saulėtą vasaros sekmadienio rytą...

Tad kokia ta patirtis, gyvenant svečioje šalyje? Visų pirma tai turbūt akistata su pačiu savimi. Kita aplinka, kitokie žmonės, kitas gyvenimo būdas išrengia tave iš susikurtų stereotipų ir leidžia tau pamatyti tikrąjį save, ištrūkusį iš susikurtų socialinių vaidmenų, ilgus metus nešiotų kaukių... O pažinimas tas nėra lengvas, kartais primenantis pasivažinėjimą amerikietiškais kalneliais ar Škėmos liftininką iš "Baltos drobulės" - up and down, up and down, up and down... Bet jeigu sugebi tai praeiti, pažinimas tave išlaisvina ir atveria naujus akiračius.

Kalbant su draugais, likusiais Lietuvoje, paprastai kiekviename pokalbyje nuskamba tas pats klausimas: "Kada žadi grįžti?.." Nors, be jokios abejonės, jų vietoje aš būčiau klausęs turbūt to paties... Tiesiog gyvenant vienoje vietoje kiekviena kelionė yra tarsi automatiškai su atgaliniu bilietu, bent jau open return . Tuo tarpu kažkurį laiką pagyvenus kitur, tarsi kažkas "perlūžta" viduje ir open return patampa one way ticket... Čia ir Ten patampa tik Čia. Niujorkas ar Sidnėjus nebeatrodo kažkuo tolimesnis už Kauną ar Klaipėdą...

Paklausus bet kurio emigranto, ar galvoja grįžti į Tėvynę, turbūt tik labai retas pasakys, kad neturi tokių planų. Kažkurią dieną grįžti svajoja turbūt visi, tik nemažai kieno mintys ir telieka mintimis... Galvoju grįžti ir aš. Tiesa, turbūt ne pačiu artimiausiu metu, bet norėčiau tikėti, kad kažkada ta diena ateis. SUGRĮŽIMAS - kažką turi magiško savyje šis žodis...

Pabusti gyvenimui

2008-10-19T13:43:00.011+02:00

Pastarosiomis dienomis didėjant mano susidomėjimui sąmoningu sapnavimu (angl. lucid dreaming - bet apie kažkada vėliau), netyčia užkliuvau už vieno filmo, pažiūrėjau ir likau labai maloniai nustebintas... Vienas iš retų filmų, verčiantis mąstyti... Kalbu apie režisieriaus Richardo Linklaterio 2001 metų darbą "Waking Life" ("Pabusti gyvenimui"). Tai filmas apie vieno vaikino sapnus, kuriuose jis dialoguose su įvairiais žmonėmis bando suprasti ribą tarp sapno ir realybės, iliuzijos ir tikrosios būties. Rekomenduoju tikrai. Stipru ir gilu...

Keletas įstrigusių citatų iš filmo žemiau.

Priežastis, dėl kurios atsisakau priimti egzistencializmą kaip dar vieną prancūzų madą ar istorinį kuriozą, yra ta, jog, manau, kad naujaisiais amžiais jis mums siūlo kai ką labai svarbaus. Bijau, kad mes prarandame vertybę gyventi aistringai, atsakomybės už tai, kas esame, jausmą, gebėjimą kažkuo tapti ir džiaugtis gyvenimu. Egzistencializmas dažnai suvokiamas kaip nevilties filosofija. Tačiau aš manau, kad yra kaip tik priešingai. Sartre'as kartą duodamas interviu sakė, jog per visą gyvenimą jis nepatyrė nė vienos nevilties dienos.

Kūryba, regis, atsiranda iš mūsų netobulumo, mūsų siekių ir nusivylimų. Manau, taip pat atsirado ir kalba. Turiu galvoje tai, jog ji atsirado iš mūsų troškimo peržengti tarpusavio izoliaciją ir sukurti tam tikrą ryšį vienam su kitu. Tai turėjo būti nesunku, kai buvo tik paprastas išlikimas. Tarkime, sakome: „vanduo“ ir girdime vandens garsą. Arba: „kardadantis tigras už tavo nugaros“ ir mes girdime jo riaumojimą. Bet įdomiausia, kad tą pačią simbolių sistemą naudojame išreikšti ir visus mūsų patiriamus abstrakčius ir neapčiuopiamus reiškinius. Pavyzdžiui, kas yra nusivylimas? Arba kas yra pyktis ar meilė? Kai aš sakau: „meilė“, garsas sklinda iš mano burnos ir patenka į kito žmogaus ausį, keliauja per tą sudėtingą vamzdelių sistemą smegenyse, per prisiminimus apie meilę arba meilės trūkumą, tada tas žmogus užregistruoja tai, ką aš pasakau, ir sako: „taip, aš suprantu“. Bet iš kur aš galiu žinoti, kad jis suprato? Juk žodžiai inertiški. Jie – tik simboliai. Jie negyvi. Didžioji mūsų patirties dalis yra neapčiuopiama. Daugumos mūsų pojūčių neįmanoma išreikšti. Tai neapsakoma. Ir vis dėlto tuo momentu, kai mes, bendraudami vienas su kitu, pajuntame ryšį ir manome, kad esame suprasti, pajuntame beveik dvasinį susiliejimą. Šis jausmas gali būti laikinas, bet, manau, vardan jo mes ir gyvename.

Kartą vienas draugas man pasakė, kad blogiausia klaida, kokią tu gali padaryti, tai manyti, jog esi gyvas, kai iš tiesų tu tik miegi gyvenimo laukiamajame... Svarbiausia tai, jog reikia suderinti racionalius savo pabudimo sugebėjimus su begalinėmis sapnų galimybėmis. Nes jeigu tu gali padaryti tai, tu gali padaryti bet ką.

O čia ir pats filmas (tik kiek prastokos kokybės):

Orange, Ubuntu ir Martinas Buberis

2008-10-04T01:51:00.010+02:00

Paprastai reklamos yra erzinantis dalykas. Yra tokių, kurias kartą ar kitą smagu pažiūrėti dėl kokių netikėtų sprendimų ar atomazgų, bet labai nedaug yra tų, kurios paliečia kažkiek giliau. Paskutinė tokia man buvo Orange (tiems, kas nežino - tai mobiliojo ryšio operatorius UK) reklaminė kompanija "I am who I am because of everyone" - "aš esu, kas esu, kiekvieno dėka" (klipas - čia). Paprasta, bet stipru... Ir nori nenori, į galvą lenda paralelės su Ubuntu.

Ubuntu - tai Pietų Afrikos zulu kalbos žodis, reiškiantis "aš esu todėl, kad tu esi". Žodis, nusakantis ne tik tradicinę Afrikos filosofiją, bet ir pačią žmogiškumo esmę. Nelsonas Mandela Ubuntu aiškina taip: "seniau, kuomet keliautojas sustodavo kažkuriame kaimelyje, jam nereikėdavo prašyti maisto ar vandens. Žmonės patys duodavo maisto, užimdavo jį. Ir tai tik vienas iš daugelio Ubuntu aspektų. Ubuntu nereiškia, kad žmonės neturi kreipti dėmesio į save, klausimas čia yra toks: Ar esi pasiruošęs daryti tai tam, kad padėtum tobulėti bendruomenei aplink save?"

Tiesa, kurią byloja visos religinės tradicijos. Tai, ką puikiai nusakė Martinas Buberis priešpastatydamas autentišką ir asmenišką dialogą "Aš - Tu" su daiktišku "Aš - Tai". Ir nors tiesa visiškai paprasta: mažiau galvoti apie save, daugiau apie kitus, stengtis daugiau duoti, o ne imti, o ir pavydžių puikių istorija pilna, pradedant Jėzum Kristum ir baigiant Motina Terese, bet visgi kažkaip tai nėra lengva ar ne? O priežastis labai paprasta. Tas kažkur giliai tūnantis ir ramybės neduodantis mūsų EGO...

O įdomiausia tai, kad kai kurios tradicijos, ypač akcentuojančios išsilaisvinimo iš Ego valdžios būtinybę (pavyzdžiui, Budizmas) ir pateikiančios krūvas įvairiausių pratimų ir metodikų, kaip tą Ego perlipti, geriau pagalvojus yra... ne kas kita, kaip to paties Ego stiprinimas :) Bet kuris kelias, orientuotas aukštyn, į išsilaisvinimą, nušvitimą, bet kuris dvasinis tobulėjimas yra juk nukreiptas visų pirmiausia į save. Uždaras ratas...

Panašu, kad Ego praradimo baimė glaudžiai susijusi su baime prarasti savo tapatumą. Galbūt būtent dėl to mums taip sunku atsiverti ir pradėti gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Turbūt bijome, kad duodami besąlygišką meilę kitiems, prarasime dalį savęs, nors man panašu, kad kaip tik priešingai - atrasime naują dalį savęs.

Sakoma, kad bene geriausia galimybė išmokti besąlygiškos meilės - tai susilaukti vaikų (gaila, tokios galimybės dar neturiu :) ). Bet ir iš išmokusių turbūt vienetai tesugeba tą jausmą perkelti iš savo vaikų į kitus žmones, o gaila... Juk dar taip neseniai, (tik trys tūkstančiai metų atgal :) ) gyvenome bene tobuloje visuomenėje, kur nebuvo individų, hierarchijų, konkurencijų, Ego, o žmonės laimingi gyveno harmonijoje su gamta...

Bet turim, ką turim. Viena vertus, galime bandyti eiti bodhisattvų keliu nušvitimo link, kad tada galėtumėm padėti žmonijai arba, kita vertus, jau dabar galime pradėti žingsnelis po žingnelio tolti nuo savojo egocentriškumo kitų žmonių link... Juk aš esu todėl, kad esi TU ir tik TAVO dėka aš esu, kas esu...

Transpersonalinė psichologija

2008-09-21T15:31:00.005+02:00

Kuomet kieno nors paklaustas apie naujai prasidėjusias studijas, atsakau, jog studijuosiu sąmonę ir transpersonalinę psichologiją, iš žmonių reakcijos suprantu, jog daugelis taip ir lieka nesupratę "su kuo tai valgoma". Jei žodis "sąmonė" dar bent jau kažką sako (nors pati sąmonės sąvoka, tiesą sakant, irgi itin komplikuota ir sunkiai apibrėžiama), tai "transpersonalinė psichologija" daugeliui skamba tarytum kokia "abrakadabra". Ir nieko nuostabaus, nes net ir žmonės su psichologiniu išsilavinimu toli gražu ne visi žino, kas tai yra, o jei ir yra girdėję, tai turbūt vargiai galėtų kažką plačiau papasakoti, jeigu nėra tuo domėjęsi. Tad pabandysiu šį paslapties šydą kiek nutraukti ir trumpai pristatyti, kas per "abrakadabra" tai yra :)

Transpersonalinė psichologija nagrinėja tuos procesus, patirtis ar įvykius, kuomet yra peržengiamas įprastinis ribotojo savojo Aš suvokimas ir pajaučiamas ryšys su didesne ir reikšmingesne realybe. Tai visų pirma apima įvairias pakitusios sąmonės būsenas (pvz, miego, meditacijos, hipnozės, psichoaktyvių medžiagų poveikio metu), mistines patirtis (kaip Maslow aprašytus viršūninius išgyvenimus (angl. peak experiences), priešmirtines patirtis (near-death experiences), susilietimą su dieviškumu, budistinę nirvaną, nušvitimą ir pan. Žodžiu, visas tas patirtis, kuomet mūsų įprastinis savojo Aš suvokimas yra peržengiamas, transcenduojamas ir susiliečiama su kiek kita, aukštesne realybe.

Nors yra sąsajų su religija, bet transpersonalinė psichologija ir religijos psichologija toli gražu nėra vienas ir tas pats. Transpersonalinė psichologija yra labiau dvasinė, kalbanti apie asmenybės augimą, transformaciją, aukščiausiojo žmogiškojo potencialo pasiekimą. Turbūt nieko keisto, kad transpersonalinės psichologijos ištakos ir siekia septintojo dešimtmečio pabaigą - aštuntojo pradžią, kuomet buvo pats hipių judėjimo pikas Amerikoje su itin populiariomis "new age" idėjomis ir narkotikais. Beje, vieni pirmųjų transpersonalinės psichologijos tyrimų ir buvo eksperimentai su narkotikų poveikiu, kol tai nebuvo uždrausta :)

Tai trumpai tiek apie transpersonalinę psichologiją. Tikiuosi, bent kažkiek miglotumą prasklaidžiau, bet, kita vertus, tai gana plati ir komplikuota mokslo sritis. Iš gamtos mokslų perspektyvos į tai, kaip ir į visą kitą, ko negalima pačiupinėti ir tiesiogiai išmatuoti, žiūrima kiek skeptiškai, bet, kad kažkokia aukštesnė realybė, peržengianti kasdienio mūsų suvokimo ribas, egzistuoja, tai yra faktas. Ir turbūt kiekvienas iš mūsų vienaip ar kitaip su tuo esame susidūrę savo gyvenime. Todėl, mano galva, yra labai svarbu neapsiriboti biologiniu suvokimu ir biheivioristų ir kognityvistų brukama žmogaus - mašinos ideologija, o pažiūrėti truputėlį plačiau ir pabandyti suvokti, kiek iš tikrųjų mes galime augti viduje ir įprasminti savo egzistenciją tiek savo paties, tiek ir visos žmonijos ar visatos kontekste...

Šiaurės kryptimi

2008-09-05T17:04:00.009+02:00

Praėjusį savaitgalį apturėjau kelionę į Škotiją, Loch Ness'o apylinkes. Sugalvojau visai netikėtai, tiesiog vieną dieną toptelėjo į galvą mintis, įdomumo dėlei užmečiau akį internete, radau labai pigius bilietus ir daug negalvodamas nusipirkau. Nuo pat pradžių jaučiau, kad kažkas laukia ypatingo ir kad turiu keliauti vienas... O kelionės prasmė paaiškėjo dar pačioje jos pradžioje. Jau prieš kurį laiką pastebėjau, kad pastaraisiais gyvenimo metais vyrauja kažkokia labai įdomi tendencija - visas kažkiek didesnes keliones seka permainos mano gyvenime. Turėjau dar vieną progą tuo įsitikinti...

Taigi, prieš pat išvažiavimą, po darbo grįžęs susidėti daiktų ir palįsti po dušu, namuose manęs radau laukiantį laišką. Iš vienintelio universiteto, į kurį aplikavau. Kad mane priima magistrantūros studijoms :) Tai va, jei viskas tvarkoje, nuo dar kitos savaitės pradedu Consciousness and Transpersonal Psychology magistro studijas Liverpool John Moores universitete, kurio rektoriumi, beje, neseniai buvo išrinktas legendinis grupės Queen gitaristas Brian May, pernai apsigynęs prieš 30 metų pradėtą rašyti daktaro disertaciją astrofizikos srityje.

Tad kelionė ir buvo tarsi mažas atokvėpis pasibuvimui su savimi prieš artėjančias permainas gyvenime. O Loch Nessą aplankyti norėjau jau seniai, turbūt dar nuo tų paauglystės laikų, kuomet pirmąkart išgirdau apie ežere gyvenančią pabaisą :) Pačios Nesės, deja, išvysti neteko, bet pats ežeras ir jo apylinkės tikrai vertos dėmesio. Pagal tūrį didžiausias Jungtinės ežeras yra įsispraudęs tarp kelių šimtų metrų aukštumo kalvų. Loch Nessas yra gana siauras, bet pakankamai ilgas (37 km) ir gilus (giliausia vieta - 230 m). Toks tipiškas škotiškas lochas :) (taip vietos galų kalba yra vadinamas ežeras).

Ežero krantai labai statūs ir tankiai apaugę medžiais ir krūmais, tad pasivaikštinėti pakrantėmis ar pabraidyti neteko, o Loch Nessu daugiau pasigrožėti teko iš atstumo. Bet vaizdai ir taip buvo pakankamai įspūdingi, neskaitant vienos dienos, kuomet pratisai pliaupė lietus ir viską gaubė tirštai erdvę persmelkiantis rūkas. Bet keliavimas per lietų irgi turi savo žavesio :) Ypač kai visą dieną prakeliauji be jokių civilizacijos žymių, vakare pasiektame pirmajame civilizacijos taške - mažas miestelyje - tėra vienintelis veikiantis restoranas itin prabangiame viešbutyje, ir tu, visas šlapias ir purvinas it koks bomžas, apturi karališką vakarienę :)

Bet pati kelionė, nors ir buvo gana nelengva, bet puiki. Loch Nesso didybė, kalnus supantys debesys, naktis palapinėje, besiklausant šalia pliaupiančio lietaus, ir tas vėl ryšio pajautimas su gamta, kurios mums taip trūksta mažose dėžutėse betono džiunglėse... Laikas pabūti su savimi ir pasiruošti artėjančiam naujam ir dar įdomesniam gyvenimo etapui. Neužilgo vėl teks pajudėti šiaurės kryptimi, tik dabar jau šiek tiek arčiau.

Pabaigai - keletas kelionės vaizdų (galerija - čia).

Pėsčiųjų turizmas

2008-08-27T01:18:00.002+02:00

Panašu, kad pastaruoju metu kuo toliau, tuo labiau pradedu užsikrėsti pėsčiųjų turizmu (gaila, bet nesugalvoju geresnio atitikmens angliškai sąvokai hiking). O prasidėjo viskas praėjusiais metais. Iš pradžių pavasarį kelių dienų žygis pėsčiomis Ispanijos pietuose, paskui mėnesis su virš rudenį Ispanijos šiaurėje, o šiemet visa tai persikėlė į Didžiąją Britaniją.

Ir nors kelionės kol kas tebuvo trys, bet įspūdžiai tikrai nenustelbiami... Begalinė žydra jūra... Žaliuojančios kalvos... Baltos į jūrą smingančios uolos... Milijonus metų skaičiuojantys ir dinozaurus menantys krantai... Nakvynė po žvaigždėtu dangum ir jūroje nusidriekęs Mėnulio kelias... Jūros dugnas, atsivėręs atoslūgio metu ir ankstyvą rytą po jį šuoliuojantis raitelis... Iš jūros gilumos į krantą atplaukę ruoniai... Tai, ko žodžiais turbūt neįmanoma perteikti ir ką gali pajusti tik būdamas ten ir tada...

Galiu tik pasidalinti kai kuriais vaizdais iš mūsų kelionių po Dover, Bournemouth ir Weymouth apylinkes.

Po poros dienų manęs laukia dar viena kelionė. Tik šįsyk viskas bus kiek kitaip... Ne pietų Anglija, o šiaurės Škotija... Ne jūra ir uolos, o ežerai ir kalnai... Ne dvi dienos ir viena naktis, o keturios dienos ir trys naktys... Ir ne keturiese, tryse ar dviese kaip iki šiol, o keliausiu vienas pats...

Ir jaučiu, kad laukia kažkas įdomaus. Ir turbūt ne tiek fizine, bet dvasine prasme... Apskritai, mano gyvenime dabar toks gana įdomus laikotarpis dvasinėje plotmėje. Kartais tiesiog vienu metu sukrinta keletas įvykių: kažkoks laiku ir vietoje sutiktas žmogus, teisingu metu perskaityta knyga ar išgirsta daina, ar tiesiog į galvą toptelėjusi išganinga mintis ir staiga viduje pasidaro aišku, šviesu ir ramu, o gyvenimas įgauna visai kita pagreitį... Kažką būtent tokio ir išgyvenu pastaruoju metu ir jaučiu, kad ir ši kelionė mano gyvenime atsirado neatsitiktinai...

Na bet apie tai papasakosiu grįžęs :)

Griuvėsiai

2008-08-18T21:53:00.006+02:00

Nežinau kodėl, bet kažkaip mane nuo seno traukia apleisti pastatai. Dar vaikystėje, pamenu, su draugu mėgdavome landžioti po visokius apgriuvusius namus ir ieškoti kokių nors įdomių dalykėlių, o paskui iš rastų nuotrupų - nuotraukos, bylos ar šiaip kokio raštelio - bandydavome (at)kurti istorijas, kurios kadaise ten vyko...

Ir nors dabar dažnai po griuvėsius palandžioti nebetenka, neseniai turėjau puikią galimybę prisiminti senas dienas :) Pačiame Panevėžio centre stūgso apleistas didžiulis buvusio konservų fabriko pastatas, į kurį netikėtai užklydau ir, kadangi po ranka turėjau fotoaparatą, užfiksavau keletą kadrų, kuriais ir norėčiau pasidalinti.

Atostogos

2008-07-21T16:54:00.003+02:00

Savaitės pabaigoje išeinu atostogų. Tiesa, atostoginiu ritmu gyvenu jau porą mėnesių, kadangi dirbu dabar mažiau nei ilsiuosi :) Na, bet nepaisant visko, dabar turėsiu normalias atostogas ir kaip padorus emigrantas grįšiu į Tėvynę.

Taigi, oficiali informacija tokia: liepos 26 - rugpjūčio 10 esu Lietuvоje, daugiausia turbūt kažkur tarp Vilniaus ir Panevėžio :) Telefono numeris tas pats.

Iki susimatymų! ;)

Homo... fobija ar filija?

2008-07-07T14:32:00.009+02:00

Praėjusį šeštadienį Londone teko išvysti gana įdomų reginį - gėjų paradą. Pamatytas vaizdas sukėlė dviprasmišką reakciją ir mintis... Viena vertus, reginys gan smagus ir tikrai įdomu tai pažiūrėti, bet kita medalio pusė...

Save laikau tolerantišku žmogumi ir tikrai nieko neturiu prieš kitos kilmės, įsitikinimų ar potraukių žmones. Kiekvienas turime savo kelią ir savo misiją, kuo daugiau skirtingesnių žmonių, tuo pasauliui tik geriau. Taigi, iš principo prieš gėjus neturiu nieko prieš. Visuomenė turi gerbti jų pasirinkimą ir neturime teisės diskriminuoti jų todėl, kad jie yra kitokie. Bet kitas klausimas - ar reikia tai skatinti?

Oficialiai gėjų paradai yra skirti homofobijos mažinimui ir iš principo tai nėra blogai: žiūrovai turi smagų reginį, gėjai - pasibūti vieni su kitais, pasijausti ne tik mažumos, bet ir kažkokio didesnio vieneto dalimi. Esminis dalykas, kas man užkliuvo, tai pagrindinė komunikuojama žinutė: "Proud to be gay!" Bet ar tikrai yra ko didžiuotis?

Būdamas pusiau psichologu, aš mėgstu stebėti žmones. Emocijas, jausmus, įstrigusius jų veiduose. Kartais užtenka vien pažvelgti į žmogų ir tu kone gali perskaityti jo gyvenimo istoriją, užrašytą veide. Stebėjau žmonių veidus ir šįkart margaspalvėje minioje. Dalis jų buvo paslėpta po storu grimo ar makiažo sluoksniu, dalis po kaukėmis, bet beveik visi jie bylojo tą patį... Kažkokią asmenybės dezintegraciją, galbūt pėdsakus traumų, gautų vaikystėje, kažkokius vidinius konfliktus, taip ir nesurastą savo tapatybę...

Gink Dieve, aš tikrai nenoriu generalizuoti ir užklijuoti tokias etiketes visiems homoseksualių pakraipų žmonėms, tiesiog tai buvo tai, ką aš mačiau visoje toje minioje. Aš mačiau viduje nelaimingus žmones, kurių pagrindinis tikslas, rodos, buvo ne bandymas mažinti homofobiją visuomenėje, o mėginimas įtikinti pačius save, kad galbūt tai, ką jie daro, nėra jau taip blogai... Bandymas numalšinti nepasitikėjimo ir kaltės jausmą savyje... Ypač žiauriai atrodė procesijoje dalyvavę žmonės invalidų vežimėliuose, dalis kurių buvo dar ir su akivaizdžiai matomais psichiniais sutrikimais ir nežinia, ar apskritai jie suvokė, kas su jais vyksta...

Žiūrint į visus tuos žmones, galvoje nusmelkė mintis, jog visgi panašu, kad homoseksualizmas nėra Gamtos ar Dievo plano dalis, tai daugiau pasėkmė nei priežastis... Be abejo, visuomenė turi priimti gėjus ir gerbti jų pasirinkimą, bet skatinti homoseksualizmo kaip reiškinio turbūt visgi nederėtų...

Pabaigai - keletas vaizdų iš gėjų parado (daugiau nuotraukų galite išvysti čia)

Jūros žvaigždė

2008-07-03T00:06:00.004+02:00

Kartą ėjo senis pajūriu ir pamatė vaiką, kažką mėtantį jūrą. Priėjęs arčiau jis paklausė vaiko: "Ką tu čia darai?"

Berniukas atsakė: "Metu jūros žvaigždes atgal į vandenyną. Dabar atoslūgis, saulė aukštai, jei jų nesugrąžinsiu į jūrą, jos žus."

"Vaike", - šyptelėjo senis, - "Negi tu nežinai, kad pajūrys tęsiasi mylių mylias ir pakrantėje yra tūkstančiai tokių jūros žvaigždžių. Tu juk nieko negali pakeisti."

Berniukas paėmė dar vieną jūros žvaigždę, įmetė ją jūrą ir tarė: "Bet jai aš galiu pakeisti viską."

Londonas

2008-06-27T01:41:00.001+02:00

Prabėgus daugiau nei pusmečiui nuo mano emigracijos pradžios, noriu pasidalinti keliais savo pastebėjimais apie gyvenimo Londone ypatumus.

Turbūt pati pirma reakcija atvykus į Londoną yra šokas. Tu tarsi svieste įsviečiamas į kunkuliuojantį šurmulį, kuriame išnyksta bet kokios ribos tarp skirtingų rasių, kultūrų, tautų, netgi lyčių. Apskritai ribų čia nėra beveik jokių. Nežinau, kaip reikia atrodyti, kad į tave kažkas atkreiptų dėmesį. Gali stūgauti kiek tik balso stygos ištraukia Trafalgaro aikštės vidury ar bėgioti nuogas Oksfordo gatve pirmyn atgal ir tai klausimas, ar kažkas tavimi labai susidomės :)

Bet laisvė ir multikultūriškumas, be abejo, dalykai tikrai nėra blogi. Na, bet jau man tai kur kas įdomiau viešajame transporte šalia savęs matyti auksinėm grandinėm apsikarsčiusi juoduką, nuo galvos iki kojų apsimuturiavusią musulmonę, nedrąsiai į visas puses besižvalgantį siauraakį azijietį ar kokią pavėpusią jauną anglę su krūva maišelių iš nesibaigiančių "sale'ų" nei tuntą piktai rūškanų lietuviškų bobučių veidų :)

O jei truputėlį rimčiau, tai vienas iš keisčiausių fenomenų čia - laiko tėkmė. Laikas kažkaip Londone bėga žvėriškai greitai. Savaitė prabėga kaip pora dienų, mėnuo kaip savaitė... Tiesiog atrodo, jog esi kažkokioje nesibaigiančioje tėkmėje, kuri žaibišku greičiu tave neša ir nespėsi atsipūsti, o gyvenimas taip ir pralėks. Jausmai, vidinės būsenos keičiasi taip pat beprotišku tempu, per dieną gali išgyventi kelis pakilimus iki didžiausios ekstazės ir nukritimus iki giliausios depresijos. Viskas atrodo taip laikina, reliatyvu ir trapu...

Žmonės jaučiasi pakankamai vieniši ir atsiradus mažiausiai galimybei, bent kažkiek artimesnei sielai, iš paskutiniųjų griebia, stveriasi to vargano šiaudo, kuris neišlaikęs ekspektacijų svorio tuoj pat lūžta, ir greitai atėjusį džiaugsmą keičia dar greičiau ateinantis nusivylimas... Daugybė žmonių taip ir įstringa šiame velnišku greičiu besisukančiame samsaros rate...

Bet kuriuo atveju, Londonas - ypatinga vieta ir esu dėkingas likimui, kad galiu patirti visa tai. Tik žinau, kad likti gyventi čia tikrai nenorėčiau, nes tada turbūt taip ir likčiau nesupratęs, kur tas mano gyvenimas prabėgo...

Camino de Santiago prisimenant

2008-06-21T17:12:00.006+02:00

Jau kurį laiką galvojau pasidalinti kai kuriomis mintimis apie savo patirtį Santjago kelyje, bet taip vis ir neprisiruošiau to padaryti :) Ir nutiko taip, kad gan netikėtai sau pačiam daviau interviu Jungtinėje Karalystėje leidžiamam lietuviškam savaitraščiui "Infozona" ta tema. Straipsnis su mano įspūdžiais iš Camino de Santiago žemiau. Minčių, susijusių su Santjago keliu, mano galvoje yra tikrai daug, tad labai tikiuosi pagvildenti dar šią temą vėlesniuose savo "postuose".

SANTJAGO KELIAS ATVEDĖ Į LONDONĄ

Turbūt mažai yra žmonių kuriems nepatiktų keliauti, ypač šiais laikais, kai įmanoma aplankyti vos ne kiekvieną pasaulio kampelį. Tačiau, matyt, nedaugelis pasirinktų tokią kelionę, kai vietoj patogios lovos viešbutyje net nebūtų aišku, ar išvis pavyks nakvynę gauti, o prieš akis lauktų 800 km kelio pėsčiomis.

Noras pasikeisti

Tadas Stumbrys (28) į piligriminį Šv. Jokūbo kelią (isp. „Camino de Santiago“) išsiruošė netikėtai, nors apie jį žinojo gana seniai. Pajutęs, kad gyvenime reikalingos permainos, Tadas paliko darbą Lietuvoje ir iškeliavo į Ispaniją. Jis norėjo pabūti su savimi ir susidėlioti tolimesnius planus. „Apsisprendžiau labai greitai ir lengvai, ir tik jau būdamas oro uoste pajutau nerimą – visgi pirmą kartą vykau kažkur vienas ir ne kelioms dienoms ar savaitei, o daugiau nei mėnesiui“, - prisimena jis.

Tado kelionė prasidėjo bulių kautynėmis garsiame Pamplonos mieste Ispanijos šiaurėje ir visą 700 km kelią iki pagrindinio piligrimų tikslo – Santjago de Kompostelos – vaikinas buvo pasiryžęs nueiti pėsčiomis. Pirmieji sunkumai laukė tik atvykus, kai per valandą be žemėlapio reikėjo surasti specialius piligrimų nakvynės namus, vadinamus „albergue“, nes šie užsidarydavo 22 valandą. „Suradau nakvynės namus likus 10 minučių iki uždarymo, tačiau mano džiaugsmą greitai pakeitė nusivylimas, nes vietų ten nebebuvo. Tiesa, nakvoti gatvėje neteko, man parodė pensioną ir jau ryte pasiėmęs specialų pasą ir išsiruošęs į kelionę tapau piligrimu“, – pasakojo pašnekovas. Pasas yra reikalingas visiems piligrimams, tai jų - „tapatybės liudijimas“, ant kurio kiekviename „albergue“ dedami antspaudai, taip pažymint visą nueitą kelią ir įrodant, kad piligrimas jį sąžiningai nuėjo.

Kelyje Tadui teko nakvoti įvariuosiuose nakvynės namuose, kuriuose miegodavo nuo kelių žmonių iki keliasdešimties ar dar daugiau. Dalis jų buvo mokami, dalis veikdavo aukos principu. Didžiausią įspūdį Tadui paliko nakvynės namai įsikūrę mažoje tūkstančio metų senumo tamplierių bažnytėlėje, kur nebuvo nei elektros, nei karšto vandens.

„Namų prižiūrėtojas senukas, ne tik suteikė pastogę ir rūpinosi mumis, bet ir atliko specialų ritualą pagal krikščionišką tradiciją – nuplovė mums kojas prieš vakarienę, tuo parodydamas pagarbą savo svečiams. Tačiau piligrimas tuo ir skiriasi nuo turisto, kad jis nieko nereikalauja ir pasitenkina tuo, kas yra duodama, todėl kiekvieno „albergue“ patirtis vertinga“, - įdomią patirtį prisimena pašnekovas.

Kelyje – vienas

Tadas keliavo populiariu piligriminėms kelionėms metų laiku – rugpjūtį ir rugsėjį, kai šiuo keliu traukia tūkstančiai žmonių. Jis ėjo vienas, bet nesijautė vienišas, nes kelyje teko sutikti įvairiausių piligrimų iš viso pasaulio. Tado nuomone, geriausią šį kelią eiti vienam, o ne su draugija. „Taip gali išlaikyti savo tempą – nieko nestabdavai ar neskubini, o vienišas tikrai nesijauti. Per visą kelią buvo tik porą atkarpų, kur nesutikau nė vieno žmogaus. Be to, tarp piligrimų užsimezga bendrumo jausmas, nes visi keliauja tuo pačiu keliu, turi tą patį tikslą, tad jautiesi būdamas bendraminčių gretose. O svarbiausia tai, kad dauguma žmonių keliauja ne dėl religinių sumetimų, o norėdami pabūti su savimi ir išspręsti gyvenimo dilemas. Toks buvo ir mano tikslas“, - teigė pašnekovas.

Pasijuto išsivalęs

Kelias pakeitė Tado požiūrį į piligrimystę apskritai. „Jei anksčiau žodis „piligrimas“ man asocijavosi daugiau su kažkokiu religiniu fanatizmu, kelyje į tai pradėjau žvelgti visai kitaip. Piligrimas – tai ieškantis žmogus, turintis tikslą ir nepaisydamas visų sunkumų kantriai žingsnis po žingsnio besistumiantis pirmyn“.

Tadas teigia, kad gyvenimo kelyje paprastumas ir ilgas buvimas gamtoje puikiai padeda atgauti vidinę pusiausvyrą. Kiekviena diena prasidėdavo vienodai: anksti ryte jis išsiruošdavo į kelią ir iki pietų, porą kartų trumpai stabtelėdamas pailsėti, nueidavo apie 25 km. „Galima nueiti ir kur kas daugiau, buvau sutikęs porą sportiškų piligrimų, kurie per dieną bandė nueiti po 50 km, tačiau jau po poros tokių dienų negalėjo net pajudėti. Tada iškyla klausimas: ko tu nori iš kelio? Mes ir taip gyvename bėgime, nuolatiniame strese, todėl toks paprastas gyvenimo ritmas kaip tik ir atneša ramybę. Pradedi pastebėti dalykus, į kuriuos nekreipdavai dėmesio, džiaugiesi smulkmenomis ir kelias tau suteikia naują pažinimą. Viduramžiais žmonės eidavo piligriminiu keliu, norėdami gauti nuodėmių atleidimą ir įdomu, kad tai iš tikrųjų veikia – praėjęs šį kelią, aš pasijutau išsivalęs ir tapęs geresniu žmogumi.“

Kas tas „Camino de Santiago“?

Šis piligriminis kelias per savo tūkstantmetį egzistavimą niekada neprarado reikšmės ir populiarumo. Kelio tikslas – Santjago de Kompostela miestas, kur katedroje saugomi Šv. Jokūbo palaikai. Kelias yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, ir yra vienas iš trijų žymiausių piligriminių kelių, kuriais eidavo tikintieji, norintys išpirkti savo nuodėmes. Kiti du keliai vedė į Romą prie Šv. Petro kapo (Via Francigena) ir į Jeruzalę.

Nors teigiama, kad kiekvienas kelias, vedantis į Santjago de Kompostelos miestą, yra piligriminis, tačiau pats populiariausias yra „Camino Frances“, prasidedantis Prancūzijoje esančiame Saint-Jean-Pied-de-Porto miestelyje ir besitęsiantis 800 km per beveik visą Ispaniją. Jokūbo kelias turi savo simbolį, kurį nešasi kiekvienas pilgrimas – tai moliusko kriauklė. Šiuo simboliu yra žymima viskas, kas susiję su keliu.

Kelio prasmė suvokiama jo pabaigoje

Šiandien Santjago keliu traukia tūkstančiai žmonių. Kai kurie važiuoja dviračiais, kiti net joja arkliais, tačiau dauguma keliauja pėsčiomis. Kiekvienas pasirenka šį kelią turėdamas skirtingą tikslą, tačiau, be abejonės, visi išsineša nepakartojamą patirtį.

Todėl apie šio kelio patirtį dažnai sakoma, kad yra „camino“ (isp. kelias), kuriuo tu eini, ir „camino“, kurį išgyveni viduje. O išgyventi „camino“ viduje yra daug sudėtingiau nei jį nueiti, nes patirti išgyvenimai žmonėms dažnai atveria kitą gyvenimo perspektyvą. Kaip teigė Tadas, kelio prasmė suvokiama jo pabaigoje. „Pasiekęs Santjago de Kompostelą, stiprių išgyvenimų nepajutau, bet turbūt todėl, kad jau anksčiau žinojau, jog tai nėra mano „camino“ pabaiga – buvau apsisprendęs pratęsti kelionę dar 100 km iki vandenyno. Ir tik Finisterre miestelyje, kuomet vakare, kartu su kitais piligrimais, palydėję saulę ant vandenyno kranto sukūrėme laužą ir simboliškai sudeginome kai kuriuos drabužius, suvokiau, kad tai yra mano kelio ir mano piligrimystės pabaiga. O įdomiausia tai, kad visus atsakymus į klausimus, kurių ieškojau kelyje, jau žinojau kelionės pradžioje, kelias tik padėjo tuo įsitikinti“, - šyptelėjo pašnekovas. Tačiau Tadas nesigailėjo, kad teks sugrįžti į realų pasaulį, nes jau pusiaukelėje suvokė, kokių pokyčių nori savo gyvenime. Todėl jau Ispanijoje jis nusipirko bilietą į Londoną į vieną pusę. Jis suprato, kad ir po „camino“ yra kitų, naujų kelių tik jau tikrame gyvenime, į kurį jis išmoko pažvelgti kitaip.

Augustina Jaudegytė, "Infozona"

Trečioji stadija

2008-05-31T11:38:00.006+02:00

Kadaise man giliai įstrigo vieno autoriaus mintis: "žinojimas išlaisvina žmogų, bet padaro jį nelaimingu". Ir iš tikrųjų, tame visame yra kažkas demoniško. Kartą nusiskynus vaisių nuo pažinimo medžio ir jo paragavus, egzistencinio nerimo sėkla pasėjama tavo širdyje, kurios nebeišrausi, o ji vis kerosis ir kerosis...

Kartais aš tikrai pavydžiu daugeliui žmonių, gyvenančių tokioje buitinių rūpesčių erdvėje su paprastais vargais ir džiaugsmais, ir nekvaršinančių sau galvos kokiais tai idiotiškais klausimais, kaipo "kas aš esu?", "kokia mano egzistencijos prasmė?", "kas yra Dievas?" ar panašiais marazmais. Kam to reikia? Turiu pinigų, turiu draugų, galiu pasitūsint ir gyvenimas nuostabus! Take it easy, enjoy your life!

Ir tikrai, po velnių, jie yra daug laimingesni už mane. Ir už Tave :) Ir kas iš to, kad aš žinau, jog laimė tai state of mind?.. Nuo to laimingesnis tikrai netampu, nes jungiklis jau senai pradingo išsikerojusiose egzistencinio nerimo džiunglėse... Ir tada pažvelgi į galybę žmonių, gyvenančių savo primityviuose pasaulėliuose, su banaliomis vertybėlėmis ir juokingomis problemėlėmis, bet kartu ir su tokiu vaikišku naivumu ir nuoširdumu, ir pagalvoji, o gal tai ir yra teisingas kelias, gal būtent jie ir gyvena iš tikrųjų, o tu čia su savo egzistenciniais klausimais iš tikrųjų хуйнёй занимаешься?..

Kaip bebūtų, vieną dalyką žinau tikrai. Kartą pasinėrus į egzistencinius klausimus, į ankstesnę stadiją nebegrįši... Kažkas tarsi persijungia tavo viduje ir pradeda nebeduoti ramybės. Taip, kažkuriam laikui nuo to gali pabėgti, užsimiršti, bet laikas nuo laiko klausimai grįžta ir toliau tave terorizuoja... Tad kam to reikia? Velniop egzistencionalizmą, užleiskim kelią hedonizmui, tegyvuoja Dionisas! Na ir kas, kad turėsim primityvią visuomenę, bet bent jau ji bus laiminga...

Ir visai netikėtai prieš keletą dienų į galvą šovė mintis. O gal... yra ir trečia stadija, kuomet egzistenciniai klausimai išsisprendžia ir tu patiri tikrą gyvenimo pilnatvę? Gal tai ir yra egzistencijos tikslas, o ieškojimų ir kančių stadija tėra pratybų laukas tave užgrūdinti? Gal visgi yra viltis?

Kryptis - pietų vakarai

2008-05-07T21:36:00.015+02:00

Praėjusį savaitgalį pagaliau pavyko įgyvendinti jau senokai puoselėtus planus - išsinuomoti mašiną ir keletui dienų išlėkti pasižvalgyti po Anglijos apylinkes.

Kryptis - pietų vakarai, Kornvalio ir Devono grafysčių link, 3 dienos ir 1300 km. Kelionės maršrutas žemiau.

Pastebėjau, kad bent jau pastaraisiais metais kelionės kokiu tai mistišku ryšiu yra susijusius su vienomis ar kitomis permainomis mano gyvenime. Tarytum koks simboliškas tranzitinis periodas, padedantis pereiti iš vienų aplinkybių gyvenime į kitas. Ne išimtis ir dabar. Šįkart po kelionės seka permainos mano darbinėje veikloje. Coffee & Sandwiches pakeis Research & Development. Žingsnis į priekį :)

Taigi, kelionė. Trys dienos, trejopi skirtingi vaizdai...

Pirmoji diena - Akmeninių artefaktų didybė. Įstabūs penkis tūkstančius metų skaičiuojantys akmeniniai paminklai Avebury'je ir Stonehenge. Kokia jų prasmė ir paskirtis? Kam dar visai necivilizuotam Neolito žmogui, tik pradedančiam sėslųjį gyvenimą, iš medžiotojo po truputį tampančiam žemdirbiu, reikėjo leisti milijonus (!) valandų pilant dirbtinę 40 metrų aukščio kalvą Silbury Hille ar kelis šimtus kilometrų tempti tonas sverančius akmenis ir iš jų kurti gigantiškas akmenines apskritimo formos konstrukcijas?

Be abejo, klausimų daug daugiau nei atsakymų, kurių panašu, greitai ir neturėsim. Kiek teko prieš kelionę domėtis įvairiausiomis hipotezėmis, nė vienos bent kažkiek įtikinančios taip ir nepavyko rasti. Ar galėtumėte patikėti, kad virš dvidešimt milijonų darbo valandų (tiek dabartiniais paskaičiavimais yra vertinami Stonehenge'ui pastatyti reikalingi anuometiniai resursai) buvo praleista, kad pastatyti observatoriją, idant būtų galima kažkiek tiksliau prognozuoti pradedančiai žemdirbystei svarbius orus? Bent jau man tai mažų mažiausia juokinga. O tai, beje, ir yra pagrindinė dabartinė mokslinė hipotezė...

Antroji diena - Kur baigiasi žemė ir prasideda jūra. Į didžiules akmenines uolas dūžtančios jūros vandenyno bangos... Vaizdas, kurį pamačius visada suvirpa širdis, o į galvą įlenda įkyri mintis - kodėl aš vis dar negyvenu prie jūros? O ypač prie vandenyno kranto, kur potvynius keičia atoslūgiai ir tu gali vaikščioti ten, kur ką tik tyvuliavo didžiuliai vandens klodai... Pirmą sykį gyvenime teko pasivaikščioti vandenyno pakrante atoslūgio metu, kažkas tikrai nerealaus. Pagrindinę dienos dalį praleidome tolimiausiame mūsų maršruto, o ir visos Anglijos vakariniame taške - Land's End'e. Nuostabi vieta.

Trečioji diena - Legendų pėdsakais. Taip jau nutiko, kad likimas gan netikėtai atvedė į dar vieną ypatingą vietą, kurios pradiniuose kelionės planuose neturėjome. Tiesiog nakvynę gavome Tintagelyje, kuris, pasirodo, laikomas legendinio Karaliaus Artūro gimtine. Nuostabios apylinkės, tryliktą amžių skaičiuojanti bažnytėlė su senomis kapinaitėmis, viduramžių pilies liekanos, žali kriokliai, urvai vandenyno pakrantėje ir viską persmelkiantis rytinis rūkas... Užburianti atmosfera, kurioje ne tik supranti, kaip gimsta legendos, bet ir pats pasijunti jų dalimi...

Reziumuojant, tikrai puiki kelionė, nepaisant gan trumpo laiko, iš kurio didelė dalis dar buvo praleista mašinoje. Bet pavasariškai - vasariški orai už lango sako, kad artimiausiu metu tokių kelionių tikrai bus daugiau. O be Londono ir pietvakarinės dalies Anglijoje dar daug ką yra pažiūrėti. O dar Škotija, Velsas ar Airija su Šiaurės Airija... Panašu, kad vasara nusimato įdomi :)

Pabaigai - keletas kelionės vaizdų (daugiau nuotraukų čia)

Šio jau 5000 metų stovinčio objekto paskirties nežino niekas

Pirmasis vaizdas į jūrą - žvejų miestelyje pavadinimu Beer :)

Prieš kelias valandas čia buvo jūra, po kelių valandų ji čia vėl sugrįš

Mėnulio ežeras

Jūra ir kalnai - kažkas šiame derinyje tikrai yra magiška

Čia baigiasi žemė. Bent jau anglams (Land's End)

Pasak legendos, čia gimė garsusis Karalius Artūras

O kažkur čia urvuose viešpatavo burtininkas Merlinas

Materija ar gyvybė?

2008-04-04T13:25:00.007+02:00

Interneto platybėse radau įdomius pasamprotavimus apie tai, kas yra materija, kas yra gyvybė ir kas esame mes. Kadangi tai labai artima ir mano paties pasaulėžiūrai, su malonumu savo "radybomis" pasidalinu :)

Chris Butler. Kas tu esi - materija ar gyvybė?

Gero skaitymo! Jo nėra labai mažai, bet verta ;)

Šiuolaikinis genocidas

2008-03-19T18:26:00.006+01:00

Atrodo, gyvename XXI amžiuje, sekuliarioje visuomenėje, kur deklaruojama aukščiausia vertybė - pagarba individo laisvei, įsitikinimams, savo nuomonės ir požiūrio išsakymui, tolerantiškumas net ir tokiems dalykams, kaip gėjų šeimos sukūrimui ar kai kurių narkotikų įteisinimui. Nepaisant to, pasaulyje vis dar vyksta reiškiniai, nenusileidžiantys nacių vykdytam žydų tautos genocidui.

Nors politika tai turbūt viena tų temų, apie ką mažiausiai norėčiau savo blog'e kalbėti, kai kurie pastarųjų dienų įvykiai neleidžia man likti abejingu. Pasaulyje akivaizdžiai vykdomas genocidas, bet visi tie, kurie gali kažką pakeisti, ar tai būtų Jungtinės Tautos, ar didžiųjų valstybių vadovai, tyli. Nes bijo. Pastaruoju metu labiausiai augančios ir progresuojančios ekonominės jėgos, kurią šiuo metu sudaro kas penktas mūsų planetos gyventojas.

Be abejo, kalbu apie Kiniją ir pastaruoju metu vykstančius įvykius Tibete. Tiesą sakant, šiame rytų fronte seniai nieko naujo. Tibeto okupacija ir genocidas tęsiasi jau daugiau nei penkiasdešimtmetį. Manote, komunizmas žlugo su Sovietų Sąjunga? Nieko panašaus. Ir toli gražu ne apie besigaluojantį su mirtimi Fidelį Castro eina kalba. Net ir daugiau kaip trisdešimtmečiui praėjus nuo Mao Zedongo mirties, jo pasėta velnio sėkla išlieka gaji. Kinija tebealsuoja raudonuoju ritmu, kaip milžiniškas slibinas išdegindama aplink save visa tai, kas yra brangiausia - kultūrą, religiją, tradicijas...

Tibetas - išskirtinė šalis. Ir toli gražu ne dėl to, kad tai "Pasaulio stogas" - aukščiausia šalis visoje mūsų planetoje (vidutinis aukštis čia siekia beveik 5 kilometrus). Turbūt tai vienintelė kultūra, kur visas dėmesys, resursai ir lėšos buvo skiriamos ne išorinio pasaulio užkariavimui, o vidinio supratimui. Vienintelė civilizacija, kurią į priekį vedė ne konkurencijos ir pranašumo siekimas, o harmonija su savimi ir tais, kurie yra šalia. Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad tai - mūsų pasaulio dvasinis centras.

Beje, rusų mokslininkas oftalmologas Ernstas Muldašovas (Эрнст Мулдашев), tyręs įvairių rasių akių formos skirtumus, nustatė, kad vidutinės akys yra būtent Tibete, o kuo toliau nuo jo, tuo laipsniškai labiau akių forma pradeda tolti vidurkio. Remdamasis tyrimais, jis padarė išvadą, kad žmonija ir yra kilusi iš Tibeto ir nubraižė migracijos žemėlapį, kokiais keliais mūsų protėviai pasklido po pasaulį (kam įdomu, galiu labai parekomenduoti perskaityti jo knygą "От кого мы произошли?", įdomių dalykų galima rasti ir tolimesnėje jo knygų serijoje "В поисках Города Богов").

Gal kiek nuklydau nuo temos, bet tiesiog noriu pabrėžti Tibeto svarbą. Ir galbūt labiau potencialią, nes, manau, mūsų vakarietiškoji civilizacija pilnos svarbos dar nesuvokia. Aš, beje, irgi :) Na, bet grįžkime prie realios situacijos.

Iki pat XX amžiaus vidurio Tibetas sėkmingai laviravo politinių intrigų verpetuose. Nepaisant to, kad šalis buvo patekusi tiek Kinijos, tiek Mongolijos, tiek ir Britanijos imperijų įtakos zonose, tai, ką tibetiečiai turėjo svarbiausia - kultūrą ir religiją - visada išsaugodavo. Kol galų gale Kinijoje į valdžią atėjo komunistai su didžiuoju Mao Zedongu priešakyje ir nusprendė, kad pagaliau vargšę Tibeto tautą reikia... išlaisvinti ir iš klystkelių sugrąžinti į tikrųjų vertybių kelią...

Ir šeštajame dešimtmetyje išlaisvinimas prasidėjo. Į visiškai nekaringą Tibetą įžengė daugiatūkstantinė okupantų kariuomenė, naikindama viską savo kelyje. Buvo išgriauta ir sudeginta 6000 vienuolynų - pagrindinių tibetiečių kultūros, mokslo ir religijos centrų su gausiausiomis bibliotekomis, penktadalis tautos (virš milijono) išžudyta. Dėjosi iš tiesų žiaurūs dalykai. Moterys buvo prievartaujamos, vienuoliai verčiami išduoti savo tikėjimą, o nesutinkantys žudomi.

Panašus likimas laukė ir Dalai Lamos - dvasinio, o tuo pačiu, ir politinio tibetiečių lyderio, bet jis laiku sugebėjo pasitraukti į Indiją, kur šiuo metu Dharamsaloje vadovauja Tibeto vyriausybei tremtyje. Ši viena iškiliausių ir dvasingiausių šių laikų asmenybių, 1989 metais apdovanota Nobelio taikos premija, Kinijai yra teroristas - separatistas Nr. 1, lygiai tas pats, kas Jungtinėms Valstijoms - Ossama Bin Ladenas. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu...

Ir nors Mao Zedungo laikai jau toli praeityje ir komunizmas Kinijoje po truputį liberalėja, pastarųjų dienų įvykiai parodė, kad iki baltos vėliavos iškėlimo dar labai ir labai toli. Tibeto genocidas tęsiasi. Ir žvakučių deginimai ar plakatai "Free Tibet" prie Kinijos ambasados situacijos nepakeis. Tiesa sakant, Kinijai ant to... Pernelyg ji galinga jėga, su kuria pasaulis yra priverstas skaitytis. Ir kuo toliau, tuo jos galia tik stiprės.

Tad kokios išvados? Ar daug vilčių gali turėti tibetiečiai, kad situacija pasikeis? Deja, panašu, kad vilčių nedaug. Galimi scenarijai turbūt du. Pirmasis - bendras tarptautinis embargas Kinijai, Olimpinių Žaidynių boikotas ar pan. Tiesa, viso to tikimybė gana artima nuliui... Kitas variantas - tibetiečiams bandyti saugoti savo kultūrą, tradicijas ir tikėtis, kad situacija, kad ir labai po truputį, bet visgi liberalėjančioje Kinijoje, kažkada pasikeis. Gal po penkių, gal po dešimties, gal po penkiasdešimties metų... Stiprybės jums, Sniegynų šalies žmonės. Tashi delek!

Paslaptis

2008-02-25T18:02:00.005+01:00

Vakar žiūrėjau filmą "Paslaptis" ("The Secret") apie pritraukimo dėsnį (angl. law of attraction). Dokumentiniu formatu padarytame filme įvairūs mokslininkai, rašytojai bei visokie new age filosofai atskleidžia didžiausią visų laikų paslaptį - kad iš tikrųju galime gauti bet ką, apie ką tik svajojame.

Taigi, įspūdžiai.

Ar sužinojau kažką naujo?
Turbūt ne. Apie visa tai vienais ar kitais rakursais prirašyta tuntai populiariosios psichologijos knygų.

Ar vertėjo žiūrėti ir ar rekomenduočiau kitiems?
Tikrai taip. Nepaisant to, kad kažko labai naujo ir nesužinojau, filmas įspūdį padarė. Ir davė dar vieną progą pamąstyti apie visa tai.

Ar aš tikiuo visu tuo ir ar iš tikrųjų tai gali būti tiesa?
Ir taip, ir ne. Tikiu, kad mintys yra labai galinga jėga ir pakeičiant jų kryptį, galima labai daug ką pakeisti gyvenime. Tikiu, kad pritraukimo dėsnis veikia. Ir galbūt veikia net ir būtent taip, kaip kalbama šiame filme. Bet... Ne viskas čia yra taip gražu ir nuostabu.

Tai kas čia yra ne taip?
Visų pirma, nemanau, kad Dievas/Absoliutas/Kosmosas, kaip bepavadintume aukščiausią egzistencijos formą, tėra tik "superkompiuteris", pildantis suprogramuotus mūsų norus. Šios aukštesnės jėgos veikimas ir logika yra už mūsų suvokimo ribų. Todėl bandymai šią jėgą "užprogramuoti" yra maždaug tas pats, kaip davimas mažam vaikui pažaisti su automatu pilna apkaba. Filme nuskamba maždaug tokia frazė: "nesvarbu, kad mes nežinome, kaip tai veikia, svarbiausia, kad tuo galime pasinaudoti"...
Nemažai manipuliuojama tuo, kad daugelis iškilių praeities asmenybių, kaip Buda, Aristotelis, Platonas, Izaokas Niutonas, Liudvikas van Bethovenas, Viktoras Hugo, Karlas Jungas, Albertas Einšteinas ir kiti, šią paslaptį žinojo ir ja naudojosi. Bet jokių faktų to įrodymui nepateikiama. Gerai, tarkim, net jeigu taip ir buvo (kuo aš, tiesą sakant, nevisai tikiu), kodėl visi šie iškilūs asmenys tai laikė paslaptyje? Tikrai nepatikėčiau, kad iš egoistinių paskatų. Turbūt visgi suvokdami, kad visa tai gali būti pernelyg rizikinga ir pavojinga...

Išvados?
Manau, koks 90% žmonių, pažiūrėję šį filmą, pasakys, kad visa tai nesąmonė. Likę 10% galbūt patikės, kad tai gali būti tiesa. Kokie 3% galbūt pabandys. Dauguma, nepamatę staigaus rezultato, numes. Koks 0,3% galbūt kažkokių rezultatų pasieks, o 0,1% tuo pasinaudos. Vadinasi, dar nėra taip blogai :)
Pozityvus mąstymas ir tikėjimas tuo, ką darai, yra labai svarbu ir veiksminga, bet, kita vertus, esu įsitikinęs, kad bandymai programuoti save, o juo labiau - aukštesnes jėgas, nėra teisingas kelias. Todėl net jeigu visa tai ir yra tiesa, tai gali atnešti daugiau žalos, nei naudos. Kokios? Kol kas sunku pasakyti... Bet užtenka prisiminti, kad ir neseną istoriją, kuomet buvo atrasti rentgeno spinduliai. Žaidė tada su jais tyrėjai kaip vaikai. Kiekvieną savo organą po n kartų švitindavo ir žiūrėdavo, kaip gražiai ten visi audiniai atrodo. Kol vieną dieną nepastebėjo, kad tai sukelia mirtiną ligą - vėžį...

Todėl gal visgi geriau, kad tai nebūtų tiesa :)

Geltona. Žalia. Raudona.

2008-02-18T19:33:00.011+01:00

Ką man reiškia Lietuva? - Toks klausimas sukasi mano galvoje keletą pastarųjų dienų. Pirmasis mano, jau kaip emigranto, ilgesnis grįžimas į Lietuvą. Vasario 16-oji. Cepelinai. Žaidimas "Lietuva". Ir "Geltona. Žalia. Raudona". Nauja Mamontovo daina, smeigusi kaip niekad giliai.

Taigi, ką mums reiškia Lietuva? Ar Tėvynė ir Gimtinė tėra pompastiški naftalinu dvelkiantys archaizmai vis globalėjančiame pasaulyje ar visgi kažkas daugiau, ko lyg ir norėtųsi kažkur giliai širdyje? Kur dingo tas taurus užsidegimas ir ryžtas akyse, kurio kupini kažkada stovėjome iškėlę trispalves pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose, susikibę rankomis Baltijos Kelyje ar atstatę krūtines vardan savo Tėvynės leidomės traiškomi tankų ir kitos sunkiosios artilerijos?.. Šiandien atrodo, kad visa tai buvo pernelyg seniai ir netiesa. O juk tepraėjo vos keliolika metų...

Kažkaip į galvą ateina mintis iš vieno mūsų spektaklio: "mylim mes tą Lietuvą, bet kad Lietuva mūsų nemyli". Ir pažiūrėjus iš šono atrodytų vien tik blogybės: valdžia purvina ir korumpuota, kainos kyla, futbolo neturim, Eurovizijos nelaimim, o jei ir galim kuo pasigirti, tai tik lyderyste savižudybių skaičiumi. Pavydas ir negatyvizmas turbūt jau tapo nacionaliniais tautos bruožais (geriausias mūsų visuomenės atspindys - komentarai Delfyje). Tai ko, po velnių, mums čia didžiuotis ta ašarų pakalne?

Bet... Lietuva juk ir esame mes patys. Ir kol nepasikeisime mes, nepasikeis ir Lietuva. Tad galbūt susimąstykime, ką mes galime duoti Lietuvai, užuot iš jos reikalavę. Ką galime duoti kiekvienas iš mūsų. Kad ir kažką nedaug. Kad nebūtų gėda prisistatyti lietuviu esant kažkur kitur. Kad galėtume didžiuotis savo šalies dabartimi, o ne tik istorija. Kad būtų gera gyventi čia. Kad nebėgtume iš Lietuvos, o grįžtume į ją. Juk tai - mūsų vanduo ir duona. Geltona. Žalia. Raudona.

Miestas ir kariuomenė

2008-01-30T18:50:00.000+01:00

Pasak legendos, sykį Žana D'Ark, bežygiuodama su savo kariuomene, ant kelio sutiko bežaidžiantį mažą berniuką.
"Ką tu čia darai?" - paklausė Žana d'Ark. "Negi nematai? Čia mano miestas!" - atsakė vaikas, rodydamas į ant kelio išdėliotus akmenėlius ir šapelius. "Puiku," - pasakė Orleano mergelė, - "O dabar, prašau, pasitrauk nuo kelio. Man ir mano vyrams reikia prajoti".
Berniukas atsistojo ir piktai pažvelgė į ją: "Miestai nejuda. Kariuomenės gali juos sunaikinti, bet patys miestai lieka kur stovėję".
Žana d'Ark, pažvelgusi į ryžto kupinas vaiko akis, nusišypsojo ir įsakė savo kariams palikti kelią bei apjoti "miestą".

Tikrumas ir abejonė

2008-01-25T20:11:00.000+01:00

Vieną rytą, kuomet Buda sėdėjo su savo mokiniais, prie jo priėjo vienas žmogus ir paklausė: "Ar Dievas yra?". "Taip, jis yra", - atsakė Buda. Per pietus prie Budos priėjo kitas žmogus ir taip pat pasiteiravo: "Ar Dievas yra?". "Ne, jo nėra", - atsakė Buda. Vakare atėjo trečias žmogus ir uždavė vėl tą patį klausimą: "Ar Dievas yra?". "Spręsti tau", - pasakė Buda.

Kuomet šis žmogus nuėjo, vienas mokinių neapsikentęs leptelėjo: "Bet tai absurdas, Mokytojau! Kaip gali duoti tokius skirtingus atsakymus į tą patį klausimą?". "Todėl, kad visi jie yra skirtingi žmonės ir kiekvienas jų pasieks Dievą savo keliu. Pirmasis žmogus tikės tuo, ką aš pasakysiu. Antrasis padarys viską, kad mane paneigtų. Trečiasis patikės tik tuo, kuo jam bus leista pasirinkti pačiam."

Girtuoklis mokinys

2008-01-24T02:13:00.000+01:00

Dzenbudizmo meistras turėjo šimtus mokinių. Kuomet reikdavo melstis, visi jie melsdavosi, išskyrus vieną, kuris beveik visą laiką praleisdavo būdamas girtas. Bėgo metai, mokytojas seno ir pavyzdingiausi mokiniai vis garsiau pradėjo spėlioti, kas gi bus naujasis lyderis, kuriam bus perduotos didžiausios paslaptys.

Mirties išvakarėse mokytojas pasikvietė girtuoklį mokinį ir būtent jam patikėjo slaptąsias savo žinias. Likusių pasekėjų gretose prasidėjo didžiulis pasipiktinimas. "Kokia gėda!" - šūkavo jie, - "Mes turėsime dabar pašvęsti save netikram meistrui, kuris net nesugeba mums prilygti!"

Išgirdęs jų klegesį, mirštantis meistras atsakė: "Aš galėjau perduoti šias paslaptis tik tam žmogui, kurį gerai pažįstu. Visi mano mokiniai yra baisiai dori ir rodo tik savo gerąsias savybes. Tai pavojinga, nes atrodantys dorais, paprastai tuo užmaskuoja savo tuštybę, išdidumą ir netoleranciją. Būtent todėl aš ir pasirinkau tą mokinį, kurio trūkumus mačiau geriausiai."

Daugiau gero blogo

2008-01-24T01:10:00.001+01:00

Kadangi kiek rimtesnei rašliavai, kokia vyravo iki šiol, reikia pakankamai ir laiko, ir susikaupimo, ir nusiteikimo, prie blog'o prisėsti nepavykdavo tiek dažnai, kiek norėdavau. Todėl, kiek pagalvojęs, nusprendžiau šiam blog'ui suteikti naują pagreitį, nuo šiol dalindamasis su jumis ne tik savo mintimis, bet ir išgirstomis istorijomis. Tikiu, kad tai geriau padės atrasti ir suprasti kai kuriuos dalykus, o tuo pačiu suteiks daugiau gyvumo ir pačiam blog'ui.

Pagrindinis istorijų šaltinis (bent pradžioje) bus vieno mano mėgstamiausių rašytojų Paulo Coelho veikalai ("Maktub" (1994), "Stories for Parents, Children an Grandchildren" (2001) ir kt.).

Gerų ir prasmingų skaitymų! Nuo šiol susitiksime dažniau :)

Ar pinigai yra problema?

2008-01-15T23:34:00.000+01:00

Kažkada paauglystėje turėjau svajonę tapti milijonieriumi. Vėliau suaugau ir šios svajonės nebeliko. Kaip, beje, nemažai ir kitų. Bet turbūt būtent dėl šios svajonės praradimo mažiausiai apgailestauju. O gal net ir džiaugiuosi.

Kuomet su pirmąja branda susiformavo pagrindinės vertybės (o buvo tai turbūt kokiais 21-22 gyvenimo metais), vienas esminis dalykas, ko ten tikrai nebuvo, tai - materialistinės orientacijos, kuri yra velniškai gaji dabartinėje mūsų visuomenėje. Tiesa, tikrai džiaugiuosi tuo, kad mano aplinkoje, draugų ir pažįstamų rate, vyravo panašių vertybinių įsitikinimų žmonės, kaip ir aš. Bet, kita vertus, tai turbūt natūralu. Visgi aplinkui sutraukiame panašius į save. Pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu, ar ne? :)

Bet vėlgi. Pastarosiomis dienomis kalbėdamas su pora labai artimų draugų, pastebėjau, kad net ir jie, būdami tikrai ne materialistinės orientacijos žmonėmis, kažkaip pernelyg sureikšmina pinigus. Kaip turbūt ir beveik visi iš mūsų. Todėl noriu pasidalinti kai kuriomis savo mintimis. Manote, kad pinigai yra problema? Nė velnio. Pinigai nėra problema. Ir paprastai mus nuo svajonių riboja ne pinigų trūkumas, o mes patys. Realiai pinigai tėra smulkmena. Manote kliedžiu? Jau pasiruošę mesti akmenį į mane? :) Gerai, tik prieš tai išklausykite, o tada galėsite daryti išvadas :)

Kaip rašė Douglas Coupland knygoje "X karta", keisti visgi yra žmonės: visą savo jaunystę praleidžia kaupdami pinigus senatvei, o senatvėje leidžia tuos pinigus, bandydami susigrąžinti jaunystę. Ir daugelis apie tai net nesusimąsto, kokia visgi to prasmė? Tiesa, kad pamatyti to beprasmiškumą, labai daug nereikia. Užtenka pamąstyti apie tai, jog galime mirti bet kurią akimirką. Kad ir rytoj. Arba tiesiog dabar. Ką nusinešime į anapus? Butą, prabangią mašiną, sąskaitą su daug nulių banke? Turbūt ne :) Nusinešime tik savo patirtį čia. Tad ar verta lenkti kuprą savo gražiausiais gyvenimo metais jo didenybei Pinigui? Galbūt tiesiog verta gyventi ir kuo daugiau visko patirti?

Ir apskritai, po velnių, kas per vertybė pinigai? Tai tik popieriaus ar metalo gabalas, kurio paskirtis - tarnauti žmogui, o ne padaryti jį savo vergu. Aišku, pasakysite, kad pinigai suteikia laisvę, kad už juos galima nusipirkti beveik viską ir pan. Nieko panašaus. Laisvė yra vidinė nuostata, nieko bendro neturinti su išorinėmis aplinkybėmis. Kalinys gali būti daug laisvesnis už multimilijonierių, suvaržytą įvairiausių peripetijų. Už pinigus nenusipirksi svarbiausių dalykų - meilės ir laimės. Pažiūrėkite į statistinius tyrimus, ekonominis lygis visiškai nekoreliuoja su laimingumu. Netgi priešingai, vargingai gyvenančiose trečio pasaulio valstybėlėse žmonės yra kur kas laimingesni už visko pertekusius vakariečius. Nes, kaip jau rašiau anksčiau, laimė yra paprastuose dalykuose :)

Vienas sudėtingiausių dalykų visoje darbinėje karjeroje, man asmeniškai būdavo situacijos, kuomet reikėdavo orientuotis tik į tai, kad uždirbti kuo daugiau pinigų kompanijai. Nors tiesą sakant, rinkos ekonomikos sąlygomis, turbūt 99% visų bendrovių būtent tokį pagrindinį tikslą ir turi :) Nes, mano giliu įsitikinimu, orientacija tik į kuo didesnį pelną yra trumparegiška. Bet kurioje veikloje pagrindinis tikslas turėtų būti maksimali prekės ar paslaugos kokybė, o ne maksimalus galimas pelnas. Nes su pasiektu pirmuoju tikslu, ateis ir antrasis, bet jokiu būdu ne atvirkščiai.

Kitas dalykas, apie kurį buvau užsiminęs, kad net ir ne materialistinių pažiūrų žmonės paprastai pernelyg sureikšmina pinigus, padarydami juos problema. Bet įdomiausia tai, kad problemos yra ten, kur tu jas matai :) Jei neiškelsi pinigų stygiaus kaip problemos įgyvendinti kažką, jie tau ir nebus problema tam pasiekti. Galbūt iš pirmo žvilgsnio tai skamba absurdiškai, bet iš tikrųjų tai tiesa :)

Tarkim, turite svajonę nuvažiuoti į Afriką ir pamatyti Kilimandžarą. Laikas nuo laiko pavartaliojate kelionių agentūrų platinamus katalogus, pasigėrite nuostabiais vaizdais, tada užmetate akį į kainą ir paverkiate kaimynui ant peties, kaip jūs norite, bet kaip tai velniškai daug kainuoja ir kad negalite sau to leisti. O tas, be abejo, supratingai palinksi galva ir pasiūlo pasirinkti kokį nors paprastesnį ir mažiau kainuojantį variantą. Jūsų laimė, kad tas kaimynas ne aš. Nes pasakyčiau: nori - važiuok. O jeigu nevažiuoji, tai tik dėl to, kad nepakankamai nori. Tik dėl to.

Sakysite, kad neįmanoma, kad vietoj reikiamų dešimties tūkstančių sąskaitoje teturite vieną ar du? Pakartosiu: tai ne problema. Visuomet yra daugybė alternatyvių kelių - pasiimti paskolą, organizuotis kelionę pačiam be agentūros ar galiausiai tiesiog nutranzuoti su palapine ant pečių :) Vienintelis dalykas, kuris realiai mus stabdo nuo svajonių įgyvendinimo - tai nepakankamas noras, o ne pinigai ar kažkokios kitos išorinės aplinkybės.

O apie pinigus geriausia tiesiog negalvoti ir nedaryti iš to problemos. Sakysite, ką aš čia nusišneku ir iš ko paskui jūs gyvensite, išleidę paskutinęs santaupas ir dar įlindę į skolas? Nebijokite. Pamatysite, viskas vistiek kažkaip išsispręs. Ir greičiausiai tokiu būdu, apie kurį nebūtumėte ir pagalvoję. Tikrai liksite ir gyvi, ir pavalgę, ir apsirengę :) Ir laimingi, nes būsite įgyvendinę savo svajonę. Tiesiog mes pernelyg sau kvaršiname galvą mažai reikšmingais dalykais, susigalvodami problemų, kur jų iš tikrųjų nėra. O jos ir egzistuoja vien todėl, kad mes jas sukuriame patys.

Pabaigai norėčiau pateikti vieną labai gerą ir teisingą citatą iš Biblijos:

Tada Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Todėl aš jums sakau: per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį. Pasižiūrėkite į varnus. Jie nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, bet Dievas juos maitina. Jūs nepalyginti vertesni už paukščius! Kas gi jūsų galėtų savo rūpesčiu bent per sprindį prailginti sau gyvenimą?! Tad jei jūs neįstengiate padaryti net mažmožio, tai kam rūpinatės kitais dalykais? Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai! Tad neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nebūgštaukite! Visų tų dalykų vaikosi šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite jo karalystės, o tai bus jums pridėta.
(Lk 12 22-31)

Ir jeigu vis dėlto nepatikėjote manimi, prieš mesdami akmenį, pabandykite bent kažkiek pagyventi nesukdami galvos apie pinigus ir pamatysite, kad pinigai iš tikrųjų neriboja mūsų taip, kaip mes manome. Ribojame save tik mes patys. Be abejo, galbūt bus ir sudėtingesnių akimirkų, bet visa tai, ką gausite mainais, bus nepalyginamai daugiau :)

Dievas ir religija

2008-01-11T21:11:00.000+01:00

Paklaustas apie savo religinius įsitikinimus, paprastai atsakau: "Dievu tikiu, bet religingas nesu". Nes matau nemažą prarają tarp dvasinių ir religinių dalykų. Religijos/mitologija/tikėjimas/dvasingumas/Dievas man visada buvo, yra ir bus įdomios ir intriguojančios temos, bet pastaruoju gyvenimo laikotarpiu su šiais klausimais kažkaip ypač dažnai tenka susidurti įvairiais rakursais. Todėl norėčiau kiek sustoti ir pasidalinti savo mintimis ir pastebėjimais. Kadangi pati tema yra labai plati ir nevienareikšmė, gausis turbūt daugiau nei vienas straipsnis, gal net ir visas ciklas.

Bet kokį klausimą geriausia pradėti nagrinėti nuo šakninių koncepcijų. Taigi, pirmojo posto tema - Dievas. Kaip žinia, mokslas Dievo egzistavimo negali nei įrodyti, nei paneigti. Šis klausimas yra už mokslo kompetencijos ribų. Belieka tikėti. Arba ne. Beje, tikėjimas, kad Dievo nėra, irgi yra tikėjimas :) Na, bet neužsižaiskime tautologija ir gražiais kalambūrais. Panagrinėkime klausimą iš esmės.

Ne paslaptis, kad gyvename sekuliarioje visuomenėje ir religija nebevaidina tokio vaidmens, kaip keletą ar keliolika šimtmečių atgal. Gyvename postmodernioje erdvėje, kurioje nebėra vienos tiesos. Yra tik interpretacijos. Ir mano tiesa nėra nė kiek ne geresnė ir ne teisingesnė už jūsų. Kaip, beje, ir jūsų už mano. Viskas reliatyvu. Tikėjimas irgi. Ir turbūt dar nė vienu istoriniu laikmečiu nebuvo tiek netikinčių žmonių kiek yra šiais laikais.

O dabar stop. Atsakykite atvirai: ar tikite Dievu? Atsakykite ne man, o sau. Ir nebandykite įbrukti jau seniai paruoštą, sugromuluotą ir šimtus kartus išdeklamuotą atsakymą. O užsimerkite ir pabandykite savo viduje pajausti. Pabandykite išsilaisvinti nuo visų į galvą prikimštų stereotipų, apie Dievą kaip senį su žila barzda, gyvenantį dausose su pulku angeliukų auksiniais sparnais, ar panašiai. Tiesiog įsiklausykite į save ir pajauskite. Ar yra kažkas daugiau, nei krūva atskirų subjektų ir objektų? Ar yra kažkas, kas įprasmina ir apjungia visa tai, kas vyksta ir visa tai, kas egzistuoja? Tave, mane, kitus žmones, gamtą, augalus, gyvūnus, mūsų Žemę, Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir visą kosmosą apskritai? Ar mes gyvename chaose ar visgi visatoje su tam tikrais dėsningumais ir tvarka? Ar visa tai, kas vyksta, vyksta tiesiog šiaip ar turi kažkokią prasmę? Pajauskite tai savyje.

O dabar atsimerkite ir atsakykite. Tik būkite atviri su pačiu savimi. Turbūt visgi kažkas yra, ar ne? Ir jeigu vis dėlto pulsite tai neigti ir įrodinėti, kad tikrai nieko nėra ir visa tai yra nesąmonė, paprašysiu dar kartą užsimerkti, pasistengti visiškai išjungti savo mąstymą ir įsiklausyti tik savo širdies balso. Ar tikrai niekas nevirpa kažkur kad ir labai giliai viduje? Ar tikrai esate nuoširdus su savimi? Jei taip, galite toliau nebeskaityti. Turbūt visgi kažką savyje jūs bandote paneigti, bet, be abejo, to nepripažinsite :)

Taigi. Manau, kad Dievo idėja yra kiekvieno mūsų viduje ir Dievas tikrai egzistuoja. Bėda tik ta, kad Dievas yra nepažinus. Ir kiekvienas bandymas jį apibrėžti yra redukcija. Nes tai yra kažkas daugiau, ko mūsų ribotas mąstymas negali apimti ir įstatyti į kažkokius rėmus. Nes tiesiog tokių rėmų nėra. Mes kažkaip esam pripratę operuoti diskrečiomis ir baigtinėmis savokomis. Ir kiekvienas bandymas susidurti su begalybe yra gluminantis. Prisimenu, mokyklos laikais kėliau sau klausimus: kur yra visatos ribos? Kas yra už jų? Nes tiesiog nepajėgiau įsivaizduoti, kad visata gali būti begalinė. Nors, tiesą sakant, ir dabar to nesugebu suvokti :) Ką padarysi, kad mūsų mąstymas toks jau ribotas :)

Panašu, kad ta dieviškąja idėja mumyse labai puikiai moka pasinaudoti įvairios religijos, Dievo pirmavaizdį įkišdamos į savo nustatytus rėmus ir mums įteikdamos jau gatavą nupoliruotą paveikslą pasikabinimui. Ir tai suveikia tiesiog nuostabiai paprastai. Kad ir kaip nebūtų apmaudu, didžioji dauguma žmonių visgi nėra linkę patys ieškoti atsakymų savyje ir rasti savo individualųjį dvasinį kelią. Bet dieviškasis pradas visgi kirba giliai mumyse ir prašosi įgyvendinamas. Ir štai - skambutis į duris. O ten mūsų laukia ponia Religija su pirmosios pagalbos vaistinėle. Štai prašau - taisyklių rinkinėlis visiems gyvenimo atvejams. Tereikia paklusniai jų laikytis ir viskas! Būsi sveikas! Išganytas! Kaip viskas paprasta :)

Bet realiai tai mažai ką turi bendro tiek su tikėjimu, tiek su dvasingumu, tiek su dieviškumo pradu mumyse, tiek iš esmės ir su pačiu Dievu... Tiesa, taip kol kas ir neatsakėme į pagrindinį išsikeltą klausimą - kas visgi yra Dievas? Dauguma religijų Dievą kažkodėl nori supersonifikuoti, pavaizduoti kaip senį ilga žila barzda, gyvenantį kažkur aukštai danguje ir besisvaidantį žaibais ar stichinėmis nelaimėmis. Turbūt tai vėlgi atėję iš mūsų ribotų galimybių suvokti begalybę, o galbūt ir iš siekių paaiškinti visa tai "ant pirštų" paprastiems neišsilavinusiems žmogeliams. Be abejo, kaip jau minėjau, Dievo apibrėžti mes negalime, bet turbūt tai yra kažkas, kas apima visa tai, kas egzistuoja. Kas fizikine prasme turbūt būtų aukštesnio lygio matavimo erdvėje (nors tikrai nesiryžčiau spėti, ar tai būtų penkiamatė, ar penkiasdešimtmatė, o galbūt ir begalinio matavimo erdvė). Tai visa ko prasmė ir esmė. Pradžia ir pabaiga. Kurianti ir griaunanti jėga. Begalybė ir tuo pačiu taškas, į kurį sueina visos linijos. Kolektyvinė sąmonė ir pasąmonė. Visos egzistuojančios informacijos šaltinis ir sankaupa. Eteris senąja prasme. Absoliutas, sujungiantis visus priešinius polius.

Be abejo, visa tai yra super abstraktu. Bet tiesa ta, kad tai už mūsų suvokimo ribų. Ar Dievas vienas? Taip, Dievas yra visko esmė, o esmė yra viena. Tiesa, Dievas gali reikštis įvairiomis formomis, turbūt iš čia ir kilo politeizmas. Kaip bandymas skirtingą pasireiškimo formą įbrukti į kažkokią konkrečią personifikaciją. O, be to, taip lengviau yra paaiškinti prieštaringumus. Nes dieviškoji logika nėra pavaldi mūsų suvokimui. Kaip ir kokia mūsų auginama katė taip niekada ir nesupras, kad maudome ją ne norėdami pakankinti, o tam, kad jos kailis būtų švarus...

Laimės paslaptys arba genealumas paprastume

2008-01-07T00:18:00.002+01:00

Atėję nauji metai pažėrė naujų minčių pluoštą. Ir turbūt vienas netikėčiausių pirmųjų atradimų - suvokimas, kad dabar iš tikrųjų jaučiuosi laimingas. Turbūt toks, koks jau seniai nebuvau :)

Iš pirmo žvilgsnio tai gali nuskambėti kiek keistokai, nes pažiūrėkime, ką gauname bandydami vertinti situaciją loginiu būdu:
1. Dirbu realiai visiškai nesąmoningą darbą, kuris nei atitinka mano galimybes, nei yra pakeliui su mano asmeniniais siekiais - gaminu ir pardavinėju sumuštinius bei salotas :)
2. Pinigai taip pat toli gražu nėra dideli.
3. Gyvenu mažame kambarėlyje, bendrais patogumais dalindamasis su dar keturiais žmonėmis.
4. Visi artimiausi žmonės kone už poros tūkstančių kilometrų.
5. Visą turtą, kurį su savimi turiu, turbūt sutalpinčiau į vieną lagaminą.

Tai kas čia gali būti gero, po velnių? - Turbūt paklausite. O gali :)

Dar bekeliaudamas Santjago keliu įsisąmoninau vieną pamoką. Kad daugiausia galima išmokti iš paprastų dalykų. Kodėl Santjago kelias yra toks veiksmingas? Kodėl jis taip pakeičia daugelio žmonių gyvenimus? Be abejo, veiksnių yra nemažai, bet, mano galva, svarbiausi čia yra du.

Pirmasis - tai kontaktas Aš-Tu su Gamta. Manau, sutiksite, kad mes visgi giliai viduje esame gamtos vaikai ir šio ryšio praradimas yra brangiausias dalykas, ką iš mūsų atėmė civilizacija. Tai didžioji mūsų auka progreso labui. Ir turėdami galimybę grįžti į savo ištakas, pabūti ilgesnį laiką tiesioginiame kontakte vienas su vienu su Gamta, tame santykyje, ką Martinas Buberis vadino Aš-Tu, mes iš tikrųjų apsivalome viduje ir pajaučiame tą tikrąją savo prigimtį - Žmogiškumą.

Bet apie tai dar turbūt pašnekėsime vėlesniuose postuose, o dabar norėčiau žengti prie antrojo svarbaus veiksnio - paprastumo. Taip, piligrimystės veiksmingumas slypi būtent jos paprastume. Praktiškai visa veikla ten - tik ėjimas (beje, atkreipkite dėmesį į žodžio "tikėjimas" morfologiją) ir tiek. Kai tuo tarpu kasdieniniame gyvenime mes verdame didžiuliame liūne, mūsų galvose kunkuliuoja milijonas minčių, įtakotų darbo, studijų rūpesčių, tarpasmenininių santykių peripetijų ir kitokio buitinio šlamšto. Ir per tą visą minčių chaosą, tą dūzgiantį avilį galvoje, mes pradedame nebegirdėti tikrųjų ir esminių dalykų.

Ir tada staiga vieną dieną pabėgi nuo viso to. Atsiduri vienas visai kitoje erdvėje. Girdi tolumoje nuzvimbiantį savąjį bičių spiečių ir pasidaro tylu. Suglumęs apsidairai, kažkaip nejauku girdėti tylą. Bet tavęs tai nebaugina, tau darosi įdomu. Ir tada kažką išgirsti. Iš pradžių tyliai tyliai, bet paskui garsai ryškėja. Girdi, kažkur tolumoje čiurlena upelis, kažkur suklega vienišas paukštis... Ne, tiksliau - štai, visas jų būrys! Lekiantis galbūt į neatrastas erdves, o galbūt kaip tik po varginančios kelionės palaimingai grįžtantis namo. Pajauti, kaip vėjas šiurena tavo plaukus, saulė švelniai glosto tavo akis. Giliai įkvėpi vaiskaus, lauko gėlių aromatu nuskaidrinto oro ir viduje pasidaro gera gera. Nusišypsai ir kai ką supranti. Juk laimė visada buvo šalia tavęs, tik tu paskendęs smulkmenų ir nereikšmingų dalykų sūkuryje to paprasčiausiai nematei. O juk iš tikrųjų viskas taip paprasta. Paprasta ir genealu.

Atvažiavęs į Londoną, kuomet pagrindiniai buitiniai rūpesčiai (gyvenamoji vieta, darbas ir pan.) išsisprendė, aš vėl pajutau tą jausmą, išgyventą Santjago kelyje. Genealumą paprastume. Supratau, kad ne protinis darbas, gali duoti ne mažiau už kūrybingą protinį, o gal net ir daugiau. Nes kuomet tavo galva nėra apkrauta prievartinėmis mintimis, tu pradedi suvokti paprastus, bet kartu ir genealius dalykus. Pastebėti tai, kas visada buvo šalia tavęs, bet į ką niekada neatkreipei dėmesio. O tai išlaisvina ir atneša harmoniją viduje.

Be abejonės, viskas priklauso tik nuo tavęs. Kiek tu nori ir kiek tu esi pasiryžęs mokytis. Ir visu tuo tikrai nenoriu pasakyti jums: meskite savo intelektualius darbus, eikite griovių kasti ir surasite savo tikrąją laimę :) Toli gražu ne. Taip, galbūt tai irgi yra kelias, bet jeigu ir taip, tai tik vienas iš daugelio :) Išmokime klausyti. Bet retkarčiais atsiribokime nuo viso to balagano, kuris diena iš dienos supa mus. Sustokime. Bent akimirkai. Ir įsiklausykime į save ir visa tai, kas vyksta aplink mus. Pajauskime saulės šilumą, medžių šnaresį, paukščio čiulbesį... Kiekvienas mūsų ir visas pasaulis aplink mus tai nėra du atskiri dalykai, tai vientisa. Išmokime mylėti visa tai, kas aplink mus. Juk tai dalis mūsų pačių. Ir viskas, kas svarbiausia, yra šalia. Belieka tik tai pastebėti ir gyvenimas pasikeis.

Pabaigai norėčiau priminti kai kuriems turbūt iki skausmo žinomus žodžius:

Kai esi tvirtovėje, iš tolo matai spindintį miestą, jis vilioja tave. Paskui tau atrodo, kad spindi tvirtovė, iš kurios išėjai. Laimė visada kažkur toli, bet laimė, kurią tau duoda kiti, ji mumyse, bet mes jos nepastebime kaip tik todėl, kad ji tokia sava. Dėl šios laimės verta viskam ryžtis. Viskam, viskam, kad įgytum tikrą laisvę.
(Sinziana Pop "Serenada trimitui")

Metų sandūroje

2008-01-02T00:42:00.000+01:00

Praūžus didžiosioms metų šventėms, turbūt daugelis širdyje pajuntame tarytum kažkokią tuštumą, kad reiks nukabinti žaisliukus ne tik nuo eglutės, bet ir nuo paties savęs ir vėl grįžti į tą pačią kasdienybę. Žinai, kad jau nebeateis kaimynas su dideliu buteliu vyno, kad kas antroje sankryžoje nebesutiksi Kalėdų Senio ir kad greit nebeišgirsi iki gyvo kaulo įgrisusios, bet visgi šventiškai mielos "Jingle Bells" melodijos...

Ir visgi pačios pirmosios naujųjų metų dienos, manau, yra ypatingai vertingos. Tai puikus laikas po viso šventinio šurmulio pabūti ir pasikalbėti su savimi. Kokie man buvo šie metai? Kur aš norėjau nueiti ir kur aš iš tikrųju nuėjau? Ką aš išmokau/supratau per praėjusius metus ir kaip visa tai galiu pritaikyti artėjančiame savo kelio etape? Kur aš einu dabar ir kur tikiuosi nueiti ateinančiais metais?

Praėję metai man buvo išties išskirtiniai. Turbūt patys sunkiausi mano gyvenime, bet turbūt ir patys įdomiausi. Metai, davę išties daug naujų patirčių ir išgyvenimų. Metai, davę suvokti daug ką kitaip. Metai, sugriovę nemažai vidinių sienų ir atvėrę naujus horizontus. Permainų metai.

Būtent permainų naujaisiais 2008-aisias ir palinkėsiu jums visiems, mielieji. Nes iš visų mano draugų ir pažįstamų rato, turbūt težinau vos vieną kitą, einantį būtent tuo keliu, kuriuo norėtų ir turėtų. Nes, patikėkite manimi, visos permainos tikrai yra tik į gerą. Ir kuo juos didesnės, tuo daugiau duoda mums patiems. Ir net jeigu pasirinkimas ir nebus teisingas, tai bus vistiek žingsnis pirmyn. Daug blogiau yra ne bandyti ir suklysti, o neduoti sau galimybės.

Paprastai mes susikuriame per daug vidinių barjerų ir permainos, nežinomybė mus taip gąsdina, kad įsikibę savo suskilusios, realiai nieko vertos (bet visgi savos!) geldos, bijome žengti net porą žingsnių pažiūrėti už kampo, kur mūsų galbūt laukia nauja jachta. Išdrįskite :) Nežinomybė tikrai nėra kažkas baisaus, o yra kažkas įdomaus ;) Nauja patirtis, nauji įspūdžiai, naujas suvokimas. Tai, kas iš tikrųjų leidžia pajusti, jog gyveni, o ne tik egzistuoji.

Laimingų, permainingų, įdomių ir prasmingų Naujųjų! Juolab pagal kinų astrologiją, kaip tik Kiaulės metais baigėsi visas dvylikos ženklų ciklas ir Žiurkės metais prasideda naujasis. Puiki proga atsinaujinti ir mums, ar ne? :)

Blogas ar geras

2007-12-29T14:13:00.001+01:00

Mano požiūris į blog'us ilgą laiką buvo gan skeptiškas. Laikiausi nuomonės, kad gabiausi rašymui tampa rašytojais, mažiau gabūs - žurnalistais, o mažiausiai gabūs - bloggeriais, žmonėmis, bandančiais bent kažkaip patenkinti tą liguistą potraukį grafomanijai :)

Na ir štai dabar pats pradedu savo blogą :) Kaip kad dažniausiai gyvenime ir būna - tik pasakyk sau, kad kažko niekada nedarysi ir bac! jau už kito kampo kaip tik tavęs tai ir laukia :) Likimas nuostabiai stengiasi laužyti mūsų įsišaknijusius stereotipus. Ir ačiū Dievui. Kuo mažiau mes jų turėsime, tuo būsime laisvesni ir tuo lengviau galėsime kilti aukštyn, tobulėjimo keliu.

Turbūt natūralus klausimas, kokio velnio aš pradėjau šį blogą ir kam viso to reikia? Jei atvirai, pats iki galo nežinau :) Tiesiog kartais mes jaučiame vidinį impulsą pasielgti vienaip ar kitaip, nors patys to iki galo ir neįsisąmoniname, kadangi tai ateina iš pasąmonės, mums nepavaldžios sferos. Ir patys tikriausi dalykai gimsta būtent ten, bet apie tai dar būtinai pašnekėsime kituose post'uose :)

Taigi. Gerokai pasikeitusios aplinkybės mano gyvenime sužadino minčių srautą. Ir kai kuriomis mintimis bei pamąstymais noriu pasidalinti su jumis, mielieji. Juolab, kad artimiausiu laikotarpiu turbūt turėsime neitin daug galimybių tai padaryti gyvai :) Matyt, tai bus labiau filosofinis blogas, bet pažįstantiems mane geriau, turbūt nieko keisto :)

Pastaruosius keletą metų, sužadintas galbūt psichologijos studijų, galbūt tiesiog asmeninių intensijų, gan intensyviai bandau ieškoti atsakymų į egzistencinius klausimus, bandydamas suprasti mūsų vietą pasaulyje, gyvenimo tikslą ir prasmę. Turbūt su daugeliu iš jūsų esame panašiomis temomis kalbėję prie kavos puodelio, vyno taurės ar alaus butelio :) Kadangi aplinkybės kiek pasikeitė, kviečiu pratęsti šiuos pokalbius virtualioje erdvėje.

Tebūna šis blog'as daugiau geras nei blogas. Atverkime save naujai patirčiai ir nenustokime ieškoti. Juk kiekvienas mūsų gimdami gavome didžiausią dovaną - gyvenimą, tad neišvaistykime jo bet kaip, juk tai brangiausia, ką turime. Tikiu, kad mes galime pakeisti pasaulį, bet pirmiausia turime pakeisti save.

Aš esu tam pasirengęs. Ir kviečiu jus vykti į šią kelionę kartu. Prieš mūsų akis tyvuliuoja didžiulis nepažintas paslapčių vandenynas. Nežinau, kas mūsų lauks kitam krante, bet žinau, kad padarysiu viską tam krantui pasiekti. Tikiuosi, jūs irgi :) Tad pirmyn!